Mikalojus Novikas: „Ne kiekvienas gali parašyti dainą“

  • 2019 m. rugsėjo 30 d.

Kalbino Laura Kešytė

Tuo metu, kai Didžiojoje Britanijoje iškilo grupė „The Beatles“, estradinė muzika Lietuvoje pasiekė masinį klausytoją. Tiesioginio eterio metu per radiją ir televiziją ėmė skambėti ir populiarias dainas rašančių autorių kūriniai.

Vienu ryškiausių savo kartos muzikų, atradusių raktą į daugelio širdį, tapo kompozitorius, pedagogas Mikalojus Novikas. Į populiariosios muzikos skambesį jis įnešė ne tik sambos, rumbos ir tango ritmų, bet ir svingo bei džiazo elementų. Estrados aukso fonde jo indėlis didus, o tokios legendinės jo dainos kaip „Gera“ (1969), „Dar nežinia“ (1970), „Žalioj stotelėje“ (1972) koncertų salėse skamba iki šių dienų.

Apie tai, kaip gimsta ilgaamžė muzika ir ko reikia, norint parašyti populiarią dainą, kalbamės su kompozitoriumi.


Kaip manote, ko reikia, norint parašyti gerą, įsimenančią dainą?

Gerai dainai reikia idėjos. Minties, kurią vėliau pratęsi, išvystai.

O mintis – tai akordai ar melodija?

Melodija. Akordai atsiranda savaime. Žinoma, ne visi kolegos jaučia harmoniją. Dažnas naudoja tris akordus – toniką, subdominantę ir dominantę. Aš stengiuosi komponuoti įvairiau, įdomiau. Tačiau pirmiausia turi būti tas grūdas, už kurio galėtum kabintis. Nors, tiesa, pastebiu, jog daugelio dainų melodijos, kurias išgirstu šiandien, galvoje neužsilieka...

Kas jūsų dainose atsiranda pirmiau – lyrika ar melodija?

Mano atveju, dažniau gimsta melodija. Vėliau jau vargsta poetai, kurdami jai tekstą... (juokiasi)

Savo bendraautoriams, tokiems kaip V. Barauskas, D. Teišerskytė ir daugeliui kitų, paprastai rašau vadinamąją „žuvį“ – nesąmoningą tekstą, kuris turi tokią pačią ritmiką, kirčius kaip ir melodija. Rečiau, bet pasitaiko ir tokių autorių, kurie turi muzikinį išsilavinimą, skaito natas. Toks buvo A. Saulynas, taip pat V. Bložė.

Žinoma, esu sukūręs dainų ir jau parašytam tekstui. Tačiau geriausios yra tos, kurioms melodija gimė pirmiau – tuomet ji būna ryškesnė ir įvairesnė. Mano dainas dažniausiai sudaro šešios, aštuonios, devynios eilutės, jos dažnai nėra simetriškos, kas leidžia sukurti įdomesni ritminį piešinį, o kartu ir tekstą.

Ar esate griežtas, kritiškas lyrikos turiniui?

Ne, nemanau, kad esu griežtas. Dažniausiai sutinku su tuo, ką siūlo. Jau turi būti visiška nesąmonė, kad netiktų. Bet man dar tokių nepasitaikė (šypsosi).

Kaip manote, kokia muzika turi išliekamąją vertę?

Jeigu kalbėsime apie pasaulinį muzikinį turtą, tokius kūrinius kaip „La Paloma“, kurie skamba šimtus metų, juos vis perdainuoja ir džiazistai, ir klasikai, – tai dainos, kurias sykį išgirsti ir iš karto norisi dainuoti.

Aš irgi stengiuosi tokias dainas rašyti. Natūralu, ne visos pavyksta. Visgi manau, kad mano dainos nevienadienės. Daugelis šlagerių, parašytų prieš 40–50 metų, vis dar skamba iki šių dienų.

Juokaujama, kad visa muzika jau parašyta...

Taip, tik honoraras ne visas paimtas... (juokiasi) Tai B. Gorbulskio mintis. Jis taip pat sakė: daina nauja, bet aš ją jau dešimt sykių esu girdėjęs.

Kaip manote, ar šiandien, kai muzikos tiek daug, įmanoma sukurti kažką naujo?

Iš tiesų sunku parašyt kažką itin originalaus, bet manau, kad įmanoma. Tiesa, aš nesistengiu, kad mano dainos būtų ypač originalios. Galbūt dėl to jos ir tapo populiarios, kad jose yra jau girdėtų motyvų. Tie motyvai trumpi, kaip mozaika. Kai išgirsti keletą jau girdėtų motyvų, jie lieka atmintyje, gali juos pakartoti. Pirmą posmą išgirsti, antrą posmą gali dainuoti su solistu.

Yra keli kompozitoriai, kurie rašė originalias, į niekieno kito nepanašias dainas. Tai toks B. Bacharachas, J. Kernas, C. Porteris, pagaliau „The Beatles“.

Ar rašydamas dainą galvojate apie solisto, kuris ją atliks, portretą?

Iš pradžių rašydavau tik S. Liupkevičiui, J. Miščiukaitei, O. Valiukevičiūtei. Dabar neturiu tokių solistų. Esu dėkingas tiems, kurie mano dainas pasiima į savo repertuarą.

Kaip manote, ar nuo artisto talento priklauso dainos sėkmė (ar nesėkmė)?

Turbūt taip. Gerą dainą galima sugadinti, o iš blogo kūrinio padaryti šedevrą.

Kokį savo paties kūrinį vertinate, mylite labiausiai?

Kaip kiekvienai motinai, taip ir kompozitoriui – nors ir dešimt vaikų, visi vienodai mylimi. Žinoma, kartais jauti, kad daina ne taip labai pasisekė, gal netaps hitu, bet vis dėlto širdies įdėta, ir būna šilta, kai ją išgirsti.

O klausantis savo paties kūrinių, ypač parašytų anksčiau, nekyla noras ką nors keisti?

Ne, toks noras aplanko labai retai.

Kaip manote, ar galima išmokti gerai rašyti dainas, o gal tai duota iš aukščiau?

Sunkus klausimas. Man regis, turi būti pašaukimas. Yra juk rimtų, diplomuotų kompozitorių, kurie rašo simfonijas, bet negali parašyti aštuonių taktų vaikiškos dainelės, kurią vaikas išgirdęs iš karto galėtų padainuoti. Atrodo, juokų darbas, bet neišeina. Čia turėtų būti specialus Dievo piršto nurodymas.

Kokios muzikos jus mokė dėstytojas A. Račiūnas? Kaip atradote save estradoje?

Račiūnas buvo klasikas, taigi dainų rašyti jis manęs nemokė. Pas jį parašiau du kvartetus, dvi kantatas, simfonetę, o baigdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – simfoninę uvertiūrą. Tiesa, dar iki tol Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje pas J. Gaižauską parašiau fortepijoninį trio, porą liaudies dainų, pirmąją estradinę dainą pagal P. Širvio tekstą.

Po akademijos maniau, kad rašysiu tik simfonijas, o kada nors – galbūt ir operą. Visgi gyvenimas pakrypo kita linkme. Būdamas antrame kurse įsimylėjau ir savo simpatijai sukūriau dainą, pavadinimu „Parašyk tu man paprastą laišką“. Tekstą parašė V. Mozūriūnas.

Deja, merginai nepatiko nei daina, nei jos autorius. Tačiau muziką įvertino Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestro vadovas J. Vadauskas. Šią dainą solistė I. Žukaitė atliko naujametinio koncerto metu, kuris buvo transliuojamas per televiziją.

Tais laikais tai buvo didžiulis įvykis. Estradai kuriančių kompozitorių buvo vos keletas: B. Gorbulskis, M. Vaitkevičius, V. Telksnys.

Antroji daina, kurią parašiau, buvo pirmoji lietuviška bossa nova – „Pavasariška kelionė“ pagal P. Gaulės eiles. Tuometinis Lietuvos estradinio orkestro vadovas J. Tiškus ją iškart įsitraukė į repertuarą. Taip ir užsikabinau.

Nors vėliau parašiau dar tris romansus baritonui, sonatiną smuikui (ji skamba iki šiol), tačiau noras rašyti simfoninę ir kamerinę muziką praėjo visiškai. Daugiausiai dirbau su estradine, harmonizavau daug liaudies dainų, rašiau polkas, valsus, maršus kaimo kapelai.

Ar esate patyręs nesėkmių, svarstęs nuleisti rankas, keisti profesiją?

Ne, mintis keisti profesiją nebuvo kilusi, tačiau, kai buvau paskirtas eiti J. Tallat-Kelpšos konservatorijos direktoriaus pareigas, kūriau ne dainas, o įsakymus, papeikimus, padėkas (šypsosi). Per tuos 20 metų, dirbdamas administracinį darbą, parašiau daugiausiai penkias dainas. Užtat dabar man neblogai rašosi. Nuo 2010-ųjų parašiau apie 50 dainų.

Kaip šiandien manote, kokių savybių reikalauja kompozitoriaus profesija? Gal disciplinos ar kūrybinės ištvermės?

Aš visuomet labai pavydėjau Sergejui Prokofjevui. Jis keldavosi devintą ryto, atsisėsdavo prie fortepijono arba rašomojo stalo ir kurdavo iki trečios valandos. Paskui pietaudavo, eidavo pogulio ir daugiau nebedirbdavo. Prokofjevas turėjo fantastinį sugebėjimą sustoti laiku ir pratęsti darbus tik kitą dieną

Man taip nepavykdavo. Nors ypatingo įkvėpimo irgi nelaukdavau. Tiesa, kartais pašokdavau naktį, kai susisapnuodavo melodija, nes žinojau, kad jeigu dabar neužrašysiu, iš ryto nebeprisiminsiu. Beje, taip ir gimė „Žalioj stotelėje“. Tiesa, dar ir dabar kartais taip nutinka. Pabundu ir užsirašau natomis.

Šiandien turbūt nedažnas dainų autorius rašo natomis. Ką jūs laikote kompozitoriumi par excellence?

Man kompozitorius – tai žmogus, žinantis muzikos istoriją, jos ištakas nuo Bacho, Beethoveno, Wagnerio. Neabejotinai, turi išmanyti ir teorinius dalykus – muzikos harmoniją, formą, instrumentuotę, polifoniją.

Kaip manote, ar tapti kompozitoriumi niekada nevėlu?

Kompozitorius A. Chačaturianas pradėjo mokytis muzikos būdamas 19-kos. Aš – 14-kos. Kiti gi pradeda skambinti nuo ankstyvos vaikystės.

Tiesa, kai stojau į Kelpšą, mūsų šeima neturėjo sąlygų instrumentui įsigyti, aš ant stalo nusipaišiau klaviatūrą ir taip mokiausi groti. Tuometinis direktorius stvėrėsi už galvos, sakė, vaikeli, negaliu tavęs priimti į fortepijoną, tačiau pas mane yra toks neaiškus skyrius – teorijos, kompozicijos.

Pamenu, kompozicijos egzamino man parašė tris, ir tai iš pasigailėjimo, tačiau solfedžio, muzikos teorijos – po penketą. Mano stojimo balas buvo daug geresnis nei kolegų, baigusių septynmetes muzikos mokyklas. Mokiausi gerai ir konservatoriją baigiau penketais, raudonu diplomu.

Turbūt reikėtų pasakyti, jog daug ką lemia darbštumas ir pareigingumas. Gal ne taip ir svarbu, kur, kada ir kaip pradedi mokytis muzikos meno.

0