Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė

Yra tokių dalykų, apie kuriuos, susitikus su draugais, norisi būtinai pranešti, įsiterpti, kartais gal net nutraukti pokalbį, nes geri humoristiniai kūriniai puikiai patikrina kritinį mąstymą (tiek individualų, tiek kolektyvinį). O ir pasitaiko gana retai, ypač turint omenyje, kad apie pačią juoko kultūrą kalbama / klausiama nedaug. Būtent toks nenutylimas yra Šventinis bankuchenas, savo saldžiomis šakomis apglėbiantis ir aukšto lygio muzikinę satyrą, ir komedijinį radijo teatrą, ir net vaizdinį, sakykime, sarkazmą.

Perkratydamas įsisenėjusias klišes, nebereiškiančius, kasdieniame bendravime užstrigusius sakinius, nuolat judindamas perdėtai standartizuotus dalykus – nuo marketinginio potvynio socialiniuose tinkluose iki muzikinių kūrinių – tikrindamas visa tai, kas tiesiog nebetikrinama, Lukas Šidlauskas, kai kam žinomas dar ir kaip Shidlas, kuria turinį intelektualiam klausytojui, pasirengusiam prisijungti prie atviro žaidimo. Tai nėra trumpi, greitai suvalgomi juokeliai (na, išskyrus 13 sekundžių kūrinį „Kaip netikėtai“), o kaip tik – gerai apgalvoti, kalbinių ir garsinių užuominų prisodrinti kūriniai, balansuojantys tarp absurdo ir genialiai perteiktos visuomenės nesąmoningumo kritikos.

Meistriška situacijų improvizacija. Šventinio bankucheno radijo teatras negrįžtamai įtraukia tuos, kurie pasiilgę intelektualesnio humoro, ir tuos, kurie ir kasdienybėje mėgsta įsitraukti į personažinius žaidimus – nenurimsta tol, kol neišgauna įsiėdusį pokalbį iliustruojančio vaidmens, tarkime, dviejų vos pažįstamų žmonių pašnekesių tik iš mandagumo ar nejaukių susitikimų su tais fenomenaliais viską žinančiais, savimi beatodairiškai pasitikinčiais asmenimis. Čia drąsiai ironizuojama, iš kasdienių situacijų surinktas absurdas visuomet dar paaštrinamas, tačiau viskas daroma taktiškai, o ir be kone visų humoro srities atstovų pamėgtų keiksmažodžių.

Štai Vitoldui darbo pokalbyje siūloma atsiskaityti sąvaržėlėmis, kinų restorane prašoma kiaulienos skonio vištieną atnešti metalinės kilmės inde, o daugeliui atlikėjų iki skausmo pažįstamas, net gnybiantis hipotetinio vadybininko Rolo skambutis dėl koncerto, prašant devynių ar vienuolikos time’ų ir akcentuojant, kad nėra rėmėjų: kelionė iš Vilniaus į Kauną su dviračiais – mes prižiūrim artistus, užkulisiai kitame pastate, kokie 700–800 metrų.

Puikios radijo ir televizijos laidų improvizacijos, tiek išgaunant įtikinamą balsinę raišką, žaidžiant rimtomis intonacijomis perteikiamais absurdiškais tekstais, tiek kuriant ar parenkant garsinę aplinką: džiazo apžvalgos kūrinyje „Vidurnaktis su džiazu“, vienodas nuostabios poezijos deklamavimas „Rankraščiai. Slintys. Erosas“, sodriu balsu skaitoma knygos ištrauka „Naktis Venecijos gondoloje“, radijo interviu su Kauno teritorinės biudžetinės planavimo įstaigos prie Lietuvos Susisiekimo ministerijos teritorinio skyriaus planavimo socialinės rūpybos skyriaus departamento viršininko pavaduotoju Penediktu „Dienovidinis. Studijoje vieši svečias“, kultinė radijo pažinčių laida „Gintariukas per FM“, įtampos prisodrinta televizinė nulinio pagrindo sensacijų laida „Pokalbis su Anonimu“ ir kt. Viskas absoliučiai atpažįstama, ar ne?

Lukas visus veikėjus įgarsina vienas ir tai daro labai įtikinamai, gerai pasirengęs, išstudijavęs personažus. Be to, sakyčiau, jis yra ir puikus rašytojas, kuriantis ne tik itin pagavius tekstus savo įgarsinamiems darbams, bet ir įvairius komiškus sveikos kritikos tekstus socialinėje erdvėje, pavyzdžiui, apie naują perėją Karoliniškėse, M.A.M.A. apdovanojimus ar tiesiog forumų improvizacijas.

Tekstai Bankucheno kūryboje yra esminis įrankis, ir nors juos labai lengva ir smagu skaityti / girdėti, tačiau aišku, kad sukurti jie tikrai ne paskubomis, o gerai apgalvojus, kaip nors netyčia neįsileidžiant nudrengtų frazių, formuluočių, madingų žodžių, išskyrus daugelį atvejų, kada būtent jie tampa ironijos taikiniu. Nuo to laiko, kai pradėjau sekti Luko kūrybą, mane visuomet žavi ir tas Bankucheno bendruomenės fenomenas – sekėjai visuomet įsitraukia į žaidimą: tiek po tekstais, tiek komentuodami kūrinius, tiek feisbuko renginiuose, kaipmat pagaudami reikiamą toną ir tapdami vienu iš Bankucheno spyglių (tas pavadinimas pats siūlo metaforas).

Situacijoms įgarsinti naudojami joms būdingi buitiniai garsai, kurie dažnai vėlgi hiperbolizuojami, pavyzdžiui, beprotiškai ilgas užsakymo užsirašinėjimas ant popieriaus kinų restorane arba nesiliaujantis stalo įrankių tarškėjimas „Giminės suvažiavime“, tampantis esminiu ir svarbesniu už pačią giminę (palyginimui siūlyčiau pažiūrėti visai kito žanro ir prieigos trumpametražį dokumentinį Gintaro Makarevičiaus filmą „Giminės“, kuris tokio stiliaus mėgėjams gali pasirodyti net ir meditatyvus).

Kadangi ir dialogus, dažnai natūraliai „pertraukiant“ pašnekovą, įgarsina vienas žmogus, tai tampa iššūkiu gyviems pasirodymams, – ne visi kūriniai gali būti atliekami gyvai. Yra tekę ne kartą organizuoti Šventinio bankucheno koncertus buvusiame klube LARGO Kaune: pasirodymams rengiamasi labai atidžiai, daug dėmesio skiriant tiek esminiams dalykams, kaip turinys ar įgarsinimas, tiek ir smulkioms, bet reiškiančioms detalėms: scenos rekvizitams ir vizualizacijoms – pptuškėms. Apskritai visoje Bankucheno kūryboje naudojama daug vizualizacijų, kurios vėlgi hiperbolizuotos, dažnai kičinės.

Mane visuomet stebina puikus šio kūrėjo muzikinių stilių išmanymas, balso galimybės ir apskritai garso įrašų kokybė. Nuo dainuojamosios poezijos baladės „Prie riešutmedžio“, estradinio gabalo su masyviu kiekiu vibrato „Mašyte“ iki transo miške su rūgšties prieskoniu „Vienuolika nol nol“ ar šiandien tokio populiaraus trepo „Ko tu kartoji“ arba mumble repo kūrinyje „Batono batono“. Čia svarbus ir gebėjimas ironizuoti pačiu garso takeliu, instrumentuotėmis, ir klausytojo gebėjimas atpažinti garsinį šaržą. Žaidžiama ir stilistiškai, ir kalbomis, pasitelkiant ne tik tartį, bet ir paklūstant tam tikroms tų kalbų taisyklėms, tarkime, prancūziška šansona „Paris taxi restaurant“, kur susitinka ir Sarkozy, ir frikadelės, ir soboras.

Kaip pats yra sakęs: „Lietuviška muzika yra mūsų veidrodis.“ Ir nors klausant daugelio kūrinių tikėtumeis, kad tas veidrodis kreivas, tačiau jis kaip tik rodo taip, kaip yra. Ir jau kalbant ne tik apie muziką, Lukas geba užčiuopti bet kurį perviršinį, nebetikrinamu tapusį fenomeną – pseudosąmoningumą, tuščią susireikšminimą, marketinginius prasmės reinkarnavimus – ir viską išimprovizuoti taip, kad nepamirštume kritinio mąstymo būtinybės bet kurioje sferoje: changing the world visi susirinkę, „Antistresinė meditacija vadybai“, kur skambant meditacinei muzikai eksporto vadybininkai ir sąskaitos-faktūros skaidosi į molekules…

Ir nors straipsnis gali tilpti į sakinį „Man labai patinka Šventinis bankuchenas“, tačiau tik dėl to, kad taip ir yra. Neturiu kritikos kūrėjui, turinčiam itin sveiką kritinį mąstymą, kurio taip reikia mūsų visuomenei. Tik gal liūdna, kad plačiąja prasme tokie dalykai nėra įvertinami. Štai kad ir daug dėmesio sulaukusio, didesnei visuomenės daliai priimtinesnio „Lietuvos istorijos repo“ (jau patekusio į mokyklinius vadovėlius) „Bandcamp“ platformoje yra nupirkti vos keli egzemplioriai. Linkiu mums išmokti atskirti tai, kas kokybiška, kritiška ir sąmoninga, ir patiems palaikyti tokius dalykus ne tik dalinantis su draugais, bet ir vietoj kavos su hresenais, chrosasenais ar krosantais kartais nusipirkti albumą, nors jis prieinamas ir nemokamai.

---