Grupės „In Albedo“ alchemija

  • 2018 m. spalio 9 d.

Emilija Visockaitė

Šią vasarą Vilniaus „Menų spaustuvėje“ buvo pristatytas grupės „In Albedo“ vinilas „Melquíades“. Nors grupė savo metus skaičiuoja jau nuo 2011-ųjų, Lietuvoje juos mažai kas žino.

Pačios grupės teigimu, dėl to, kad jie dažniau koncertuoja užsienyje. Iš tiesų „In Albedo“ aplankytų festivalių sąrašas netrumpas. Geografija dėliojasi nuo Vokietijos iki Indijos. Vis dėlto žiūrint iš šalies, grupės „nežinomumą“ atrodo nulėmusi ir nepastovi karjera: atsitiktiniai koncertai, pasirodymai festivalyje „Vilnius Jazz“, kiti grupės narių kūrybiniai projektai, apskritai – grupės narių kaita.

Šiuo metu „In Albedo“ sudaro būgnininkas Rokas Beliukevičius („Freaks on Floor“), gitaristas Justinas Žilys („Such‘a‘Trip“), bosistas Tadas Žukauskas. Tačiau nekintamas grupės centras – vokalistė, klavišininkė, kompozitorė ir tekstų autorė Ieva Marija Baranauskaitė (taip pat kurianti grupėje „Such‘a‘Trip“).

I. Baranauskaitės kūrybiniame CV – įvairių žanrų muzikos kūriniai, tarpdisciplininiai, skirtingas meno rūšis jungiantys projektai. Simfoninė kūryba, indiškų instrumentų ir džiazo jungtys, poezijos ir muzikos jungtys, muzika teatrui ir kt.

Jos bendradarbiavimas su Cezario Graužinio teatro trupe pakišo ir šio debiutinio albumo pristatymo idėją. „Menų spaustuvėje“ muzika buvo papildyta aktorių skaitomomis Gabrielio Garcíos Márquezo romano „Šimtas metų vienatvės“ ištraukomis, šviesomis, kvapais ir kitokia alchemija (albedo – gryninimo stadija, pirminei materijai virstant filosofiniu akmeniu).

Tiesą sakant, visi tie papildomi sceniniai elementai šio kolektyvo muzikai ne tokie jau ir būtini. Pati muzika – labai naratyvi, vaizdinga, teatrališka, poetiška. Stilistiškai ją sunku įsprausti į konkrečius rėmus: tai džiazo, progresyvaus roko, psichodelikos, fusion elementų lydinys.

Pačios Ievos vokalas kinta nuo paslaptingo rečitatyvo iki energingos rokeriškos kulminacijos. Dar daugiau erdvės skiriama kiekvieno instrumento siužetinei linijai.

Kai jį ne kartą laidojo, jie parašė vienintelį tikrą dalyką, kurį apie jį žinojo: MELKIADAS. Toks sakinys iš „Šimto metų vienatvės“ labiausiai įsiminė I. Baranauskaitei. Nesugaunama, nemirtinga, praeitį ir ateitį jungianti klajoklio Melkiado figūra tapo šio albumo temine ašimi.

Galbūt dar viena „In Albedo“ ir konkrečiai šio albumo menko žinomumo priežastis – neapibrėžiama auditorija. Grupė akivaizdžiai išsiskiria bendrame lietuviškos alternatyvios muzikos kontekste. Jie pretenduoja į intelektualesnį, profesionalesnį klausytoją. Tačiau gurmanai dažnai nepelnytai skeptiškai žiūri į tokius „neaiškius“ eksperimentus. 

Išties nepelnytai. Lietuvos alternatyvioje muzikoje per mažai moterų lyderių, kompozitorių, frontwomenių. Retai pasitaiko ir žanrinių eksperimentų, tarpdisciplininių jungčių (baltas „In Albedo“ vinilas priminė kitą baltą vinilą – grupės „Candee Train“, 2015 m. Kauno bienalės metu kūrusių muziką pagal tekstus, įkvėptus menininko Saâdane’o Afifo vizualinių kūrinių). Albumo „Melquíades“ pretenzija – gana rizikinga. Tačiau alchemija tikrai pavyko.


0