Lietuviškasis postfolkloras: priartinti nesuardant

  • 2019 m. kovo 5 d.

Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė

Ar visuomet prigimtinės kultūros dėmenų naudojimas naujiems kūriniams yra tapatus jos išsaugojimui? Ar suteikdami naują kontekstą folklorinei tradicijai mes iš tiesų ją tęsiame? Prieš pradėdama šią temą, buvau nusiteikusi gana aiškiai perskirti šiuolaikinio muzikinio folkloro kūrinius būtent pagal jų gebėjimą kiek įmanoma autentiškiau perteikti mūsų etninę muziką, nesuardant jos savitumo – to, kas ją skiria iš kultūrų, to, ką mes atpažįstame kaip savą. Greta postfolkloro vartojami šiuolaikinio, modernizuoto, naujojo arba improvizuoto folkloro terminai, visi iš esmės nurodantys „kaimiškos tradicijos tąsą miesto aplinkoje, sąmoningą folkloro gaivinimą ir puoselėjimą“. Būtent sąmoningumas ir turėtų būti esminė sąlyga, pasitelkiant folklorą kaip kūrybinę medžiagą, kurią ne visuomet pateikiame visą – kartais iškarpytą, kartais perdažytą, – tačiau pagarba autentiškam audiniui – pirminiam garsiniam arba tekstiniam šaltiniui – turi išlikti. J. Dobriakovas straipsnyje „Kas ateina, kai atsitraukia gyvasis folkloras“ apmąsto pačią autentikos sąvoką, tam tikrus autentiškumo matmenis ir taikliai apžvelgia postfolkloro krypčių ir atlikėjų įvairovę, pabrėždamas lietuvių liaudies muzikos tradicijų tęstinumą, gebėjimą „atsiminti“ savo liaudiškas šaknis“. Liaudies dainai buvus tiesiogiai susijusiai su neišskiriamais gyvenimo, gamtos, darbo ciklais, mūsų protėviams „buvo pažįstama sinkretinė tautosakos veikmė, žodžio, melodijos ir veiksmo suaugimas…“ (M. Martinaitis), – o kaip liaudies daina būna šiandien?

Visų pirma, jokia kultūra negali būti uždara – ji nuolat sąveikauja su kaimyninėmis kultūromis, tik šiandieniame milžiniškos informacinės gebos ir žaibiško informacinio judrumo amžiuje tai yra visiškai pakitę ir kultūros tampa visiškai panašios ne geografiniu atžvilgiu, o paklusdamos vyraujančiai pasaulinei galiai. Todėl dabar, kada mūsų klausa yra iš esmės treniruota viską matuoti pagal vakarietiškąsias dermes, yra sudėtinga girdėti arba numanyti galimus kitokius derminius variantus, kitokią, galbūt lietuvišką ar baltišką harmoniją, arba darną (darnos suvokimo temą, kitokios darnos galimybes nagrinėja Rytis Ambrazevičius knygoje „Psichologiniai muzikinės darnos aspektai“. Skyriuje „Lietuvių tradicinio dainavimo darnų tyrimas“ pateiktas sutartinės „Mina mina, mynagaučio lylio“ aukščių skirstinys, iš kurio matyti, kad balsai „sudaužiami“ ne dviejų pustonių, mums įprastos sekundos intervalu, o visur apytiksliai 1,8 pustonio). Tai galėtų būti stulbinamai įdomu, tačiau neaišku, kiek realu, – reikalautų plačių tarpdalykinių tyrimų, tam tikros garsų archeologijos ir ją išmanančių tyrėjų. Net jei ir pavyktų dalinai rekonstruoti galimą senąjį lietuvišką muzikinės darnos pajautimą, kuo silpniau paveiktą vakarietiško, neva aukštosios kultūros, derinimo, dar reikėtų gana ilgai pratinti klausytoją. Nors pagrindiniai rašytiniai šaltiniai kaip medžiaga galimai tokios dermės rekonstrukcijai atsiranda tik XIX a., tačiau nuo tada užrašyta jau apie pusė milijono dainų tekstų ir jų melodijų, todėl tikrai yra ką tirti, sisteminti, nustatyti dėsningumus ir tuo labiau – ką naudoti kaip savo kūrybos pagrindą ar detales. Taigi kaip atsiranda šiuolaikinio folkloro kūriniai ir naujos kryptys? Į ką pavirsta senosios mūsų dainos ir ar gali atvirsti, „išimtos“ iš sušiuolaikinto skambesio į mažiau ar daugiau pirminį savo būvį? Pamėginkime sugrupuoti pagrindines linkmes, savybes ir ištarti iššūkius.

Autentiškų įrašų įterpimas

Šis būdas dar nėra daug naudojamas, tačiau yra itin vertingas: perkeliant originalų įrašą į naują kūrinį pagerbiamas tiek autentiškas atlikimas, tiek ir pats atlikėjas, dar vadinamas liaudies dainų pateikėju, o taip pat ir saugotoju. Tai išskirtinai būdinga elektroninei muzikai – lengviausiai priimančiai įvairiausią muzikinę ar apskritai garsinę medžiagą žaismei. Pastaraisiais metais itin daug dėmesio susilaukė žymaus dainų pateikėjo Petro Zalansko įdainuotos dainos. Kūrėjas Saulius Spindi 2017 m. išleido visą albumą, kuriame kartu su gana nestandartine, erdviška, o kartu eksperimentiškumo ir tamsumo nevengiančia elektronine muzika – net 11 P. Zalansko įdainuotų dainų. Būtent drąsi, nuo užgožiančių muzikinių įtakų ganėtinai atsiribojusi prieiga daro albumą išskirtinį ir įsimintiną. Kai kur juntama net depešiška atmosfera, pavyzdžiui, kūrinyje „Jau vakaras“.

Kitas kūrėjas, gana plačiai nuskambėjęs populiariosios elektroninės muzikos kontekste – Modestyno su kūriniu „Kas man supa“ surinko beveik 200 000 perklausų vien „YouTube“. Tai, viena vertus, gana netikėti skaičiai folkloriškai muzikai, kita vertus, jie pagrindžia tokios krypties reikalingumą. Kiti jo folkloriniai kūriniai įdainuoti jau šiuolaikinių atlikėjų, muzika kokybiška, laikomasi to paties šokių muzikos stiliaus.

Šiandienių atlikėjų įdainuotos liaudies dainos

Ko gero, plačiausiai naudojamas variantas, kurį būtų galima padalyti į dvi esmines kryptis – elektroninę ir gyvų instrumentų, skiriant jas pagal tai, kas vyrauja, nes jau nelabai ir galime ieškoti kokio nors gryno žanro, kone visur gyvi instrumentai įliejami į elektroniką arba atvirkščiai – esant ganėtinai dideliam tokio tipo kūrinių kiekiui, jie vieni kitus lengvai įsileidžia. Štai čia iškyla ne tik gyvais ar elektroniniais instrumentais pridedamos darnos, tačiau ir paties atlikimo klausimas: ar pakanka atlikti melodiją? Kiek veikia šiuolaikinio gražaus balso matmuo? Kiek improvizacijos galime sau leisti, kad nesuardytume vidinio dainos junglumo?

Itin populiari ir toliau naujais kūrėjais sklindanti kryptis – elektroninė muzika, naudojanti folklorą kaip medžiagą. Svarsčiau, kaip tiksliau įvardinti, ir visgi vietoj elektroninio folkloro renkuosi folklorinės, arba folklorizuotos elektronikos terminą, mat stilistinis elektronikos tankis kūriniuose daug didesnis nei folkloro. Šiame žanre atmosferinė darna kuriama elektroniniais instrumentais arba elektroniškai sugeneruotais naujais garsais, liaudies daina pasigirsta šiuolaikinės elektroninės muzikos kontekste. Greičiausiai atsitiktinai, tačiau beveik visuomet naudojamas moteriškas vokalas. Yra tekę girdėti ritmenbliuzinių, džiazinių liaudies dainų improvizacijų, kurias iki šiol laikau labiausiai mūsų baltiškosios pasaulėjautos „nesupratusiais“ variantais, kada liaudies daina paliečiama vos pirštų galiukais, panaudojamas tekstas ir melodija grynai kaip partitūrinė medžiaga, neturinti nieko bendro su paties atlikėjo kultūra. Tuo tarpu atlikėjai, kurių balsus girdime lietuviškos folklorinės elektronikos kūriniuose, ganėtinai džiugina tuo, kad dažnu atveju išvengia įkyrios populiariosios muzikos dainavimo manieros ir, akivaizdu, turi asmeninį santykį su folkloru, todėl kūriniai iškart įgauna savitumo, bet ir prisideda prie mūsų etninės kultūros tąsos.

Dažna festivalių chillout scena arba intelektualios elektronikos vakarėliai neapsieina be folkloru persmelktų dub techno, chill-out, drone kūrėjų – „Girių dvasių“ ir „Vėjopačio“. Abu bendradarbiauja su puikiai liaudies muziką pažįstančiomis atlikėjomis, kurių balsai neužgrobia mūsų klausų amerikietišku manieringumu ar perdėtu technikos demonstravimu, atvirkščiai – tai daro paprastu, savitu, nesuvaidintu dainavimu. Ne tik pasirinktos lietuvių liaudies dainos, bet ir sutartinės atliekamos gana tamsiais balso tembrais, nesistengiant jų dirbtinai nušviesinti, „pagražinti“ pagal šiandienį klausos ir techninio garso suvedimo standartą. Abu kūrėjai parenka gana laisvas dermes, bereikalingai nekaitaliodami tonacijų, palikdami erdvias atmosferas, tarsi tuščius akordus, dainai tarsi priartėjant iš tolumų, nevengdami balsams pridėti aido ar reverberacijos. Reikėtų paminėti, kad nemažai etnine kultūra besiremiančių kūrėjų dirba su įvairiais žanrais ir stilistikomis, todėl dauguma yra išleidę tiek elektroninei šokių, tiek atmosferinei muzikai artimesnių kūrinių.

Grupės „Okata“ instrumentinės dalys gana erdvios, stilistiškai skamba patraukliai, elektroniškai drąsiai žaidžiama skaidant balsą, tačiau dainavimas nors ir gražus, bet nutolęs nuo folklorinio – iš liaudies dainos paimta melodija ir tekstas, tačiau baltiškos atmosferos čia tarsi ir trūksta, pasirenkamas gana šviesus, švarus dainavimo būdas. Grupės „Undoja“ vokalinė linija taip pat gana šviesi, tuo tarpu pati instrumentuotė palaipsniui pilnėjanti ir tarsi pripildanti autentiškumo nuojautos. Uraganiaus projektai su skirtingomis atlikėjomis kartais suskamba itin giliai, o kai kur vokalas kiek per lengvas, taigi truputį atsisiejęs nuo pačios dainos atmosferos, bet tuo pat metu ir labai savitas. Visos šios grupės, atrodo, turi panašią prieigą prie liaudies muzikos ir jos perdavimo, ir nors kartais truputį per daug slystama į vakarietišką elektroninės muzikos standartą (o gal per mažai „slystama“ į senąją kultūrą), kūriniai tikrai verti dėmesio ir geba gana gerai priartinti senąsias dainas prie šiandienos klausytojo. Grupės „Kitava“ aranžuotės kartais elektroninės, kartais gyvų instrumentų, o liaudies muzikos interpretacijos gana įvairios, bet kai kur gana pavojingai ir nepagrįstai įpuolama į estradą, kūriniai pernelyg „palengvinami“. Gyvus ir elektroninius instrumentus, eksperimentiką, atmosferiką, net field recording puikiai derina grupė „Undan“, o vokalistė nebijo žaisti savo balsu, jo prigimtiniu savitumu.

Taigi nors bendrai kūriniai dažniausiai perduoda pačią liaudies dainą nuosekliai, tačiau kartais trūksta vokalisto sąsajos su atliekamu tekstu, tarkime, karines dainas atliekant pernelyg skaidriai, stipraus jausminio krūvio turinys atskyla nuo raiškos, tokiais atvejais jose nelieka esminio geluonies. Galbūt balso taip pat nereikėtų pernelyg išvalyti, sutvarkyti – tvarkos pakaks jau vien todėl, kad viskas apgobta šiuolaikinei muzikai būdingomis aiškiomis ritminėmis struktūromis bei darnomis, todėl balsams galėtų būti paliekama daugiau laisvės „paklysti“ tam, kad būtų išbūtas tekstas. Tarkime, kartais balsuose juntamas iškilmingumas atliekant senąją lietuvių liaudies dainą netinka iš esmės, o kaip tik tą esmę nutolina. Taip pat nemanau, kad kūrinius būtinai reikėtų „lengvinti“, paklūstant pasaulinėms linkmėms, tuo labiau kad dauguma postfolkloro kūrėjų jau savaime taiko į intelektualesnį klausytoją, kurio drąsesni, tačiau vidinį junglumą išlaikantys skambesiai tikrai neatgrasys.

Antroji prieiga liaudies dainas priartinant prie šiandienės žmogaus sąmonės – improvizuotas folkloras su gyvais instrumentais, – besireiškianti nemaža žanrine ir instrumentine įvairove. Garsinės skaidrumos ir gelmės keičiasi dėmesio vertame multiinstrumentininko Sauliaus Petreikio ir šiuolaikinio folkloro atlikėjos Rasos Serros bendrame atmosferinę, pasaulio muziką ir folklorą talpinančiame albume „Dzūkija“: gyvi instrumentai, balso ir ypač pučiamųjų žaismė sukuria atmosferos erdviškumą, nujaučiamus atstumus. Savo erdviškumu, grynumu, pasaulio instrumentų naudojimu siejasi ir Donato Bielkausko projektas „Esatis“ su albumu „Vanduo | Molis | Medis“, kuriame daug svorio sudaro grynas, tamsokas vokalas, kuris čia labai tinka, o instrumentai vienas kitam „palieka vietos“. Apskritai D. Bielkausko kūryba labai plati, po slapyvardžiu Donis jis kuria visai kitokį, kiek agresyvesnį skambesį, eksperimentuodamas su folkloru, tribal, kuriam būdingi įvairių etninių būgnų ritmai, įtraukdamas daug gyvų instrumentų, elektronikos, karinės nuojautos, išreikštos aranžuočių visuma, o kartais ir maršine ritmika.

Įdomūs ir saviti projektai, suburti etnokultūros mokytojos Vitos Braziulienės ir jos dukros Daugailės Braziulytės, kur folkloras visiškai natūraliai patenka į įvairiausias muzikines ar net žaidybines improvizacijas, visuomet laikantis to paties principo – pirmiausia pažinti autentiką, tik po to improvizuoti, neprisikaustant prie vieno žanro. Kartu subūrė keletą labai stiprių, skirtingos folklorinės stilistikos kolektyvų: Ale Va, Lygaudė, Lingo, Devyni.

Yra nemažai folklorinio roko kūrėjų, kurių muzika iš esmės išlaiko aiškias, dažnai lengvesnio ar sunkesnio roko formas ir stilistiką, panašu, kad šitie du žanrai leidžiasi labai natūraliai jungiami, pridedant rokui būdingiausius instrumentus – gitaras ir mušamuosius. Būtent čia jau atsiranda ir vyrų balsai. Reikėtų paminėti tokias gana seniai grojančias grupes kaip „Žalvarinis“, „Atalyja“, „Ūkanose“, „Gyvata“. Grupių „Atalyja“ ir „Žalvarinis“ skambesiai unikalūs ir skirtingi, repertuaras ir žanrinė visuma tikrai marga, tačiau abiejų kolektyvų kūriniai gimsta folklorą drąsiai jungiant ne tik su roku, bet ir džiazu, fanku, populiariąja ar pasaulio muzika. Kolektyvui „Gyvata“ kūryboje daug gyvų instrumentų, balsų, žaidžiama kaitaliojant lengvą ir sunkesnį gitarų grojimą, taip pat šviesias dermes su tamsiomis – išryškinant svarbesnius derminius laipsnius. Grupės „Ūkanose“ skambesys išties ūkanotas, gana tamsus, jau pereinantis į metalą, kai kurie kūriniai greito tempo, prie vyriško balso, elektrinių gitarų dera ir savitumo suteikia akordeonas.

Išskirtinai gyvus tradicinius instrumentus arba tik balsus sutelkia grupės „Kūlgrinda“, „Ugniavijas“, „Sen Svaja“, todėl iš visų minėtų kūrėjų skamba autentiškiausiai – artimiausiai mūsų suvokiamam autentikos turiniui. Čia pagrindiniu matmeniu tampa balsų dermė, gyvas jų sąveikavimas, kartais paliekant vien balsus, kuriuose labai daug jėgos, arba pridedant tradicinių instrumentų: būgną, kankles, dūdmaišį. Nesistengiama kūrinių įvilkti į šiuolaikinės muzikos rūbą, paliekamos tikros arba tarsi pagal nujaučiamas baltiškąsias dainavimo „taisykles“ improvizuotos dainų formos, nevengiama ir vieno sudėtingiausių žanrų – sutartinių. Skambesys grynas, gana tamsus, balsai, gerąja prasme, nevalyti, saviti, puikiai susisaistantys.

Baltiškos nuojautos kūriniai be balsinės linijos

Kalbant apie kūrinius be aiškių liaudies dainų melodijų, tekstų ir apskritai balsinės linijos, atsiranda labai įdomus tikrumo rodmuo – iš esmės juk būdamas lietuvis savaime turi teisę žaisti su savąja prigimtine kultūra, nes esi jos tęsėjas. Tai leidžia ir kurti tokią muziką „neklystant“, nebijant pasikliauti nuojauta, ir ją atpažinti kaip klausytojui. Paprastai sakant, būdami savosios kultūros dalimi negalime ja nebūti, tai mums suteikia galimybę žaisti su savaisiais ženklais, jų prasmėmis, savimi, tačiau tai turėtume daryti labai atsakingai, nes nuo to priklauso tolimesnė jos raida, priėmimas ir tęstinumas.

Šios krypties kūriniai itin atmosferiški, besiskiriantys daugiausia garso gūdumo apimtimi, besiremiantys baltiškąja pasaulėjauta. Itin archajišku skambesiu išsiskiria „Vėlių namai“ – daug apeiginių motyvų, gyvų garsų (žirgo žvengimo), apskritai tam tikro gyvuliškumo pirmine, o ne agresyviąja prasme, varpelių, varpų, tamsių dermių. Jei kur ir įterpiamas balsas, tai kaip dar vienas instrumentas atmosferai kurti, kalbėti burtažodžius, atlikti ritualą. Dermės beveik nekaitaliojamos, išlaikomas vienas pagrindinis garsinis akmuo, kartais perrėžiamas sekundomis. Priskiriamas prie pagoniško folkloro, tamsiosios atmosferikos.

Jam artimas intelektualiajai elektroninei muzikai priskiriamas kūrėjas FUME, kurio pagrindinė kryptis yra gilus, eksperimentinis ambient, kartu aiškiai juntama panaši pagoniška garsinė ritualika. Greta būtina paminėti ir „Girnų Giesmes“, kurias Jurijus Dobriakovas apibūdina kaip postindustrinį eksperimentinį projektą, skambantį gana atšiauriai ir turintį sąsajų su archajinėmis ištakomis.

Jau minėtas kūrėjas „Girių dvasios“ yra sukūręs ir platų atmosferinio baltiško dub turinį, kuriame gausu gamtinių užuominų. Atmosferinėje „Vėjopačio“ kūryboje muzika erdviška ir sodri, be to, daug ką pasako jau pavadinimai: „Medžių aidai“, „Vėjas“, „Taškas“, „Prieblanda“, „Vėlių šokis“… Abiejų kūrėjų muzika jau kiek skaidresnė nei prieš tai minėtų, tačiau išlaiko tą emocinę prieblandą. Tarsi šviesos ir užtemimų šokiai, talpinantys daug instrumentų ir jais pasakojamų istorijų, Aro Žvirblio kūriniai, kuriami sąmoningai susitelkiant į baltiškąją kultūrą, žaidžiant jos elementais, nemaža dalis kūrybos ir su balsais, tačiau jie dažnai nėra iškeliami, o lygiavertiškai įsirašo į jau nebedalomą visumą.

Baltiškos nuojautos kūriniai su autoriniais tekstais

Labai įdomus fenomenas – kūriniai autoriniais tekstais, neturintys nei liaudies dainos teksto, nei melodijos, tačiau savo atmosfera, garsinėmis ar tekstinėmis užuominomis baltiški. Dažnai tai industrinėje, eksperimentinėje ar triukšmo muzikos dirvoje, o gal labiau gyvam betone, įsodinti intelektualūs, drąsūs tekstai.

Daina Dieva – vienas iš retų moteriškų balsų šiame areale, tačiau lytis šitoje muzikoje apskritai nesireiškia arba nenurodo į kokį nors primesto švelnumo kiekį. Pagrindinis siekis – intelektuali, savita, grynu skambesiu išsiskirianti kūryba. Gilų Dainos balsą apgobia tamsi tolius ištransliuojanti atmosfera, balsas nėra išryškintas, jis tampa natūralia tos būties dalimi. Lygiai taip pat stiprus, tik agresyvesnis bendras Dainos darbas su Skeldomis, kuriame daug purvino elektrinių gitarų skambesio:

Avily pradėtas
Avily maitintas
Koriuose migdytas
(Giliausiu miegu)
Susirink raudonas
Vakaro gijas
Parvesk saulę namo

Štai net visas kito kūrėjo – „Vilkdujos“ – albumas pavadintas „Cosmogonia“, kuriame tiek tekstais, tiek garsais ieškoma pirmapradžių dėmenų. Apskritai kone visiems baltiškos pasaulėjautos, o ypač šio žanro, kūrėjams būdinga ieškoti galimos pirmapradiškumo raiškos garsais ir tekstais. Baltiškosios teritorijos „Vilkdujos“ kūryboje plečiasi į kitas kultūras, fizinės teritorijos pereina į metafizines, vidinės į kosmines. Juntama taip aštriai, kaip galima pajusti, lietaus kvapas, druskos skonis…:

Petrichor petrichor
tu ant lūpų druska
šimtalapiai sapnai
šimtakojė dulksna
Ir atstumų virsmai
bangomis išalmės
ietis fakelu virs
ir įsmigus virpės
Aš uodai, tu – uoslė
neįtarsiu tavęs
švyturys ir vilkai
vėl prie kranto išves

Kalbėdami apie šią kryptį, patenkame jau ir į kitą platų lauką – nuo čia nusitiesia jungtys prie viso industrinės, postindustrinės, triukšmo muzikos žanrų masyvo su tokiais kūrėjais, ar tų pačių kūrėjų alternatyviomis muzikinėmis raiškomis, kaip Sovijus, Sala, OBŠRR, Oorchach ir kitų, kuriuos dažnai galima išgirsti GHIA renginiuose ir kurie labai taikliai pavadinti ir surinkti Lietuvos muzikos informacijos centro išleistame albume „Beyond Folk“, kas tarsi ir yra už folkloro ribų, anapus jo, bet kartu ir neišvengiamai per santykį su juo.

Šiuo straipsniu siekiau įvardyti vyraujančias kryptis, tuo pat metu klausdama, kaip etninė kultūra toliau lieka gyva ir nesuardyta net ją ir skaidant, sąmoningai veikiama šiandienių garsinių kontekstų, kurie, ko gero, dažnai pasirenkami intuityviai pagal tai, kokį muzikinį turinį geriausiai pažįsta ir valdo kūrėjas. Tiek sąmoningumas, tiek gebėjimas susitapatinti, nors ir savaime būnant savos kultūros viduje, bet gebant ir suvokti atstumą, ko gero, svarbiausios postfolklorinės kūrybos sąlygos. Nors kai kuriais atvejais nesusimąstant galbūt pernelyg nuslystama į vakarietiško standarto muziką, dažniausiai šiuolaikinio lietuviško folkloro kūriniai tikrai aukštos meninės vertės. Dėl tam tikrų nujaučiamų lietuviškosios ar apskritai baltiškosios darnos ypatybių savaimingiausiai, atrodo, folkloras jungiasi su kiek tamsesniais skambesiais, taip pat per gelmiškų ir skaidrių garsų santykius. Gaila, bet tuo pat metu ir džiaugiuosi, kad tikrai čia nesutalpinau visų šiuolaikinio folkloro kūrėjų, o ir tie, kuriuos aptariau, reikalingi atskiros išsamios apžvalgos. Tokia raiškos gausa tik įrodo, kaip mums svarbu tapatintis su savo prigimtine kultūra, tuo pat metu aiškiai suvokiant įvykusią slinktį ir nevengiant ieškoti ne kažkokios neliečiamos kultūros, o kaip tik ją atpažįstant šiandien, jau per visai kitokį, bet lygiai taip pat svarbų gyvenimo būdą ir nuo jo neatsiejamas technologijas.


0