Donatas Petreikis: „Be meilės – kelias trumpas“

  • 2019 m. birželio 12 d.

Kalbino Justina Paltanavičiūtė

Prieš šešerius metus Lietuvos bardų scenos gerbėjus nuoširdumu žavėjo grupė „Saulės broliai“, kurios branduolį sudarė broliai Saulius ir Donatas Petreikiai. Ne kartą sakę, jog jų muzika kyla iš noro dalintis, broliai skleidė pozityvią energiją paprastai, bet ne prastai apdainuodami saulę, jūrą, vėją ir meilę. Laikui bėgant „Saulės broliai“ išsivystė į kur kas didesnius ir brandesnius projektus: multiinstrumentininkas Saulius Petreikis dabar nardo gilius muzikinio pasaulio vandenis. O brolis Donatas – vis dar šalia: kuria ir aranžuoja muziką, o publika jį atpažįsta kaip Sauliaus projektų gitaristą.

Tačiau tikriausiai nedaugelis žino, kad tai tėra viena jo muzikinės veiklos pusė. Kita skleidžiasi Danijoje, kur Donatas jau trečius metus gyvena ir studijuoja džiazo saksofoną. Įrašai ir koncertai su Skandinavijoje gerai žinomais muzikantais jam jau tapo kasdienybe, tačiau nuoširdumo, paprastumo ir vidinės ramybės muzikantas neprarado – sako, jog be meilės tam, ką darai, kelias trumpas.

Skamba gal ir naivokai, tačiau faktai kalba patys už save: praeitą rudenį konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ vertinimo komisija jam skyrė geriausio instrumentininko apdovanojimą, konkurse „European Jazz Contest“ su kolektyvu „Apricity Quartet“ pelnyta antroji vieta, jo kompozicijos skamba Danijos džiazo radijo stotyse, o rudenį pasirodys ir solinis albumas. Tačiau pats Donatas kur kas labiau nei apdovanojimus vertina muzikines patirtis, nuolatinį tobulėjimą, galimybę gyventi taip, kaip jam patinka, ir kūryba dalintis su kitais.


Pradėkime nuo pradžių: muzika tave lydi jau labai seniai – dar nuo tada, kai gyvenai Barstyčiuose. Kokios tavo pirmosios muzikinės patirtys ir kas paskatino sukti šiuo keliu?

Išties, su muzika esu tikriausiai tiek, kiek pats save prisimenu. O profesionalo kelią pradėjau tradiciškai – muzikos mokykloje Plateliuose, būdamas šešerių. Lankiau fortepijono klasę, vėliau mokiausi ir dainuoti. Fortepijoną nelabai mėgau, o dainuoti patiko – galbūt todėl, kad turėjau nuostabų mokytoją. Tačiau mano svajonėse buvo visai ne dainininko karjera, o saksofonas, kurio dar niekuomet nebuvau matęs gyvai. Ir štai – kai buvau penkiolikos – atėjo ta diena, kai svajonė ėmė pildytis: nebeturėjau galimybės važinėti į Platelių muzikos mokyklą, tad teko pereiti į Skuodo, kurioje mokė ir šios specialybės. Saulius tuomet jau gyveno Vilniuje, tad pirmąjį saksofoną jis ir nupirko. Matydamas mano pasiryžimą tapti saksofonininku, jis mane atsiveždavo į Vilnių, kur lankiau privačias pamokas pas Janą Maksimovičių – savo būsimą dėstytoją Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Tuomet buvau vaikas iš kaimo, tad važiuoti į sostinę pas tokį žymų muzikantą prilygo stebuklui – dar dabar prisimenu, kaip kruopščiai ruošdavausi toms kelionėms.

Komponuoti, spėju, irgi pradėjai paauglystėje? Kokios buvo pirmosios tavo dainos, kurios, beje, skambėjo ne tik namuose, bet ir jūsų su Sauliumi suburtos grupės „Saulės broliai“ koncertuose?

Taip, pirmosios dainos gimė tuomet, kai pradėjau groti gitara – tai įvyko vieną vasarą paauglystėje. Žavėdamasis bardais, užsispyriau išmokti ir aš, tad nuėjęs į vos kelias pamokas pas gitaros mokytoją, grodavau tol, kol pradėdavo kraujuoti pirštai. O jeigu jau nori būti bardas, neužtenka tik groti, reikia ir dainuoti – taip ir gimė pirmosios dainos, įkvėptos tuometinių išgyvenimų – žinoma, meilės. Dabar net juokinga prisiminti: tai buvo visiška jausmų kūryba. Nors, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tos dainos nebuvo tokios jau prastos – veikiau paprastos, smarkiai inspiruotos Domanto Razausko kūrybos. Su juo dažnai koncertuodavo Saulius, o aš būdavau šalia. Galbūt tuometiniai tekstai, kuriuos irgi kūriau pats, buvo gana banalūs, o muzika tebuvo paprasta melodija, iliustruota keletu gitaros akordų, tačiau aš ir dabar vertinu paprastumą – kartais daugiau nieko ir nereikia.

Neabejoju, kad tavo kūryba nuo to laiko smarkiai patobulėjo. Kas joje tau svarbu dabar?

Dabar į muzikos kūrybą žiūriu visai kitaip, bet pasikeitė požiūris veikiau į patį procesą nei apskritai į muziką – pagrindines inspiracijas ir dabar gaunu iš jausmų, tačiau labai svarbus ir struktūriškas kompozicijos dėliojimas. Svarbiausiu kūrinio dėmeniu laikau melodiją – ko gero, geriausi mano kūriniai ir yra pradėti rašyti nuo melodijos. Galbūt taip yra todėl, kad labai mėgstu aranžuoti. Melodijos mane pasiekia įvairiais keliais: kartais tai būna liaudies daina, kartais kurta Sauliaus, bet dažniausiai jas komponuoju pats: tam būtinos sąlygos – vienuma ir fortepijonas.

Sukūręs melodiją, susidarau kelis planus, kaip ją galima vystyti ir aranžuoti – planavimas man labai svarbus, nes planas – tarsi žemėlapis, kuris neleidžia pasiklysti, o maršrutus tuomet jau galiu rinktis pagal aplinkybes. Kuriu dažnai – kone kiekvieną dieną, tačiau tikrai ne visos kompozicijos gimsta lengvai ir iš karto: kartais tenka atsitraukti, pailsėti, o prie to paties kūrinio sugrįžus vėliau viskas susidėlioja natūraliai. Tokie tad yra mano kūrybos ritualai, kuriuose labai svarbi techninė pusė, tačiau tikslas lieka tas pats – jausmas, kuris ne tik įkvepia, bet ir gyvena mano muzikoje: visų svarbiausia yra pamilti kiekvieną savo kūrinį, nes kitaip jis bus neišbaigtas.

Betgi kūrinių esi sukūręs tiek daug! Negi visus juos vienodai myli? Juk natūralu, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių vienas būna brangesnis, o gal ir labiau pavykęs nei kitas.

Šiuo atveju nesu objektyvus ir tikrai visus savo kūrinius myliu vienodai. Kiekvieną susieju su konkrečiu jausmu, o kadangi tas jausmas yra mano paties – negaliu nemylėti. Galbūt šiuolaikiniame pasaulyje tai ir skamba juokingai, bet toks mano kūrybos procesas.

Įdomu, jog paauglystėje nemėgai fortepijono, bet dabar šį instrumentą įvardiji būtina sąlyga kūrybai.

Santykiai su šiuo instrumentu visuomet buvo komplikuoti, bet niekada neturėjau pasirinkimo – net ir Syddansk Musikkonservatorium Danijoje, kur dabar mokausi, fortepijono egzaminas yra privalomas. Ir dar koks – labai didelis ir sudėtingas: baigiamajam egzaminui reikėjo paruošti penkiolika kūrinių, kuriuos privalėjau skaityti iš lapo, gavęs melodiją ją improvizuoti, taip pat pagroti ir keletą savo autorinių kompozicijų. Tikrai maniau, kad neišgyvensiu, bet viskas pavyko puikiai. Tad turiu pripažinti – kad ir kaip nemėgau šio instrumento, jis man kaip kūrėjui davė (ir vis dar duoda) labai daug.

Regis, kuri labai daug. Laikai save labiau kompozitoriumi ar atlikėju?

Beveik pusė visos mano muzikinės veiklos yra kūryba, nes konservatorijoje Odensėje studijos sudėliotos taip, kad tenka ne tik groti, bet ir labai daug kurti. Beje, kūrybos studijos ten labai įvairiapusės ir įdomios: tenka rašyti visokiais stiliais ir įvairioms sudėtims: esu išbandęs net styginių kvartetą, nors tai tebuvo etiudas. Įvairių užduočių tiek daug, kad kone kas savaitę tenka sukurti po naują kūrinį, o visų svarbiausia – kompozicija, kad ir kokiai sudėčiai būtų sukomponuota, yra atliekama iš karto. Tai ne tik smagu, bet ir naudinga, nes iš karto gali girdėti, kokias klaidas darai.

Kaip manai, ar džiazo muzikantui pakanka būti tik atlikėju, ar jam būtina ir kurti?

Manau, kad kiekvienas džiazo atlikėjas tam tikra prasme jau yra kūrėjas. Galbūt ne kiekvienas yra tas kompozitorius, kuris sėdi kambaryje ir kuria, tačiau jis kuria čia ir dabar, atlikdamas muziką scenoje. Kūryba yra džiazo atlikimo dalis.

Kuri ne vien džiazą – kone visos netrukus pasirodysiančio Sauliaus albumo kompozicijos priklauso tavo plunksnai. Užsiminei, kad brolis tavo muzikiniame gyvenime visuomet buvo ir yra labai svarbus. Vis dėlto Lietuvos publikai jis pažįstamas kiek labiau nei tu. Ar judviejų kūrybiniame tandeme nesijauti esantis Sauliaus šešėlyje?

Tikrai ne. Su Sauliumi mus nuo seno sieja ne tik kraujo, bet ir stiprus kūrybinis ryšys, tad kuo toliau, tuo mums dirbti kartu yra įdomiau ir paprasčiau. Grupėje šiuo metu turiu labai aiškią poziciją – aranžuoju ir rašau natas, kad muzika turėtų materialų pavidalą. Dažnai melodijas ar idėjas generuoja Saulius, o aš viską pritaikau skirtingoms sudėtims, priklausomai nuo sumanymo ar poreikio. Man tai daryti labai patinka, nes galiu ne tik pritaikyti savo naujas kompozicijos ar aranžuotės žinias, bet ir realizuoti kūrybinius sumanymus kiek kitokiame amplua nei Danijoje. Tas buvimas „už kadro“ man teikia ne tik malonumą, bet ir galimybę tobulėti.

Danijoje lyg ir esi žinomesnis nei Lietuvoje?

Taip. Čia esu žinomas kaip Sauliaus grupės gitaristas, o Danijoje – kaip džiazo saksofonininkas. Tikriausiai pirmas žingsnis link žinomumo už mano mokyklos ribų buvo tuomet, kai radijo stotys pradėjo transliuoti mano kompozicijas. Tuomet pasirodė ir pirmieji interviu. Tiesą sakant, Danijoje neturėjau to pereinamojo etapo, kai reikėjo įsilieti į muzikantų būrį – viskas įvyko labai greitai ir natūraliai: koncertai, įrašai, festivaliai. O kadangi esu ten žinomas kaip profesionalus džiazo muzikantas, gitara sau leisti groti tuose kontekstuose negaliu, nes ja groju tik savo malonumui – esu mėgėjas.

Muzika, kurią atlieki Danijoje ir Lietuvoje, regis, taip pat gerokai skiriasi: ten groji džiazą, o čia koncentruojiesi į world žanrą.

Taip jau susiklostė, kad mano muzikinė veikla į dvi plotmes skyla ne tik geografiškai, bet ir stilistiškai – čia esu Sauliaus grupės meno vadovas, o Danijoje groju džiazą su skirtingais atlikėjais, netgi planuoju įrašinėti solo albumą. Pagrindinis mano kolektyvas ten – „Apricity Quartet“ su studijų draugais: sulipome dar pirmaisiais studijų Danijoje metais, kai pavasario sesijos metu įrašėme keturias kompozicijas. Įrašas pavyko puikiai, o ir groti kartu buvo smagu, tad po metų pasaulį išvydo jau pilnas mūsų albumas, koncertų irgi netrūksta. Pasirinkome cinematic džiazo kryptį – tai liūdnas, tipiškai skandinaviškas džiazas. Vadinu mūsų kvartetą liūdniausia grupe pasaulyje. Gyvenime esame labai linksmi žmonės, tačiau visos kompozicijos, kurias atsinešame, yra labai liūdnos, tad, matyt, mūsų charakteriuose po tuo linksmumu slepiasi ir kažkoks melancholiškas pradas.

Prie Sauliaus grupės neretai prisijungia muzikantai, gyvenantys ar studijuojantys Danijoje. Akivaizdu – tai tavo nuopelnas. Kaip jie priima šią muziką, kuri, lyginant su džiazu, yra kiek paprastesnė, taip pat prisodrinta lietuviško folkloro elementų?

Sauliaus grupės sudėtis nuolatos kinta (pastovūs nariai: aš, Saulius ir Vytautas Mikeliūnas), tad išties dažnai prie kolektyvo kviečiu prisijungti ir savo kolegas iš Danijos. Tokių sprendimų priežastis neretai būna ir praktinė – Lietuvoje ne tiek jau daug muzikantų, su kuriais yra užsimezgusi abipusė muzikinė simpatija, o tie keli turi išties daug veiklos – kartais kone pusėje turo po Lietuvą koncertų jie dalyvauti tiesiog negali. Kolegos iš Danijos į mūsų su Sauliumi muziką žiūri atvirai ir pasiūlymais kartu koncertuoti džiaugiasi – su kai kuriais jų jau įrašėme du albumus, planuojame net ir trečią, kurį įrašinėsime Danijoje – ten kiek praktiškiau.

O ar integruoji lietuvišką folklorą į savo džiazo kompozicijas, kurios skamba Danijoje?

Tam tikra prasme – taip. Man labai patinka lietuvių folkloras, o ir sąsajų su juo teko turėti tikrai nemažai: su Sauliumi jį grojome įvairiais pavidalais, dauguma liaudies dainų netgi buvo mano aranžuotos, tad folkloras į mane įsismelkęs giliai – tikriausiai net ir nesiekdamas to sąmoningai, kūryboje vis tiek naudoju tam tikrus folkloro elementus. Tačiau su kolegomis Danijoje įrašėme ir vieną kompoziciją, kurią komponuodamas kaip pagrindą naudojau dainos „Anksti rytą kėliau“ melodiją. Ji skambėjo ir Lietuvoje bei sulaukė įvairių atgarsių – vieni įvertino teigiamai, kitiems nepatiko: neva pernelyg nutolau nuo esmės. Tačiau autentiškumo ir nesiekiau – mano tikslas buvo sukurti skandinaviško džiazo kompoziciją, kurioje remiuosi savo mėgstama liaudies melodija. Tad neigiamas įvertinimas manęs tikrai nenuliūdino – veikiau pradžiugino, kad kompozicija sulaukė tokio didelio atgarsio.

Kaip atsidūrei Danijoje ir kodėl būtent ten? Džiazo bakalaurą baigei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o šiemet įgysi dar vieną – Syddansk Musikkonservatorium Odensėje.

Istorija iš tiesų veikiau juokinga nei racionaliai suplanuota: kai dar mokiausi LMTA pas Liudą Mockūną, labai mėgau saksofonininką Jerry Bergonzi – jis buvo mano idealas. Į Lietuvą vesti meistriškumo kursų buvo atvykęs būgnininkas iš Danijos, kuris, kaip paaiškėjo pokalbio metu, grojo su Bergonzi. Šis faktas man paliko didelį įspūdį, tad jo paskatintas ir vykau į Daniją – veikiau paveiktas to įspūdžio nei išsamiau pasidomėjęs mokykla. Nežinojau net stojamųjų konkurso masto – į kursą priima tik dvylika studentų, o norinčiųjų – virš šimto. Gal ir gerai, kad nežinojau – nespėjau pradėti jaudintis. Per egzaminus pagroti pavyko puikiai – mane priėmė. O jau studijuojant atsivėrė tikrai daug kelių į platesnį džiazo pasaulį – sutikau ir asmeniškai bendravau su daugybe scenos žvaigždžių, kurias dar visai neseniai buvau girdėjęs tik savo ausinuke – susipažinau net ir su pačiu Bergonzi.

Studijuoji jau trečius metus. Ką šios studijos tau davė kaip kūrėjui ir kaip atlikėjui?

Nuvykus į Daniją sunku buvo susigaudyti, kas vyksta aplinkui, tačiau nespėjau apsiprasti, o viskas ėmė klostytis savaime. Man čia labai patinka, nes, užuot mokius pagrindų, skatinama saviraiška – visa studijų programa sudaryta taip, kad šalia atlikimo meno būtų daug erdvės originaliai kūrybai. Galbūt todėl dauguma studentų yra vyresni – aš, ten patekęs jau su vienu bakalauru, būdamas 21-erių, dar jaučiausi labai jaunas. Bet, tiesą sakant, tas vyresnių žmonių studentiškas gyvenimas dar įdomesnis – dauguma jau susiformavę kaip asmenybės, turi savitą skonį ar muzikos pajautimą, taip pat pažinčių muzikiniame pasaulyje, tad visur jaučiu mažiau blaškymosi ir daugiau susikoncentravimo į muziką ir kūrybą. Jeigu Lietuvoje tenka daug ką organizuoti pačiam tiek su kolegomis iš Danijos, tiek su Sauliaus grupe, tai Danijoje pats neorganizuoju nieko – atvirkščiai: mane visur kviečia, belieka tik ateiti ir pagroti. Tai ne tik smagu, bet ir skatina greičiau tobulėti kaip kūrėjui ir atlikėjui ne tik studijuojant, bet ir scenoje bei įrašuose.

Susidaro įspūdis, kad džiazo gyvenimas Danijoje labai aktyvus. Labai skiriasi nuo lietuviškojo?

Tikrai sunku lyginti, nes Danijoje vykstantys džiazo festivaliai yra milžiniški. Pavyzdžiui, Kopenhagos džiazo festivalyje per dvi savaites įvyksta pusantro tūkstančio koncertų. Ne tik Kopenhagoje, bet ir visoje Danijoje labai daug džiazo klubų, kuriuose nuolatos rengiami koncertai, nes ten daug džiazo mylėtojų, kurie, kaip pastebiu, yra vyresni. Lietuvoje į renginius susirenka daug jaunų žmonių, kurie tikriausiai labiau domisi ne pačiu džiazu, o tuo, kas apskritai vyksta kultūriniame gyvenime. Danijoje džiazas labai populiarus – didelė paklausa, tad didelė ir pasiūla. Lietuvoje džiazo pasaulis visgi gana siauras, labiau koncentruotas į konkrečius atlikėjus.

Tikriausiai taip yra todėl, kad ir pati lietuviško džiazo pradžia buvo gana neįprasta, kiek fragmentiška ir vargiai išsivysčiusi į kokią nuoseklesnę tradiciją – bene pirmas ryškus lietuviškas džiazo kolektyvas – Ganelino trio – istoriją pradėjo nuo eksperimentinio džiazo. Kaip manai – gerai tai ar blogai?

Manau, tai labai gerai. Pirmieji Lietuvos džiazo atlikėjai mane labai įkvepia – ypač saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Man atrodo, kad jie ir yra lietuviško džiazo identitetas, labai kokybiškas ir prasmingas. Be to, ir pati džiazo esmė sufleruoja, kad jame nuolatos turi būti kažkas naujo, tad aiškios tradicijos nebuvimas šiame kontekste visai pasitarnavo.

Tačiau tai, ką groji pats, gana nutolę nuo eksperimentinio džiazo. Kokius atlikėjus laikytum savo autoritetais ir ar apskritai muzikantui svarbu juos turėti?

Autoritetus visuomet turiu. Man atrodo, labai svarbu turėti į ką lygiuotis, kas įkvepia ne vien muzikine prasme, bet ir asmenybe. Neseniai turėjau galimybę bendrauti su islandų saksofonininku Oskaru Gudjonssonu. Meistriškumo kursuose klausiausi jo muzikos ir minčių – paliko neišdildomą įspūdį. Daug įkvepiančių asmenybių ir Skandinavijos džiazo kontekstuose: švedas Karl-Martinas Almqvistas, danas Clausas Waidtlowas, mano dėstytojas Hansas Ulrikas, kuris ne tik puikus saksofonininkas ir džiazo kompozitorius, bet žinomas ir kaip dainų kūrėjas populiariosios muzikos pasaulyje. Patinka ir daug amerikiečių: Markas Turneris, Joelis Frahmas, Bobas Mintzeris. Sąrašas nuolatos pildosi, nes vis atrandu kažką naujo. Būna ir taip, kad sena tampa nauja – nuo kažko atsitraukiu, o po kurio laiko vėl grįžtu. Tas ratas nuolatos sukasi. O jeigu pasitaiko toks momentas, kai nebejaučiu, kas inspiruoja, vadinasi, kažkas ne taip – reikia kuriam laikui atsitraukti ir nuo kūrybos, ir nuo grojimo. Bet tie atsitraukimai dažniausiai būna labai trumpi – užtenka vos dienos ir vėl viskas grįžta į vėžes.

Tarp mėgstamiausiųjų mini muzikantus iš Europos ir JAV, tačiau juos tarsi atskiri. Kodėl? Kadaise europietiškasis ir amerikietiškasis džiazas smarkiai skyrėsi. Ar ši atskirtis vis dar ryški?

Europietiška ir amerikietiška tradicijos visuomet buvo labai skirtingos – taip yra ir dabar. Bet tikrai negalėčiau pasakyti, kuri man įdomesnė. Visgi labai džiaugiuosi atsidūręs Skandinavijoje, nes šių šalių muzikantai turi labai įdomų muzikos pojūtį. O su amerikiečiais susitinkame dažnai – bendraujame, kartu grojame. Ir išties, skirtumas jaučiamas, tačiau kas tai yra konkrečiai – man įvardyti sunku. Galbūt europietiškame džiazo gyvenime viskas vyksta lėčiau, ramiau. Kartais ir europiečiai bando groti taip, kaip amerikiečiai, bet skambesys vis tiek lieka europietiškas, tad veikiausiai tas skirtumas slypi ne grojimo technikose ar muzikos kalboje, bet genuose – temperamente ir mentalitete. Man pačiam artimesnis europietiškas džiazas, ypač skandinaviškas, o dar konkrečiau – švediškas. Danijoje dažnai juokaujame: kad ir kaip gražiai grotum, švedai vis tiek gros gražiau.

Esi profesionalus džiazo atlikėjas, tačiau esi ragavęs ir kitokios – world ar net populiariosios muzikos. Kuo skiriasi džiazo ir populiariosios muzikos atlikėjas?

Džiazo atlikėjas nebijo (ar bent turėtų nebijoti) eksperimentuoti, taip pat jam labai svarbu nebijoti savęs ir naujų dalykų, į muziką žiūrėti laisvai. Žinoma, yra džiazo muzikantų, kurie turi standartinį repertuarą ir su juo koncertuoja, bet kai man taip atsitiks, priminsiu sau, kad jau reikia baigti džiazo muzikanto karjerą – juk tuomet dingsta visa džiazo esmė.


0