Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Simonas Šipavičius, Sheep-avičius, yra viena trečioji grupės „Sheep Got Waxed“ ir vienas pilnas „Sheep Effect“. Saksofonininkas, kuris nė nemirktelėjęs save pavadina muzikos maniaku. Juokiasi, kad pagaliau supranta mokytoją, kuri dvyliktoje klasėje talentingam jaunuoliui neleido laikyti muzikologijos egzamino: „Ateinu į harmonijos pamoką, kurioje svarbu struktūros, logika, ir aiškinu: „Man nieko čia nereikia, man rūpi tik džiazas.“

Nors protestuotojo dvasia virto kiek konstruktyvesniu kūrybos įrankiu, dėmesys džiazui liko ten pat – aukščiausiame taške. Iš to taško dairomės į paties Simono tapimą pedagogu, geriausias koncertines patirtis, humoro jausmą ant scenos ir mėtome gerus patarimus kūrėjams, bandantiems išrasti ką nors nauja.

---

Kokius lūpų apšilimo pratimus daro pūtikai?

Priklauso nuo instrumentų specifikos. Saksui reikia šlapinti liežuvėlį – įsidedi į burną, o fleitininkai gal šiaip vaikšto lūpas papūtę.

Juk kažkaip gali pertempti raumenis?

Gal pasitempiau ir pats nežinau? Su variniais pučiamaisiais vargsta lūpos, sunku tuos raumenis surinkti atgal. O mane mokė, kad, kai įsidedi saksofoną, reikia šypsotis – tada viskas anatomiškai gerai susideda. Bet kaip aš galiu šypsotis grodamas savo muzoną? Galiu tik po koncerto (juokiasi).

Kokios tavo šių dienų aktualijos?

Su „Sheep Got Waxed“ sėdime užsidarę studijoje, bandome stumti albumą, įrašinėjam, vargstam, nevargstam, vėl vargstam – kol kas tai užima visą eterį. Vasarą buvo šimtas visokių darbų – pavyzdžiui, vaikų stovyklos. Važiuojame į meno edukacijos stovyklų tinklo „Stovyklos kitaip“ organizuojamą vaikų muzikos kūrybos stovyklą „4'33"“. Vadovais būti važiuojame keturiese – aš, Paulius iš „Sheepų“, Mantvydas Pranulis ir Juta Pranulytė. Kai pirmą kartą nuvažiavau, iškart pagavau azartą: gauni vaikų grupę ir su jais per savaitę turi ką nors nuveikti. Sukuri gabalą, jam filmuoji klipą. Geras iššūkis yra vaikus išjudinti. Paklausi, ką norėtų groti. „Ai nežinau, aš mėgstu visokią muziką.“ Tai kuriame džiazą, elektroniką ar roką? „Man viskas patinka.“ Tai gerai – ir darykime VISKĄ. Vaikai, ištrūkę iš namų, išsitūsina... Juta organizuoja ir dienines stovyklas Riešėje, Balsių stovykloje – vaikai laukia žibančiomis akimis. Lipa ant sprando arba tyliai klauso, kenčia... Sakau: papasakosiu apie saksofono išradėją, ir pasigirsta žiovulio garsai (juokiasi). Papasakoju vaikams apie įrašinėjimo procesą, parodau garso efektus. Jiems smagiausia – kaip jų vardai skamba atvirkščiai... Po to įsigudrina vardą sakyti atvirkščiai, kad reverse’as grąžintų į tikrąjį. Kai kurie susijaudina, kad nežino savo vardo iš kitos pusės. Pavyzdžiui, Jūra – sakau: kaipgi, juk Aruj. Apsidžiaugia ir, kai ateina laikas sakyti į mikrofoną, džiugiai sušunka: „Uraj!“ Vengiau edukacinės veiklos, o dabar net patinka. Net patys įkūrėme privačią muzikos kūrybos ir improvizacijos mokyklėlę „Muzikalkė“.

Koks momentas turi ateiti, kad suprastum edukaciją esant prasmingą? Kokią akimirką imi jausti, kad grįžta visos įdėtos pastangos?

Kai vaikai ateina ir ko nors paklausia arba paprašo dar. Stovykloje vaikus mokiau improvizacijos – jeigu grosi bet ką, tai bus laisvoji improvizacija... Taip pat galima remtis akordu... Aš labai mėgstu greitą (na, kad ir porą metų trunkantį „greitą“) rezultatą. Tad tie momentai, kai vaikams nepavyksta improvizuoti ir tuomet juos padrąsini: „Pamiršk viską, ką sakiau, atsimink tik F septakordą, štai tavo rėmelis, pagrok jame“ – jie pradeda siūbuoti, užsimerkia, skraido. Žiūriu į juos ir galvoju: blemba, kažkada ir aš taip mėgau muziką... Tuomet sakau: palauk, duok instrumentą, aš jau pats noriu groti!

Susidomėjusiems vaikams vėliau prisiunčiu natų, kurių turiu prisirinkęs, parekomenduoju muzikos kūrimo programų. Juk jie besimokydami muzikos mokykloje, neria į klasiką, stambias formas, o jeigu tą laisvės čakrą kas nors būtų pravėręs anksti – vaikas muziką tiesiog pajunta, gali plėtoti muzikines idėjas. Kai matau, kad vaikai švariomis galvomis taško – žiūriu ir stebiuosi. Esu muzikos maniakas, man gera matyti, kai ir kiti tokie. Tiesa, nesu labai pedagogiškas – tie vaikai yra mano chebra, draugeliai.

Visai nežinojau apie šią tavo gyvenimo pusę. Kaip įdomu!

Aš nebūčiau patikėjęs, kad atsidursiu šioje pozicijoje. Ypač dėl to, kad mano mama mokytoja ir aš visą gyvenimą mačiau mokytojų buitį – tai kažkokia tragedija. Bet vaikai šiais laikais yra labai protingi, šalia jų būti ir ko nors nežinoti negalima – iš karto būsi pavadintas seniu.

Kiek tau metų, seni?

Trisdešimt vieneri. Bet jaučiuosi kaip paauglys – protestuoju prieš save.

Kaip tai vyksta? Juk protestai visada vėliau „girdisi“ ir kūryboje.

Pavyzdžiui, ėmiau taikyti tokį naują dalyką, pavadinimu disciplina. Dėstytojai ir pedagogai mane gerai atsimena: nebuvau chuliganas, bet labai mėgau sėdėti gale ir laidyti replikas, kad pakrizentų keturi stalai aplink. Jeigu tema pikantiškesnė, manęs mokytoja atsakinėti nekvies. Aš mokiausi Kretingos Pranciškonų gimnazijoje, tuomet Stasio Šimkaus konservatorijoje Klaipėdoje, o į Akademiją Vilniuje įstojau kaip laisvas klausytojas, nes pavėjavaikiavau... Viena mokytoja konservatorijoje neleido laikyti muzikologijos egzamino, bet dabar, pats tapęs pedagogu, ją suprantu. Ateina į harmonijos pamoką, kurioje reikia gerai išmokti taisykles, toks snarglelis ir aiškina: „Man nieko čia nereikia, nes man rūpi tik džiazas.“ Jeigu reikdavo eiti į lietuvių pamoką, staiga atsirasdavo didžiulis noras groti. O jeigu turėdavau dviejų pamokų langą – ką aš čia grosiu, reikia pailsėti!

Anksčiau viską spėdavau lengvai ir laiko buvo apsčiai, tačiau dabar, kai jau vaikai vadina seniu, imu visur skubėti. Ir ką nors naujo išbandyti ir visus savo projektus aprėpti: tai ir „Sheep Got Waxed“ grupė, ir radijo laida, kurią, beje, turi kiekvienas mūsų grupės narys, o svarbiausia – dar kažkaip ir pragyventi. Kai esi laisvasis menininkas – tai sudėtinga. Skaičiuoju, kiek laiko galiu pasilikti kūrybai, kad jį išnaudočiau prasmingai. Bandau surimtėti. Toks tas mano protestas prieš save.

Grįžtant prie kūrybinės disciplinos, aplink daug kam tarsi atrodo, kad grojimas – tai lengvas pahipiavimas. Bet tas pahipiavimas tampa rutina, nes iš koncertų gyveni ir juos groti tiesiog privalai. „Sheep Got Waxed“ man visada atrodė šiek tiek kitaip.

Kai tik pradėjome groti, net negalvojome apie koncertus, tiesiog mėgaudavomės. Pusę metų kiekvieną vakarą tiesiog grodavome – aišku, tai irgi pasako, kiek tuo metu turėjome darbų, kad tai galėjome sau leisti... Dabar vieni kitus kiaurai pažįstame, tarsi šeimoje, tarp mūsų atsiranda šiokia tokia trintis, nebeliko aklos meilės muzikai, imame mąstyti konstruktyviau – tai tapo darbo vieta. Būna, kad kūrybinis kubilas senka – norisi savo muziką keisti, norisi sukurti naujų kompozicijų, bet tai tampa juodu darbu. Ypač turuojant... Štai ture Kinijoje turėjome 11 koncertų su vienos dienos pertrauka. Tikrai sunki kelionė. Iš vienuolikos tik trys koncertai buvo tikrai faini.

Mes mėgstame nepatogumą scenoje: kai grojame naują medžiagą, kai nežinome, kaip bus iki mažiausių detalių. O ir klausytojams bus įdomu tik tada, kai įdomu mums patiems. Galvoti, kad groji tik dėl savęs ir sau, nesirūpinti klausytojais yra klaidinga. Taip galvojantys vėliau skundžiasi, kad į jų koncertus nesusirenka žmonės ir kaltina bendrą Lietuvos kultūros situaciją. O apie klausytoją galvoti svarbu, nes jis sudaro pusę visos tavo grojimo prasmės.

Alternatyvios Lietuvos muzikos kontekste jūs esate labai konceptualūs.

Pasaulyje jau yra tokių trio – gitara, saksas, būgnai. Kai pradėjome groti, tai dar nebuvo labai populiaru. Mus vadina džiazu, bet man atrodo, kad esame kilę iš kažkur kitur.

O kaip tu įvardytum žanrą? Ar nėra tai tas pats, kas režisieriaus klausti „apie ką jūsų filmas“?

Aš dėl to ir groju, kad nereikėtų apie tai kalbėti. Jeigu negročiau – tik sėdėčiau ir kalbėčiau apie tai, kaip viską reikia daryti. Galiu papasakoti nebent apie kūrybinį procesą.

Seniau klausydavau metalo, jei konkrečiau, alternative ir nu metal – lengva apibrėžti. O, tarkime, įžanrinant mūsų grupę, reikia gerai pagalvoti: aparatūrą įjungiame į elektrą, tai electro; saksofonas yra – tai electro jazz; gitara su fuzzu – tai electro jazz rock; ir mes šiaip kratom galvas – tai dar punk. Tokia mišrainė. Gali klausyti žirnelių, gali bulvyčių, gali majonezo, bet aš patiekiu visą komplektą. Su „Sheepais“ neribojame savęs žanriškai – išprotėtum visą gyvenimą grodamas svingą. Tačiau mėgaujuosi grodamas poetinio džiazo grupėje „CinAmono“.

Iš kitos pusės, jeigu neskirstytum žanrų, būtų labai sudėtinga. Visi seni metalistai nupliktų, jeigu internete negalėtų rasti savo metalo ir įsijungtų kokį Šiškauską. Štai dauguma dabar klauso elektroninės muzikos. Tačiau užtenka įsijungti „Vikipedijos“ puslapį, kuriame žanras labai aiškiai apibrėžtas ir tuomet paklausti: tai kokią elektroninę muziką klausai? Šiuolaikinę. Kokią? House’ą. Kokį? Disco house’ą. Kokį? Čikagos disco house’ą. Visada gali atsekti pakankamai tikslų muzikos apibūdinimą, bet man vis tiek patinka mišrainė.

Kaip pradėjai savo solo projektą „Sheep Effect“?

Čia mano pati seniausia svajonė. Kai dirbi vienas, vienintelis barjeras esi pats sau, o galimybės – visos įmanomos. Maudydamasis vonioje su putomis, gali pasiimti nešiojamąjį kompiuterį, sukurti simfoniją, išeksportuoti ir nusiųsti kokiai nors kino studijai. Esu geekas ir mąstau, kaip boso liniją pagroti su saksu, o kokia ta linija bus – atrodo, sugalvosiu savaime, juk svarbiausia atrasti naujų techninių galimybių, kaip patobulinti instrumentą. Savo solo projekte norėčiau groti be paruoštukų – kurdamas viską čia ir dabar. Kai kuriu vienas – niekam dėl manęs negėda. Per albumo pristatymą „Naujuose vėjuose“ užkaito kompiuteris, nebeturėjau su kuo groti. OK, level two: fight. Viskas sustoja, tačiau žmonės niekur nejuda, net rūkyti nebėga. Sakau: „Gerai, penkias minutes užtruksiu.“ Albumo pristatymas buvo toks, man tiesiog akyse matosi tie sustingę žmonės, laukiantys: „O kas bus dabar?“

Čia labai didelis įvertinimas.

Man atrodo, tarsi visi kartu dalyvavome kažkokiose apeigose. Mano nesėkmė tapo viena geriausių patirčių gyvenime.

Taip pat man patiko groti Klaipėdoje: atėjo brandaus anžiaus publika, aš groju savo šyzas, jie klauso, po to ploja. Aišku, bandau tą pakankamai sudėtingą muziką praskiesti. Labai svarbu rimtąją muziką šiek tiek papildyti saviironija. Pavyzdžiui, klasikinėje muzikoje žmonėms labai patinka muzikantai arba dirigentai, turintys humoro jausmą. Rimtosios muzikos koncertą viena razinka gali labai praskaidrinti ir visą muziką paversti mažiau snobiška, prieinamesne. Atsimenu, kai „Vilnius Jazz“ vyko P. Vyšniausko pasirodymas – atidžiai stebėjau. Žmogus turi brandų humoro jausmą: ateina, pradžioje nusišypso, groja duetą su J. Milašiumi, šis drasko gitaros solo, o P. Vyšniauskas jam atsako mažu, trumpu, šmaikščiu garseliu. Iškart visi atgyja ir toliau klauso daug atidžiau. Yra tokia Stepheno Nachmanovitchiaus knyga „Free Play“, kurioje išsakyta puiki mintis: „play“ reiškia „žaisti“! Man labiau patinka žaisti negu groti. Muzika yra mano mėgstamiausias žaidimas. Scenoje stengiuosi būti savimi – kartais net gyvenime toks atviras nebūnu.

„Start FM“ vedi savo muzikinę laidą.

Laida mane įpareigoja vis ieškoti naujos muzikos. Tokios, kad pats ją leisdamas radijuje mėgaučiausi. Kaip tik šįryt pagalvojau: jeigu dirbi daug sėdimo darbo, tai užsisėdi, jautiesi pavargęs ir neturintis jėgų. Tereikia prasimankštinti, pabėgioti – išsiskiria laimės hormonai. Lygiai taip pat ir su muzika: jeigu dirbu su muzika, bet jos nesiklausau, neieškau naujos, ko nors naujo nepagroju, tampu nervingas it alkanas. Po kiekvienos laidos jaučiuosi kaip po išpažinties.

Visada sakau, kad į save nieko neįdėjęs neturėsi iš ko semtis kūrybai.

Juk ir istorijos mokomės tam, kad nesėdėtume bandydami kažką išrasti ir tik vėliau, jau eidami patentuoti, sužinotume, kad tai jau seniausiai išrasta. „Tai ką, tu žioplas? Nieko neskaitai?“ – gali tik numykti... Muzikoje tas pats. Dabar yra atsiradusi skirtis tarp atlikėjo-kūrėjo ir tiesiog atlikėjo. Tačiau net „tiesiog atlikėjui“ yra labai svarbu yra domėtis plačiai.

Man Akademijoje buvo etapas, kai klausydavau vien džiazo, kuriame grojama saksofonu – legendų įrašus nusirašinėdavau, bandydavau atkartoti ir mokytis. Kažkuriuo momentu net ėmė atrodyti, kad visą tokią muziką išklausiau. Technikos palaikymui ir toliau groju tas legendų transkripcijas, iš to galvoje lieka licksai, trumpos frazytės, kurios retkarčiais išsprūsta ir mano paties muzika gali tapti citatų rinkiniu. Tam, kad taip nenutiktų, kad galėčiau kalbėti savo žodžiais ir dėstyti savo paties mintis, būtinai turiu klausytis kuo įvairesnės muzikos. Labai daug naudos gaunu grodamas skirtinguose kolektyvuose – iš visų ko nors pasisemiu. Profesionalūs kolegos muzikantai labai įkvepia, jie vis primena, kiek daug galima išgauti iš instrumento.

Dabar brandini savo solo albumą?

Lietuvoje niekas nemoko atlikėjų, kaip kalbėti apie save – visi santūrūs, kuklūs... Bet kartais reikia papasakoti: sėdžiu vienas pats studijoje užsidaręs, pildau slapčiausius troškimus, išrenku saksofoną ir pasidariau iš jo perkusinį instrumentą. Pirmo albumo kūrimas truko trejus metus, o dabar jau esu gana daug atradęs, pavyksta viską daryti tiksliau – tikiu, kad albumas pasirodys pavasarį. Mažas daug žaisdavau su „Lego“ – tad ir dabar mėgaujuosi konstravimu.

---