Domas Strupinskas: „Reikia kovoti už savo braižą“
- 2018 m. rugsėjo 27 d.
Kalbina Ugnė Matulevičiūtė
Paskutinę vasaros dieną išgirstas Domo Strupinsko Band koncertas, atrodo, pakeitė kelias detales klausytojų vidinėje sąrangoje. Talentingų muzikantų komandos atliekama muzika veikė kaip Sirenų giesmės jūreivius – sukvietė, subūrė visus atėjusius ir valandai atėmė žadą. Po kūrinių vis pasigirsdavo šūksniai „Bravo!“, o publikos neišsklaidė net lietus. Tokie koncerto įspūdžiai tiksliai apibūdina ir patį Domą Strupinską – prie ko prisiliečia, tas auksu virsta. Ir visai ne mistinių galių, o ilgų valandų darbo, begalinio perfekcionizmo, brandžios kūrybos filosofijos bei juokinančios ir sukrečiančios patirties dėka.
Pokalbyje įsipynusios gyvenimiškos istorijos – apie dešimtoje klasėje prasidėjusią DJ „karjerą“ ar nuotykius, filmuojant pirmąjį muzikinį klipą, – atrodo, tapo kur kas svarbesnės, nei reikiamybė paminėti „Sidabrinės gervės“ laimėjimą ir visus visus įspūdingus pasiekimus. Apie juos kalbėti irgi būtų galima, tačiau sausų faktų klausti nesiverčia liežuvis – Domas Strupinskas puikus pasakotojas. Turint omenyje, kad kūrėjo gyvenimas panašus į didelį nuotykį, nesunku suprasti, kodėl ir muzika skamba tarsi būtų nesibaigiančios istorijos. Daug tokių pačių interviu, tik užrašytų natomis – gal dėl to visada taip malonu klausytis?
Prisėdame prie Vilnelės, Domas batu nubrėžia tiesią liniją ir paaiškina:
Tiesė yra natūrali tavo ausų būsena. Juk rytais, tik atsibudus, bet koks garsas yra smarkus. Kai dirbi biure arba eini gatve, girdi, kaip gręžia grąžtas, tiesėje atsiranda aukštų dažnių „spyglys“. Priklausomai nuo to, kur leidai dieną, susidėlioja dažnių išsišokimai. Taigi kai, pavyzdžiui, įrašinėji gitaras ar garsini festivalį, po kelių valandų tų „spyglių“ pasidaro tiesiog per daug. Įdomu, kad white noise turi visus dažnius savyje – nuo aukštų iki žemų, ir jie visi vienodai garsūs. Norintiems pailsinti ausis arba žmonėms, sergantiems tinitu (jiems cypia ausyse), white noise klausymas yra terapija. Jis kaip filtras užkloja visus tuos spyglius, viskas kalibruojasi iš naujo, į vieną liniją. Štai kodėl gera sėdėti prie jūros ar upės – tai natūralus white noise.Festivaliuose, tarp koncertų, garsistai visada ieško trumpo atokvėpio gamtos apsuptyje.
Garsas – vienas pagrindinių dirgiklių. Ar dirbdamas su garsu – pripranti?
Pripranti, atsiranda tarsi raumuo. Susiformuoja gyvenimo būdas. Aišku, nepasirūpinęs savimi, gali prisidirbti – taip buvo ir man. Repetuodavau garsiai, su ausinėmis dirbdavau garsiai, alkoholis, cigaretės. Taip pat prisidėjo koncerto metu gauta akustinė trauma. Milžiniškas garso feedbackas, po kurio jautiesi kaip po smūgio į galvą. Gerą pusmetį gulėjau ligoninėse, nes rytą atsibudus ausyse švilpdavo ir tai tęsdavosi visą dieną. Lietuvoje man pritaikė gydymą – tuo metu eksperimentinį. Pirmiausia prasideda neuritas – vidinės ausies nervo uždegimas, kuriuo susergama, jei ausis nepailsi. Ausies viduje yra sraigė, kurioje auga plaukeliai – jie tiesiog sudega. O kai jau pradedi tikrai nebegirdėti, prasideda tinitas: smegenys nori kompensuoti negirdimus garsus – ta kompensacija yra ausyse „girdimas“ švilpimas.
O tai pagalba!
Taigi! Tas švilpimas yra placebas. Juk iš tiesų joks garso šaltinis tavo galvoje nevibruoja ir garso neskleidžia. Dažnai tokios ligos gydomos šitaip: kai supranti, kokio dažnio negirdi savo muzikos grojaraštyje, tą dažnį gerokai pagarsini. Žmogui iš šalies tokia muzika atrodo nepaklausoma. Tačiau kai smegenys pagaliau išgirsta dažnius, supranta, kad jų kompensuoti nebereikia, ir tuomet, bent iš dalies, dingsta spengimas ausyse. Tačiau man ausies būgnelį dūrė mikroadata ir leido hormonus, kad ausyje ataugtų bent dalis plaukelių. Tai buvo įdomus etapas. Ir man ausyse nebecypia!
Ausis dabar turi rimtai saugoti?
Taip. Viena mano ausis, turint omeny amžių ir darbą su muzika, yra santykinai sveika. O kita ausimi virš 11 kilohercų negirdžiu. Bet muzikai tai nelabai trukdo. Dirbant su muzikos inžinerija tiesiog žinai, ko tiksliai reikia klausytis.
Taigi, studijavai Olandijoje?
Amsterdame, bet studijų nebaigiau. VU jau buvau baigęs komunikacijos bakalaurą ir svarsčiau, ką veikti toliau. Sugalvojau mokytis garso inžinerijos. Aš iš tiesų nesu muzikantas, labiau muzikos fanas. Pradėjau groti tik antrame kurse. Tada sukūriau pirmąją grupę, buvo labai smagu, supratau, kad reikalus su muzika noriu tęsti. Tačiau muzikos mokykloje pradėti mokytis teorijos ir groti instrumentu atrodė vėlu. Supratau, kad reikia bandyti iš kitos pusės – per patį garsą, jo inžineriją. Tada išvažiavau į Olandiją. Dvejus metus trunkančias studijas mečiau po pusmečio – mokslo metų pradžioje gavome skaityti knygą, perskaičiau iškart... Visos studijos, pasirodo, buvo paremtos ta knyga. Žinojau viską, ką išgirsiu paskaitose. Kartą draugas paprašė pagalbos miksuojant – jaučiau, kad žinau, kaip muzikoje viskas turi skambėti. Padariau kokiems trims studentams jų baigiamuosius darbus ir supratau, kad studijose likti tik dėl diplomo būtų beprasmiška.
Tiesiog buvau labai įsimylėjęs, dėl to ir važiavau. Iš tiesų tuo metu ten vykti buvo nesąmonė – nemokant olandiškai sunku rasti darbą. Eidavau į korporacijas, bandydavau įsidarbinti... Olandų atvirumas – labiau fasadas. Dėl didelio kiekio atvykstančių žmonių, geriausias vietas jie saugodavo saviems – toks protekcionizmas. Na, bet mergaitė... Dabar ji mano žmona – win win!
Iki šiol buvau įsitikinusi, kad tavo pažintis su muzika prasidėjo nuo pat mažų dienų. Dabar likau nustebusi!
Tam tikra prasme, muzika mano gyvenime buvo visada. Tėvai susipažino Klaipėdos konservatorijoje. Tėtis buvo džiazo muzikantas, mama įstojo į chorvedybą – norėjo būti architekte, bet močiutė atkalbėjo: „Ką, su šalmu vaikščiosi?“ Jie labai greitai įsimylėjo, susimetė, greitai susituokė, mamai buvo dvidešimt ir atsiradau aš. Labai greitai ir išsiskyrė. Mama tuomet metė muziką ir ieškodama savęs, kaip šiais laikais, pirmiausia patraukė į baristas, o vėliau pradėjo savo verslą. Mane užaugino patėvis, tikras žemaitis su visom žemaitiškom paniatkėm. Jam esu dėkingas už savo būdą! Tik muzikavimas namuose buvo šiek tiek tabu. Lankyti muzikos mokyklą norėjau visada, bet mama atkalbinėjo (nors dabar sako suteikusi galimybę rinktis): „Negi tau bus įdomi muzikos istorija? Solfedis?“ Man buvo svarbiausia elektrinė gitara, tad solfedžio, žinoma, nesinorėjo, nesuvokiau jo reikšmės. Su tikruoju tėvu pradėjome bendrauti vėliau, norėjau, kad jis mane mokytų muzikos, tačiau jis atsisakė. Potraukis muzikai liko, pabambindavau kelis akordus gitara. Aišku, šalia visada buvo didžėjavimas.
O, papasakok plačiau.
Mokykloje buvau teatralas, lankiau dramos būrelius. Kadangi mokėjau keturis akordus, visur liepdavo groti – na, tokiam absurdo lygmeny, bet... Vyresnieji, kurie buvo atsakingi už mokyklos aparatūrą, mane nužiūrėjo ir pasakė: „Aparatūrą dabar perimsi tu.“ Mūsų Palangos gimnazijoje vykdavo teatro festivaliai, kuriuos reikėdavo pagarsinti, ir, aišku, diskotekos! Viskas prasidėjo nuo „beždžioniukų“ diskotekų. Su draugu sugalvojome verslą – rengti vakarėlius Palangos klubuose. Nuėjome ir savininkams pasakėme: „Jūs dyki, tai darykime tūsovkes.“ Pasibaigus vasaros sezonui, Palangoje likdavo labai daug tuščių klubų, o visos tos vietos turėdavo geras garso sistemas, dūmus, lazerius – ko tik nori. Klubų savininkai iš mūsų juokėsi, bet sakė: „Nu, padarykit!“ Durys mūsų, baras jūsų... Aišku, visi nepilnamečiai, bet tuo metu nebuvo jokio skirtumo. Ir surengėme pirmąjį vakarėlį. Prasisuko virš trijų šimtų žmonių, baro savininkų akys buvo stačios! Taip vakarėliai pradėjo vykti kiekvieną savaitgalį.
Ką grodavote?
Užaugau su visoje Palangoje skambėjusiu disco-house. Bet pats ėmiau groti apie 2003 metus, kai ant bangos buvo užėjęs techno ir progresyvas. Mano draugas tuo metu pažinojo vieno labai garsaus didžėjaus merginą – kai tik tas didžėjus išvykdavo į Ibizą, jo mergina sudėdavo į autobusą visus jo kompaktus, mes per savaitgalį juos persirašydavome ir išsiųsdavome autobusu atgal. Taip mes, dešimtokai, grodavom tą pačią muziką kaip žymiausias tuometinis didžėjus. Į mūsų vakarėlius žmonės atvažiuodavo iš kitų miestų. Po viso šito gerai išlaikiau valstybinius egzaminus ir įstojau į universitetą.
Gerais rezultatais? Kaip tau pavyko, jeigu kiekvieną savaitę grodavai vakarėliuose?
Vienu metu apsisprendžiau, kad jau dugnas ir vakarėlius reikia stabdyti. Buvau pakankamai nusivažiavęs moksluose ir po vieno vakarėlio pamačiau viziją, kaip darau euroremontą. Suvokiau, kad nenoriu tokios lemties. Akyse gerokai prašviesėjo, nutariau susiimti ir visi tie pinigai, surinkti iš „durys mūsų“, buvo išleisti korepetitorėm. Paskutinį pusmetį visą laiką mokiausi. Egzaminus išlaikiau geriausiai klasėje – visiems buvo šokas. Pasikvietė mano be galo gerbiama mokyklos pavaduotoja ir paklausė: „Tu supranti, kad gerai išlaikei egzaminus?“, atsakiau, kad suprantu. Paragino stoti į universitetą. VU tuo metu buvo atsiradusi nauja, prestižinė leidybos programa, o man visada patiko knygos, verslo ir komunikacijos aspektai. Ten ir įstojau, tiesa, su savo geriausiais balais sąraše likau priešpaskutinis. Buvo milžiniškas konkursas. Mane apsupo nuostabūs, geri žmonės, jie privertė stiebtis. Vilniuje nieko nepažinojau. Pasiūlė eiti į studentų atstovybę. Tačiau ir tada, ir turbūt dabar, atstovybė buvo labiau administracinis organas. Sakė: „Jeigu kažko nori, pats ir daryk.“ Tad sumaniau būrelį pavadinimu „Make It Real Project“.
Tūse susipažinau su mergaite, kuri nelabai intonavo, sakau – ateik, fainas tembras. Įrašiau ją. Draugą, kuris grojo džiazą gitara... Taip atsirado mūsų pirmasis gabalas. Būrelis „Make It Real Project“ įgavo prasmę – mūsų užduotis yra nufilmuoti klipą! Štai ką turime padaryti! Iš septyniasdešimt žmonių, kurie atėjo pačioje pradžioje, likom dviese – aš ir Narvydas Naujalis. Susimetėm po šimtą litų, nusipirkom kiniškų šviestuvų, pasistatėme lempų. Reikėjo susirasti muzikantų, kurie vaidintų, kad groja, nes iš tiesų visą dainą jau buvau įrašęs kompiuteriu. Pasikviečiau „Sporto“ gitaristą Mantą Banišauską-Lynčą, soon to be vokalistę Ievutę Čiukšytę, kontrabosistę vaidino Katiba (dabar – Tomo Verbaičio žmona). Trūko skrečo. Atsimenu, įsiraunu į laidą „Skraidantis radijas“, nes ten Giedrius Tamulaitis-Garo skrečuodavo. Vidury laidos jo ir klausiu: „Sveikas, tu Garo?“
Jau buvome suplanavę klipo filmavimą, Garo pažadėjo ateiti, bet užmiršo padaryti skrečą. Sako: nieko, sukursiu po filmavimo, o dabar klipe vaidinsiu, kad skrečuoju ten, kur man atrodys, kad tinka. Vėliau iš tikrųjų įrašysiu. Galiausiai paaiškėjo, kad nufilmuotas klipas, kuriame atseit gyvai atliekame dainą, visiškai neturi sinchrono su vaizdu, todėl jį reikia karpyti ir montuoti. Tai ir padariau. Taip buvo sukurtas kažkoks funky, break, triphopo kūrinys – tiesa, tokį terminą vėliau prilipino žurnalistai, nes aš į jokį triphopą visiškai neapeliavau. Ir tada BAM! Studentų bendruomenė išprotėjo. Buvo renginių ciklas „Monday Jazz“ su Freshu ir Quazaru, jie pakvietė groti britą Joną Kennedy ir „Make It Real Project“ paprašė jį apšildyti. O mūsų grupės juk iš tiesų nebuvo – viską sukūriau kompiuteriu. Per savaitę parašiau aštuonis gabalus, pabandėme surepetuoti, apšildėme Kennedy ir publikai patikome labiau nei pagrindinė žvaigždė. Nuo to laiko prasidėjo tikroji grupės veikla, koncertai, įrašai. Kai baigėsi mokslai, grupė išsiskirstė. Tai buvo bakalauriukų grupė.
Kai po Olandijos grįžau į Lietuvą, atsirado grupė „No Dog Barking“. Norėjosi varyti geriau, su rimtesniais muzikantais – pasikviečiau džiazistus „In Search“. Bet po vieno koncerto, du iš mūsų gavome akustinę traumą, o man sprogo ausys.
Štai kada įvyko ta nelaimė!
Taip... Ligoninės, depresūchos... Viskas – nebegaliu groti, ką daryt? Tuomet draugai iš reklamos agentūros paprašė sukurti muziką vienam kitam vaizdeliui. Tuo metu pažinojau daug režisierių, operatorių, kurie kurdavo trumpukus, baigiamuosius filmus ir prašydavo manęs kurti muziką. Galiausiai pamačiau, kad darbai ėmė sparčiai suktis, ir taip atsiradau rinkoje. Tuomet kažkaip atsirado režisierius Ignas Jonynas. Paprasčiausiai vienas production house‘as paprašė sukurti garso takelį reklamai ir aš įvyniojau hitą, visiems jis labai patiko, o Ignas jį nuolat suko filmavimo aikštelėje. Svarbu paminėti, kad po to, kai sprogo ausis, mes su „No Dog Barking“ nebegalėjome koncertuoti, bet kurdavome ir išleisdavome vaizdo klipus. Tad Jonynas turbūt pažiūrėjo ir tuos klipus, atvažiavo į baraką, skylę, kurioje gyvenau, ir parodė man filmo montažą. Sako: „Noriu, kad sukurtum man garso takelį.“ Klausiau jo, ar mato mano „studiją“ – dvi kolonėles ir nešiojamąjį kompiuterį. Jis sakė, kad jam tai visai nesvarbu. Taigi pradėjau daryti. Kitą pusę turėjo kurti Paulius Kilbauskas. Su juo buvome pažįstami iš anksčiau, pasikalbėjome, kad išmintingiau būtų daryti kartu. Taip sukūrėme garso takelį filmui „Lošėjas“. Prasidėjo ir kiti darbai. Ir nors visą laiką kildavo abejonių, ar gyvenimą siesiu su muzikiniais darbais, visi vis prašydavo sukurti jų filmui ar spektakliui garsą, paprodiusuoti.
Kokie yra tavo kūrybos principai gaminant garso takelį?
Filmų buvo daug, tad ir principų atsirado daug. Kiekviena situacija labai skirtinga. Mano pirmieji pilno metro filmai buvo kuriami su „dėdėmis“, kurie supranta, ką daro, buitį palieka prodiuseriams ir naudoja savo šimtą kartų patikrintą metodiką. Ant stalo atneša montažą, sako: „Reikia muzikos čia, čia ir čia – aš žinau.“ Tuomet tu dirbi. Vieni duoda kūrybinę laisvę, nes yra gerai paruošę namų darbus ir žino, kas tu per kūrėjas. „Lošėjo“ atveju net scenos man ir Pauliui buvo paskirstytos atsižvelgiant į charakterius. O, tarkime, Emilio Vėlyvio filmui „Redirected“ reikėjo labai žanrinio, guy-richinio garso takelio, viskas buvo aiškiai apribota.
Neseniai kūriau Marijos Kavtaradzės filmui „Išgyventi vasarą“. Viskas prasidėjo nuo to, kad ji man atsiuntė scenarijų. Tąkart tuo pačiu metu gavau kelis scenarijus – Kaupinio ir Kavtaradzės. Kaupinio filmas buvo ne man, tiesiog taip jaučiau. O Marija atėjo su mood-boardu, kaip viskas atrodys. Tai kelio filmas apie labai sudėtingus žmonių santykius. Ji siūlė tokio žanro filmams būdingas surfines gitaras, bet aš tuo metu daug dirbau su „Twenty-fingers Duo“ – stygininkais Lora Marija Kmieliauskaite ir Arnu Kmieliausku – ir aiškiai jutau, kad filme turi vyrauti šiuolaikinis minimalizmas. Pakankamai žiūroviškas, bet subtilus, tartum muzikinis pokalbis. Visos filmo mizanscenos – trys bendraujantys žmonės. Pamaniau, kad klasikinė muzika humoro kupinam filmui suteiktų lengvos rimties. Pavyko puikiai. Gražiai įpynėm Loros smuiką. Taip pat šiuo atveju labai džiugino garso režisierių Vyčio Purono ir Juliaus Grigelionio darbas, nes muziką jungėme su garso dizainu – viskas per vėją, per ošimą. Dabar dirbu prie Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“. Jo sesė Agnė sukūrė skaitmeninių dronų ir bosines linijas, o mano užduotis buvo jos medžiagą minimaliai harmonizuoti ir pripildyti tikro oro – įrašinėsiu fuzą medinėj koplyčioj.
Ar jauti ribą tarp muzikos, kurią komponuoti yra tavo darbas, ir muzikos, kurią kuri savo malonumui?
Riba milžiniška. Tiesa, savęs nelaikau kompozitoriumi, bet man visi sako: „Tu gi komponuoji ir už tai gauni pinigus – tai kompozitorius!“ Yra geras terminas „media composer“. Lietuviškai šį terminą apima pavadinimas „taikomoji muzika“. Taikomajai muzikai visada yra užsakovas. Net jei galvoji, kad jis kvailas, jis vis tiek teisus. Vienu atveju tau leidžiama padėti ir patarti, o kitu atveju, ypač reklamose, būna, kad dienos gale, baigęs darbą, gauni žinutę „pakeisk bačkos garsą“. Ir tai darai.
O kai kuri savo muziką, turi visišką laisvę. Kai gimė dukra, atsirado proga išvažiuoti iš Vilniaus, galėjau pagalvoti, ko noriu gyvenime... Turėjau laiko parašyti dainų, draugai padėjo dainas sugroti. Man patinka turėti du pasaulius – darbo pagal užsakymą ir savo muzikos, kai man gali visiškai nerūpėti, ką apie ją galvoja kiti. Dažnai pastebiu, kad bičiuliai iš garsių Lietuvos grupių kuria muziką bandydami „pataikyti“, išjudinti jaunimą, tapti aktualiais. Gal dėl to, kad bando iš to gyventi?.. O aš galiu kurti be kompromisų. Man absoliučiai neįdomu, klauso ar neklauso. Kai vadyba sako, kad reikia greitai ką nors nufilmuoti ir priminti žmonėms apie save – man nerūpi. Turiu susikūręs feisbuko puslapį, bet niekada nieko nekviečiau laikinti, turiu gal tris šimtus „sekėjų“. Ir tas skaičius man nesvarbus, aš darau sau, o jeigu patinka ir kažkam kitam – labai džiaugiuosi. Galiu nedaryti „Instagramo“ nuotraukų su artėjančio koncerto plakatu. Man atrodo, kad tuos, kurie klauso tokios muzikos ir kuriems ji yra įdomi, žinia pasiekia savaime.
Įdomu, kad tai žiūrovai tikrai pastebi. Atrodo, kad su grupe galite groti tose pačiose scenose kaip kiti žymūs atlikėjai, bet visada liksite gerąja prasme nepritampantys, kitokie. Net kimba tas klasikinis epitetas „nelietuviški“. Tiesiog vietinėje scenoje neįprasta matyti tokius muzikos produkcijos principus, kai labai svarbi kokybė, išbaigtumas, bekompromisiškumas (tarkime, lietingą dieną, koncertui baro „Amadeus“ terasoje, atvežtas tikras pianinas). Kaip pats matai vietinę sceną?
Vietinėje scenoje yra man patinkančių. Ernesto Kaušylo-Brokenchord muzika. Ji galbūt neskamba mano grojaraštyje, bet man tiesiog patinka autoriai. Kūrėjai, turintys autorinį braižą, didelę meilę visai produkcijai. Tas pats Paulius Kilbauskas – žmogus su unikaliu požiūriu. Man patinka autoriai, kurie išskleidžia vidinę pasaulėjautą. Arba Pijus Džiugas Meižis – fainas! Jie visi tech-geekai, ieško savitos estetikos, kažką vis įsigyja, mainosi, ieško rakto... Paulius, tarkime, įsirašė albumą Anglijoje, parsivežė ir visą perkarpęs, perdaręs, suprato, kad šitaip kūrinį gali nukreipti šimtais skirtingų kelių. Man patinka tie, kurie kovoja už savo braižą! Vienas jaudinasi, kad muzikos suvedimas šiek tiek „purvinas“, ir galvoja, kaip jį paversti skaidriu. Jauti, kad DEGA tuo.
O daug kas vietinėje scenoje ir nepatinka. Apie coverbandus net nekalbu. Yra grupių, kurios šiek tiek per daug referuoja. Taip, įtakos mus veikia, bet neįdomu iškart girdėti tokį perdėm aiškų archetipą. Taip pat suprantu, kad daugeliui jų patinka tūsas, o aš labiau noriu naujų idėjų, savitumo.
Kas iš tavęs eina, kartais sunku ir pačiam išgirst. Dabartinė kultūra prie to smarkiai prisideda. Pavyzdžiui, „Instagrame“ matyti, kaip žmogus mokosi vizualumo: nekalbu apie tuos pačius dvylika filtrų, bet netgi kompozicine prasme! Žmonės fotografuoja ir staiga viskas susilieja į tokį vienį... Labai mažai paskyrų, kuriose tikrai matai žmogaus autorystę – čia jo mintis, jis kažkoks kitoks, gal purvinesnis, negražesnis, bet čia JIS! Štampuojam vizualiką, štampuojam garsus, persiimame netgi kalbos viražais, na, pavyzdžiui „maistas ausims“. Daromės homogeniška visuomene, kurioje žiauriai neįdomu. Kaip pasakė vienas sociologas: „Viskas stovi vietoje pašėlišku greičiu.“ Tad aš tikrai pasigendu autorystės.
Žinai, esame Europos Sąjungoje, atsiranda daugiau pinigų, instrumentus gali pirkti ne tik „Tamstoje“, bet ir siųstis iš „Thomann“... Atrodo, kad vau, muzikos lygis turėtų iškart kilti! Visgi matau, kad taip nėra – viskas kaip tik vienodėja. Gyvename tokioje demokratijoje, kurioje visi gali komunikuoti tai, ką padaro, bet kai tokios galimybės būti skirtingais, kažkaip viskas labai vienoda... Nežinau, gal čia baimė? Konformizmas? Xanaxas? Late millenials? Pastebėjau, kad ta karta visiškai negali konfliktuoti.
Net norisi pabrėžti, kad gera girdėti tave keliant tokią problemą. Apie tai kalbėti beveik niekas nedrįsta.
Iš mūsų vidaus visada kažkas eina ir reikia kovoti už tai, kad išliktų savita. Turiu nuostabią draugę Rūtą Kiškytę – kažkada kūrėme klipą ir ji manęs klausė, ką manau, o man nemažai kas nepatiko, sakiau, kad reikia keisti... Ji apsidžiaugė: „Blemba, fainai! Nežinau, kas gali norėti kurdamas sėdėti echo chamberyje.“ Man patinka, kai vyksta konfrontacija, juk tik jos dėka gali išeiti iš užburto rato. Aidų kambaryje garsas atsispindi nuo tų pačių sienų! O štai miške aido nėra...
Graži kulminacija. Tuomet belieka paskutinis klausimas – jeigu visame pasaulyje galėtum pagarsinti kokį nors garsą, ką pagarsintum?
Jeigu galėčiau, apversčiau fazę! Žinai, kas yra priešfazis? Kai garsas išsijungia. Tai aš kai kam apversčiau fazę. Miestui gal. Norėčiau tylesnio miesto, labai laukiu, kol visi važinės elektromobiliais.
Pagarsintum tylą?
Man jos kažkaip labai trūksta. Norėčiau gyventi labiau miškelyje, bet to neleidžia darbai, atsakomybės, vaikai... Norėčiau, kad miestas turėtų kitokį garsinį foną. Tai politiniai, architektūriniai ir panašūs sprendimai. Pavyzdžiui, Berlynas yra pakankamai tylus. O aš gyvenu Naujamiestyje, tai man vis burzgia. Apversčiau fazę!