Viktoras Diawara: „Loftas“ mano gyvenime nutiko natūraliai“
- 2019 m. rugsėjo 10 d.
Kalbino Kotryna Krupauskaitė
Viktoro Diawaros tikriausiai pristatinėti nė nereikia. Muzika kartu su grupe „Skamp“, bendras projektas su Algirdu Kaušpėdu „KanDis“, menų fabrikas „Loftas“, rengiamas festivalis... Dėl daugelio faktorių Vee yra vienas svarbiausių Lietuvos muzikos lauko veikėjų. Festivalis „Loftas Fest“, vyksiantis rugsėjo 13–14 dienomis, šiemet pristatys tokias užsienio žvaigždes kaip „Shame“, „Modeselektor“ ir tokius lietuvius kaip „Solo Ansamblis“ ir „ba.“. Su Viktoru susėdome pasišnekėti apie „Lofto“ raidą, festivalį ir muzikos kultūrą Lietuvoje dabar ir prieš dešimtmetį.Kaip per 8 metus užaugo jūsų rengiamas festivalis? Su kokiais iššūkiais susiduriate organizuodamas didžiausią urbanistinį festivalį Lietuvoje?
Festivalis pagaliau įgavo tam tikrą formą, su kuria ateinančius keletą metų stengsimės dirbti. „Loftas Fest“ vis keitėsi. Pirmais metais vyko vasaros pradžioje, per Jonines. Tada supratom, kad prieš tokią lietuvišką šventę nepakovosime. Antrąkart surengėme anksčiau, gegužę, tačiau visos abiturientų šventės irgi buvo kliūtis. Trečiaisiais metais viską perkėlėme į rugsėjį. Antras festivalis buvo labai skausmingas finansine prasme. Turėjome įspūdingą headline’ą, tačiau patyrėme savo kailiu, ką reiškia grąžinti skolas. 2013 m. pristatėme tokius atlikėjus kaip „Toro Y Moi“, „Modestep“, Miss Kitten, bet turėjome suprasti, kad esame riboti savo vidumi ir kiemu, ir reikėjo permąstyti visą konceptą.
Po to festivalis pradėjo įgauti formą, kurią turime dabar. Tai yra festivalis, pristatantis labai daug naujienų, ir ne tik muzikinis, bet ir meninis, turintis, pavyzdžiui, „Open Gallery“. Bandome atgaivinti visą kvartalą. Kiemą dailiname meno kūriniais, turime meno sceną. Tai festivalis tiek miestiečiams, tiek miesto svečiams. Galima ateiti su šeimomis, galima ateiti ir reivinti visą naktį. Dar vienas išskirtinis dalykas – festivalio erdvės, išskyrus paties „Lofto“ vidų, yra nemokamos, visos šešios erdvės prieinamos visiems lankytojams.
Kuo festivalio mieste organizavimas skiriasi nuo festivalio užmiestyje?
Iš vienos pusės paprasčiau, iš kitos pusės – ne taip jau ir paprasta. Kai darai festivalį miške ar prie ežero, reikia žiūrėti į viską atsargiau, reikia prižiūrėti, kad padauginę žmonės nepaskęstų, aptverti visą teritoriją. Mums tokie saugos reikalavimai atkrenta. Iš kitos pusės – festivalis vyksta veikiančiame kieme. Čia dirba įmonės, važinėja sunkvežimiai. Pavyzdžiui, per sukrautus daiktus garso režisierius nemato scenos, nes pultas – „Lofto“ viduje, o jis kieme turi dirbti savo darbą. Be to, reikia viską suderinti su kaimynais. Reikia taip sutvarkyti, kad galėtų įvažiuoti visi sunkvežimiai su prekėmis. Beveik su kiekvienu gyventoju ar įmone turime surasti kompromisą. Dažniausiai festivalyje turi bent kelias savaites sustatyti visą sceną, o mes – ketvirtadienį statom, sekmadienį viską surenkam taip, lyg renginys nebūtų įvykęs. Reikia didelės komandos, kad visa tai įvyktų.
Ar jūsų iniciatyvą rengti urbanistinį festivalį palaiko Vilniaus savivaldybė?
Visuomet palaikė. Pastaruoju metu tas palaikymas tapo konkretesnis finansiškai. Galime sau leisti didžiąją dalį festivalio pristatyti nemokamai, nes šis festivalis jau ketvirti metai yra europinio projekto „Europavox“ dalis. Užtruko, kol savivaldybė suprato, kad esame rimtai nusiteikę ir tikrai norime kažką nuveikti. Kad tai ir miestui atneša tam tikrą naudą. Vien „Open Gallery“ sutraukia 20–30 žmonių per dieną, nes yra įtraukta į ekskursiją „Alternative Vilnius“, kuri pristato Vilniaus stoties rajoną, įvairų street art ir kuri yra numeris vienas ekskursija Vilniuje „Trip Advisor“ platformoje.
Kai pradėjome ir pasakydavome, kad čia darysime klubą, žmonės stebėjosi, nes čia nebuvo Vilniaus centras – dabar čia jau centras. Taigi, manau, jog prisidedam prie Naujamiesčio revoliucijos, ir miestas tai mato.
Kokios muzikinės pažintys buvo įspūdingiausios?
„Loftui“ eina dešimti metai, o kai pradėjom, nelabai žinojom, kas čia bus. Nei žmona, nei aš neturėjom patirties valdant klubą. Žinoma, aš, būdamas muzikantu, organizuodavau daug renginių, taip pat ir didesnių, pavyzdžiui, „Siemens“ arenoje. Tačiau prieš penkiolika ar dvylika metų nė nesvajojau, kad turėsiu kultūrinį centrą, kuriame gros tokie atlikėjai kaip Nicolas Jaar, „The xx“, „Royksopp“, Roisin Murphy. Ir „Skamp“, ir „Loftas“ mano gyvenime nutiko natūraliai.
Pirmas atlikėjas, kurį pasikvietėm iš užsienio, buvo Jamie Woon 2012-aisiais, vėliau – Parov Stelar, dar vėliau – Ellie Goulding. Atlikėjų ir grupių vis gausėjo: „Crystal Fighters“, „The Editors“ – nė nesvajojau, kad su tokio lygio atlikėjais ir jų technikais vakarieniausiu ir kelsiu taurę. Tai labai smagu, tačiau to nesitikėjau. Tik vėliau atsirado planas, sąrašas grupių, kurias norėjau atsivežti į Lietuvą. „The xx“ mano sąraše buvo numeris vienas, kai prieš trejus metus surengėme jų koncertą „Compensa“ koncertų salėje.
Kaip manote, kaip reikėtų sudominti kuriama muzika, kai dabar tokia didelė pasiūla?
Manau, kad tie, kurie tikrai turi ką pasakyti, ir tie, kurie tikrai tam atsiduoda, jie ir išplaukia viršun. Šioje vietoje taisyklių nėra. Turi mylėti tai, ką darai, ir turėti daug ištvermės. Tiesiog išlieka stipriausi. Vieni būna nepatenkinti, kad jie groja, tačiau jiems nemoka, kitiems tai nesvarbu – jie vis vien eina. Čia yra biznis, reikia turėti viziją, reikia žinoti, kaip save pateikti. Reikia rasti savo klausytoją. Šiais laikais įmanoma viskas – jei turi feisbuko puslapį ir du tūkstančius sekėjų. „Koncertuosiu ten ir ten, ateikit kad ir nemokamai.“ Viskas priklauso nuo tavęs – sudominsi žmones arba ne. Arba muzika kabina, arba ne. Turi ieškot savo kelio.
Pagal ką atsirenkate lietuvių atlikėjus? Manau, jog šiuo metu yra daug pasiūlos.
Jei kalbame apie „Loftas Fest“, būnu labai išrankus, nes ieškau tų, kurie geriausiai papildo mūsų svečius iš užsienio. Pagrindinėse scenose šiais metais turime tik keturis lietuvių atlikėjus.
Kalbant apie „Loftą“ – daug kas pasikeitė. Anksčiau beveik nedarydavome lietuviškų renginių, visi pakviesti groti buvo užsieniečiai, nes pati „Lofto“ erdvė yra labai didelė lietuvių grupėms. Kai tik pradėjome, 2010-aisiais, lietuvių muzikos gyvenime buvo štilis. Tuomet, praėjus keletui metų, „Ministry of Echology“ surengė albumo pristatymą ir surinko apie tūkstantį žmonių. Tai buvo tam tikras lūžio momentas, kai supratom, kad lietuvių atlikėjai irgi įgalūs rinkti pilnas sales žmonių. Tuomet pradėjom kviesti ir kitus: Lilą ir Innomine, Beissoul & Einius ir kitas naujos kartos grupes.
„Lofte“ groja visi, kurie nėra labai stipriai pop, jei tik ta muzika atliekama gyvai. Tai yra kylančios, alternatyvios grupės. Labai didelę dalį grupių pamačiau „Novus“ muzikiniame konkurse: pavyzdžiui, mačiau „Solo Ansamblį“ ar „Antikvarinius Kašpirovskio dantis“ žengiant pirmuosius žingsnius. Labai smagu matyti grupių evoliuciją nuo pat pradžios iki pakilimo.
Kiek per 10 metų pasikeitė lietuviškos muzikos kultūra, kurią visuomenei pristato menų fabrikas „Loftas“? Prieš dešimtmetį labai didelę scenos dalį buvo užėmusi popkultūra.
„Loftas“ prie tos kultūros prisidėjo nebent tuo, kad tai yra erdvė, kur gali daryti ką nori. Su tokia idėja jį ir atidarėme – kaip vietą saviraiškai. Pasikeitė viskas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tarkime, „Skamp“ laikais, jei norėjai patekti į televiziją, reikėjo priklausyti leidybinei muzikos kompanijai. Tai buvo vienintelis būdas patekti į mainstreamą. Dabar užtenka nusipirkti kompiuterinę programą, savo bute įsirašyti dainą, įkelti į „SoundCloud“, su draugu nufilmuoti klipą, įkelti į „YouTube“ – ir jau milijonas peržiūrų pasiekta, tik spėk ieškotis vadybininko.
Internetas tiek stipriai pakeitė visą pasaulį, kad atlikėjai gali visiškai išsaugoti savo identitetą. Sakykime, „Garbanotas“ nėra leidžiamas per radiją, bet suranda savo klausytoją per „Spotify“, „Deezer“ ar „YouTube“. Prieš dešimtį metų atrodė, kad be vadybininko, kuris pažįsta reikiamus žmones, visa tai yra neįmanoma. Dabar niekam nebereikia televizijos, jie ir taip turi savo klausytoją.
Kaip manote, ar lietuvių alternatyvios muzikos grupių kūryboje atsispindi vakarietiškos muzikos tendencijos?
Žinoma, atsispindi, niekur nuo to nepabėgsi. Internetas sumažina pasaulį. Mūsų jaunimas klauso lygiai to paties, ko klauso jaunimas Berlyne, Niujorke, Pietų Afrikoje, nesame niekuo atsilikę nuo likusio pasaulio. Drįsčiau teigti, jog lietuviai yra labai imlūs. Kai Lietuvai atvežėme „Slow Magic“ ar XXYYXX, manęs klausdavo, kaip aš prirenku pilną „Loftą“ su tokiais nišiniais atlikėjais. Lietuviai labai greitai pagauna naujus trendus, tik Lietuvos rinka nėra labai didelė.
Smagu, kad yra tokių, kurie labai gaudo naujus trendus, tačiau yra ir tokių, kurie dainuoja, sakykime, tik lietuviškai arba inkorporuoja lietuvių kalbą, dainuoja ne tik angliškai. Man tenka daug važinėti po showcase’us, daug bendrauju su agentais, taigi matau, kas vyksta muzikiniame pasaulyje. Niekam nereikia dar vienų „Blur“ ar „Nirvanos“ iš Lietuvos. Yra lietuvių, kurie turi tokį skambesį kaip Mac DeMarco, tačiau dainuoja lietuviškai – tai iškart suteikia tam tikrą autentiškumą.
Kai gyvenau Vokietijoje, tik pradėjo rastis vokiško repo grupės ar vokiškas soulas – atrodo, dainuoja vaikinas iš Jamaikos, bet vokiškai. Visa tai vyksta ir dabar. Free Finga, nors daro viską kaip atlikėjai iš Niujorko, tačiau dainuoja lietuviškai – tad automatiškai įgauna lietuvišką unikalumą.Buvo laikas, kai indie alternatyvioms grupėms buvo nemadinga dainuoti lietuviškai, atseit, užkariausi pasaulį, jei dainuosi angliškai. Tačiau per paskutinį dešimtmetį susimąstėme, kad okey, galime lietuviškai dainuoti, ir prie ko čia tas pasaulis. Tarkime, „ba.“ – mačiau jį Lenkijoj, mačiau Prancūzijoj, jis buvo išrinktas geriausiu atlikėju, nors dainavo lietuviškai ir grupių buvo suvažiavę iš viso pasaulio. Pasidarė cool dainuoti lietuviškai. Įmanoma atrasti formulę, kad skambėtų tarsi anglų, tačiau dainuotum savo kalba.
Kur link eina lietuviškoji muzika? Ir kas labiausiai šiuo metu diktuoja jos tendencijas?
Manau, kad viskas yra ganėtinai gerai su lietuviška muzika, nors galėtų būti ir geriau. Galėtų būti geriau užsienio rinkose. Kiekviena šalis turi turėti savo headlinerį. Dabar, tarkim, Dynoro yra atlikėjas, grojantis dideliuose užsienio festivaliuose. Norėtųsi turėti daugiau atlikėjų, kurie koncertuotų Vokietijoje ar Lenkijoje, ir žmonės žinotų, jog tai yra lietuvis.
Be to, nenorėdamas nieko įžeisti, manau, jog trūksta gerų vadybininkų. Nėra to know-how, kaip ką padaryti nelietuviškai rinkai. Yra daug grupių, kurios su tuo, ką turi, jau dabar galėtų eiti į užsienio rinką. Šioje vietoje trūksta žinojimo, kontaktų. Šitas kelias sunkus, tačiau reikia jį nueiti. Ir nebus taip, kad jei esi žinomas čia, Lietuvoje, esi žinomas ir užsienyje. Kitose šalyse reikia pradėti nuo nulio. Tiesiog tokios yra muzikos pasaulio taisyklės. Jei groji „Lofte“ Lietuvoje, nereiškia, kad grosi „Lofte“ Prancūzijoje – grosi mažoje salytėje, į kurią susirinks penki žmonės. Bet tą reikia įveikti. Čia jau labiau vadybininkų reikalai. Tikiuosi, jog ateityje atsiras vadybininkų ir grupių, kurios tai supras ir išnaudos.