Giedrius Kuprevičius: „Nerimtų žanrų nėra – yra tik nerimtas požiūris“

  • 2019 m. birželio 30 d.

Kalbino Laura Kešytė

Ne dažnas klasikas, rašantis simfoninę muziką, domisi sintezatoriais ir garso technologijomis. Ir atvirkščiai – ne kiekvienas elektroninės muzikos kūrėjas gali parašyti fugą ar sukurti partijas visam orkestrui. Tačiau kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui nei viena, nei kita nėra problema. Jo kūrybinis ir intelektualinis profilis toks platus, jog sunku rasti žanrą, kuris jam būtų svetimas.

Klasikinį išsilavinimą įgijęs kompozitorius domisi įvairia muzika, todėl su juo galima diskutuoti apie viską: nuo Mozarto iki „Abba“. Na, o šis pokalbis – apie patirtis ir įtakas, suformavusias jo kūrybinį veidą ir padovanojusias mums, klausytojams, tokius miuziklus kaip „Ugnies medžioklė su varovais“.


Laikas, kuriame brendote kaip kompozitorius, – koks jis?

Ypatingas. Visos gyvenimo sritys buvo persmelktos tarybinės ideologijos. Ir vis dėlto Konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – red. past.) tuo metu vyravo ganėtinai liberali atmosfera. Čia dirbo aukštos erudicijos ir profesinių gebėjimų žmonės: Eduardas Balsys, Vaclovas Paketūras, Adeodatas Tauragis, Julius Špygelglazas, Zofija Naujalytė-Didenkienė.

Mūsų niekas nepersekiojo, nė vienas nesėdėjome kalėjime. Beveik visi mūsų kūriniai buvo atliekami. Darėme, ką norėjome – „grojome“ su magnetofonais bažnyčiose ir katedrose. Kompozitorių sąjunga buvo tarsi užuovėja, kur galėjome pasiausti. Nieko panašaus, kaip J. Gruodžio laikais, kai tekdavo viešai atgailauti, jeigu kokią aštresnę harmoniją panaudodavai.

Žinau, kad ne visų respublikų konservatorijų studentams buvo leidžiama rašyti dodekafoniją, komponuoti aleatoriką, nors tokią laisvę Lietuvoje turėjo A. Rekašius, V. Barkauskas, mano kartos kompozitoriai. 

Žinoma, buvo ir tokių, kurie mieliau būtų rašę tarybines daineles, tačiau profesūra to neleido daryti (juokiasi). Jei ir kurdavome dainas, tai ciklais, artėdami prie Schumanno ir Schuberto romantinės ciklų tradicijos. Taip atsirado ir Broniaus Kutavičiaus, Vytauto Montvilos dainų ciklai, taip pat ir mano „Išeivių dainos“, parašytos pagal Jono Meko, Kazio Bradūno ir Fausto Kiršos eiles.

Nors ir slėpdamiesi, paskaitų metu klausėmės visko, ko ir likusi Europa: Pierre’o Boulezo, Luciano Berio, Karlheinzo Stockhauseno muzikos. Fortepijono klasėje turėjau galimybę groti Franciso Poulenco, Dariuso Milhaudo, Witoldo Lutosławskio kūrinius. Beje, 1964 m. akademija organizavo išvyką į Lenkiją, avangardinės muzikos festivalį „Varšuvos ruduo“, kur skambėjo kraštutinis modernizmas, pasirodė to meto žvaigždės, tokios kaip Johnas Cage’as, Krzysztofas Pendereckis. O juk čia pat buvo uždėtas nuožmus ideologijos gniaužtas... Iki šiol atmintyje gyvi to festivalio įspūdžiai.

Toks tas laikmetis, o jame mane patį 1989 m. „Laisvosios Europos“ radijas praminė „atsargiu radikalu“.

Nors esate klasikas, vis dėlto jums buvo artima ir 7–8 dešimtmečių populiarioji muzika?

O, taip, visa mano jaunystė praėjo bitlomanijoje. Turėjau gerą radijo aparatą ir kieme, Žaliakalnyje, buvau ištempęs ilgą anteną, kuri gaudydavo Liuksemburgo radiją, „Amerikos balsą“, taip pat čekų, „Laisvosios Europos“ radijo stotis.

Turėjau ir magnetofoną, kuriuo įsirašinėdavau muziką naktimis. Iš kontrabandininkų pirkdavau  plokšteles. Tuos įrašus nešdavausi į viešąją biblioteką Kaune, kur kiekvieną antradienį visi, kas norėjo, galėjo jos pasiklausyti viešai.

Čia buvo galima išgirsti visko: nuo „Pink Floyd“, „The Rolling Stones“, „Led Zeppelin“, „Jethro Tull“, „King Crimson“ iki Ricko Wakemano, Keitho Emersono, R. Palmerio muzikos. Atvykdavo ir tuo metu kūrę žymūs rusų avangardistai: Eduardas Artemjevas, Vladimiras Martynovas.

Muzikinių vakarų metu visuomet susirinkdavo minios klausytojų. Kartais Vladas Garastas ir visą savo „Žalgirio“ komandą atvarydavo kultūrintis (juokiasi).

Komunistų partijos funcionieriams nekliuvo jūsų kultūrinė veikla?

Buvo visko, bet mes kažkaip prasmukdavome. Turėjau užnugarį LKP Centro komitete – sekretorių ir menotyrininką Lionginą Šepetį, kuris, nors ir partinis, buvo kiek kitoks žmogus. Vis mane išgelbėdavo, kai pradėdavo knistis visi tie funkcionieriai.

Beje, „Ugnies medžioklę“ parašiau įkvėptas tų laikų popmuzikos. Gerai žinojau tuo metu Vakaruose itin populiarius miuziklus „Jesus Christ Superstar“, „Tommy“, „Hair“, kurie padarė didelę įtaką ne tik miuziklo žanrui, bet ir teatro muzikai.

Vėliau mano gyvenime atsirado „Abba“. Studijuodamas jų dainų sėkmę buvau nuvykęs ir į Švediją, „Abba“ institutą, kur turėjau progą susipažinti su tais, kurie prisidėjo prie šios muzikos kūrimo. Tai nepaprastai talentingi profesionalai, kokių šiandien reta.

Vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje įkūrėte elektroninės muzikos grupę – „Argo“. Ar technologijos išplėtė jūsų kūrybines galimybes? Kokius instrumentus naudojote?

Be abejo, tai atvėrė mums naujų galimybių. Pasitelkę elektroniką galėjome realizuoti tai, ką sunkiau (ar visai neįmanoma) įgyvendinti akustiniais instrumentais. Pirmuosius sintezatorius mums padėjo įsigyti Artiomas Troickis – dabar žymus Rusijos disidentas, kuris, beje, organizavo ir „Argo“ gastroles Maskvoje.

Iš pradžių dirbome be kompiuterių. Sekvenceriai būdavo įtaisyti pačiuose sintezatoriuose. Tokiu būdu su „Kurzweill“ parašiau baletą „Atviros jūros vaikas“ (1996). Kiek vėliau mus pasiekė ir „Moog“, „Roland“, „Korg“, „Yamaha“, o pirmuosius „Windows“ su „Cubase“ programa pradėjau naudoti 10 dešimtmečio pabaigoje.

Tas susižavėjimas elektronika kokiais 1987–1988 m. pradėjo mažėti. Mūsų grupė baigė veiklą – atrodė, kad reikia daryti kažką kito. Bet kas liko? Liko kompiuterinio mąstymo metodika. Ji šiandien persikelia į šiuolaikinio kompozitoriaus darbo stilių.

Miuziklą „Ugnies medžioklė“ ir operą „Prūsai“ skiria du dešimtmečiai. Ar bėgant metams kito jus dominančios temos? Muzikiniai žanrai?

Kūrybinių posūkių buvo daug ir įvairių, tačiau nemanau, kad kas nors keitėsi iš esmės. Tą patvirtina ir klausytojai, kurie atėję į koncertą ar išgirdę nežinomą kūrinį per radiją atpažįsta mano muziką.

Per daug metų išsiugdžiau autorinį stilių, manierą. Nesvarbu – kvartetas, simfoninė opera ar baletas – vis tiek jame suskamba mano fokusai, kuriuos turiu savo kūrybiniame bagaže. Tiesą pasakius, toks visą laiką ir buvo mano noras – kad tave išskirtų, kad nebūtum nežinia kas.

Man kažkas sakė: tu pasikeisk, tu pradėk visai kitaip rašyti. Aš sakau: negaliu, tegu rašo kitas, kodėl aš turiu iš jo atimti duoną? (juokiasi)

Herojinė siuita, įamžinta filme „Herkus Mantas” ir vėliau įsiterpusi į operą „Prūsai“, kaip rašote, kritikų buvo sutikta su gero linkinčia ironija, kuri dažnai lydi „negrynos“ muzikos kūrinius. Kaip jūs pats vertinate kino muziką? Tokią kūrybinę patirtį?

Yra manančių, jog kompozitorius, kuris rašo muziką teatrui, reklamoms, užsiima nerimtais darbais. Tačiau prisiminkime Georges’ą Auricą, kuris rašė kinui. Jis buvo vienas ryškiausių prancūzų rimtosios muzikos kūrėjų. Jau nekalbant apie tokio masto kompozitorius kaip D. Šostakovičius, S. Prokofjevas, kurie taip pat dirbo su muzika filmams. Nerimtų žanrų nėra – yra tik nerimtas požiūris į juos.

Kurti muziką vaizdui buvo labai įdomi patirtis. Esu prisidėjęs prie įvairių žanrų kino muzikos kūrimo – ir vaidybinio, ir dokumentinio. Dalis garso takelių dabar atliekami koncertuose kaip dainos ar instrumentiniai kūriniai. Pavyzdžiui, siuitą iš muzikos filmui „Herkus Mantas“ vėliau atliko simfoninis orkestras kartu su choru Vilniuje ir Kaune.

O ar yra muzikos žanrų, kurie jums vis dar svetimi?

E. Balsys mane ir kitus savo mokinius mokė įvairios muzikos. Kompozitorius negali bijoti kokio nors žanro. Rašiau muziką ir reklamoms, o kada buvo užgrobta Kauno televizija – ir šaukinius. „Laisvosios Europos“ radijo lietuviškų laidų redakcijai irgi esu sukūręs šaukinių – juos Vilniuje įgrojo tuometinis Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas simfoninis orkestras.

Prisipažinsiu, galbūt prasčiau išmanau pučiamųjų orkestrą, nes neturiu didelės praktikos, o ir pats darbas reikalauja specifinio mąstymo. Dar galėčiau pasimokyti kurdamas liaudies instrumentų orkestrui, nors jau sykį teko su šiuo specifiniu kolektyvu dirbti ir, manau, visai neblogai pavyko. Tačiau simfoninio orkestro aš nebijau. Vokalinė ar chorinė muzika man irgi nesukelia jokių problemų.

Kaip manote, ar šiame laikmetyje, kai muzikos pasiūla tokia gausi, kūrėjui yra sunkiau surasti savo klausytoją?

Savo atžvilgiu jokių suvaržymų nejaučiu. Niekada nejaučiau. Ypač dabar, kai susidomėjimas mano darbais yra tikrai didelis. Vėl Plungėje Klaipėdos studentai stato „Ugnies medžioklę“, baletas „Čiurlionis“, miuziklas „Veronika“ vis dar teatrų repertuaruose, opera „Prūsai“ keliauja po Lietuvą. Ko daugiau gali norėti?

Be to, turiu aibę naujų pasiūlymų ir prašymų – visko jau nebegaliu aprėpti. Šiuo metu su Gidonu Kremeriu ruošiame įdomų kompaktinės plokštelės projektą. Metų pabaigoje su Lietuvos kameriniu orkestru ir solistais pristatysime programą „Giedrius svečiuose pas Juozą“ (omenyje turint Naujalį).

Taip kad negaliu sakyti, jog ši epocha mane gąsdina ar baido, yra neparanki, nepatogi, klastinga. Priešingai, net kartais pasidžiaugiu, kad tai, ką jaunimėlis daro šiandien, mes jau darėme 7–8 dešimtmečiais.

Ką patartumėte jauniems kompozitoriams, kuriantiems šiandien?

Pirmiausia, neatsisakyti profesijos. Pastebiu, jog dabar populiaru eksperimentuoti. Mažai dėmesio skiriamas klasikinės formos pažinimui. Daugelis jaunų kompozitorių nemoka parašyti fugos ar kanono, kurie rašomi pagal griežtas taisykles.

Kai nėra profesinių pagrindų, tai eksperimentai pradeda darytis prėski, vienodi, o muzika – neklausoma, daugiau žiūrima. Mano patarimas toks: per savaitę skirti 8 val. eksperimentams ir 15 minučių fugai. Gali nutikti taip, kad jaunas kompozitorius, pamatęs fugos galimybes, pereis į visai kitą eksperimentinį lygmenį.


0