Dovydas Stalmokas: „Lietuvoje neturime grynakraujo džiazo tradicijų“

  • 2019 m. kovo 18 d.

Kalbino Vitalijus Gailius

Dovydas Stalmokas – tai iš Gargždų kilęs universalus, eksperimentuojantis saksofonininkas, įvairių projektų iniciatorius bei dalyvis. „Yrinauda“, „Aprasymaa“, „MozX“, „Horny Horns“, „The Yrinauders“, „The Honkin’ Dudes Brass Band“, Klaipėdos džiazo orkestras ir tarptautinis „European Saxophone Ensemble“ – tai tik dalis kolektyvų, kuriuose grojo ar tebegroja D. Stalmokas.

Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje mokęsis D. Stalmokas vėliau uostamiestį iškeitė į Vilnių. Studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Džiazo katedroje, profesoriaus Petro Vyšniausko klasėje, baigė bakalauro bei magistro studijas. Pusę metų studijavo Paryžiuje Conservatoire à rayonnement régional de Boulogne-Billancourt. 2009 m. saksofonininkas buvo pripažintas geriausiu „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso instrumentininku, o 2013 m. Lietuvai atstovavo Čikagoje vykusiame „Umbrella Music Festival“.

D. Stalmokui artimos laisvojo džiazo, improvizacinės muzikos idėjos. Tai atsiskleidžia ne tik muzikoje, kuriai būdingas spontaniškumas, ekspresyvumas, gana platus nuotaikų diapazonas, bet ir platesniame kontekste. Grodamas saksofonu jis nevengia peržengti ir plėsti garsinio arsenalo ribas pasitelkdamas išplėstines instrumento panaudojimo technikas (extended techniques). Laisvė ir improvizacija, stebint iš šalies, atrodo jam nesvetima ir gyvenime. Dovydas vieną vakarą gali pasirodyti didelio festivalio scenoje, o kitą jau groti „Vėjų“ (pokalbis taip pat vyko šiame Vilniaus bare) kampe, vieną dieną žingsniuoti Kauno senamiesčiu ir groti su draugais gatvėje, o kitą – pasirodyti „Jazz Academy“ aplinkoje duetu su Arkadijumi Gotesmanu. Tie, kas domisi džiazo ar improvizacine muzika, tikrai yra matę Dovydą daugelyje koncertų arba grojantį, arba klausantį kolegų, o tie, kuriems su šia muzika nepakeliui, tikėtina, taip pat yra susidūrę su Dovydu, pavyzdžiui, šįmet, minint 204-ąsias Adolfo Sakso metines, kai jo suburta baritoniniais saksais apsiginklavusi šutvė drebino Vilniaus gatves ir užeigas.

Taip pat D. Stalmokas, draugų padedamas, uostamestyje suorganizavo festivalį TEMAFEST. Jame grojo „MozX trio“, „Jonathon Haffner Quartet“, „Ąžuoliniai Berželiai“ su Klaipėdos džiazo orkestru bei „Naujo Orchestra“, „LloomKK trio“, „Lialiastyga Solo“ ir t. t. Festivalis neturėjo jokio biudžeto. Jo organizacija vyko „pasidaryk pats“ principu.


Rodos, labai dažnai esi matomas scenoje ir už jos ribų, tačiau informacijos apie tave viešai nėra tiek jau daug, tad būtų įdomu sužinoti, kaip atsiradai muzikoje.

Istorija paprasta: vaikystėje tėvai paklausė, ar nenorėčiau mokytis muzikos mokykloje. Atsakiau, kad taip, kodėl gi ne. Tuomet sekė antras klausimas – galbūt pianinu norėtum groti? Aš ir vėl atsakiau teigiamai. Štai taip ir atsidūriau muzikoje. Mano abu tėvai yra muzikos mokytojai ir muzikantai. Tėtis saksofonininkas, mama smuikininkė.

Taigi penkerius metus mokiausi groti pianinu. Tačiau jutau, kad nelimpa man šitas instrumentas. Tada tėvukas pasiūlė išbandyti saksofoną. Iškart užsikabinau, supratau, kad tai mano instrumentas. Tėvas, Sigitas Stalmokas, kaip tik dirbo muzikos mokykloje, tad trejus metus prasimokiau pas jį groti saksofonu, įgijau tvirtus pagrindus, o paskui įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją.

Kurį laiką norėjau tapti informatiku ir neketinau ateities sieti su muzika. Tėvai nuolat kartodavo, kad turiu baigti muzikos mokyklą, nes tai, kas pradėta, turi būti ir užbaigta. Tuo momentu nebuvo taip malonu groti, spaudimas neišėjo į naudą. Bet kai tik tėvai liovėsi apie tai kalbėję, pradėjau suprasti, kad muzika man patinka, kad noriu groti.

Kiek žinau, pradžioje mokeisi klasikinės muzikos, o džiazas atsirado kiek vėliau.

Muzikos mokykloje džiazo nelabai ir buvo galimybės mokytis, tad teko pradėti nuo klasikos. Žinoma, tėvas džiazo pagrindų pamokė. Pradėjus mokslus konservatorijoje situacija kiek pasikeitė. Ten buvo diksilendas, bigbendas, todėl atsirado proga rimčiau prisiliesti prie džiazo. Be abejo, daug mokiausi savarankiškai.

O iš kur atsirado potraukis džiazui?

Dar mokydamasis muzikos mokykloje mėgau klausytis džiazo. Be to, nors daug kas turbūt nesutiks, man saksofonas nėra klasikinės muzikos instrumentas. Man jis labiau sietinas su džiazu. Tad perėjimas nuo pianino prie saksofono galėjo turėti įtakos polinkiui į džiazą. Stodamas į LMTA rinkausi konkrečiai Džiazo katedrą. Prieš stodamas turėjau trejų metų pertrauką – buvau pašauktas į kariuomenę, o iš jos grįžęs išvykau pasidarbuoti į Airiją. Tačiau polėkis groti nedingo.

Nebuvo minčių patekti į kariuomenės orkestrą?

Teiravausi, bet man atsakė: „Kary, atvykai čia išmokti kariauti, o ne groti!“ (juokiasi)

Esi siejamas su laisvuoju džiazu, improvizacine muzika. Kodėl sudomino būtent šios sunkiai apibrėžiamos muzikinės kryptys?

S. Šimkaus konservatorijoje ilgai grojau akademinę muziką, todėl gana gerai įvaldžiau patį instrumentą. Tačiau ilgainiui pabodo mokytis tuos standartus su įvairiomis taisyklėmis. Pastebėjau, kad kai nepaisau taisyklių ir groju tai, kas mano galvoje, daug geriau sekasi išreikšti savas idėjas. Tuo metu net nelabai žinojau, ką reiškia tas avangardas, laisvasis džiazas, nors buvau šiek tiek girdėjęs šių krypčių muzikos. Tiesiog norėjosi eksperimentuoti, nevaržyti savęs.

Man ir dabar keista, kai akademikai muzikantai, kurie nuostabiai valdo instrumentus, neturėdami prieš akis natų nebegali groti. Ir čia ne tiek gebėjimo improvizuoti klausimas, bet apskritai gebėjimo groti. Skaitai, skaitai ir staiga kažkas atima knygą. Ir ką? Juk dėl to nepamiršti, kaip reikia kalbėti. Bet situacija bent jau Lietuvoje sparčiai keičiasi.

LMTA mokeisi Petro Vyšniausko klasėje. Taip pat, žvelgiant iš šalies, atrodo, kad tau labai svarbi bičiulystė su Daliumi Naujokaičiu. Bet ar laikai save kažkieno mokiniu?

Dalių sutikau prieš kokius dešimt metų. Jis tikrai labai svarbus muzikantas mano kelyje. Kiekvienas muzikantas, su kuriuo atrandame ką nors bendro, man padaro vienokią ar kitokią įtaką. Petras Vyšniauskas labai daug padėjo. Konkrečiai ką nors išskirti kaip vienintelį mokytoją, kuris mane suformavo kaip muzkantą, negalėčiau. Būčiau linkęs sakyti, kad mokausi iš savo gyvenimiškų muzikinių patirčių, sutiktų muzikantų ir įrašų.

O žvelgiant plačiau – ar įmanoma išmokti džiazo? Pavyzdžiui, legendinis saksofonininkas Peteris Brötzmannas viename pokalbyje minėjo netikintis, kad galima mokyti džiazo.

Atrodytų, kontroversiška nuomonė, nors ją teko girdėti ir iš kitų muzikantų, tas pats Anthony Braxtonas yra sakęs, kad mokyklos nereikalingos, – anksčiau muzikantai mokėsi vieni iš kitų ir prasimušdavo tik patys stipriausi. O dabar tų mokyklų priviso labai daug. Didžioji jų dalis tiesiog štampuoja studentus, visus moko kaip vieną.

Studijuodamas LMTA pagal „Erasmus“ programą buvai išvykęs į Prancūziją. Paryžiuje pastebėjai kokių nors pedagoginių skirtumų?

Nepasakyčiau. Studijavau Conservatoire à rayonnement régional de Boulogne-Billancourt. Ten Džiazo katedra buvo visai neseniai atidaryta. Dirbo vos keletas dėstytojų. Specialybės dėstytojas Vincent’as Lê Quangas buvo labai fainas. Kai kurie dėstytojai nekalbėjo angliškai. Aš šiaip labiau gyvenau Paryžiuje, o ne studijavau. Grodavau gatvėse, jam sessionuose, teko pasirodyti keletoje koncertų. Muzikine, ypač improvizacinės muzikos prasme, Paryžiaus neišskirčiau.

Taip pat bene devynis mėnesius praleidai Kanadoje. Kokie vėjai nuginė už Atlanto?

Išvykau ten paskui brolį. Jis pirmasis pasiryžo patraukti už Atlanto. Tik skirtingai nei jis, pasirinkau ne Vankuverį, bet Monrealį. Tai buvo tiesiog noras patirti šio to naujo, ištrūkti iš įprastos rutinos. Monrealyje teko darbuotis sandėlyje, dirbti juodesnius darbus, nes nemokant prancūzų kalbos sunku rasti padoresnį darbą. Juolab sunku pragyventi iš džiazo. Konkurencija milžiniška ir niekas už džiaziuką nemoka. Kadangi Kanadoje nemaža improvizacinės muzikos bendruomenė, pavyko susirasti draugų. Sugrojau gal kokius 7–8 koncertus su vietiniais muzikantais. Surengiau ir solo pasirodymą. Be to, važinėdavau į Niujorką, apie 650 kilometrų, aplankydavau draugus: Dalių Naujokaitį, bosistą Aaroną Keane’ą, pagrodavome su jais. Teko koncertuoti klube „Nublu“ kartu su Kenny Wolleseno orkestrėliu. Dalius, kartu su Kenny ir Williamu Shore’u, turi labai gerą grupę „Užupis“ (2017 m. šis kolektyvas koncertavo Vilniuje „Peronas Jazz“ festivalyje, tik dar vadinosi „Užupisians“, – V. G). Kenny ir Williamas groja vibrofonais, o Dalius būgnais. Kiek žinau, jie ruošiasi leisti albumą.

Tavo CV taip pat galima rasti įrašą, jog esi grojęs tarptautinio „European Saxophonists Ensemble“ gretose.

Anksčiau šiame kolektyve grodavo daugiau klasikinės, akademinės pakraipos muzikantai, bet vadovu tapus Guillaume‘ui Orti pasikeitė ansamblio kryptis. Pradėta dairytis į džiazo pusę. Tai Europos Sąjungos finansuojamas projektas. Jo sistema tokia, kad atrenkami 5–6 kompozitoriai, kurie vyksta į dvi rezidencijas, po dešimt dienų vykstančias skirtingose šalyse. Ir tik po viso šito prasideda koncertai – apie 10 per metus skirtingose valstybėse. Visi kolektyvo nariai atrenkami iš skirtingų ES šalių. Aš į jį patekau Taline, kur vykau į meistriškumo kursus. Žinojau, kad tuo metu „European Saxophonists Ensemble“ vadovas rengs perklausą. Jis išsirinko mane. Šiame kolektyve praleidau dvejus metus.

Talkini daugybei muzikantų, bet kol kas solinio ar kaip kolektyvo lyderis albumo nesi išleidęs. Ar nesinori įamžinti savo medžiagos? Galbūt pats koncertavimo procesas malonesnis ir apie muzikos užfiksavimą negalvoji.

Kaip tik ties tuo dabar šiek tiek darbuojuosi, tačiau plačiau pasakoti dar nesinorėtų. Neseniai kaip tik pagalvojau, kad kaip muzikantas jau nebesu visai jaunuolis. Nuolat sau kvaršinu galvą. Galbūt esu per daug kritiškas savo kūrybai. Nesinori išleisti bet ko. Bet dabar manau, kad pats metas įamžinti savo kūrybą, gauti kritikos iš klausytojų. Galbūt jie pastebės ką nors, ko aš pats nepastebiu. Atsižvelgdamas į kritiką galėsiu nuspręsti, kokia kryptimi judėti toliau.

Gaila, bet komponavimui neskiriu tiek jau daug laiko, nors galvoje vis daugiau vietos užima mintys apie kūrybą. Kita vertus, improvizacija taip pat yra kūryba. Bet nenorėčiau leisti improvizacinės muzikos įrašo, kuris būtų įrašytas studijoje. Reikia groti žmonėms – tuomet visai kita gyvybė. Teikčiau pirmenybę gyvam įrašui.

Pats jau gana seniai esi Lietuvos džiazo gretose. Kaip manai, kokios mūsų scenos stipriosios ir silpnosios pusės?

Labai džiaugiuosi, kad atsirado Liudo Mockūno šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos programa Kamerinio ansamblio katedroje LMTA ir Arno Mikalkėno „Jazz Academy“ Kaune. Jos labai pagyvino mūsų scenos gyvenimą, įtraukė akademinės muzikos studentus ir formuoja naujas tradicijas.

Mano nuomone, Lietuvoje neturime stiprių grynakraujo džiazo tradicijų. Galima sakyti, kad vyrauja džiazo srities muzika, bet ne džiazas tikrąja to žodžio prasme. Pavyzdžiui, fankas taip pat nėra tas tikras džiazas, tai tam tikra jo atmaina. Neturėjome harmonijų, tradicijų pagrindų, reikalingų gerai groti klasikinį džiazą.

Kita vertus, tai galima laikyti ir tam tikru privalumu. Chebra pernelyg nenusidžiazuoja, o truputėlį pramokę džiazo toliau eina link improvizacinės muzikos. Nežinau, kaip tai reiktų vertinti, bet mano asmeniniam skoniui improvizacinė muzika artimesnė. Klasikiniame džiaze viskas jau kaip ir sugrota. Bet, žinoma, niekam nepakenktų stipriau išmanyti jo pagrindus. Džiazas – nuostabi muzika, tik dabar tokie laikai, kad džiazą turi groti taip, kaip niekas dar nėra grojęs. Tai sunkiai įmanoma. Ypač neturint stabilių pagrindų.

O gal kaip tik pagrindų neturėjimas atveria galimybę sukurti ką nors unikalaus?

Gal, bet, manau, pagrindai būtini. Jie kaip orientyrai, kad žinotum, kur eini, nuo ko atsispiri. Jei nežinai, iš kur viskas kilo, nepažįsti šaknų, tai nežinai, kas jau yra išnaudota. Žinoma, gali spėlioti, bet tai užtruks visą gyvenimą ar net kelis.

Lietuvoje improvizacinei muzikai apibūdinti vartojam fryvūchos terminą. Rodos, kalbiškai tai panašu į free džiazą, bet juo apibūdinam labiau improvizacinę muziką. Be to, free džiazas irgi nėra visiškai improvizacinė muzika. Pavyzdžiui, free džiazo pionieriai Ornette’as Colemanas, Albertas Ayleris grodavo muziką, kuri turėdavo rėmus, bet nepaklusdavo taisyklėms. Grodami džiazo standartą jie nesilaikydavo numatytų slinkčių. O vėliau atsiradęs avangardinis džiazas jau yra džiazas nebent teoriškai. Lietuva tikrai linkusi į improvizacinę muziką. Ir greičiausiai dėl to, kad, kaip jau minėjau, neturėjome gilių tikro džiazo tradicijų. Aš pats vos ne kasdien groju tradicinį džiazą, nors koncertuose jį retai atlieku. Tai nuostabi muzika. Man patinka tyri stiliai. Jei groji diksilendišką džiazą, groji jį tyrai, jei groji svingą, tai groji svingą. Labai svarbu suprasti, ką kiekvienas stilius reprezentuoja, kas jame slypi, kokie yra skirtumai (pavyzdžiui, kai svingą ima keisti bebopas). Tokios žinios, gebėjimai gelbsti atliekant ir kitokią muziką, padeda išreikšti savo mintis.

Pastebėjau, kad jaunieji muzikantai mažiau domisi senesniąja muzika, labiau linksta prie šiuolaikiškesnės, modernesnės. Visos dabartinės džiazo žvaigždės, galiu garantuoti, skersai išilgai žino senąją muziką. Petras Vyšniauskas nuolat pabrėždavo, kad privalu išmanyti tradicijas, pasiklausyti tų muzikantų. Johnas Coltrane’as, Johnny Hodgesas, Sidney Bechetas ar „Count Basie Orchestra“ – fantastiška muzika! Dabar tokių muzikantų nebėra, jaunimas daug praranda jų nesiklausydamas.

Pastebėjau, kad pats mėgsti naudoti du saksofonus. Vienas pirmųjų ir žymiausių muzikantų, ėmusių pūsti keletą saksofonų vienu metu – Rahsaanas Rolandas Kirkas, o Lietuvoje šį triuką naudodavo Vladimiras Čekasinas. Kaip pačiam kilo mintis imtis kelių saksofonų? Be to, nevengi ir įdomesnių būdų išgauti garsą.

Taip, Kirkas tris, keturis saksofonus vienu metu pūsdavo ir dar fleitą į nosį įsikišdavo (juokiasi). O šiaip, tai kiek gi galima su vienu groti? Neįdomu. Su dviem geriau (juokiasi). Jei galimybės leidžia, kodėl nepabandžius garsų išgauti su dviem.

Taip, stengiuosi ieškoti įdomesnių garsų. Naudoju įvairias, vadinamąsias extended techniques – netradicines technikas, kurios leidžia išleisti neįprastų garsų. Nors negalėčiau pasakyti, kad tų naujų skambesio išgavimo būdų ieškau tyčia, tiesiog groju ir kartais šauna minčių. Yra labai daug įvairių instrumento preparavimo technikų. Pats kartais naudoju vadinamąjį spring drum – tai toks cilindro formos daiktas, susidedantis iš būgno plastiko ir prie jo pritvirtintos spiruoklės. Jį įsidėjus į saksofono taurę gali išgauti griaustinį primenantį garsą. Preparuojant instrumentą galima naudoti skardą, bambalį ir t. t. Galimybės tikrai plačios.

Esi inicijavęs įdomų projektą, skirtą Adolfo Sakso gimtadieniui paminėti – „Baritone Saxophone Army“. Kaip jis gimė?

Būdamas JAV susipažinau su Stephanu Zeniuku, kuris ir yra šios idėjos sumanytojas. Jis man pasiūlė tai padaryti Lietuvoje. Prieš ketverius metus, kai buvo minimas A. Sakso 200 metų gimimo jubiliejus, pirmą kartą įgyvendinom šią idėją. Tąsyk tai vyko Niujorke, Ostine ir Vilniuje. Pernai pakartojome šį reikalą minėdami 204-ąsias metines. Lyg ir yra minčių plėsti šį reiškinį, prijungti daugiau miestų.

Pats esi grojęs ar groji grupėse „Aprasymaa“, „Yrinauda“, „Horny Horn“, „The Honkin' Dudes Brass Band“ ir kt. Tačiau atrodo, kad šios grupės produktyvios tąsos lyg ir neturi. Kartais vienur ar kitur pagrojate ir tiek. Ar nežadama grįžti prie jų veiklos?

Žmonės, kurie nėra muzikantai, sužinoję, kad esu muzikantas, dažnai klausia, tai kokiose grupėse groji? Bet čia ne roko scena, kur vienoje grupėje gali groti visą gyvenimą. Džiaze tiesiog tam tikru metu gimsta koks nors projektas, po to vėl nurimsta. „MozX trio“ man labai patinka – grojame su D. Naujokaičiu ir Luku Pivoriūnu. Su jais dar tikrai pagrosime. Galėčiau turbūt išvardinti dar kokias dešimt grupių, su kuriomis yra tekę groti. Neabejoju, kad su dalimi jų dar pagrosime. Tiesiog turi ateiti kokia nors proga, kad visi nariai galėtų susibėgti.

Rusų muzikos kritikas Artemijus Troickis prieš kelerius metus yra sakęs, kad „muzika, ilgai buvusi visuomenės centre, dabar apleido savo pozicijas ir atrado ramią vietelę tarp kitų kultūrinių reiškinių, tokių kaip teatras, kinas, literatūra ir t. t. Ji tiesiog nustojo būti, kaip sakytų anglosaksiškas pasaulis, eye of a hurricane, uragano epicentru“. Džiazas taip pat tiek savo pradžioje, tiek vėliau turėjo ryškią politinę, socialinę potekstę. Pavyzdžiui, P. Brötzmanno albumas „The Machine Gun“ buvo atsakas į 1968 m. studentų streikus. „Instant Composers Pool“ fenomenas taip pat griovė estetinius kanonus, siekė būti nepriklausomas. Ar tikrai šiandien muzika praranda savo galią, nebėra tiek politiškai angažuota?

Taip, pats džiazas susijęs su judėjimu už afroamerikiečių teises. Net albumai vadindavosi, tarkim, „We Insist! (Max Roach's Freedom Now Suite)“ ir pan. Pastebėjau, kad nyksta subkultūros, mažėja protesto, bet negaliu pasakyti kodėl. Galbūt improvizacinė muzika nebėra tokia šviežia ir nebegali apie save taip garsiai šaukti. Anuomet tai buvo avangardas tikrąja to žodžio prasme. Galbūt prie to prisidėjo tai, kad tokia muzika tapo institucine. Berods Nina Simone yra sakiusi, kad menininkas negali sau leisti kurti antipolitinio meno – menas privalo būti politiškas. Dabar patys muzikantai įtraukia šiek tiek kritikos, bet ji nėra tokia globali. Manyčiau, ji įgavusi satyriškesnį pobūdį. Bandoma pašiepti popkultūros klišes ir panašiai.

Regis, nesi linkęs per daug kalbėti apie ateities planus, bet galbūt yra kokių naujienų, kuriomis sutiktum pasidalinti?

Kalbant apie planus, padaviau dokumentus į „The Advanced Postgraduate Diploma (AP)“ programą Kopenhagoje esančioje Rhythmic Music Conservatory. Joje yra mokęsis Liudas Mockūnas, dabar ten išvykęs kontrabosininkas Aurelijus Užameckis. Tai gana rimta, žymi mokykla, kur būna daug stojančiųjų. Į mano pasirinktą programą priima vieną, du žmones per metus. Jau buvau nuvykęs į stojamuosius, balandį turėtų paaiškėti galutinis atsakymas. Taigi mano planas išvykti pagyventi į Kopenhagą. Ten geros sąlygos, daug gerų muzikantų.


0