Kalbino Justina Paltanavičiūtė

Kompozitorė Beata Juchnevič – dar tik LMTA kompozicijos katedros trečiakursė, bet jau spėjo laimėti tris chorinės muzikos konkursus „Vox Juventutis“ ir tarptautinį konkursą „Musica Sacra Nova“. Kiek nusimena tik prakalbusi apie savo įkurtą metalo grupę „Deliriance“, kuriai taip pat skiria daug jėgų. Šalia to, ji dar ruošia ir solinį tamsaus dream pop projektą, kurio vaisiai pasaulį turėtų išvysti rudenį – pasivadinusi Lélia ketina koncertuoti kaip solo atlikėja ir dainų autorė. Laisvalaikiu Beata skaito knygas ir žiūri filmus apie kompozitorius, kurie kartais virsta jos rašomo romano herojais ar randa atgarsius piešiniuose. Regis, inspiracijos kompozitorę pasiekia iš labai skirtingų meno sferų, bet jos pačios asmenybės eklektika – labai organiška ir nekonfliktiška, nes viskam ji turi paaiškinimą.

Su Beata Juchnevič kalbėjomės ne tik apie akademinės ir metalo muzikos sąsajas, bet ir apie jos rašomą istorinį romaną, inspiracijas, pripažinimo svarbą ir moterų diskriminacijos apraiškas muzikiniame pasaulyje.

---

Nors esi dar tik trečio kurso LMTA studentė, trejus metus iš eilės laimėjai prizines vietas jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurse „Vox Juventutis“, savo biografijoje jau turi ir pergalę tarptautiniame „Musica Sacra Nova“ konkurse. Akivaizdu – akademinės muzikos sferoje tau sekasi neblogai. Tačiau taip pat groji ir kuri metalą. Kokius dar dėmenis turi tavo asmenybė?

Mano muzikinė veikla skyla į keletą plotmių – kuriu akademinę muziką ir esu gotikinio metalo grupės „Deliriance“ įkūrėja ir vokalistė. Grupėje kol kas esu tik aš ir gitaristas, nes, pasirodo, Lietuvoje labai sunku rasti bendraminčių, kurie norėtų groti tokią muziką. Orientuojamės labiau į Vakarų Europą ir JAV, o čia, kaip pastebiu, populiaresnis senesnio skambesio metalas, bet labai tikiuosi, kad greitai mūsų grupė pasipildys naujais nariais. Neseniai pradėjau domėtis ir elektronine muzika – pamėgau tamsias, minimalistines elektronines popstiliaus dainas, taip pat ir ambientą. O šiaip pastaruoju metu mane įkvepia tokie atlikėjai kaip Lana Del Rey, tad ir muzika, kurią dar tik pradedu kurti, artima dream pop stiliui.

Šalia muzikos mano gyvenime svarbią vietą užima literatūra – dar prieš tapdama kompozitore svajojau būti rašytoja. Nors gyvenimą paskyriau muzikai, rašymo tikrai neapleidžiu – rašau tikrai labai daug ir svajoju kada nors išleisti romaną, kurį kuriu laisvalaikiu. Tai yra dalis manęs, be to, labai padeda muzikiniuose kontekstuose, nes mėgstu literatūrą integruoti į muziką: daug mano muzikinių kompozicijų turi epigrafus, o anotacijos dažnai būna ne apie tai, kaip kūriau, – jose mėgstu aprašyti, ką muzika vaizduoja. Nes mano muzika visuomet ką nors vaizduoja, tik nesu tikra, ar ją tikrai galima pavadinti programine.

Apie ką tavo būsimasis romanas?

Esu istorijos fanatikė, tad jeigu jau rašyti romaną – tik apie kokį nors istorinį įvykį. Iš istorinės perspektyvos mane labiausiai domina romantizmo epocha, tad ir mano kūrinyje veiksmas vyksta XIX amžiuje: įvykių sūkuryje atsiduria moteris, svajojanti tapti kompozitore, bet dėl tuo metu vyraujančios moterų diskriminacijos susidurianti su daugybe kliūčių. Nepaisant to, savo tikslo ji siekia atkakliai. Man įdomu visą pasaulėvaizdį perteikti muzikanto-kūrėjo žvilgsniu, nes literatūroje tokio pobūdžio romanų labai mažai, o ir tais retais atvejais muzikalumas būna labai paviršutiniškas.

Regis, tau artima moteriškumo tema. Tad ką pačiai reiškia būti kompozitore moterimi?

Šiuolaikiniame pasaulyje tikriausiai jau nebesvarbu, esi kuriantis vyras ar moteris, bet kai kuriuose kontekstuose dar tenka susidurti su kiek senamadiško požiūrio žmonėmis, kurie man primygtinai siūlė pasirinkti pedagogiką arba muzikos teoriją, nes neva kompozicijoje moterys vis tiek nieko gero nepasiekia. Iš paskutiniųjų stengiausi nekreipti dėmesio ir daryti tai, ką iš tiesų noriu daryti. Nuoširdžiai tikėjau, kad pavyks, nes šiandien Lietuvoje yra daug kompozitorių moterų, netgi LMTA kompozicijos katedroje didžioji dalis studentų yra moteriškosios lyties. Galbūt kiek sunkiau dirigentėms: prieš pereidama į kompoziciją, J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje studijavau chorinį dirigavimą ir svajojau tapti simfoninio orkestro dirigente. Mano dirigavimo mokytoja kartais paatviraudavo sakydama, kad bus sunku ir siekiant savo tikslo teks įdėti kone dvigubai daugiau darbo, nei būnant vyru. Tačiau mano apsisprendimą tapti kompozitore lėmė visai kiti niuansai.

Kas tuomet lėmė tavo apsisprendimą ir kada supratai, kad kompozicija – tavo kelias?

Kurti norėjau nuo vaikystės, tačiau esu kilusi iš kaimo, tad augau gana siauroje aplinkoje. Muzikos mokykloje mokiausi groti akordeonu ir net nežinojau, kad egzistuoja tokia kompozitoriaus specialybė. Tačiau jau tuomet bandydavau perkurti savo atliekamus kūrinius ar sukurti naujus tekstus mėgstamoms dainoms. Kai paauglystėje persikrausčiau į Vilnių, nebenorėjau tęsti muzikos mokslų dėl nemeilės akordeonui – prašiau mamos, kad leistų mokytis kokioje nors dailės mokykloje, o paskui būčiau stojusi į lituanistiką.

Tačiau viskas susiklostė taip, kad atsidūriau konservatorijoje, chorinio dirigavimo skyriuje. O kartą pamačiusi, kad yra muzikos teorijos ir kompozicijos specialybė, pamaniau, kad būtų smagu ten pereiti. Pradėjau lankyti kompoziciją pas Teisutį Makačiną ir parašiusi savo pirmąją sonatiną, kuri jam labai patiko, tvirtai suvokiau, kad čia – mano kelias. Konservatorijoje iš naujo pamilau muziką ir supratau, kad nuo jos manęs jau niekas nebeatitrauks. Anksčiau norėjau visko: diriguoti simfoniniam orkestrui, dainuoti operoje, piešti, rašyti, net į vaidybą stoti norėjau, tačiau kompozicija užpildė mane visą, tad abejonių nebeliko. O ir mano dėstytojas T. Makačinas labai palaikė ir skatino sakydamas, jog turiu įgimtą melodijos dovaną ir turiu ją skleisti kitiems.

O kaip nors sieji dailę ir muziką?

Piešimas man yra tik laisvalaikio užsiėmimas – niekuomet nesimokiau to profesionaliai, tačiau ši veikla padeda atsipalaiduoti ir praskaidrinti mintis. Su muzika ji jokių ryšių neturi, tačiau piešimą sieju su literatūra – mėgstu nusipiešti savo istorijų personažus. O kartais, tingėdama pati kurti jų prototipus, susirandu savo mėgstamų aktorių atvaizdus, susieju jų išvaizdą su tam tikrais veikėjais ir perpiešiu. Piešti moku tik žmones, tiksliau – moteris, su vyrais sekasi sunkiau: bene vienintelis vyras, kurį, kaip pati manau, nupiešiau neblogai, yra smuikininkas Davidas Garrettas.

O kaip literatūra – kaip ji integruojasi į tavo muzikinį pasaulį? Pati rašai tekstus?

Metalo dainoms tekstus visuomet rašau pati, nes man tai yra būdas išsikalbėti – tarsi dienoraštis. Kartais net baisu, kad tekstuose pernelyg atvirauju. Kita vertus, jeigu gali per meną atsiverti – vadinasi, esi menininkas, ir nieko čia nepakeisi. O akademinėje kūryboje naudoju kitų poetų tekstus, nes pačiai juos rašyti nelabai sekasi: mėgstu Vytautą Mačernį ir Gintarą Patacką, kurį atradau visai neseniai, skaitydama knygą apie grupę „Antis“ – mat jo tekstai naudojami ir šių muzikantų kūryboje.

Pirmasis sėkmingesnis bandymas pačiai kurti tekstą buvo kompozicija „Finding the Light“, su kuria laimėjau I vietą konkurse „Vox Juventutis“. Muzikiniu šio opuso pagrindu tapo mano pačios daina iš metalo pasaulio, kurią parašiau tuomet, kai mano senelis buvo arti mirties ir kentėjo baisius skausmus. Tai mane labai paveikė – svarsčiau, koks jausmas gulėti mirties patale ir žinoti, kad tuoj ateis paskutinė gyvenimo akimirka, ir visai nežinia, kas bus po to. Ją parašiau labai greitai – viskas tiesiog gyveno manyje, o prisėdus kurti – išsiliejo. Norėjau šį savo kūrybinį impulsą įprasminti ir kitu lygmeniu, tad remdamasi atraminiais taškais ir priedainiu visą muzikinę medžiagą perkėliau į mikropolifoninę faktūrą – išėjo savotiška mano pačios dainos išdaila.

Nuo tada, kai pradėjai intensyviau kurti, nuolatos dalyvauji kompozicijos konkursuose, kuriuose skini laurus. Štai būdama LMTA studentė nepraleidai nei vieno „Vox Juventutis“. Kuo tau svarbūs komponavimo konkursai?

Konkursai – svarbu, tačiau visai ne todėl, kad norisi garbės. Žinoma, laimėjimai labai pakelia savivertę – patvirtina, kad tikrai einu savo keliu, motyvuoja patikėti savimi. Tačiau pirmiausia tokio pobūdžio renginiai kaip „Vox Juventutis“ pasitarnauja kaip meistriškumo kursai, nes prieš juos gali dalyvauti savo kūrinio repeticijose, bendrauti su atlikėjais. Choro vadovas visuomet turi ką pasakyti – patarti ar pakritikuoti, kartais dėl kai kurių kompozicinių sprendimų net pylos tenka gauti. Toks mokymasis yra jau praktika, o ne teorija, tad natūraliai tobulėji. Be to, dalyvaudamas repeticijose gali girdėti, kaip tavo opusas skamba gyvai, o ne kompiuterinėje programoje. Man tai labai svarbu, nes koncertų metu labai jaudinuosi, kartais net būnu netoli afekto būsenos, tad tuomet sunku įsiklausyti į pačią muziką. Tikriausiai kur kas mažiau jaudinčiausi, jeigu savo pačios kompoziciją atlikčiau pati, nes tuomet ir atlikimas priklausytų nuo manęs. Kai tai daro kiti, niekada nežinau, kas gali nutikti. Kartais, užuot klausiusi, žiūriu, kaip reaguoja klausytojai. Nesu struktūralistė, tad, nors mano muzikos kalba šiuolaikiška, jos tikslas yra romantinis – sujaudinti.

Bet Monika Sokaitė pastarojo „Vox Juventutis“ finalo recenzijoje teigia, kad tavo kūryba pasižymi logika.

Studijuodama LMTA supratau, kad kūrinys be struktūros gali tapti visišku balaganu, tad stengiuosi padaryti taip, kad toji struktūra sutaptų su mano jausmu. Galbūt tai skamba keistai, nes struktūrą dažnai suprantame kaip serializmą ar dodekafoniją, kurias kartais irgi naudoju. Tačiau man svarbiausia, kad kūrinio dramaturgija būtų logiška, tad ties ja daugiausiai ir dirbu racionaliai – kartais piešiu schemas, linijas ar net keletą jų variacijų. Bet šiaip nemėgstu dėlioti garsų matematiškai, man artimesnė kūryba iš intuicijos.

Viešumon vis išeina tavo chorinė kūryba. Ar tai – mėgstamiausia tavo kūrybos sritis?

Tiesą pasakius, chorinės muzikos anksčiau nekenčiau. Mokydamasi chorinio dirigavimo daug sėdėdavau prie partitūrų, studijuodama visas partijas. Be to, dėl choristų trūkumo choro vadovė dažnai liepdavo dainuoti alto ar tenoro partijas, nors natūraliai esu sopranas su gana plačiu diapazonu, tad būdavo labai nepatogu, o ir repertuaras nelabai motyvuodavo. Tačiau, kai būdama pirmame kurse dalyvavau „Vox Juventutis“ ir mano kūrinį atliko „Jauna muzika“, supratau, kad choras – labai galingas instrumentas, nes tai yra žmogaus balso, tad kartu ir sielos, muzika. Nuo tada mielai jam kuriu ir gana dažnai lankausi chorinės muzikos koncertuose. Kad ir kaip būtų keista, net ir pats mano mėgstamiausias kūrinys yra parašytas chorui – tai György Ligeti „Lux Aeterna“. Be to, būtent su savo choriniais kūriniais laimiu konkursus ir einu pirmyn, tad choras mano širdyje dabar užima labai didelę vietą. Už šitą meilę turėčiau padėkoti ir savo kompozicijos dėstytojui Vaclovui Augustinui, kuris chorą labai myli ir mane supažindino su pačiu nuostabiausiu jo repertuaru. Tačiau vien tik chorine muzika apsiriboti nenorėčiau, aktyviai kuriu ir instrumentinę, kuri taip pat neblogai skleidžiasi koncertuose ir festivaliuose.

Kuri ne vien akademinę muziką – komponuoji ir metalo dainas. Ką bendra turi metalas ir akademinė muzika?

Sąsajų yra labai daug. Mano grupės gitaristas vis juokauja, kad kone visi metalo rifai skamba taip pat kaip klasikinės muzikos akordų junginiai. Bet aš pati kur kas daugiau ryšių matau kituose parametruose – tarkim, sudėtingose formose, kurios dažnai naudojamos simfoninio metalo žanre. Be to, metalo grupės yra pamėgusios operinį vokalą – pavyzdžiui, grupės „Nightwish“ vokalistė yra baigusi J. Sibelijaus muzikos akademiją ir dabar, pradėjusi solinę karjerą, koncertuoja ir kaip operos solistė, ir kaip metalo atlikėja. Nors ši grupė nėra mano mėgstamiausiųjų sąraše, jos koncepcija artima mano idealams: prie tradicinės metalo grupės sudėties dažnai jungiamas ir simfoninis orkestras bei choras. Tad mėgstu klausyti ir analizuoti, kaip reikėtų kurti, kad orkestras neužgožtų grupės ir atvirkščiai. Man priimtiniau, kai choras ir orkestras traktuojami kaip tam tikri faktūriniai sluoksniai, kaip „Evanescence“ kūryboje. Tad metalo muzikoje yra labai daug subtilybių ir niuansų, kuriuos be akademinės muzikos žinių ir kompozicinių įgūdžių išpildyti būtų gana sunku.

Ar tavo kompozicijos dėstytojas V. Augustinas yra susipažinęs su tavo metalo dainomis? Galbūt sulauki jo patarimų ar pasiūlymų ir šioje srityje?

Taip, jam net labai patinka mano dainos. Pasidalinau su juo ir savo elektronine kūryba – irgi gavau pagyrų. Dėstytojas mane labai palaiko kaip dainų kūrėją ir skatina gilinti žinias šioje srityje. Man pačiai labai smagu, kad jis mato manyje tiek akademinio, tiek dainų rašymo potencialo.

Planuoji plėtoti rimtesnę karjerą metalo srityje ar tai – tik laisvalaikio užsiėmimas?

Kol nebuvau atradusi sonorizmo, akademinę muziką kūriau labiau dėl to, kad man reikia kurti, nebuvau iki galo apsisprendusi, ką iš tiesų noriu daryti, bet buvau įsitikinusi, kad akademinės žinios pravers metalo muzikoje. Bet dabar manau, kad ir akademinė muzika, ir metalas man yra vienodai svarbios sritys. Akademinėje muzikoje save realizuoju, tačiau metalo muzikos karjera kol kas šiek tiek stringa. Būti scenoje su metalo grupe, simfoniniu orkestru ir choru yra mano didžiausia svajonė. Dainų esu parašiusi gana daug, tad belieka sulaukti, kol su gitaristu surinksime pilną grupės sudėtį ir jos gyvuos ne tik natose.

Negi metalas Lietuvos muzikiniuose kontekstuose yra paraštėse?

Labai gaila, bet taip. Pastebiu, jog į Lietuvą atvyksta koncertuoti gana daug grupių, kurios rengia pasirodymus didžiausiose pasaulio arenose, o čia vos ne vos surenka „Lofto“ dydžio auditoriją. Apskritai lietuviai labiau orientuojasi į senąjį metalą, kuris man asmeniškai skamba gerokai senamadiškai. Labai pasigendu modernesnių grupių, galbūt todėl su tokia koncepcija ir pačiai nelabai sekasi pilnavertiškai vystyti karjerą.

Iš ko semiesi įkvėpimo? Minėjai, jog akademinėje kūryboje labai vertini G. Ligeti. Kas dar yra tavo autoritetai ir ar apskritai svarbu jų turėti?

Jų yra daug ir skirtingų. Vienas didžiausių mano autoritetų yra V. Augustinas. Dar besimokydama konservatorijoje žinojau, jog norėsiu studijuoti pas jį. Kadaise labai mėgau Fryderyką Chopiną – galbūt todėl ir savo kūryboje pagrindiniu muzikiniu parametru vis dar laikau melodiją, nors dabar traktuoju ją šiek tiek kitaip, nei tradiciškai priimta. Ir dabar jį labai mėgstu, bet klausau ką nors skaitydama ar rašydama kaip foną, nes šiuo etapu jis nelabai gali mane ko nors išmokyti, – nors skambindama jo kūrinius fortepijonu vis dar patenku į ekstazę. Dar vienas didelis autoritetas – grupės „Evanescence“ vokalistė Amy Lee. Mane labai žavi ne tik jos kūryba, bet ir asmenybė: būdama devynerių ji pažiūrėjo žymųjį Milošo Formano filmą „Amadėjus“ ir nusprendė tapti kompozitore. Mokėsi groti fortepijonu, universitete buvo pradėjusi studijuoti muzikos teoriją ir kompoziciją, bet gavusi pasiūlymą iš įrašų kompanijos turėjo rinktis: studijos ar grupė. Ir pasirinko grupę. Mano pačios muzikinio kelio istorija yra labai panaši – nuo paauglystės mėgstu vakarus leisti su filmais apie kompozitorius, kurie mane įkvepia įvairiais parametrais: nuo kompozicinių niuansų iki literatūrinių novelių.

Nuo paauglystės labai mėgstu smuikininką Davidą Garrettą, kuris mane įkvepia ir kaip žmogus, ir kaip muzikantas. Jį, beje, irgi atradau žiūrėdama Bernardo Rose filmą „Velnio smuikininkas“, kuriame jis vaidino Niccolo Paganinį. Būtent taip įsivaizduoju ir vieną pagrindinių savo rašomo romano veikėjų. Nuo paauglystės labai žaviuosi ir rašytoja George Sand. Kai visi skaitė visokias knygas apie vampyrus, aš skaičiau George Sand romanus. Ją atradau, žinoma, per savo meilę F. Chopinui. Labiausiai man imponuoja jos asmenybė – tvirta, sistemai besipriešinanti moteris, vilkinti vyriškus drabužius ir atkakliai siekianti savo tikslo. Ir dabar ne visuomet turime drąsos priešintis visuomenėje nusistovėjusioms normoms ar net taisyklėms. Dabar moterys pačios renkasi, koks vaidmuo visuomenėje joms priimtinesnis, tačiau vis dar susiduriu su stereotipu, kad jos turi sėdėti namuose, auginti vaikus ir mylėti savo vyrą.

Tavo inspiracijos kyla iš labai skirtingų dalykų, o ir tavo kūrybos skalė – labai plati, tačiau klausant tavęs susidaro įspūdis, kad tavyje viskas kažkaip organiškai dera, nėra jokios eklektikos.

Taip, iš pirmo žvilgsnio viskas labai skirtinga, bet iš tiesų labai susiję: akademinėje muzikoje labai mėgstu sonorizmą, nors pati save mėgstu vadinti postsonoriste. Sonorizmas man yra tarsi akademinės muzikos metalas, nes ši muzika yra visiškai avangardinė. Nors, tiesą pasakius, sonorizmą visuomet stengiuosi pateikti kuo gražiau – analizuoju labai daug kūrinių ir ieškau, kaip tą padaryti. Be to, mano akademinė ir metalo kūryba labai susijusios, nes labai dažnai iš metalo dainų perkeliu motyvus, nuotaikas, pavadinimus. Net ir mano elektroninėje kūryboje, kurioje kol kas esu tik naujokė, gausu melancholijos, atėjusios iš gotiškojo metalo. Tad išties didelių skirtumų čia ir nėra – visos mano kūrybos sritys tiesiog atskleidžia skirtingas mano asmenybės puses ir viena kitą papildo.