Interviu su „Jaunos muzikos“ organizatoriais: mąstymas apie kūrybines formas akustinėje erdvėje
- 2019 m. balandžio 10 d.
Kalbino Domininkas Kunčinas (ore.lt)
Šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“ skatina klausytis, mąstyti ir plėsti akiračius. Balandžio 23–28 d. Vilniuje vyksiantys festivalio renginiai skatins rizikingus bendradarbiavimus, naikins ribas tarp kompozitorių ir atlikėjų bei inspiruos netikėtus žvilgsnius į garsą, kūrybą ir pasaulį.
Nuo 1992 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamas festivalis vienija muzikos, garso eksperimentais besidominčius kūrėjus ir klausytojus. Ne kartą keitėsi festivalio trajektorijos, ideologijos ir tikslai, o kas 4 metus – ir kuratoriai. Šiemet savo „Jaunos muzikos“ kadenciją pradėjo garso menininkas Arturas Bumšteinas ir meno kuratorė Monika Lipšic, abu ne naujokai Lietuvos garso ir meno pasaulyje. Arturą randu menininkų rezidencijoje Kremse, Austrijoje, o Moniką – glostančią šunį Vilniuje. Kalbamės apie jų darbo festivalyje pradžią, kryptis, tikslus ir, be abejo, garsą bei muziką.
Nauja „Jaunos muzikos“ kadencija
Arturas: Kas ketverius metus keičiasi vadovai, kaip prezidentai kai kuriose šalyse. Priklausau Kompozitorių sąjungai, kur dabar atpūtė nauji vėjai. Naujas vadovas kompozitorius Mykolas Natalevičius palankiai į mus žiūri. Atėjo jaunas fainas bičas ir pakvietė mus, jaunus fainus, kuruoti jauną fainą festivalį. Jie pasitiki mumis ir suteikia didelę laisvę. Perskaitę mūsų siūlymą, kaip įsivaizduojame festivalį, suprato, kas mūsų galvose.
Binariškai mąstančių kultūros veikėjų pasisakymuose festivalis „Gaida“ visada buvo vertinamas kaip svarbesnis, o „Jauna muzika“ – tarsi kaip jaunesnė sesė. Visa „abejotina“, ne tokia rimta ar nepakankamai „dvasinga“ muzika būdavo paliekama pastarajam. Nors akivaizdu, kad abu festivaliai yra išsiperėję iš to paties ideologinio kiaušinio. Mano noras nemąstyti dualistiškai ir hierarchiškai privedė prie to, jog „Jauną muziką“ norėčiau matyti kaip reiškinį, atvirą įvairiausioms muzikinėms raiškos formoms, jei jos man atrodo įdomios, originalios ir stimuliuojančios vaizduotę. Tikrai neskirstant į žanrus nei tuo labiau medijas ar „Jauną muziką“ pozicionuojant kaip išskirtinai elektroninės muzikos platformą, kaip buvo daroma anksčiau. Aš pats festivalyje pradėjau dalyvauti 2002 metais ir paskui pasirodydavau kas kelerius metus, tai, galima sakyti, iš arti stebėjau įvairius jo ideologinius atspalvius.
Monika: Man, kaip kuratorei, šis festivalis yra labai įdomus veiklų ir kontekstų išplėtimas. Gal todėl Arturas mane ir pasikvietė – norėjosi praplėsti garso meno sceną ir tradicinio festivalio kontekstą. Šiuolaikinio meno kontekste termino „tarpdisciplininis“ pradėta vengti, nes pastaruoju metu jis nuolat visur vartojamas ir jau pasenęs. Jis apibūdina procesus, kai disciplinų jungimasis buvo dar tik prasidėjęs, o dabar tai jau yra visiškai įprasta: visos disciplinos yra kartu, tarpsta ir jungiasi: garso ir vaizdo pasauliai, performansai, istorija, politika. Tai yra taip natūralu, kad net nebereikia indikatoriaus tarp.
Kai Arturas pakvietė prisijungti prie festivalio, kilo natūralus noras pristatyti tai, kas man svarbu, įdomu, kas įkvepia, praplėsti formatą ir sujungus jėgas sugalvoti kažką naujo. Kristalizavome festivalio idėjas ir prisimenu kelis „manifestus“. Vienas jų: esame prieš dichotomiją – muzikos skirstymą į elektroakustinę, akademinę, instrumentinę, autorinę, kompozicinę... Neiti palyginimų ir skirstymų keliu. Kitas: real time vs. real art. Kalbame ne apie tikrą meną, tikrą kūrybą, bet tai, kas yra tikras laikas, tikra patirtis. Tokios buvo kelios idėjos formuojant šių metų festivalį.
„Jaunos muzikos“ vizija
Arturas: Mano vizija, jog tai taptų daugiau su garsu ir menu susijusių idėjų festivaliu. Neapsiribotume vien muzikine raiška. Todėl ir Monikos buvimas komandoje yra svarbus: ji gali praplėsti programą performansais, vizualaus meno projektais. Šiais metais dirbame ganėtinai ekonominiu režimu, yra gana rizikingų kombinacijų, tačiau kol kas visgi išliekame muzikiniu renginiu.
Apie pavadinimo pokyčius negalvojame. Buvo „Jauna muzika“, Vytautas V. Jurgutis pervadino į „e-muziką“, Antanas Jasenka – į „Garso galeriją“. Jei kažkas modifikuosis, tai modifikuosis, svarbiau – ne pavadinimai, bet požiūris į tai, kas išvis yra ir gali būti festivalis. Tegu pats renginys pasiūlo sau pavadinimą, o ne seka ant viršaus užmesta „programa“. Turėtų būti darbas be temų, vos ne generatyvinis programavimas, kai pati programa save kuruoja, modifikuoja bendrą visumą.
Kartais atrodo, kad aplinkybės tave medžioja. Kad ir kaip programa būtų apribota praktinių aplinkybių, vis tiek ji kristalizuojasi ir atsiranda kažkoks bendras grūdas. Mane tas grūdas labiausiai ir domina. Nežinau, kaip tai pavadinti, – kryptis ar tendencija, esanti kiekvienos dienos programos kombinacijoje. Manau, čia tikrai gali atsirasti ir šokis, ir teatras, ir kita. Žinoma, siekiamybė, kad garsas ar su garsu susiję pasirodymai išliktų nuolatiniu festivalio pagrindu. Viskas, kas kalba apie tai, kaip girdime, kaip pasaulį matome ausimis, kaip būname tarpusavyje susijusių, nuolat vibruojančių santykių tėkmėje. Mąstymas apie visas kūrybos formas ir žanrus, persiliejančius akustinėje erdvėje.
Monika ŠMC darė labai įdomų renginį „Vestibiuliaras“. Mane sudomino pats pavadinimas ir jo konceptualumas. Vestibiuliarinis aparatas yra vidinės ausies organas, dalinai užpildytas skysčiu, kurio sutekėjimą reguliuoji sukinėdamas galvą. Tai savotiškas kaulinis labirintas, kuriame tas skystis pasiskirsto ir liečiasi prie ląstelinių plaukelių, kutena juos ir pagal tai žinai, kokia tavo padėtis erdvėje: ar stovi, ar judi, ar guli. Man tai yra savotiškas lūžio momentas, kai supranti, kad klausos organas apjungia šiuos pojūčius.
Temos
Monika: Žinoma, bandome praskleisti labai įvairių temų panoramą. Pavyzdžiui, Emilijos Škarnulytės ir Mariaus Salyno naujas bendras kūrinys „Audioscape-GW170817“ yra paremtas juodųjų skylių bei neutroninių žvaigždžių stebėjimais. Kaip žinia, Emilija labai daug dirba mokslinėmis temomis, tačiau mūsų programoje tai yra tik vienas aspektas iš viso plataus spektro. Kai pirmą kartą susitikome ir pradėjome kalbėtis, ką norėtume kviesti, išėjo... trys skirtingi festivaliai. Kai galiausiai reikėjo rinktis, viskas susidėliojo taip, kad iki šiol patys bandom suvokti, kaip čia viskas jungiasi. Tie ryšiai yra, kažkokia tendencija ar bendras garso laukas, bet, man atrodo, šiame festivalyje pristatomas ne tiek kontekstualus menas, veikiantis bendrame lauke su mokslu ir jo technologijomis, lytiškumu, socialinėmis normomis, tautinio identiteto klausimais, o labiau pasireiškiantis per formą: kas yra garsas kaip darinys, kaip mus veikia garso tūris...
Arturas: Man tai jau skamba kaip mokslas... Jei, tarkim, filosofija yra mokslas, tuomet gana daug to mokslo, nes kiekvienas menininkas permąsto savo santykį su pasauliu ir perkonfigūruoja visą santykių sistemą. O gal čia jau politika? Sakykime, santykis tarp kompozitoriaus ir atlikėjo. Kokia sritis kvestionuoja tuos galios santykius? Arba santykiai tarp atlikėjo ir klausytojo.
Monika: Kelios temos festivalyje, žinoma, atsiranda. Kalbant iš filosofinės pusės, mąstymas per garsą, klausymasis kaip mąstymas, klausymosi ir skambėjimo praktikos. Kaip sako viena festivalio dalyvių Salomé Voegelin, tai skambantys daiktai, kuriantys erdves. Tai viena tema, išryškėjanti per natūralų norą klausytis ir stebėjimą, kas vyksta mumyse. Kita minėtina kryptis – garso daiktiškumas, nes festivalyje bus gana daug muzikos, kuriamos objektais. Kaip veikia tie objektai, koks jų santykis su garsu.
Garsas ir muzika
Arturas: Labai įdomi tema, reikėtų sutarti, iš kurios pusės apie ją kalbėti. Kalbant paprastai – garsas yra bet kokia vibruojanti terpė, identifikuojama klausos organo. Nebūtinai oro vibracija, tai gali vykti ir po vandeniu, ir po žeme. Tai yra akustika, fizikos atšaka. Nors, jeigu įtrauktume ir sinestetinio pobūdžio reiškinius, galime matyti, jog girdėjimas kaip fenomenas peržengia vien tik vibruojančios medžiagos ribas – kartais užtenka tik pamatyti, kad smegenys sugeneruotų girdėjimui prilygstančią patirtį. O muzika... muzika yra labai specifinis socialinis žaidimas, žaidžiamas tūkstančius metų nuo pat žmogaus sąmoningumo pradžios, kai jis iš tų fizikinių duotybių pradėjo kurti kažkokias savo įsivaizduojamas tvarkas. Yra labai daug pavyzdžių, kaip iš garso gimsta muzika, o garsų organizavimas vos ne nuspėja tolimesnę žmonijos evoliucijos kryptį. Prancūzų ekonomistas Jacques’as Attali tai nagrinėja knygoje „Triukšmas: politinė muzikos ekonomika“ („Noise: The Political Economy of Music“). Garsas yra kaip duotybė, o muzika yra tarsi nuolatinis santykio su duotybe permąstymų poligonas.
Bet kalbant apie festivalį, kur „pristatome menininkus, dirbančius su garsu ir muzika kaip eksperimentinio meno forma“, daugiau turime omeny takoskyrą tarp garso meno ir muzikos, kai dirbdamas su garsu, nebūtinai dirbi su muzika. Kaip sakiau, muzika yra socialinis žaidimas, turintis savo konvencijas. Skirtingose kultūrose, skirtingose pasaulio dalyse yra skirtingos muzikos taisyklės – būtent jos leidžia identifikuoti, kad tai yra muzika, o ne triukšmas ar kažkas kita. O dirbdamas su garsu kaip fizikine duotybe, gali nemąstyti apie socialinio pobūdžio struktūras ir priimti garsą kaip medžiagą, nepriklausomą nuo konteksto. Gali dirbti su garsu kaip su abstrakcija, kaip su spalva ar akmeniu.
Muzikos taisyklės yra nuolat perkuriamos, tačiau vis tiek suvoki, kad tas organizuotas garsas yra muzika. Garso menas irgi yra organizuotas garsas, tačiau tai dar ir erdvė, ir žmogus, ir daug kitų dalykų. Muzika turi savo taisykles ir problemų ratą, o garso menas aktualizuoja truputį kitokius dalykus. Pavyzdžiui, muzikoje laikas yra labai svarbus – viskas jame vyksta nuo pradžios iki galo, juo tave veda muzikinio kūrinio struktūra. O garso meno kūrinyje gali būti akcentuojamas, sakykim, erdviškumas – kaip patiri garsą kaip fizikinę savybę ar naratyvinę formą. Žinoma, griežtos takoskyros negali brėžt, nes yra visokiausių muzikos dizaino formatų. Tai daugiau kūrėjo mąstymas: ar jis įsivelia į tą tūkstantmetį žaidimą, vadinamą muzika, ar tyrinėja garsą per savo subjektyvų santykį, o galbūt pasinaudoja muzika tam, kad perduotų semantinį turinį. Garso meną visada galima įsivaizduoti kaip patį rizikingiausią ir labiausiai eksperimentinį muzikos paribį, kur kvestionuojama pačios muzikos samprata.
Visi šie bandymai nubrėžti takoskyrą tarp garso meno ir muzikos man kartais atrodo beviltiški, nes susiduriama su terminologija ir kultūrinėmis institucijomis, kurios tą terminologiją savinasi. Reziumuojant galima būtų pasakyti, jog garso menas – tai šiuolaikinio meno (contemporary art) kontekste pristatomi menininkų darbai, kurių pagrindinė struktūrinė ar koncepcinė medžiaga yra garsas.
Auditorija
Monika: Man atrodo, šio festivalio auditorija nėra plačioji publika, nes garso menas ir eksperimentiniai meno formatai tiesiog nėra populiariosios kultūros dalis. Bet mūsų kultivuojamos tendencijos ir mūsų pačių tandemas, – tiek Arturas, veikiantis daugybėje sričių nuo muzikos kompozicijos iki teatro, tiek aš, veikianti socialiniuose ar istoriniuose šiuolaikinio meno ir performanso kontekstuose, – manau, pritrauks labai įvairios meno publikos. Taip sau ir apibrėžiame auditoriją – meno ir kultūros vartotojai, kurių daugelis dažnai ir patys dirba šiose srityse. Tai nėra specifinis renginys specifinei publikai, tiesiog jis nėra plačiajai auditorijai. 70-metė bobutė iš Panevėžio neatvažiuos, bet ji labai laukiama. Tai nėra susiaurinimas, nes visame pasaulyje meno ir kultūros sferai priklauso daugybė žmonių, ne vien tik menininkai ir atlikėjai. Labai didelę dalį sudaro palaikantis mechanizmas: vadybininkai, kuratoriai, administratoriai ir panašiai. Meno auditorija šiandien yra labai plati.
Artūras: Iš tikrųjų man publika, kaip baigtinis vienetas, neegzistuoja. Įvardydamas publiką, padarai savotišką „stop“. Per tam tikrą laiką į susiklosčiusį būrelį ateina kažkoks naujas žmogus, kitas išeina, vienas užauga, atsiveda kitą ir t. t. Ateina nauji organizatoriai, su jais ateina dalis naujos publikos, ji persimaišo su senąja – terpė nuolatos kinta. Įsivaizduok, „nufotografuoji“ publiką salėje ir bandai prisirišti prie gauto atvaizdo. Kitais metais rengdamas festivalį pradedi pataikauti tos laike sustingusios grupės skoniui, kad jai būtų įdomu. Tačiau tokiu būdu sustabdai progresą, tobulėjimą ir galimybę keistis kartu. Fiksuoti publikos kaip baigtinės duotybės nereikia, geriau matyti tai kaip takų procesą, įvairių, nuolat praeinančių žmonių srautą.
Festivalio įvaizdis kontekste
Arturas: Šiuo metu sėdžiu menininkų rezidencijoje „Krems“ Austrijoje. Jie organizuoja didžiulius „Donaufestival“ ar „Imago Dei“. Dažnai esu panašių šiuolaikinės muzikos festivalių svečias ir nuo jų priklausau, todėl mano požiūris labai neobjektyvus.
Kai, rodos, 2004-aisiais „Jauna muzika“ pakeitė pavadinimą į „e-muziką“, buvo kažkokia gera banga: surinktas didelis biudžetas, įgalinęs pakviesti Phillą Niblocką, „Merzbow“, Alva Noto ir kitus. Tikras žvaigždžių lietus! Per kelerius metus Baltijos regionas pagavo ir identifikavo, kad Vilniuje vyksta festivalis su tokia turtinga programa. Tačiau banga atslūgo ir renginys vėl tapo lokaliu, nors legenda apie jį vis dar aidi, atsimušdama nuo valstybių sienų. „Jauna muzika“ nėra nei didžiausias, nei kažkoks -iausias festivalis, jis tiesiog vyksta bangomis, priklausomai nuo organizatorių, finansavimo, tuometinio konteksto, oro bei kitokių nuotaikų. Reikia palaukti, ir tas identitetas apsibrėš pats save, dar tik pirmus metus dirbam. Pakalbėkim apie tai po 2–3 metų, tuomet bus aiškiau, kokia „Jaunos muzikos“ vieta panašių festivalių kontekste.
Monika: Mūsų tikslas tapti aktualiu tarptautiniu festivaliu. Tai, kad festivalis niekada neturėjo vieno įvaizdžio, nuolat keitėsi, ir yra jo stiprybė. Manau, įdomu turėti tokį festivalį, kuris gali keisti savo turinį, savo veidą. Nuolat besikeičiančiai visuomenei irgi reikia vis naujų dalykų. Nuolat keičiasi festivalio vadovai, vyksta sveika idėjų, kontekstų, prasmių apykaita. Juk norime, kad institucijose vyktų normali vadovų rotacija, tai festivalių vadovų kaita irgi yra į sveikatą.
Programa
Monika: Labai džiaugiuosi tuo, kaip sudėliojome atidarymo dieną. Jutos Pranulytės kūrinys „Sweet Sweat“, kalbantis apie vyriškumo grožio, maskulinizmo kultą, ir iškart po to – Rie Nakajima ir Pierre’o Berthet duetas, atveriantis neįtikėtinus garso ir objektų sąskambius, kaip Artūras rašė, „garso šešėlius“. Turėjome tikslą kiekvienos dienos programą sudėlioti kuo dinamiškiau, įdomiai koreliuojant pačius atlikėjus, kurie paprastai nepatektų ne tik į tą pačią dieną, bet net į tą patį festivalį. Pavyzdžiui, po minėtų R. Nakajima ir P. Berthet, labai gerai žinomų tarptautiniame garso meno kontekste, pasirodys Salomé Voegelin, ruošianti performatyvią paskaitą apie garso ir skambėjimo patirtį. Mano galva, tokie deriniai – nuo pučiamųjų orkestro iki žaidimo objektais bei mąstymo apie garsą – ir yra šių metų festivalio laukiamiausios dalys. Labai įdomu, kaip atlikėjai atsiskleis ir skirtingais kultūros lygmenimis: nuo pogrindžio iš Kauno ir ukrainiečių pankroko grupės „Pichismo“ iki jau gana žinomų „Strøm“ iš Šveicarijos. Taip pat svarbus garso ir objekto ryšys. Pavyzdžiui, „Kala Sound System“ dalyvaus su savo pačių sukonstruota garso sistema, per kurią tą dieną gros dar trys atlikėjai – vėlgi kitokia klausymosi patirtis.
Mano svajonių erdvė yra barokinis „Drottningholm“ teatras netoli Stokholmo. Jis nuo XVII amžiaus degė tik vieną kartą. Vos keli teatrai Europoje išlikę tokie autentiški. Labai daugiasluoksnė erdvė, po scena yra visas virvių mazgų ir mechanizmų pasaulis, scenos darbininkais dirba jūreiviai, turintys įgūdžių ir patirties karstytis bei naudotis virvėmis. Toks fantastiškas pasaulis, kuriame norėtusi surengti koncertą.
Lietuvoje yra daug akustiškai patrauklių erdvių. Viena tokių yra buvusi „plokštelinė“, Vilniaus plokštelių įrašų studija, šalia Bernardinų parko Vilniuje.
Monika: Kitais metais norėtume festivalį rengti skirtingose erdvėse ir jau dabar jų ieškome, o šiemet nusprendėme susikoncentruoti vienoje vietoje. „Menų spaustuvėje“ išnaudosime skirtingas erdves – bandysime apgyvendinti visą pastatą, tik pabaigoje išeisime į Sapiegų rūmus, kur festivalį uždarys Ramūno Motiekaičio koncertas. Norime susikaupti vienoje erdvėje ir joje praplėsti garso galimybių spektrą, skirtingomis dienomis skirtingai instaliuodami garsą ir taip toje pačioje erdvėje sukurdami skirtingas garso erdves.
