Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė

Kaip ir vaikų literatūra, taip ir muzika vaikams yra plati, tyrimams atvira sritis, reikalaujanti tarpdalykinės prieigos, apimančios du skirtingus reikšminius laukus – muzikinį ir literatūrinį. Nors kūryba vaikams neretai įsivaizduojama kaip paprastesnė, apsieinanti be didesnio išmanymo, patirties ar studijų, tačiau nei rašyti dainas vaikams, nei rašyti apie jas nėra lengva. Šįkart kalbėsiu apie labiausiai paplitusį muzikos vaikams žanrą – dainas, o dar tiksliau – apie lietuvių autorių dainas vaikams. Prieš aptariant konkrečius kūrėjus ir linkmes, būtina daug ką ištarti ir atsipainioti.

Ankstyvasis muzikinis patyrimas labai svarbus formuojant ne tik muzikos per se suvokimą, bet ir įvairius tapatybinius dėmenis. Šiuo aspektu reikėtų pasvarstyti, su kokia garsine / harmonine kultūra norime savo vaiką supažindinti, šiek tiek permąstant tai, kas kartais netikrinama: ar būtinai pradėsime nuo klasikinių kūrinių – gal nuo autorinių dainų vaikams, o gal nuo gilaus folkloro ar margos pasaulio muzikos? Daugybę pasirinkimų lengvai galima derinti, neužsisklendžiant nuo jokių naujų garsinių patirčių. Žinoma, vaikai neprivalo klausytis / girdėti vien vaikams kurtą muziką, jie puikiausiai gali dalyvauti mūsų pačių kasdienėje garsinėje aplinkoje.

Visiškai netikiu, kad kuris nors muzikos stilius yra savaime žalingas: tarkime, įprasta teigti, kad toks yra sunkusis rokas, metalas ir repas, nes jie neva kupini negatyvo, pagal nutylėjimą vietoj jų siūlant tik teigiamą, šviesią, mažorais apsėtą ir saldintais žodeliais nupurkštą muziką. Be paliovos šviesinant ir švarinant meninius patyrimus užkertama galimybė vaikui dainos turinį patirti įvairiabriauniškai, su visais muzikos ir teksto tūriais, gyliais ir galia, įtraukiančia ir išsiveržiančia netikėčiausiais jausmais. Vaikai mėgaujasi garsine visuma, jų nereikia kaip nors saugoti nuo skirtingų muzikos keliamų emocijų. Be to, nereikėtų ir matuoti suaugusiojo matais – vaikas pats parodys savo polinkius, galiausiai – ir pats pasirinks.

Kai geriau pagalvoji, muzika vaikams yra tokia muzikos rūšis, kuri turi būti specialiai surandama ir pasiūloma – kitaip ji paprasčiausiai nebūna. Pirmiausiai tėvų, o po to ir darželių / mokyklų pedagogų (kol kas dar ne švietimo sistemos, nes ji beveik nesikiša į tai, kokie kūriniai realiai skamba muzikos užsiėmimuose) atsakomybe tampa atrinkti tai, ką vaikas klausys, kokias garsu kuriamas visatas patirs, kaip tai formuos jo gebėjimus, polinkius ir tapatybę.

Iš esmės yra labai mažai būdų, kaip tą vaikams sukurtą muziką įvesti: sąmoningai parenkant; atsitiktinai leidžiant pagal su muzika vaikams susijusius raktažodžius; neįvesti visai. Jei tėvai sąmoningai parenka, ką klausyti vaikams, gal net patys klausydamiesi kartu, muzika pamažu imama suvokti ne tik kaip fonas visoms kitoms „svarbesnėms“ veikloms pagreitinti (ar ištverti), bet ir kaip „teisėtas“ laiko leidimo / buvimo būdas ar buities dalis – ir visai nesvarbu, nevaržomai šokant ar ramiai klausantis. Tai gali tapti saviugdos ir saviraiškos (kai vaikas tiria ir pažįsta pats save) ir bendravimo forma (kai stiprinami socialiniai įgūdžiai tiek šeimoje, tiek ir už jos ribų). Išskirčiau dvi tėvų sąmoningo dalyvavimo vaiko ugdyme(si) prieigas.

Netiesioginis lavinimas. Šiuo atveju tėvai nesiekia ko nors išmokyti, klausomasi besidžiaugiant, dūkstant, trumpai tariant – pramogai, tačiau bet kuri patirtis tam tikru lygmeniu vis tiek puikiausiai įsirašo. Čia norėtųsi, o ir turbūt vertėtų kalbėti apie tam tikrą stebuklų fenomenologiją, kada nuolat mankštinama vaizduotė, pildomos įprasto pasaulio formos, apskritai nesiūlomas arba naikinamas ribos ar neįmanomybės matmuo – tai dažniausiai esminė skirtis nuo dainų „suaugusiesiems“. Daina vaikui gali tapti tam tikru vaizduotės žadinimo ir žaidimo lauku. Kuo dainos turtingesnės tiek teksto, tiek muzikos atžvilgiu, kalbant ir apie jų struktūrą, ir apie atlikimo įvairiaspalviškumą, tekstinį ar melodinį / harmoninį išradingumą, tuo labiau skatinamas vaiko kūrybiškumas, ugdomas humoro jausmas, grindžiantis logikos ir kritinio mąstymo pamatus.

Tiesioginis lavinimas. Pavyzdžiui, siekiant, kad ateityje vaikas būtų gabus muzikai ir galbūt taptų muzikantu, pradedant tuo, kad nuo mažumės imtų vienaip ar kitaip suvokti ir skirti įvairius muzikinius dėmenis ir vyksmus, lavėtų jo klausa, ritmo pojūtis. S. Suzuki iškėlė mintį, kad žmogaus talentas yra ne įgimtas, o įgyjamas ir priklauso nuo gyvenamosios ir ugdomosios aplinkos. Taip pat dainas vaikams galima puikiausiai naudoti mokantis kalbų. Štai norint, kad kūdikis sparčiau perprastų kalbos struktūras ir galbūt anksčiau pradėtų kalbėti, logiška, kad dažniausiai tos dainos būtų gimtąja kalba, o jei kiek vyresnius vaikus jau mokysite (ar patys mokysitės) naujos kalbos – ritmas ir rimas yra esminiai veiksniai, daug lengviau įrašysiantys naują informaciją į atmintį.

Neretai teigiama, kad klausantis dainos pirmiausia suvokiama žodinė, o ne muzikinė informacija, todėl skiriant daugiau dėmesio muzikiniam intelektui siūloma rinktis grynai instrumentinius kūrinius. Apie tai išsamus LMTA dėstytojos Rasos Jautakytės straipsnis: pavyzdžiui, kad jau nuo kūdikystės iki pusantrų metų vystosi vaiko klausymosi žodynas. R. Jautakytė yra parengusi nuoseklų vaikų muzikinio lavinimo kursą, apglėbiantį prenatalinį, ankstyvąjį ir vėlyvesnį muzikinį ugdymą, muzikos terapijos sampratą, muzikinį ugdymą specialiųjų poreikių vaikams, taip pat apžvelgiant ir skirtingas to ugdymo teorijas. Viskas laisvai prieinama čia! Taip pat yra išleista jos knyga „Ankstyvasis muzikinis vaikų ugdymas“.

Tuo atveju, jei tėvai leidžia kone bet ką, kas internete atrakinama su #muzika_vaikams, ir vėl turiu ištarti tą patį sakinį, kurį tikrai dažnai kartoju: „Šiandien, neišvengiamo informacinio pertekliaus amžiuje...“ Taigi tokiomis visa ko prieinamumo aplinkybėmis tampa be galo sunku ne surasti, o patikrinti, nes esminis didesnio pasiekiamumo matmuo yra ne turinys, o tinkamai sukaltas SEO karkasas. Egzistuoja toks keistas fenomenas kaip tarptautiniai menkaverčiai animacijos-muzikos projekčiukai, dažnai užsigrobę pirmąsias „YouTube“ pozicijas (kas pavirsta uždaru ratu, nes pirmieji – daugiausiai klausomi ir todėl sėkmingai išlaikantys tas pozicijas). Jų principas paprastas – naudoti tą pačią muziką verčiant tekstus į kuo daugiau kalbų. Dažniausiai kreipiamasi į laisvai samdomus kūrėjus, prašoma greitai ir pigiai sukurti tekstus ir įrašyti dainas – tiek aš, tiek mano kolegos yra sulaukę tokių siūlymų. Būtent dėl tokių pseudokūrinių raginčiau tėvus pirmiausia perklausyti vieną kitą grojaraštį ir susirasti patikimesnių jų kūrėjų ar teminių svetainių. Žinoma, sąmoningas požiūris ir polinkis tikrinti tai, ką siūlome savo vaikui, neturėtų tapti obsesija ar kokiu nors trikdžiu, svarbiausia – atkreipti dėmesį. Be to, priklausomai nuo amžiaus ir ankstesnių muzikinių / literatūrinių patyrimų, vaikas vis dažniau pats atsirinks, kas jam patinka, ir tuo taip pat būtina pasikliauti.

Trečiuoju atveju, kai vaikams kurta muzika apskritai neįvedama, vaikas patiria tą muzikinę informaciją, kuri neišvengiamai tarpsta jo aplinkoje: tėvų klausoma muzika, radijas, televiziniai muzikiniai projektai, filmų, žaidimų ir reklamų garso takeliai; viešųjų erdvių – prekybos centrų, troleibusų, kavinių – garso aplinkos, darželių ir mokyklų programose numatyti ar muzikos mokytojų (vėlgi, pagal kiekvieno skonį ir savimonę) parenkami kūriniai. Kiek vyresniems vaikams – ta muzika, kurios klausosi bendraamžiai. Dar 2008 m. Anglijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad mažiems vaikams (jau nuo dvejų metų!) labai didelę įtaką daro populiarioji muzika, girdima iš „skaitmeninių technologijų – elektroninių žaislų, kompaktinių diskų leistuvų ir karaokės įrenginių“, dauguma trejų metų vaikų su muzika buvo susipažinę iš žiniasklaidos, televizijos ir kompiuterinių žaidimų. Dar įdomu: „etnografinis Tylerio Bickfordo (spausdinamas) tyrimas, trukęs vienerius metus vienos pagrindinės mokyklos (žinomos kaip HCS) žaidimų aikštelėje, rodo, kaip vaikai MP3 grotuvais naudojasi kaip draugystės žymekliais.“ Šia tema siūlau paskaityti glaustą ugdymo profesorės Jackie Marsch tyrimą „Vaikystė, kultūra ir kūrybiškumas“ (citatos iš skyriaus „Muzika, šokis ir kūrybiškumas“).

Taigi kokie lietuvių autoriai kuria vaikams ir kokia šitokios kūrybos situacija Lietuvoje? Visų pirma, vertėtų pasakyti, kad tai nėra itin populiarus žanras, per metus išeina (bent jau lengvai internete prieinamų) 7–10 albumų, įskaitant ir įgarsintas pasakas. Džiugu tai, jog du trečdaliai tų albumų išties geri, įvairiaspalviai, išradingai atliekami ir profesionaliai įgarsinti. Likusieji – abejotinos vertės, gal daugiau skirti pačių atlikėjų šeimoms ar tiesiog repeticijų rezultatui įdaiktinti – dažniausiai tai įvairių popgrupių ir popchorų darbai. Jų konkrečiai nenagrinėsiu, nelabai suprantu jų esmės, jei nuo mažens vaikams brukama fonograma, naudojamas auto-tune’as, tiek muzikos, tiek tekstų atžvilgiu siūlomas išskirtinai popstilius: lengvas, aiškus, besikartojantis. Vėlgi, yra išimčių ir visai neblogų kūrinių, tačiau, mano manymu, tai neturėtų būti pirmas pasirinkimas ieškant muzikos vaikams.

Labai dažnai dainų vaikams žanras persipynęs su teatrališkumu arba tiesiog teatru – neretai kuriamas profesionalių teatro aktorių, o spektaklių vaikams muzika po to išleidžiama albumais. Įvairiaspalvė, prisodrinta įvairių instrumentų yra „Teatriuko“ kūryba, apimanti ir dainas, ir pasakas, ir lopšines. Atlikimas išradingas, nenuobodus, aukšta garso kokybė. Kiekvienam kūriniui suteikta daug dėmesio, dainos skirtingos – tai puikiai matyti, pavyzdžiui, rinkinyje „Pasaulio tautų lopšinės lietuviškai“, kur jaunasis klausytojas supažindinamas būtent su skirtinga harmonija, stilistika ir net tam būdingais balsiniais tembrais. Kūryba įvairi ir tikrai gausi: nuo 1999 m. jau išleista bent 20 albumų, tad tikrai galima pasirinkti iš skirtingų žanrų ir tematikų.

Tikrai smagūs dueto „Nieko sau teatras!“ darbai, nors jų ir nedaug. Žaidžiama ir balsais, ir emocijomis, ir stilistikomis. Aktyvus, tarkime, šėlionėms tinkamas specialiai rokenrolo stiliumi pateiktas „Raganiukės“ teatro albumas „Nauji pifo nuotykiai“ (2009). Ryškus, žaismingas, neabejotinai profesionaliai atliktas spektaklio „Pabėgimas iš Trepsės namų“ dainų albumas (2018) su gausybe aktorių, tarp jų D. Auželis, A. Lasytė, V. Krulikovskis ir kiti, o režisierius, muzikos ir tekstų autorius – A. Kaniava.

Be abejo, vienas ryškiausių čia – „Keistuolių teatras“, gyvuojantis nuo 1989 m., kurio spektaklių (taip pat ir dar anksčiau egzistavusių televizinių spektaklių „Smaragdo miesto burtininkas“, „Aukštyn kojom“, netgi serijinės laidos „Keistuolių pasaulis“) muzika išsirita į puikius albumus. Daug pasako šis biografinis sakinys: 2009 metais Keistuolių teatrui įteikta Metų šviesuolio statulėlė ir diplomas „Už saugomą vaiko sąmonę. Šviesai“. Būtent saugoti vaiko sąmonę ir pasirodo kaip esminis šio teatro kūrėjų ir atlikėjų siekis, išliekantis net keičiantis „Keistuolių“ kartoms. „Keistuolių teatras“ yra sukūręs 58 spektaklius, 5 videofilmus vaikams ir 4 suaugusiesiems, išleidęs 15 muzikos albumų. Akivaizdus dėmesys kūrinių išbaigtumui, albumų nuoseklumui, tekstams ir raiškai. Skirtinga, apgalvota ir profesionaliai išreikšta stilistika turtina vaiko klausą, sudomina, įtraukia į žaidimą.

Bendrinantis visų teatrinių-muzikinių kolektyvų bruožas – ne standartinė, o išieškota dainos forma, kuriai išreikšti pasitelkiami įvairiausi instrumentai, puikiai valdomi balsiniai tembrai, dažnai atliekant ne savo įprastu balsu, o žongliruojant jo variacijomis, pasitelkiant vaidybinę patirtį. Dainų tekstai – prasmingi, aukštos meninės vertės, literatūrine prasme vertingi. Štai čia viena koja liekame teatre, kita žengiame į solo atlikėjų muziką. A. Kulikausko, M. Šnaro ir V. Kernagio „Dainos teatras“, kuriame dalyvavo daugybė kitų puikių aktorių ir muzikantų, nebuvo skirta vaikams, tačiau iki šiol neretai renkamasi kaip šeimos muzika – dėl savo garsinio įvairiaspalviškumo, prasmingų tekstų, jausminio pagavumo.

Jei paprastai teatralizuotose dainose vaikams prie sudėtingų temų prieinama gana atsargiai, tai solinėje V. Kernagio kūryboje jau tarsi nebeskiriami suaugusieji ir vaikai, vienuose ir kituose suvokiant tą patį pradą, juntant tas pačias jungtis, nuojautas ir patirtis. Dažniausiai pasirenkami M. Martinaičio, S. Gedos tekstai ir, kaip pastebi G. Storpirštis, su vaiku imama kalbėti kaip su sau lygiu. Beje, yra prieinamos V. Kernagio dainų natos (ir knygoje, ir skaitmeniniu formatu).

Labai rekomenduočiau bardų dainų vaikams leidinį – knygą su CD – su natomis, tekstais ir akordais „Stebuklų pilnas kambarys“ (2006), sudarytą G. Storpirščio, kuris ir pats yra dainų vaikams autorius ir puikiai išmano kontekstą. Knygoje – V. Kernagio, V. Petkevičiaus, A. Giniočio, S. Mykolaičio ir G. Storpirščio kūriniai vaikams. Tekstai arba kuriami pačių atlikėjų, arba pasirenkami jau pripažinti poetai, kaip minėti M. Martinaitis, S. Geda, taip pat J. Marcinkevičius, J. Erlickas, M. Vainilaitis, V. Žilinskaitė ir kiti. Dažniausiai atliekama vieno atlikėjo, pritariant gitara (išskyrus V. Kernagį su pianinu), daug dėmesio skiriant pačiai istorijai ir raiškai. Dalis dainų, vėlgi, iš spektaklių.

Prie tokios kūrybinės prieigos šlietųsi J. Baltoko, O. Jucio, V. Šidlausko, G. Storpirščio ir jo sūnaus Ainio dainos vaikams. Klausydamiesi ir vaikams padėdami atrasti tokius autorius galite būti tikri, kad bus turtinama ir vaiko klausa, ir vaizduotė, ir kalba. Skaitantiems natas galima pasirinkti iš vaikų dainų natų knygelių, tačiau kiekvieną jų reikia pasitikrinti, nes tai gana nišinė sritis – jų nėra daug, o dažnai autoriai leidžiasi ir savo pačių lėšomis, taigi nei didesnis jų prieinamumas, nei kokybiškas turinys (tarkime, ar muzikinis laukas atitinka tekstinį ir atvirkščiai) nėra užtikrintas.

Neabejotinai labai svarbus N. Čereškevičienės ir „Tele bim-bam“ indėlis į lietuvišką vaikiškąją kultūrą. Platus garsinis, teminis, netgi jausminis dainų vaikams spektras. Žavi ir įtraukia kiekvienai dainai profesionaliai ir atsižvelgiant į tekstą parengtos aranžuotės, skirtingų stilių žaismė (nuo lopšinių iki sunkesnio roko), gyvi instrumentai. Nuostabu, kad dainuoja patys vaikai ir tai daro be galo išmoningai, išlaikomas balso gyvumas, tembrų ir emocijų įvairovė, balsai nesuvienodinami, dirbtinai neiššvarinami, kiekvienas kūrinys ir kiekvienas vaikas čia tampa išskirtiniu, tačiau tik palaikant bendrumą su kitais.

Labai didelę kūrinių bazę yra parengęs (ir toliau pildo) projektas „Vakaro žvaigždelė“: kūriniai kokybiškai įrašyti, skamba gyvi instrumentai, platus teminis srautas. Tikrai visko neperklausiau, tačiau dažniausiai pritariama akustine gitara, instrumentalai, kaip ir pačių dainų nuotaika, skaidrūs, paprastai skamba tas pats moteriškas balsas, kartais pritariant vyriškam. Tekstai šviesūs ir neblogi, tačiau kartais pernelyg aiškūs – kaip ir pats atlikimas, mano požiūriu, per švarus, kokiems nors kūrybiniams atsitiktinumams vietos nepalikta. Bendrai žvelgiant, paįvairinti vaiko muzikinį patyrimą šiuo turiniu tikrai naudinga, nes jo kokybė gana aukšta, tačiau gali šiek tiek trikdyti nuolatinis krikščioniškų vertybių ir dėmenų įterpimas (tuo grįstas visas projektas).

Tikrai spalvingas, kokybiškas ir daug klausomas A. Smilgevičiūtės, R. Radzevičiaus ir draugų projektas „Tilidūda“. Parengtas lietuvių liaudies dainų pagrindu, skirtas pirmiausiai ikimokyklinukams ir pradinukams. Į rinkinį įtraukta dešimt dainelių: „Du gaideliai“, „Plaukė žąselė“, „Tindi rindi riuška“, „O tai arklys“, „Tili tili dūda“, „Žvirbli žvirbli“, „Šarkele varnele“, „Vai, ir atbėgo baikštusis elnias“, „Aš turėjau gaidį“ ir „Iškėlė žvirblelis didelę puotą“.

Labai smagu, kad platformoje „Pakartot“, puikiausiai prieinami ir kiek kitokio stiliaus leidiniai net nuo 1968 m., pavyzdžiui, B. Grincevičiūtės ir H. Znaidzilauskaitės atliekamos „Dainos Vaikams. Fortepijoninės Pjesės Vaikams“. Tuo metu gerokai dažnesnės buvo ne dainos, o įgarsintos pasakos, kurioms profesionalių kompozitorių sukuriama ir profesionalių atlikėjų atliekama muzika, štai, pavyzdžiui, B. Kutavičiaus ir S. Gedos „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (1980). Tai labai įdomi, savita sritis, kurią vertėtų patyrinėti atskirai.

Apskritai, manyčiau, nemaža lietuviškų vaikų dainų dalis yra aukštos meninės vertės, atsižvelgiant tiek į literatūrinį, tiek į muzikinį tekstą. Žadinantys ir palaikantys vaikų kūrybiškumą, plečiantys žodyną, siūlantys įvairiaspalves garsines patirtis – daugiausia tai vienaip ar kitaip su teatru susijusių kūrėjų darbai. Dažniausiai atliekama suaugusiųjų ne savais, o personažiniais balsais, skatinant vaizduotę, kviečiant vaiko sąmonę jungtis į žaidimą. Vienintelis dalykas, kurio privengčiau arba gerai atsirinkčiau, – tai tiek balsine, tiek formos prasme itin standartizuoti, neretai tuščiaviduriai, įvairių popchorų ir popgrupių darbai. Galiausiai, aklai ar kurčiai nesirinkime to, ką pirmiausiai siūlo paieškos sistemos, prieš tai – patikrinkime ir tik tada siūlykime savo mažųjų klausoms (įdomumo dėlei „YouTube“ įveskite „dainos vaikams“ – akimirksniu suprasite, kodėl reikėtų patikrinti). O siūlyti išties yra ką ir raginčiau įjungti tiek vaikams kurtą, tiek bet kokių kitų „suaugusių“ žanrų muziką, kaitaliojant vokalinius ir instrumentinius kūrinius, sudarant sąlygas patirti kiek įmanoma įvairesnius garsinius laukus, kokybišką skambesį, o svarbiausia – tą begalinį malonumą klausytis!

---