Kalbino Paulina Nalivaikaitė

Garso performansų menininkas Armantas Gečiauskas, scenoje šamaniškas garso apeigas atliekantis Arma Agharta vardu, gali pasigirti neįtikėtinai plačia gastrolių geografija ir intensyvumu. Brazilija, Meksika, Tailandas, Indonezija, Filipinai, JAV, dauguma Europos šalių... – matant menininko užimtumą, smagu, jog Arma Agharta vis dėlto tebelieka aktyvus Lietuvos andergraundo dalyvis. Artimiausias Arma Agharta pasirodymas – festivalyje „Druskomanija“, kuris šiemet stilistiškai atsinaujino ir manifestuoja kūrybos, minties ir idėjų laisvę. Simboliškas sutapimas, kad pats menininkas yra tarsi lietuviško andergraundo laisvės vėliavnešys. Arma – „savotiškas simbolis to, ko šiandien norime iš „Druskomanijos“, – kalbėjo festivalio meno vadovė Juta Pranulytė. Artėjančio pasirodymo proga kalbiname šį garso performansų chuliganą.

---

Jau daugiau nei 20 metų dalyvaujate andergraundo veikloje. Kaip keitėsi jo scena? Kaip keitėsi jūsų pojūtis būnant joje?

Nors dažniausiai jaučiuosi labiau tarptautiškas, galiu šnekėti labiau apie Lietuvos scenos procesus, aišku, čia labiausiai buvo matomi pokyčiai. Pradžioje veikla buvo labiau orientuota į užsienį, bet dar spėjau įšokti į 2000-ųjų pradžią, kai sužydėjo kompiuterinė muzika. Labiausiai įstrigę renginiai, nes tas gyvas tiesioginis patyrimas buvo didžiausias kabliukas. Tai festivaliai „Garso zona“, „Jauna muzika“ su Merzbow, „Baltas triukšmas“ Birštone, „Expansija“ Kaune, klubas „Virpesys“ Vilniuje, taip pat mano gimtojoje Jonavoje vykęs festivalis „Homo Ludens“ su nemažai keistos muzikos ir meno. Visa tai darė daug įtakos formuojantis ir suteikė paspirtį įsitraukiant į sceną, kas pirmiausia buvo grojimas grupėse, įrašų leidyba ir – galop – koncertų organizavimas.

Nėra lengva aprėpti sceną ir suprasti, kaip ji keitėsi, nes ne visada supranti ir pastebi, kaip keitiesi pats. Gal išryškėjo tai, kad kažkuriuo metu visi buvo lyg viename katile, o paskui pradėjo skaidytis, pagal savus interesus kurtis mažos scenos. Turbūt tiesiog turėjo praeiti laiko ir nutikti įvykių, kad kiekvienas suprastų, kas jam iš tiesų įdomu ir neįdomu, atsirinktų žmones pagal interesus, pradėtų kartu kažką veikti, kurti savus idėjų stiprinimo darinius... Ir aplinkybės darėsi tam vis palankesnės. O mano pojūčiai tuose procesuose irgi buvo atitinkami: tai ir priėmimas, ir atstūmimas, ir nusivylimas, ir viltis, ir dėjimas... Žodžiu, visa paletė. Kai pradedi ką nors viešai daryti, o ypač – kai keiti kryptį, automatiškai įgyji ir priešų, ir draugų, bet tas dualizmas ir veda – nežinau, ar į priekį, bet kažkur tolyn... Arba artyn.

Palyginus kūrybinės karjeros pradžią ir dabartį – kaip keitėsi jūsų kaip kūrėjo nuostatos?

Pradžioje nebuvo jokių nuostatų – tiesiog poreikis išreikšti save. Vėliau pradedi žiūrėti, ką visgi nori transliuoti į viešumą, o galop supranti, kad visa tai – tik žaidimai. Vienus jau pažaidei, perpratai, pažinai juose save ir nebeįdomu, o į kitus dar traukia...

Labai daug gastroliuojate, jūsų pasirodymų geografija itin plati. Kaip pavyko šitaip aktyviai įsilieti į tarptautinę sceną? Kokie pasirodymai yra labiausiai įsiminę?

Noras pamatyti pasaulį buvo užprogramuotas dar vaikystėje, jam išsipildyti padėjo kitas noras – draugauti su žmonėmis. O garsas tapo tarpininku. Pasaulinis andergraundo tinklas laikosi ant draugiškos pagalbos vienas kitam. Per tuos kelis šimtus organizuotų renginių užsienio atlikėjams Lietuvoje užsimezgė ne viena ilgalaikė draugystė ir tai man padėjo išjudėti. Gastroliuoti užsienyje pradėjau 2011 metais, gastrolės po truputį intensyvėjo, ir, žiūrėk, jau kai kas pradeda tave vadinti „international artist“, jau skrendi savaitgaliui porai koncertų į Braziliją, jau prarandi ryšį su Lietuva, jau tampi laisvesnis, jau kelias sunkėja... (šypsosi)

Įsimintiniausi pasirodymai visų pirma vyksta naujose šalyse, kur esi pirmą kartą ir nežinai jokių vietinių ypatumų – eksperimentuoji. O dar, aišku, ypatingos vietos – Indonezijos laukai, bažnyčia Anglijoje, laivai Vokietijoje, stogas Rusijoje, garažas Grenlandijoje, butas Ispanijoje, šiltnamis Austrijoje ir t. t. Taip pat įsimenu pasirodymus su stipriomis emocinėmis iškrovomis, kur, aišku, tos negatyviosios greitai pasimiršta, o pozityvios išlieka ilgiau bei skatina visa tai tęsti.

Gal galėtumėte palyginti kitų kraštų garso meno, andergraundo scenas su lietuviškąja?

Anksčiau būčiau sakęs, kad čia daug skausmo ir kančios, mažai įvairovės, bet dabar, panašu, situacija pasikeitė į teigiamą pusę. Savitumas, manau, yra saviraiškos laisvė, kurią galima pastebėti ir čia, Lietuvoje, ir bet kur kitur, kur menininkai nėra stilistikų bei chebryčių įtakose, kur kiekvienas ieško savo garso ir nebando pritapti. Aišku, tai sunkesnis kelias, bet atveriantis naujus pasaulius. Kitaip viskas tarytum užstringa – turime pavyzdžių, tokių kaip harsh noise ar laisvoji improvizacija (free improvisation). Tai tampa taisyklių ir dogmų kratiniais. Iš esmės tokie procesai yra nieko naujo – visada buvo, yra ir bus tie, kas laikosi įsikibę seno, ir tie, kas sukelia revoliuciją.

Kokie atlikėjai, menininkai pačiam yra didžiausias autoritetas?

Autoritetų man nereikia, reikia tik laisvės skonio, absurdo pajautimo, o tai neretai randu pas JAV, Japonijos, Anglijos garso menininkus, pavyzdžiui, Brompą Trebą, By Haruo, Id M Theft Able, Territorial Gobbing. Iš lietuvių – Ramūnas Jaras, kurio, deja, scenose jau nematyti.

Savo pasirodymuose miksuojate visko labai daug. Ar yra kažkas, ko scenoje negalėtumėte padaryti, kas jums nepriimtina?

Groti ilgiau, nei savaime suprantama, bei garbinti šėtoną.  

Kokie garso meno reiškiniai, pasirodymai jums pačiam atrodo įdomiausi?

Pirmiausia tie, kuriuose žmogus yra pagrindinis veikėjas. Labai įdomu, į ką jis sugeba transformuotis, kokią atmosferą sukurti ir ką palikti po visko.

Jūsų pasirodymai – tarsi garso šamano apeigos. O ką iš tiesų jaučiate scenoje – ar tai transas, ar stresas, o gal racionalus ir suplanuotas vyksmas?

Tai turbūt viskas, ką išvardijote... Jei nesu emociškai ir fiziškai nusikalęs, jei technika nepaveda ir turiu kontaktą su garsu, vieta, erdve, auditorija, kitais aspektais, tada dažniausiai viskas „plaukia“ kaip reikia ir galiausiai dauguma dedamųjų lieka patenkintos. Tam dažniausiai kaupiuosi vos pabudęs ryte. Protas, širdis ir kūnas žino, kad šiandien tai įvyks.

Kas jums, kaip menininkui, svarbiausia? Ką norite iškomunikuoti klausytojui?

Svarbiausia susilieti su garsu. O toliau yra įvairių temų koncentratas, kurias nebūtinai aiškiai bandau iškomunikuoti per garsą, kūną, veiksmus. Kai kas yra ir visiškai tiesmuka, pankiška. Bet visgi ne viskas turi būti paaiškinta, atskleista... Palikim vietos magijai. Tiesiog viskas yra ne taip, kaip jums atrodo.

Kokio pasirodymo galime tikėtis „Druskomanijoje“?

Na, ar jūs dar manęs nepažįstate? (šypsosi)

Šiemet Druskomanijos festivalyje aktyviai išreiškiama laisvės vertybė – kūrybinė, minties, idėjų laisvė. Akivaizdu, kad pačiam laisvė – bent jau scenoje – yra didžiulė vertybė. Ar užtenka laisvės veikloje, gyvenamoje aplinkoje, šalyje? Pasaulyje?

Pirmiausia džiaugiuosi, kad šiemet festivalis apie tai. Laisvės tema man labai aktuali ir tai, ką aš darau, yra apie laisvę. Ir tikiuosi, kad žmonės tai supranta ar bent nujaučia. O ar užtenka laisvės? Turbūt kad ne, nes toliau tęsiasi judėjimas link didesnio, pilnavertiškesnio išlaisvėjimo, bet aš suprantu, kad esame labai riboti ir tokia yra kaina to, kas vadinama gyvenimu. Kiekvieno laisvės lygis matomas pagal tai, kuo jis save identifikuoja. Taigi yra apie ką pagalvoti.