Kalbino Mindaugas Eidimtas

Klausydamiesi muzikos kūrinio daugelis nežino, kad prie jo dažniausiai dirba ne vien muzikantai ir atlikėjai. Tik dalis jų imasi patys įrašyti, miksuoti ir kitaip paruošti kūrinį albumui bei muzikos platformoms. Dažniau tai daroma studijoje, kurioje dirba garso inžinierius – žmogus, turintis specifinių žinių ne tik apie muziką, bet ir apie fizines garso savybes. Vienas tokių yra Jurgis Masilionis. Įgijęs išsilavinimą Jungtinėje Karalystėje, Lesterio universitete „De Montfort“, šiandien jis turi nuosavą studiją „Eleventy-One Audio“ ir dirba su tokiomis grupėmis kaip „ba.“, „Timid Kooky“, „Flash Voyage“, „Abudu“, Free Finga ir „Arklio galia“. Su juo kalbamės apie tai, koks tai darbas ir ką garso inžinierius turi žinoti.

---

Skaičiau vieną tavo interviu, dar iš 2012-ųjų...

Taip, tada buvau jaunas, ambicingas ir žinojau viską geriau už visus kitus (juokiasi).

O kas pasikeitė nuo to laiko?

Anksčiau turėjau apmokamą darbą ir nesiverčiau iš savo amato. Iš pradžių visa tai buvo tarsi užklasinė veikla, o iš jos susiformavo lūkesčiai, kaip reikia daryti dalykus. Dirbau su visokiomis eksperimentinėmis grupėmis, su kurių skambesiu galėjau elgtis kaip panorėjęs, ir vis tiek būdavo labai įdomu. Bet kai konfrontuoji su realybe, susiduri su klientu, o žmonės deda į tave viltis, supranti, kad viskas yra daug sudėtingiau – negali duoti visiškos laisvės fantazijai. Turi išpildyti techninius lūkesčius, ir bet kuriam klausytojui tai turi būti maloni patirtis. Anksčiau maniau priešingai: kad galima daryti ką nori, o visi tiesiog per daug susikaustę. Bet iš tikrųjų reikia turėti gebėjimą techniškai išpildyti kūrinį, nes net ir visa eksperimentinė lo-fi muzika neatsitiktinai kaip per juostą šlapiu šniūru įrašyta – viskas yra labai gerai apgalvota.

O kada nusprendei įkurti studiją? Kaip jai sekasi ir kokios įgavai patirties dirbdamas Lietuvoje? 

Tokią įstaigą sugalvojau dar gyvendamas Anglijoje. Grįžęs į Lietuvą – berods 2015-ųjų vasarą – nusprendžiau, kad dabar yra puiki proga pabandyti – pasiseks ar ne. Nes freelance’inti yra sunku, reikalauja labai daug laiko investicijų. Dabar man sekasi gerai, turiu daug darbo ir džiaugiuosi, kad muzikantai pasitiki ir nori dirbti kartu. Tik pradėjęs užsiimti šia veikla, kai pradėjau siūlyti paslaugas ir prašyti už jas pinigų, visada mąsčiau taip: „Rytoj būsiu protingesnis ir padarysiu geriau.“ Ir tai vyksta nuolatos. Lyginant laikotarpį prieš ketverius metus su dabartimi, mano paties gebėjimai tikrai skiriasi. Labai džiaugiuosi, kad žmonės buvo su manimi nuo pačios pradžios, davė šansą, leido daryti klaidas ir augti kartu.

Kiek laiko jau praėjo nuo studijų Anglijoje? Ir ar jos buvo naudingos?

Jau spėjo vandens nutekėti... (juokiasi) Labai gerai, kad studijų laikotarpiu atlikau praktiką, pasirinkau vadinamąjį sandwich degree – dveji metai studijų, metai praktikos ir dar po metų baigi. Praktikai įsidarbinau paties universiteto studijoje techniku ir savotišku instruktoriumi, ten dirbau ir paskutinius studijų metus. Man atrodo, tai ir buvo visas mokslas, nes, taip, universitetas suteikia supratimą, paaiškina, kaip kas veikia, ypač jei pradedi nuo nulio. Bet, manau, šio amato išmokstama tik daug darant ir darant, ir darant, ir darant... Studijos yra labai faina, viskas įdomu, gauni galimybę dirbti su gera technika ir gerais specialistais, bet vieną kartą per savaitę to pasimokyti neužtenka. Per paskaitas sužinai daug teorijos, bet ir dabar, jau praėjus daug metų nuo studijų pradžios, praktiškai vis įsitikinu, kad tie dalykai iš tikro veikia taip, kaip pasakojo, arba veikia visiškai kitaip.

Dauguma grupių, su kuriomis dirbi, groja sunkesnę muziką – roką, alternatyvą. Kaip nutiko, kad pradėjai dirbti su tokia muzika? Ar ji tau pačiam arčiau širdies?

Nežinau, kaip būtent įvyko, pats tik neseniai tai supratau, bet kad įvyko – nesigailiu (juokiasi). Šiaip visada mėgau alternatyvesnę muziką, labiausiai turbūt gitarinę, bet jos yra daug ir įvairios. Konkrečiai nenusprendžiau dirbti būtent su alternatyva. Su kai kuriais muzikantais kartu dirbam jau daug metų, o ilgainiui tiesiog atsirado daugiau bendraminčių. Tai gana maža bendruomenė – vienos grupės kalbasi su kitomis, o kalbos, kad su vienu ar kitu žmogum faina kažką veikti, sklinda tolyn.

Tame pačiame interviu esi minėjęs, kad tau įdomiausios yra būtent fizinės muzikos savybės. Ar galėtum šiek tiek išplėsti šią mintį?

Tuo metu įsivaizdavau, kad muzikos emocinė ir ezoterinė pusė per garso inžineriją yra išpildoma techniniais sprendimais. Čia kalbu ne apie muzikos teoriją, bet apie įrašo soninį audinį, patį potyrį klausant. Muzikos kūrinio emocija arba žinutė gali radikaliai pasikeisti, nekeičiant harmonijos ar natų, bet keičiant patį tembriškumą arba, kaip mes su muzikantais vadinam, soundžiuką. Manau, kad tai yra didžiausias ginklas tavo arsenale, kad taip gali perduoti labai stiprią emociją. Pavyzdžiui, šiuolaikiniuose EDM kūriniuose skamba paprastos melodijos ir nesudėtingos harmonijos, bet visą galią suteikia tembras, kaip tos natos sklinda. Ir mane tas tebežavi.

Vis dėlto turiu pasakyti, kad apie garsą kalbėti labai sunku, nes yra mažai žodžių apibūdinti girdimumui, tad tenka naudoti transjutimines analogijas – apibūdinti per kitas jusles, tokias kaip šiltas, ryškus ir t. t. Tiesiog kai klausai muzikos, tave apgaubia pats garsinis audinys, ir jei tai yra ne tavo darbas, nežinai, kaip tai padaryta. Mane visada labai žavi būtent tai, kad gali klausytis visiškai nesigilindamas, ir vis tiek bus smagu fone tai girdėti. Bet gali įjungti analitinį mąstymą ir domėtis, klausti. Tai va, anksčiau man atrodė, kad buvau labai arti to suvokimo, kaip visa tai veikia, bet kuo toliau gilinuosi, tuo sudėtingiau viskas atrodo.

O ar tavo galvoje visada vyksta tas analitinis procesas, t. y. ar klausydamas kūrinio galvoji, kas ir kaip jame padaryta? Ar apskritai klausai muzikos kitaip, kitaip ją vertini?

Metams bėgant išmokau analizę įjungti tik tada, kai pats to noriu. Galbūt ilgainiui atsirado gebėjimas atsiriboti ir pasinerti į muziką. Įgaudamas patirties sužinai daugiau ir gali nuspėti, kaip išgaunamas konkretus garsas, nes pats esi tai daręs arba matęs, kaip daro kiti. Anksčiau būdavo ir taip, kad ilgai sėdi studijoj ir šlifuoji dainą, nors ją girdėjai jau 37 kartus, o grįžus namo ji tau tebeskamba galvoje ir skambės dar ir rytoj bei poryt. Dabar, jau kurį laiką tuo užsiimdamas, palieku tą dainą darbe ir pamirštu iki kito karto. Šituo labai džiaugiuosi.

Kai tarėmės dėl pokalbio, minėjai, kad tau artimesnis darbas studijoje nei koncertuose? Kodėl? Ir koks yra tas esminis skirtumas tarp įrašo ir gyvo garso?

Iš dalies koncertai yra gerai, nes jie trunka tiek, kiek trunka, ir jei ką nors padarysi blogai, kitą dieną žmonės nebeatsimins, o įrašas lieka visam laikui. Bet, mano manymu, darbas koncertuose yra daug sudėtingesnis, ypač kalbant apie indie sceną. Kitaip nei didelio biudžeto renginiuose, alternatyvios muzikos koncertai vyksta nors ir įdomesnėse, bet techniškai mažiau pritaikytose erdvėse, kur dažniausiai būna daug kompromisų: svarbu, kad tas lėktuvas pakiltų, bet ar jis nusileis, neaišku. Didelis iššūkis yra tas, kad tada tavo veiksmai nėra tavo minties tąsa ir dažniausiai tiesiog kovoji su erdve ir garso sistema.

Principinis skirtumas yra tas, kad su gyvu garsu tu turi valandą – ir viskas. Turi valandą pasiruošti, ir tada jau atsidaro durys, renkasi žmonės, ir soundcheckinti nebegali. Studijoj gali ilgiau pakovoti su technikos, grojimo ar kitais trūkumais. Penkių minučių dainą įrašyti gali užtrukti penkias valandas, nagrinėti kiekvieną elementą gali labai ilgai.

Ar galėtum papasakoti apie patį įrašymo procesą? Lietuvoje daugelis viską daro nuo iki: tas pats žmogus dirba su įrašu, miksu ir masteriu. Ar taip yra ir tavo atveju? 

Viskas prasideda nuo repeticijų. Pastebėjau, kad dabar muzikantai pradėjo įsirašinėti repeticijas. Kai kurie eina dar toliau ir įsirašo demo atskirais takais: atskirai būgnus, gitarą, bosą ir t. t. Tai daroma tam, kad kūrinys turėtų kažkokią dokumentaciją, būtų galima į kažką atsiremti. Kai grupė nusprendžia įrašyti albumą, tada susirenkam ir nagrinėjam kūrinius po gabalėlį, analizuojam, grojam ir žiūrim, ar reikia ką keisti. Tai gana lėtas procesas.

Kalbant apie roką, visada pirmiausia įrašai būgnus – niekas nesakė, kad reikia taip daryti, bet tai yra tarsi tradicija, po būgnų dažniausiai eina bosas, tada gitaros ir vokalai. Kai galų gale viską įsirašai, turi visą medžiagą, prasideda suvedimas. Ir tada, bent jau aš, duodu atlikėjams paklausyti, jie išsako komentarus ir vyksta toks back and forth. Kai visi būname patenkinti, kūrinius siunčiame masterinti. Visada pravartu masteringą patikėti kam nors kitam, kas nėra taip prisirišęs prie kūrinio ir gali pasiūlyti šviežią perspektyvą. Tad, kaip ir sakei, stengiuosi dalyvauti visose stadijose – nuo kūrinių koncepcijos aptarimo iki įrašų ir suvedimo.

O kalbant jau apie miksą, kaip yra priimami sprendimai dėl garso apdirbimo, efektų? Gal yra kažkokios taisyklės? Galiausiai, ar siūlai grupėms ką nors pridėti ar pakeisti?

Kaip ir minėjau, apie garsą kalbėti labai sunku, ypač jei nesi susipažinęs su techniniais terminais, nes apibūdinimų labai nedaug. Yra dvi pusės: pirma, viskas turi būti „techniškai tvarkinga“, o tada tą „tvarkingą“ skeletą įvelki į stilistinį apvalkalą. Pastarajam dalykui dažniausiai remiamasi į tai, kas jau egzistuoja – tam tikri žanro kanonai ir tradicijos, kuriomis remdamasis priimi sprendimus. Grupė visgi patiria vienokias ar kitokias įtakas, yra įkvėpta vienų ar kitų muzikantų, o žanro specifika padiktuoja tam tikrus dėsningumus: kaip skamba vokalas, kaip skamba būgnai, ar jie yra arti, ar toli ir t. t. Visa tai yra gyvas procesas, padiktuojamas aplinkos, nes muzikantai nekuria izoliacijoje, o tas bendras patirties katilas pasufleruoja, kaip darysi suvedimą.

Dažniausiai stengiuosi nedaryti per didelės įtakos pačiai kūrinių esmei, tai palieku muzikantams. Tačiau elgiuosi pagal situaciją – kartais pasiūlau pakeisti kokį žodį, kad lengviau susidainuotų ar susirimuotų. Nemanau, kad blogai kažką pridėti nuo savęs, jei neperžengi ribų ir jei grupė sutinka. Kartais tai būna pasiūlymas tiesiog sukeisti žodžius vietomis, nors kartą, pavyzdžiui, pasiūliau priedainiui naują būgnų partiją ir kažkaip iškart sulipo. Tiesiog šiame darbe susipažįsti su daug muzikos ir gali nuspėti, kokie sprendimai pasiteisintų. Pasiūlyti kitaip, nei muzikantas buvo sumanęs, nėra blogai, bet jo žodis visada yra paskutinis. 

O kuo skiriasi darbas su skirtingais muzikantais?

Su visais muzikantais anksčiau ar vėliau atsiranda ryšys – ilgainiui pajunti, kaip kiekvienas mėgsta dirbti. Pavyzdžiui, grupėje „ba.“ Benas sugalvoja visas dainas, daug dirba vienas, kol jas išgrynina, o jau tada įtraukia likusius grupės narius, kurie tada prideda savo viziją. Galiausiai atėjęs į studiją, jis jau turi labai aiškų piešinį, žino, ką nori pasakyti, ir įsivaizduoja, kaip viskas turėtų skambėti. Kitų grupių, pavyzdžiui, „Arklio galios“, piešinys taip pat aiškus ir maždaug aiški struktūra, bet jie groja laisviau, tad kiekvienas dublis bus skirtingas. „Timid Kooky“ taip pat turi struktūrą, bet dažnai būna daug vietos improvizacijai tiek gitarai, tiek bosui ir būgnams. Manau, kad pagrindinis skirtumas tarp muzikantų yra tas, kad jų kūriniai būna arba skrupulingai apgalvoti, arba labiau improvizaciniai. Sakyčiau, kad grupės, su kuriomis aš dirbu, dažniau groja laisviau.

Kaip tau atrodo, kokią reikšmę kūrinio kokybei ar netgi sėkmei turi garso inžinieriaus darbas?

Manau, kad dauguma klausytojų šių dalykų nesupranta, ir kartais aš pats jaučiu, kad stengiuosi viską padaryti kuo geriau dėl kolegų įvertinimo. Žinoma, labai noriu, kad klausytojui patiktų, bet kažkodėl įsivaizduoju, kad jeigu jam patinka, tai čia ne mano nuopelnas, o muzikanto. Yra klausytojų, kurie gali pasakyti, kad kažkas ne taip, ypač audiofilai. Bet dažniau pasakys: „Nu man kažkaip nepatinka šitas gabalas, nežinau kodėl, bet kažkaip... mm... nelabai.“ Nes kai darbas yra blogas, rezultatas yra nemalonus jausmas. Tai atsakant į klausimą, geras garso režisieriaus darbas tiesiog netrukdo dainai – tavo darbas turi būti iš esmės nepastebimas. Jei klausytojas nenori į tai gilintis, turi būti nematomas, o tavo darbas – tiesiog suteikti kelią dainai sklisti be jokių trukdžių.

Kokių žinių turėtų turėti garso inžinierius, norėdamas sėkmingai dirbti?

Manau, svarbiausia yra nenustoti klausytis muzikos. Galų gale, visa tai, kuo mes užsiimam, nėra per daug reglamentuota, nėra griežtų taisyklių – viskas yra gyva patirtis, besitęsiantis kultūrinis naratyvas, tai tiesiog egzistuoja. Mados keičiasi nuolat, ir tai, kas skambėjo gerai 1995-aisiais, šiandien jau atrodo senamadiškai. Labai pravartu nuolat domėtis, kas vyksta, nes atsižvelgdamas į tai, kas dabar grojama ir kuriama, neišvengiamai įgysi gebėjimą tai pritaikyti savo darbe. Viskas atsiremia į tą bendrą patirtį ir nuolatinį klausymąsi. Tad su garsu dirbantis žmogus turi nenustoti klausytis ir semtis įkvėpimo bei patirties iš viso to, ką girdi aplinkui.

---