Brokenchord: „Kuriu muziką, kurią pats noriu girdėti“

  • 2018 m. spalio 29 d.

Kalbina Ugnė Matulevičiūtė

Su Ernestu Kaušylu-Brokenchord pasimatome „Kablyje“. Ši vieta puikiai atspindi Ernestą: kolonos, aukštos lubos, kinematografiškos grindų plytelės ir sunkios užuolaidos dera su neįpareigojančia ir sava atmosfera. Po Bristolio muzikos leidyklos „Black Acre“ išleistu albumu „Endless Transmission“ – šis derinys skamba išdidžiai – slepiasi visai nepretenzinga, gaivališka ir graži asmenybė. Nei vieno savo pasiekimo, kuris publikai dažnai daro įspūdį, Brokenchord nepamini. Nei fakto, kad „Mixmag“ žurnalas jo albumą pavadino labiausiai džiuginančiu metų debiutu, nei to, kad BBC radijuje Ernesto kūrinius groja Mary Anne Hobbs. Į savo laidą „It Is What It Is“ jo kūrinį „Door Shutter“ įtraukė prancūzas Laurent’as Garnier – pasaulinė elektroninės muzikos žvaigždė. O visai neseniai, dėliodamas tradicinę geriausios lietuviškos muzikos rinktinę radijui NTS, Ernestą pagerbė ir Manfredas (pavadinčiau jį ne tik garsiu DJ, bet ir Lietuvos alternatyvios muzikos atašė užsienyje).

„Daug dalykų atrodo reikšmingi tik tą akimirką“, – sako Brokenchord ir pasakoja apie tai, kas jam svarbu dabar, šiame laike. Po pokalbio Stoties rajone dar pasivaikštome su juostiniu fotoaparatu, o po to nutariame ateinantį vakarą kartu groti DJ setą „Yucatane“. Mums grojant, į klubą netikėtai užsukęs bičiulis vos neišvirsta iš koto – prie pulto jo dievukas! Paspaudęs ranką, su balse girdimu jauduliu, taria: „Tavo muzika – JĖGA.“ Nors Ernesto kuklumas lieptų šitą sakinį iš įžangos ištrinti, pasakyta tiesa – ne kartą teko girdėti, kaip „Endless Transmission“ įkvėpė nedrąsiai pradedančius savo muzikinį kelią. Ieškoti instrumentų, patirčių, nuotaikų, formų, padėsiančių muzika pasakoti ypatingas istorijas. Siekti geriausios versijos iš šimto, perprasti garsą iš esmės, išmokti nebijoti, kad originalus naratyvas klausytojų ausyse gali suskambėti visai kitaip, paleisti tekėti – lygiai taip, kaip daro Brokenchord.


Aš iš lietaus, o tu iš baseino. Dažnai eini paplaukioti?

Plaukioju arba bėgioju rytais beveik kasdien. Geras būdas pradėti dieną.

Labai anksti keliesi?

Pastaruoju metu prisiverčiu atsikelti septintą valandą ir papusryčiavęs einu plaukioti.

Rytai yra tavo darbingas laikas?

Pats esu naktinis žmogus. Vasarą atsidžiaugiau laisve, dabar norisi daugiau padaryti, reikia ilgesnės dienos. Miegoti labai patinka. Savaitgaliais atsigriebiu.

Galvojau, kokius klausimus tau užduosiu: nesinori kalbėti apie praeitį, nors taip galima sužinoti įvairių faktinių detalių. Bet jos juk tikrai nėra esminiai dalykai.

Šį tą jau esu nuveikęs, bet man dar ilgai nesinorės apie save kalbėti vien retrospektyviai.

Daug kas įsivaizduoja, kad jauni žmonės išvis nereflektuoja savo praeities, bet man atrodo, kad tu nesi vienas iš jų.

Ar esu reflektuojantis žmogus? Manau, kad taip, bet pats nesu nostalgiškas. Nors nostalgija muzikoje mane labai domina!

Smagu, jeigu gali rinktis, būti nostalgiškam ar nebūti.

Visuomet gali rinktis. Jeigu pastebi, sustoji ties šiais dalykais, gali apie juos galvoti kaip nori.

Prisiminiau vieną mėgstamiausių vaikystės knygelių „Ką žmonės dirba visa dieną“. Ką veikia Ernestas?

Turiu ir aš. Graži knyga. Aišku, kad didžiąją laiko dalį klausau muzikos ir ją kuriu. Po darbų pastaruoju metu namuose sėdžiu retai. Leidžiu laiką su draugais, šeima. Keliauju. Dažnai užsuku į vakarėlius, koncertus, parodas.

Ar tiesa, kad didžiausia muzikos kūrėjo svajonė yra daryti tik tai ir nieko daugiau? Būti muzikantu „pilnu etatu“?

Mano tai taip. Tikrai taip. Nežinau, galbūt tai klasikinė situacija.

Bet kol kas tau tai pavyksta ne šimtu procentų?

Esu patenkintas, kad viskas, ką darau, yra susiję su muzika. Be savo kūrybos, kuriu muziką reklamoms.

Kiek tau metų, Ernestai?

Dvidešimt šešeri.

Kaip manai, ar žmogaus amžius gali lemti kūrybinę brandą?

Esu apie tai daug diskutavęs ir visgi manau, kad patirtys yra daug svarbiau nei amžius.

Ar tau svarbu stebėti, ką daro tavo bendraamžiai ir su jais lygintis – kuris daugiau nuveikė?

Nebent ankstyvoje paauglystėje taip buvo. Dabar keliauju savais keliais. Kuo toliau, tuo mažiau svarbu.

Bet ar manai, kad konkurencija yra grynas blogis?

Sveika konkurencija, manau, yra labai gerai. Ypač su pačiu savimi. Muzikoje, aišku, geriausi dalykai įvyksta iš bendruomeniškumo, draugysčių, o ne iš ego.

Ar dažnai būsimo kūrinio motyvą sukuri, tarkime, parduotuvėje, autobuse? Kaip išsaugai savo idėjas? O gal kurti gali tik konkrečiomis valandomis prisėdęs prie darbo stalo?

Būna, kad užsiniūniuoju, įsirašau į telefono diktofoną. Vasarą keliavau po Italiją. Važiuodamas mašina su draugo mobiliojo telefono programa sudėliojau gabalą. Visgi dažniau tiesiog gyvenu, kaupiu patirtis ir nuolat kuriu savo studijoje.

Tačiau tuomet turi save disciplinuoti – kurią akimirką viską, ką sukaupei, galėsi išlieti.

Kūrybai reikalingas įdirbis. Norėdamas ką nors sukurti turiu nuolatos tuo gyventi ir tai daryti. Tūkstantis pirmas gabalas man asmeniškai yra įdomesnis nei pirmas.

Ar tai reiškia, kad labai daug muzikos amžiams lieka gulėti stalčiuje?

Nežinau, turiu šimtus, o gal ir tūkstančius kūrinių.

Labai įdomi tema. Gal visgi dalis į stalčių sudėtų projektų tik atrodo prasti – turint omeny, kad daugybė jaunų kūrėjų save labai nuvertina, siekia tobulumo, o to, kas, jų manymu, yra netobula, nedrįsta niekam rodyti.

Man klaidos, netobulumas yra gražu. „Cliff // Sparks“ sukūriau per pusvalandį. Tiesiog visą laiką reikia būti pasiruošus. Taip buvo su albumu „Endless Transmission“. Turėjau daug neišleistos muzikos ir užsimaniau padaryti iš jos albumą.

Jaučiasi, kad albumą sukonstravai iš dalelių. Didžiausias įspūdis kyla klausantis nuo pirmos iki paskutinės minutės, o iš konteksto ištrauktas kūrinys tarsi praranda dalį savo galios.

Taip ir norėjau padaryti. Daug laiko skyriau ieškodamas tobulos kūrinių sekos. Man atrodo, kad didžioji dalis žmonių dabar retai klausosi vientisų albumų. Dominuoja singlai, bet man pačiam buvo labai svarbu sukurti ilgą darbą.

Ilgai kaupeisi…

Idėja apie tai sukosi ilgai, bet realiai dirbdamas užtrukau keletą mėnesių. Pabaigiau, iškart rašiau tezę ir apsigyniau muzikos bakalaurą. Studijavau akademinę elektroninę muziką Olandijoje. Vadinosi sonologija. Internete yra religinė organizacija „Church of Sonology“, bet čia ne tai.

Kodėl pasirinkai mokytis sonologiją, o ne, tarkime, muzikos produkciją?

Norėjau iš esmės perprasti garsą, jo veikimą. Man tai atrodė naudingiau, nei mokytis muzikos produkcijos, kuria ir taip užsiimu kasdien.

Jūsų universiteto karta buvo ypatinga – Miša Skalskis, Donatas Tubutis… Kurdavote kartu?

Mes trise Hagoje esam prirašę kokias 4 valandas acid techno gitarų maišalynių ir pavadinę projektą „Sugriauta Aikštė“. Galbūt kada nors išleisim.

Svarbus jūsų kartos etapas buvo ir „Sattos“ festivalis…

Buvo buvo! Smagus laikotarpis.

Kaip kurdamas muziką išsirenki garsų paletę?

Įvairiai. Kartais detalė ateina iš muzikinių inspiracijų – klausau daug įvairios muzikos, joje išgirstu man įdomių specifinių elementų. Pavyzdžiui, daug klausiausi grupės „Gang of Four“ – jų būgnai labai sausi ir agresyvūs. Panašius būgnus pritaikiau ir savo paskutiniam albumui. Taip pat daug ateina iš mano paties galvos. Patogiai jaučiuosi grodamas bosine bei elektrine gitara.

Kai įrašinėji, ar galvoji, kad kūrinys arba albumas turi turėti naratyvą? Kitaip tariant, ar juo pasakoji konkrečią istoriją?

Kurdamas „Endless Transmission“ turėjau konkrečią viziją, istoriją, bet norėčiau, kad žmonės klausydamiesi kūrinių ir matydami jų pavadinimus kurtų savo interpretacijas.

Dažnai menininkai netgi turi obsesiją būti teisingai suprasti.

Muzika ir albumų viršeliais pasakau tai, ką galvoju. Man yra ok, jeigu klausytojas mano muziką supras visiškai savaip.

Kaip manai, ar tam tikra muzika gali būti tik lokaliai aktuali – miestui, šaliai, žmonių grupei..?

Tikrai gali ir dažnai yra kuriama specifiškai vietai, auditorijai.

O ar tiesa, kad dabar kuriama muzika turi trumpesnį galiojimo laiką, nes ją gali publikuoti visi ir jos yra labai daug?

Sunku atsakyti. Mada eina ratu. Muzika gali pasenti ir po dešimt, dvidešimt metų vėl pasidaryti aktuali.

Kas dabar sukasi tavo grojaraštyje?

Pastaruoju metu daug klausausi kompozitoriaus Arthuro Russello. Jis kurdavo ir disco, ir šokių, ir eksperimentinę muziką. Klausau daug ambiento, elektroninės ir roko muzikos... Pastaruosius porą metų mėgstu prisiliesti prie grotuvų vakarėliuose. Keičiamės muzika su draugais.

Ar tapimas žvaigžde tau yra paspirtis?

Jei norėčiau tapti žvaigžde, kurčiau visai kitokią muziką. Mano paspirtis yra kurti tai, ką aš noriu girdėti, groti, koncertuoti. Noriu išleisti dar daugiau muzikos!


0