Kalbino Vitalijus Gailius

Kalbant apie Klaipėdą dažnai pirmiausia išnyra uosto, pilno jūrinių kranų, konteinerių ir laivų, vaizdinys, įkandin seka fachverkinės architektūros paveldas, taip pat prisimename Taravos Anikės ar Juodojo vaiduoklio skulptūras. Įdomu, kiek tautiečių, paklausti apie Klaipėdą, nė nemirktelėję paminėtų gilias tradicijas turintį Klaipėdos dramos teatrą ar Klaipėdos džiazo festivalį? Turbūt ne tiek ir daug. Kur link lenkiu? Klaipėdą labiau esame linkę sieti su jos fiziniais atributais, o ne su kultūriniais procesais. Kas, beje, būdinga daugelio miestų įvaizdžio formavimuisi.

Būtent apie džiazą Klaipėdoje, Vakarų Lietuvos forposte, pasikalbėjome su Klaipėdos džiazo orkestro vadovu Kęstučiu Sova. Nors daugelio muzikantų šeimos pasižymi muzikalumu, kuris persidavė atžaloms, bet K. Sovos atvejis kitoks. Jis šeimoje – vienintelis pasukęs į muziką. Muzikinį kelią pradėjo Klaipėdos Eduardo Balsio menų mokykloje (dabar gimnazija), vėliau įstojo į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto džiazo katedrą. Mokėsi pas legendinį prof. Pranciškų Narušį, pirmosios Sovietų Sąjungoje džiazo katedros įkūrėją. Baigęs bakalauro studijas K. Sova patraukė į sostinę, kur mokėsi LMTA pas vieną ryškiausių savo kartos saksofonininkų Liudą Mockūną. Studijų metais stažavosi Olandijoje, bet galiausiai grįžo į gimtąją Klaipėdą. Kalbėdamas apie susidomėjimą džiazu, K. Sova priduria: „Į džiazą galbūt mane pastūmėjo mokslai balsinėje (E. Balsio menų mokykla, – V. G.). Ten mano akompaniatorius buvo prof. Saulius Šiaučiulis, kuris supažindino su šiuo žanru.“

Klaipėda – džiazo miestas?

Nuo 1994-ųjų kasmet vyksta Klaipėdos pilies džiazo festivalis, veikia klubas „Jazzpilis“, šių metų vasarį vyko „TEMAfestas“ ir, be abejo, miestas turi savo džiazo orkestrą, kuriam ir vadovauja K. Sova. Nors mažiau džiazovas „Jūros šventės“ šurmulys kur kas plačiau pažįstamas, tačiau akivaizdu, kad džiazo garsai nėra svetimi uostamiesčio gyventojams bei svečiams. Bet ar galime Klaipėdai suteikti džiazo miesto titulą?

„Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Klaipėdą džiazo miestu labiau linkę tituluoti Pilies džiazo festivalio organizatoriai ir su tuo susiję žmonės. Ir tai puikiai suprantama. Jiems būtina formuoti atitinkamą, patrauklų miesto įvaizdį. Tačiau džiazo kaip meno šakos kultivavimas ir plėtra apima plačiau, ne tik festivalį. Juolab kad festivalio programose dominuoja meinstryminės žanro kryptys. Linkstama į kažką, ką galbūt galima laikyti pramoginiu džiazu, fanku ar fusion, bet erdvės laisvajam džiazui ar net klasikinei džiazo mokyklai festivalyje paliekama mažiau“, – teigia K. Sova.

Nuogąstavimai dėl džiazo stokos džiazo festivaliuose – ne naujiena. Antai tokie grandai kaip „Montreux“ ar „North Sea“ džiazo festivaliai taip pat sulaukia kritikos, kad jų repertuaruose džiazo pozicijų gviešiasi mažai ką bendro su šiuo žanru turintys atlikėjai. Kodėl taip nutinka? Galvoje sukasi komercinis aspektas. Festivalio organizatoriai siekia sutraukti kuo daugiau žiūrovų, kad galėtų generuoti pelną ir nežlugti. Ar tai galioja ir Klaipėdos pilies džiazo festivaliui? K. Sova laikosi kitokios nuomonės. Pilies džiazo festivalis yra nemokamas ir finansuojamas rėmėjų bei valstybinėmis lėšomis, todėl, pasak jo, tokį festivalio formatą, tikėtina, nulemia organizatorių skonis bei preferencijos. Anot pašnekovo, viena vertus, būtų galima dėl to reikšti nepasitenkinimą, kita vertus – tai tampa stimulu ieškoti naujų saviraiškos būdų.

„Džiazo kultūrą Klaipėdoje daugiau plėtoja patys muzikantai, kurių didžiąją dalį vienija Klaipėdos džiazo orkestras. Aš pats buvau judėjimo „Tema“ iniciatorius – nuo 2009 m. aktyviai rengėme koncertus, šįmet virtusius festivaliu, kurį įgyvendino Dovydas Stalmokas su bičiuliais. Dirbame kaip alternatyva populiariajai džiazo kultūrai, bandome Klaipėdoje atverti langą į kitokį džiazą. „Temos“ renginiuose yra groję Liudas Mockūnas, Mikko Innanenas, Stefanas Pasborgas, „Ąžuoliniai berželiai“ ir t. t. Žmonių susirinkdavo tikrai nemažai – nustebino net mus pačius. Pasirodo Klaipėdoje yra publikos, kuri mielai renkasi ne tik populiariosios muzikos koncertus. Be to, mes labai aktyviai bendradarbiaujame su kauniečiais – Arnu Mikalkėnu ir jo iniciatyvomis. Sutampa mūsų požiūriai, siekiai. Taigi Klaipėdoje yra dvi komandos – festivalio ir orkestro. Abi jos plėtoja skirtingas džiazo kryptis ir, daugiau ar mažiau, prisideda formuojant džiazovą mūsų miesto veidą “, – priduria Klaipėdos džiazo orkestro vadovas.

Prie džiazinio miesto identiteto prisideda ir erdvės, kuriose galima išgirsti skambant šio stiliaus muziką. Viena tokių – klubas „Jazzpilis“. Pasak K. Sovos, tai išties gera erdvė, pasižyminti puikia akustika, tačiau ne visuomet pavyksta rasti bendrą kalbą su savininkais. „Kartais esame kviečiami groti, bet tuo pat metu prašoma, kad pagrotume ką nors lengvesnio. Tarytum bandoma nurodyti kryptį, o mes to nenorime. Juk tokiu atveju iš esmės pamintume esminius džiazo principus“, – sako pašnekovas.

Klaipėdos džiazo orkestras

Kaune dar nuo 1991-ųjų veiklą plėtoja šio miesto bigbendas, 2012 m. Vilniaus džiazo orkestrą subūrė muzikantas, aranžuotojas Remigijus Rančys, 2017 m. Kėdainiuose debiutavo įspūdingas Jievaro Jiesinsko suburtas bigbendas „Lithuanian JJazz Ensemble“, groja Rytų Aukštaitijos bigbendas ir t. t. Tai tik dalis veikiančių Lietuvoje. Antai Klaipėdoje bigbendui ilgai vadovavo prof. Pranciškus Narušis, bet 2013 m. estafetę perėmė K. Sova.

„Pradžioje galvojome apie naujo džiazo klubo kūrimą, nes anksčiau veikęs klubas, iš kurio ir išsivystė festivalis, dėl tam tikrų priežasčių buvo priverstas veiklą nutraukti. Taigi norėjosi pamėginti atgaivinti klubo idėją. Buvo nemažai iniciatorių, tarp jų Stepas Januška, Augis Janavičius ir kiti, palaikė tiek vyresnieji, tiek jaunesnieji. Taip nutiko, kad mane išrinko Mėmelio džiazo klubo prezidentu. O aš klubo be kūrybinės veiklos neįsivaizdavau. Natūraliai kilo poreikis suburti orkestrą, kuris gyvuoja iki šiol ir aktyviai koncertuoja ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio atlikėjais“, ؘ– prisimena K. Sova.

Žinoma, pasak K. Sovos, susiduriama su muzikantų stoka. Juolab kad orkestre norisi matyti aukšto meistriškumo muzikantus. Tačiau kolektyvo branduolys išlieka Klaipėdoje ar jos krašte gimę muzikantai, kurių dalis dabar gyvena Vilniuje bei kituose miestuose ar net valstybėse: saksofonininkai Dovydas Stalmokas, Simonas Šipavičius, Danielius Pancerovas, trimitininkas Mindaugas Vadoklis ir kt.

Paklaustas, kuo Klaipėdos orkestras savitas, K. Sova teigia: „Reikėtų atvykti ir su mumis pabūti. Turime projektų su „Ąžuoliniais berželiais“ – tai improvizacinė muzika, taip pat pas mus groja daug laisvojo džiazo muzikantų. Iš esmės daugiau nei vienas bigbendas Lietuvoje neturi tokių laisvosios krypties projektų, nebent tik Vladimiro Tarasovo iniciatyvos. Kitas aspektas – mes esame draugai ne iš reikalo, bet natūraliai. Galime nesimatyti pusmetį ar ilgiau, bet susitikus viskas puiku.“ Pašnekovas prisiminė Vilniuje praleistus metus: „Vilniuje to pasigedau. Atrodo, visi bendrauja nuoširdžiai, draugiškai, apsikabina, bučiuojasi, visa ta bendravimo maniera sukuria bendrystės įvaizdį, tačiau tai nėra toji draugystė, kai susitikęs draugą gali nesibaimindamas vienas kitą patraukti per dantį. Trūksta nuoširdaus betarpiškumo. Mes nesusirenkam tam, kad pagroję koncertą išsidalintume po 100 eurų ir išsiskirstytume kas sau. Mūsų orkestras, nors ne visuomet pavyksta ilgesnį laiką būti kartu, visada serga už savo idėjas. Manyčiau, kad būtent tai yra mūsų didžiausia stiprybė.“

Klaipėdos džiazo orkestras gyvuoja jau šešerius metus. Aktyviai koncertuoja, kuria naujas programas, į savo veiklas įtraukia jaunimą. Prieš dvejus metus kolektyvas gavo dalinį finansavimą iš Klaipėdos savivaldybės. Visgi finansinis pamatas nėra tvirtas.

„Klaipėdos orkestrui skiriama tik šeštadalis to, kas yra skiriama, pavyzdžiui, Šiaulių bigbendui (jame taip pat groja K. Sova, – V. G.). Keista, juk Šiaulių meras Artūras Visockas nėra niekaip susijęs su muzika. Tapęs meru net nežinojo, kad mieste yra bigbendas, bet kolektyvo vadovas pakvietė į koncertą ir jis liko sužavėtas savo miesto orkestru. Ilgainiui tai lėmė, kad finansavimas muzikai padidėjo. Taigi daug ką lemia valdžios požiūris. Šiauliai turi ne tik bigbendą, bet ir kamerinį bei pučiamųjų orkestrus. Žinoma, Klaipėda turi festivalį ir kitokių veiklų, bet norėtųsi kiek didesnio dėmesio“, – pasakoja K. Sova.

Protų nutekėjimas į Vilnių

Bendrame Lietuvos džiazo žemėlapyje Vilnius aiškiai dominuoja. Žinoma, verta paminėti suaktyvėjusį Kauną, kuriame, duris atvėrus „Jazz Academy“, vis dažniau aidi džiazo garsai. O kaip Klaipėda? Ar nėra jaučiamas kartėlis dėl ryškaus sostinės dominavimo?

„Vilnius pasižymi plačia pasiūla ir įvairove, todėl klaipėdiečiams būtų sunku nustebinti sostinės publiką. Mūsų draugystė su Kaunu galėtų tapti pavyzdžiu Vilniui, kuris galėtų noriau kviesti pajūrio ir kitų miestų muzikantus bendriems projektams, bandyti kurti bendrą kultūrinį produktą“, – teigia pašnekovas.

Kita vertus, anot Klaipėdos džiazo orkestro vadovo, kalbant apie uostamiesčio santykį su sostine, galima pastebėti savotišką protų nutekėjimą. Daugelis gerų muzikantų, muzikinį kelią pradėję Klaipėdoje, galų gale pasuka sostinės kryptimi. K. Sova ironiškai pažymi, kad taip Klaipėda padeda Vilniui puoselėti muzikos kultūrą.

Paklaustas apie santykį su Lietuvos džiazo federacija, K. Sova teigia, kad anksčiau bendravimas buvo kiek aktyvesnis, yra tekę pasirodyti Vilniuje tarptautinės džiazo dienos minėjime. Vis dėlto jis pats nėra Federacijos narys, todėl bendradarbiavimas išlieka fragmentiškas. Čia, anot pašnekovo, susiduriama su tuo, kad Federacijos branduolys yra Vilniuje, o būnant Klaipėdoje aktyviai bendradarbiauti nėra taip paprasta, todėl bandoma verstis savo jėgomis.

Ateities planai ir vizijos

Klaipėdos džiazo orkestras nesėdi rankų sudėję. Rugpjūčio 1-ąją orkestras grojo Klaipėdos miesto gimtadienyje, vadinamosios Mėlynosios vakarienės metu. Pasak K. Sovos, orkestras tęs savo įsipareigojimus miestui ir koncertuos įvairiuose renginiuose. Greta to, laukia pasirodymas su „Ąžuoliniais berželiais“ festivalyje „Mama Jazz“. Taip pat puse lūpų užsimenama apie koncertą kitame Birštono džiazo festivalyje. Šalia muzikinės veiklos, stengiamasi palaikyti edukacinę kryptį. Rudenį žadama į orkestrą pakviesti jaunuolių iš vietos muzikos mokyklų, taip paskatinant juos įsitraukti į muzikinį gyvenimą, patobulinti įgūdžius. Dėl tokios praktikos į orkestrą įsitraukė D. Pancerovas, Mindaugas Apulskis. Pernai prie orkestro prisijungė net septyni jaunuoliai, su kuriais buvo rengiamos meninės programos, koncertai Klaipėdos muzikos mokyklose.

K. Sova puoselėjo didesnes edukacines ambicijas, bet teko susidurti su nepalankiu Lietuvos kultūros tarybos požiūriu: „Bandžiau rašyti projektą dėl rajonuose gyvenančio jaunimo įtraukimo į koncertinę veiklą, bet iš Kultūros tarybos sulaukiau komentarų, jog šiuo projektu orkestras tenori susikurti papildomos veiklos ir išsimokėti honorarus. Švelniai tariant, nustebino toks atsainus požiūris“, – kartėlio neslepia K. Sova.

Bet uostamiesčio orkestro vadovas nenuleidžia rankų ir turėdamas aiškią ateities viziją po truputį veda Vakarų Lietuvos džiazo laivą pirmyn. Pasak pašnekovo, reikia siekti, kad tai, kas deklaruojama žodžiais, virstų darbais. K. Sovos vizijoje – stipri muzikantų bendruomenė, nuolatos dirbanti su kitais Lietuvos muzikantais, nuolat kurianti ir siekianti pasaulinio lygio kokybės. O muzikantams orientyru turėtų būti profesionali kūryba, o ne barų kultūra. Klaipėdos džiazo orkestro vadovas neslepia noro, kad jaunimas matytų perspektyvą likti ir kurti Klaipėdoje. Būtent tokia kryptis gali suburti išties įspūdingą bendruomenę. „Mūsų misija – sukurti ateities kartai infrastruktūrą, kad jie galėtų kurti ir gyventi čia, o prireikus nuvykti į Vilnių ar kitus miestus. Atstumas šiais laikais nėra toks baisus“, – viltingai užbaigia Kęstutis Sova.

---