Kalbino Mindaugas Eidimtas

Dviejų taip pat dirbančių muzikos vadybininkų turbūt nėra, kaip nėra ir dviejų vienodų grupių. Šis darbas labai priklauso nuo to, ką pažįsti, kokiems muzikantams atstovauji ir kas, tavo manymu, muzikoje yra sėkmė. Vis dėlto net ir šiame kontekste muzikos agentūra „Tilto namai“ yra išskirtinis atvejis. Vien su alternatyvia muzika dirbanti agentūra šiuo metu atstovauja šiems vardams: „Garbanotas“, „Sheep Got Waxed“, „Kabloonak“ ir „Planeta Polar“. Apie vadybininko darbą kalbamės su agentūros įkūrėja Gabriele Tamutyte.

---

Pradėkim nuo pradžių – kaip atsirado „Tilto namai“?

Viskas prasidėjo nuo grupės „Garbanotas“, kuri tuo metu vadinosi „Garbanotas bosistas“ – su ja pradėjom kartu dirbti ir mokytis – kiekvienas savo srityje. Tuo metu ir atsirado „Tilto namai“, tik dar ne kaip agentūra, o labiau kaip bendruomenė. Tilto gatvėje buvo toks nuomojamų butų kiemas, kuriame gyveno nemažai muzikantų ir kitų kūrybingų žmonių, tad pradėjome ten salionuose rengti uždarus, gal net kiek slaptus koncertus. Na, tokie smagūs studentiškų laikų užsiėmimai, norint save išreikšti ir prasmingai praleisti laiką.

Ten gyveno Simona Kliševičienė, su kuria buvome buto draugės. Po to ir toliau dirbom kartu, kol galiausiai įkūrėme agentūrą. Ten prasilenkdavo daug visokiausių muzikantų, pavyzdžiui, Jonas Narbutas, žinomas kaip „Kabloonak“, taip pat ir „Planeta Polar“ būgnininkas, gyveno ir Adomas Koreniukas iš tos pačios „Planetos“. Tautvydas Paulius Augustinas iš „Baltojo Kiro“ būdavo labai dažnas svečias. Patys pirmieji koncertai buvo „Arklio Galios“, „Kamanių šilelio“ ir Marko Palubenkos, po to pradėjome rengti tokius slaptus „Tilto namų“ festivalius. Viskas buvo daroma bendromis jėgomis, labai savadarbiškai, visa tai vyko dideliame bute, o žinia sklisdavo iš lūpų į lūpas. Bet būdavo labai smagu, neretai baigdavosi ir policijos atvykimu (juokiasi).

O kaip tai virto agentūra?

Darbuodamasi su „Garbanotu“ pradėjau važinėti po visokiausias muzikos konferencijas, vadinamuosius showcase’us. Ten didelėm akim žiūrėdavau į visą procesą, klausydavausi pranešimų ir bendraudavau su kolegomis. Taip po žingsnelį pradėjau suvokti, ką ir kaip reikia daryti, kad grupės galėtų eiti toliau, ir koks yra vadybininko vaidmuo. Iš tų kelionių atsirado nemažai pažinčių tiek su grupėmis, tiek su kitais vadybininkais, su kuriais pradėjome tam tikrus mainus. Taip atsirasdavo galimybė keliauti mano grupei, o grupės iš užsienio gaudavo progą pakoncertuoti Lietuvoje. Tai būdavo maži koncertai, maždaug pirmų dešimties fanų paieška (juokiasi). Bet tai labai graži dalis.

Laikui bėgant supratau, kad gal reikėtų visą tą besiplečiančią veiklą kažkaip įprasminti ir įkurti agentūrą, apie kurią seniai svajojau. Noras buvo turėti agentūrą būtent alternatyviai muzikai, tad pradėjome dirbti su muzikantais iš tos pačios bendruomenės – „Sheep Got Waxed“ ir tuometine „Parranda Polar“. Oficialiai agentūra yra dar gana jauna – jai vos ketveri metai ir joje ilgą laiką dirbome trise, kartu su Simona ir Giedre Nalivaikaite. Šiuo metu komanda pasikeitusi, dabar mes – dviese, kai iš savanorės ir praktikantės Ieva Dailidavičiūtė sėkmingai užaugo iki kolegos. Svarbių projektų metu periodiškai prisijungia ir kiti.

„Tilto namai“ užsiima ne vien vadyba, tiesa? Esate surengę ir koncertų, turite ir savo festivalį...

Koncertai ir jų viešinimas saviems atlikėjams – nuolatinė mūsų veikla. Būdavo ir minėtų mainų, atsiradusių iš tarptautinių pažinčių, – juos kartais organizuodavome pro Lietuvą važiuojantiems atlikėjams. Dažniausiai tai būdavo maži koncertai, bet buvo ir vienas didesnis – skandinavų grupės „Liima“. Tai buvo tam tikras eksperimentas, bet daugiau to nebedarome, nes pabandę supratom, kad mums kol kas tai – per didelis iššūkis, o aplinkui yra stiprių kolegų, kuriems didesnio kalibro renginiai yra pagrindinis arkliukas. Taip pat kartu su Lietuvos džiazo federacija rengėme mokymus atlikėjams ir jauniems vadybininkams, tikimės tai kada nors pratęsti. Bėgant laikui su agentūra išbandome daugelį veiklos krypčių: ieškome, kas patinka ar sekasi geriausiai, kaupiame patirtį, o iš klaidų mokomės.

Festivalį pirmą kartą prieš trejus metus pabandėme surengti su „Downtown Forest“ hosteliu ir būtent čia pamatėme didelę prasmę. Tai mums ne tiek verslas, kiek galimybė į vieną vietą surinkti labai gerus muzikantus, kurie mums patinka, kurių muziką norime palaikyti ir surengti didesnį renginį už įprastą koncertą. Festivalyje išskirtinai lietuviška muzika pamažu tampa aktualios, jaunos, šiuolaikinės muzikos showcase’u, į kurį renkasi ne tik muzikos klausytojai, bet ir profesionalai. Šitaip ir dar viena mano svajonė įgauna kūną – festivalis ne tik suburia muzikantų bendruomenę, bet dažnai veikia kaip tramplinas į tolesnę grupės sėkmę.

Kada supratai, kad būtent muzikos vadyba yra tavo kelias?

Na, aš pati esu iš muzikantų šeimos, tad vaikystėje, aišku, norėjau būti muzikante. Kurį laiką ir buvau scenoje vienokiu ar kitokiu amplua, bet ilgainiui supratau, kad man tai ne taip jau patinka, ir į šį supratimą reikėjo įsiklausyti. Kadangi šalia nuolat buvo veikla su renginiais, atėjo laikas pasirinkti – dainuoti ar organizuoti. Tada ir supratau, kad geriau save realizuoti galėsiu būdama šalia scenos, o ne ant jos. Tai, kad turiu sceninės patirties, man leidžia geriau suprasti muzikantą, o tas empatijos jausmas yra svarbus.

Ką išmokai iš užsienio showcase’ų?

Niekada nežinai, kada sugrįš nauda: grupė, kuriai atstovauji, gali sugroti Liublianoj ir dar koncerto dieną gauti kvietimą surengti pasirodymą Taivane, arba kitu atveju po pasirodymo Taline gali praeiti treji metai intensyvaus ryšių palaikymo su koncerto klausiusiu bookeriu, ir tik tada gausi kvietimą į jo festivalį Latvijoje. Bet kokiu atveju daug daugiau šansų, jei tavo atlikėjus išgirsta gyvai. Visgi showcase’ai nėra vienintelis būdas skintis kelią už Lietuvos ribų, nereiktų ties tuo užstrigti. Bet jei jau ten dalyvauji, būtina padaryti namų darbus: išsityrinėti delegatų sąrašus, atsirinkti tinkamus ir iš anksto susisiekti, o renginio metu ne tik vadybininkui, bet ir grupei aktyviai megzti ryšius ir vėliau juos palaikyti per atstumą.

Kas pasikeitė nuo to laiko, kai pradėjai dirbti šioje srityje?

Manau, dabar kuriama daug daugiau muzikos, galbūt ir daug panašios muzikos, bet tai normalus dėsnis. Tikriausiai dėl to, kad muzikinio turinio yra labai daug, niekas savo muzikos nebeslepia, netaupo įrašų, o kaip tik siekia parodyti savo kūrinius kuo plačiau, per kuo daugiau platformų. Auditorijas dėl to pasiekti tapo ir sunkiau, ir kartu lengviau, nes daugiau ne tik turinio, kuriame lengva paskęsti, bet ir galimybių rasti savo klausytoją. Tik svarbu turėti planą, kaip tai darysi. Per kelerius metus vadybininkų ratas tapo atviresnis, daugiau dirbama kartu, tas pats ir tarp muzikantų. Tačiau negaliu teigti, kad tai naujiena, galbūt tik mano patirtis?

O koks yra tas vadybininko indėlis? Ar grupėms ir atlikėjams gali pasisekti be vadybininko?

Manau, kad iki tam tikro lygio gali ir, sakyčiau, jauniems atlikėjams tą pradžią nueiti verta, nes vadybininkas dažniausiai nėra stebukladarys, kuris per pusmetį vidutinio talento ar iniciatyvos atlikėją pavers žvaigžde. Visos jaunos grupės pirmiausia turi labai daug nuveikti pačios, savo jėgomis, ateiti iki tam tikro taško, kada bus laikas prisijungti naujam komandos nariui. Muzikoje, su kuria dirbu, pirmiausia pati grupė yra savo identiteto kūrėja, o vadybininkas – žmogus, turintis ryšių, mokantis laiku ir vietoje visas tas gerąsias puses parodyti ir sujungti į nuoseklią grandinę.

Kokia yra vadybininko kasdienybė?

Nuolatinis kontaktas su žmonėmis, nesibaigiantis minties rezgimas, kur viena ar kita grupė derėtų, ir to tikslo siekimas. Mano atveju – naujų albumų leidybos planavimas, turai, jų viešinimas ir viskas, kas su tuo susiję bei, aišku, kasdienė administracija, komunikacija ir media srauto priežiūra. Laiškai, skambučiai ir susitikimai, laiškai, skambučiai ir susitikimai.

Kurdama „Tilto namų“ agentūros kasdienybę, vienu metu supratau, kad sukuosi tam pačiam burbule. Dabar mano kasdienybė praskiesta darbu su Lietuvos nacionalinės filharmonijos komunikacija. Turbūt pasigedau naujų vėjų (juokiasi). Tad dabar turiu galimybę paraleliai dirbti su klasikine muzika kiek kitokio požiūrio žmonių rate, kas taip pat yra didelė patirtis.

Kokias savybes turėtų turėti muzikos vadybininkas?

Nežinau, ar aš galiu atsakyti į šį klausimą (juokiasi). Bet svarbiausia turbūt yra kantrybė ir užsispyrimas, to reikia labai daug, nes žiauriai daug kartų nepavyksta. Nepavyksta kažkoks planas, kurį susikūrei ir bandei įgyvendinti, nepavyksta su grupe patekti į kažkokius renginius, grupė laiku nepabaigia albumo ir pan. Reikia šiokio tokio šaltakraujiškumo ir žinojimo, kad šiame darbe dažnai išgirsi žodį „ne“ ir turėsi daug kartų kartoti savo užklausas, prašymus ir pasiūlymus. Kita vertus, anksčiau ar vėliau sulauki to teigiamo atsakymo ar įvertinimo, kurio gal net nesitikėjai, ir tai labai įkvepia.

Kuo ypatinga yra muzikos vadyba?

Man sunku į tai atsakyti, bet turbūt vadybininkas turėtų žiūrėti į grupę kaip į verslą, tik man iki šiol ne visai pavyko tai padaryti. Galbūt dėl to, kad viskas atsirado iš to bendruomeniškumo, ir mūsų atveju daug kas vyksta vieniems sąveikaujant su kitais. Visuose procesuose dalyvauja daug draugų, tad kartais nelengva į tai žiūrėti profesionaliai. Tai nėra popmuzika, o bendruomenė maža – tad truputį pasikreipia kampas, kaip aš į tai žiūriu ir ką su tuo darau.

O muzikantui pirma esi draugas ar vadybininkas?

Na taip, sudėtingas klausimas (juokiasi), nes riba yra labai plona. Pavyzdžiui, su „Garbanotu“ mes visapusiškai augome kartu, tad pirmiausia buvome draugai, šeima, o tik po to atsirado grupės reikalai, kurie paėmė viršų ir sumaišė asmeninį santykį su darbiniu. Tada kilo ir klausimų, ar mes dar draugai, ar jau bendradarbiai. Turbūt niekad į šį klausimą taip ir neatsakėme. Tačiau kartu užaugome į žmones ir muzikos industrijos sraigtelius, kartu tikrai daug pasiekėme. Šiuo metu su džiugiu jauduliu grupę perduodu į kitos agentūros rankas. „Garbanotas“ – mano vaikas, kuriam atėjo metas išsikraustyti iš tėvų namų, ir aš mieliau renkuosi galimybę būti draugais, o profesinius klausimus perleisti naujai komandai.

Minėjai, kad alternatyvi muzika turi ribotą auditoriją ir paklausą. Ar tai reiškia, kad pasirinkdamas stilių muzikantas pasirenka ir tai, kiek žmonių jo klausys?

Kadangi muzikos žanrai dabar yra persipynę, romantinėje versijoje sakyčiau: nėra būtinai svarbu, kokį žanrą atlikėjas rinksis, jei šalia gebės sukurti istoriją apie savo muziką ar asmenybę. Žmonėms patinka istorijos. Tačiau realybėje, kai istorijų yra daug, būti pastebėtam nėra paprasta. Arba lengva būti pastebėtam, bet taip pat ir greit pamirštam, jei, tarkim, tavo muzikos nuolat nesuka didžiosios radijo stotys, tavo formatas netinkamas televizijai, spaudai nesi įdomus, o internete nesi nuoseklus. Šiuolaikinė subtilių istorijų publika yra išlepinta pasiūlos – jei nuolat nekursi savo išskirtinės istorijos, tavo eterį dažnai užims kitas istorijos pasakotojas.

Ar sunku grupes iš Lietuvos pristatyti užsieniui?

Man atrodo, kad tai daryti vis lengviau. „Garbanotas“ buvo vieni pirmųjų, kurie žengė žingsnį, susijusį su tęstiniu muzikos eksportu iš Lietuvos, kuris nebūtų skirtas tik lietuvių bendruomenėms užsienyje. Problema ta, kad dar nėra tradicijos – muzika iš Lietuvos dar nėra kažkas, kas būtų atpažįstama užsienyje. Žinoma, nekalbu apie džiazą ar klasikinę muziką, kuri galbūt yra atradusi savo klausytoją svetur, tačiau lengvoji muzika yra dar nepraartos dirvos. Lietuvos muzikos ir verslo asociacijoje visi dirbame šiuo klausimu, stengiamės visapusiškai reprezentuoti grupes, vyksta daug įvairaus bendradarbiavimo ir mainų, kad būtų sukurtas tęstinis ryšys. Tikiuosi, kad kitos kartos grupės, kurios ateis po keleto metų – taigi, dar ne dabar (juokiasi) – jau turės tą galimybę.