Kompozitorius Julius Aglinskas: „Jeigu kūryba neįtikina tavęs paties, nepatikės ir kiti“

  • 2018 m. liepos 23 d.

Kalbino Raimonda Žiūkaitė

Jaunosios kartos kompozitorius Julius Aglinskas išsiskiria kitokiu akademinės muzikos supratimu, dvelkiančiu melancholija ir paprasto grožio ilgesiu. Taip pat jis – prodiuseris ir garso režisierius, prisidėjęs prie grupių „Freaks on Floor“, „ba.“, „Keymono“, „Žalvarinis“ veiklos. Su Juliumi kalbamės apie pomėgį klausytis, gyvenimą pakeitusius koncertus, erzinančius dalykus ir drąsą akademinėje terpėje kurti „gražią muziką“.


Pirmiausia noriu pasveikinti tarptautinės premjeros proga. Tavo styginių kvartetas „...“ (beje, ką slepia šis pavadinimas?) birželio 30 d. buvo atliktas Londone. Papasakok plačiau.

Pavadinimas veikiausiai gimė iš to jausmo, kai norisi išsakyti mintį, bet pristinga jėgų tinkamai suformuluoti, ir tuomet tyla pasako kur kas daugiau. Arba tik užduoda dar daugiau klausimų. O kūrinys buvo atliktas „BBC Radio 3“ programos „Open Ear“ serijos koncerte. Jame dalyvavo „Apartment House“ ansamblis, grojęs mano kūrinį, ansamblis „The Hermes Experiment“, violončelininkė Severine Ballon ir australų pianistas Josephas Havlatas. Svarbiausia, kad koncertas buvo įrašytas ir bus transliuojamas per „BBC radiją“.

Oho. Kelintą kartą tavo kūryba buvo grojama užsienyje?

Ko gero, tai buvo pirmas toks svarbesnis atlikimas. Man tiesiog parašė Antonas Lukoszevieze iš „Apartment House“ – manau, gerai pažįstamas Lietuvos publikai, nes jis pats yra lietuvių kilmės, groja daug lietuvių kompozitorių kūrinių, – ir išreiškė susidomėjimą mano kūriniu. Aš ir klausiau jo, kaip mane susirado, jis atsakė nuolatos ieškantis naujos muzikos.

O ar galėtum prisiminti koncertą, gyvenime tau palikusį didžiausią įspūdį?

Buvo toks koncertas, sustiprinęs apsisprendimą eiti kompozitoriaus keliu. Tai Steve’o Reicho ir jo ansamblio koncertas 2006 m. Aš dar mokiausi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, turbūt 11 klasėje. Pamenu, apsilankyti koncerte rekomendavo tėtis (Aglinsko tėvai taip pat muzikantai, – R. Ž.). Nuėjau, mes ten ant laiptelių sėdėjom, bet… buvo visiškai pribloškianti patirtis, kai po koncerto jautiesi lyg kosmose. Nežinau, ar dar gyvenime ką nors panašaus koncerte patirsiu.

Kaip manai, kodėl tave taip paveikė?

Man atrodo, visada geri yra tie koncertai, kuriuose groja ilgai tarpusavyje brandinęsi, susigroję ir vienas kitą pažįstantys žmonės. Tik tada gali patirti tą energetiką.

Tai tas koncertas tarsi įkvėpė siekti kompozitoriaus karjeros?

Įkvėpė tęsti, ką tuomet buvau užsibrėžęs, nes jau buvau įstojęs į muzikos teorijos ir kompozicijos studijas konservatorijoje, tik dar buvau susidomėjęs ir džiazu, norėjau išbandyti ir vieną, ir kitą. Bet po to koncerto galutinai supratau, kad būtent kompozicija yra mano sritis.

Kaip nutiko, kad patraukė būtent kompozicija? Gal turi savąją nušvitimo istoriją?

Šiaip vaikystėje norėjau būti mokslininku, paskui architektu, daug braižydavau… Taip pat grojau fortepijonu muzikos mokykloje. Bet kartą ėjau gatve ir galvojau, kad šiaip tai aš bijau groti, ir jei noriu sieti ateitį su muzika, tai nebent ją kurti. Kitaip tariant, nenorėčiau groti kitų muzikos, bet kurti savo. Tai sugalvojau gana anksti, gal kokioj 8 klasėj. Nes groti fortepijono koncertuose ar egzaminuose prilygdavo egzekucijai. Aišku, nedingo stresas ir dabar, kai kiti atlieka mano kūrinius, bet jis jau kitoks.

Tai kaip dabar jautiesi, kai klausai koncerte atliekamo savo kūrinio? Nes man tai ima rodytis, kad visi žmonės kažkaip muistosi, kosėja, visiems mano kūrinys nepatinka…

Taip! Ir aš taip jaučiuosi! Ir tada lauki, kad kūrinys kuo greičiau pasibaigtų, nes atrodo, kad visiems nuobodu…

O kokių yra tekę girdėti keisčiausių atsiliepimų apie savo kūrybą?

Kartą per egzaminą: „Hmmm, tai čia narkotikai, o ne muzika.“ Buvo turima omeny, kad dabar visi rašo būsenos muziką, nebėra tos tradicinės muzikos dramaturgijos.

Kaip apibūdintum savo kūrybos procesą? Ar vienu metu rašai tik vieną kūrinį?

Procesas ilgas, rašau lėtai, gal net ir mėgstu rašyti lėtai, man reikia pagalvoti, įeiti į tą būseną… Kad gaminant vieną patiekalą, neduok Dieve, neįdėtum kito patiekalo ingredientų, tarkim, gamindamas Velingtono jautieną neįmaišytum kario iš indiško troškinio. O šiaip sunku nupasakoti… Tai ilgas mąstymo procesas, ilgas tos vienos ląstelės, vieno grūdelio ieškojimas, o kai jau jį surandi, patiki juo, tai tada po truputį rutuliojasi visas kūrinys.

Kaip užfiksuoji tą grūdelį? Rašai natomis, dėlioji garsus kompiuteriu ar improvizuoji klaviatūroje? Ar prieš užrašydamas natas jas pagroji?

Tai žinoma! Mėgstu klausytis garso, mėgstu klausytis intervalo, mėgstu klausytis harmonijos ir melodijos. Aš mėgstu klausytis, todėl mano ir pomėgis, ir darbas yra garso režisūra. Nelabai suprantu žmonių, kurie gali tiesiog pasiimti laptopą, važiuoti traukiniu ir kurti muziką nesiklausydami. Aišku, gali vidine klausa pasikliauti... Bet pastebėjau, kad tembras, tesitūra turi didelę įtaką muzikinei medžiagai.

Žodžiu, pagroji, įsiklausai, atrandi motyvą, tada užsirašai į eskizus ir sudėlioji kūrinį. Bet vis dėlto – intuityviai ar racionaliai? Kuriai stovyklai priklausai?

Visaip. Šito dalyko nebeatskiriu. Studijuodamas pas prof. Vytautą Barkauską buvau mokomas kurti intuityviai. Paskui, kadangi kompozicijos katedroje dėsto ne vienas „racionalistas“ (prof. R. Mažulis, prof. R. Kabelis), tai neišvengiamai darė didelę įtaką, – tuo susidomėjęs ir perėjau studijuoti pas Rytį Mažulį. Buvo pora metų visiškai racionalios kūrybos, išbraižydavau, susižymėdavau, išskaičiuodavau (tokie yra kūriniai „Sfairografija“, „Pradžioje taškas, pabaigoje pradžia“). Skaičiukus surašiau ir kaip buhalteris sudėliojau natytes. Bet pamačiau, kad nebepatiriu to netikėto atradimo malonumo. Ir paskui tie du būdai susijungė į vieną.

Ar kūryboje išreiški save ar tiesiog domina realizuoti kokią racionalią idėją? Nes tavo kūriniai jausmingi, iš jų atrodo, kad tu pats visad liūdnas, melancholiškas. Kiek tavęs paties, tavo emocijų yra kūriniuose?

Kiekvienas sukuria rezultatą, artimą vidui. Nebūtinai, jei esi liūdnas, sukursi liūdną, o būdamas linksmas – linksmą kūrinį. Tiesiog ieškau garso pagal tai, kaip aš noriu jį girdėti. Estetika atspindi vidinį pasaulio matymą. Nežinau, kaip galima sukurti dainos tekstą, kuris tau nieko nesako, bet veikia dainoje, ir dainuoti tarsi nesvarbu, kas tu esi.

Man įdomiausia tavo kūryboje yra akademinėje terpėje išskirtinė stilistika. Kaip ją atradai, kaip nebijojai spaudimo? Juk galėtum gauti kritikos, kad tai per naivu, per paprasta, per popsiška akademiniam kompozitoriui?

Mane visad mokė taip... Kol aš pats vidumi nejaučiu muzikos, negaliu būti patenkintas. Tiesiog kiekvienas dalykas turi įtikinti tave patį. Jeigu tavęs neįtikina, nepatikės ir kiti. Jeigu yra nors menkiausia dalelė, kuria abejoji, suabejos ir kiti. Esu išbandęs įvairias technikas, jose atrasdavau arba neatrasdavau to, kas man rūpi, ko galbūt negaliu įvardinti, bet vidumi jaučiu, kad tai artima arba ne.

Bet, manau, yra tokių kompozitorių, kuriančių vien dėl to, kad visi taip kuria, norinčių pritapti…

Aš nežinau, kaip būtų įmanoma taip daryti. Tada nesi atsakingas už savo kūrinį, turi kažkokį medžiagų kratinį, su kuriuo nejauti jokio ryšio. Tas pats, kas bendrauti su žmogumi ir nepatirti jokio santykio. Toks ofisinis, formalus, dalykiškas bendravimas. Arba, pavyzdžiui, nori patekti į festivalį, todėl rašai tokią muziką, kuri skamba tame festivalyje, kad tave pakviestų. Tai tiesiog savęs išdavystė.

O tau, kaip garso režisieriui dirbant su grupių albumais, ar svarbu, kad pačiam jų muzika būtų artima? Nes jei tos muzikos nevirškini, bet dirbdamas turi valandų valandas jos klausytis, tai juk būtų kančia?

Taip, bet niekad nepatiks 100 procentų. Vienokiu ar kitokiu atveju stengiesi pažinti tą muziką, atlikėją, empatiškai įsigyventi ir padaryti tai, ką gali geriausiai, įdėti savęs, kiek gali, kad rezultato drastiškai nepakeistum, bet papildytum, padėtum.

Tavo muzika gana kinematografiška. Ar tave traukia bendradarbiauti, kurti kinui, teatrui?

Filmui labiau nei teatrui. Kūryba teatrui ganėtinai formali, nelabai gali palikti savo įspaudo, gal tik žiupsnelį. Teatre viskas kinta, laikas yra reliatyvus, o filme vaizdas jau stabilus, tai jau pabaigtas kūrinys. Man apskritai patinka vaizdai: fotografija, dailė.

Kad jau prakalbom, gal turi kokį su tuo susijusį pomėgį? Gal pats pieši, fotografuoji?

Ne, viskas sukasi apie muziką: įrašinėju, suvedinėju, kuriu… Šiaip mėgstu gerą maistą. Ir kavą.

Dabar netikėtas klausimas: ką manai apie dirbtinį intelektą?

Jie kurs, gros kaip žmonės, bet visada galėsim atskirti, kur žmogaus, o kur kompiuterio muzika. Tiesa, galbūt negalėsim atskirti tų kūrinių, kuriuos sukuria žmonės, kai save išduoda. Nes jeigu žmogus nepatiria jokio santykio su kūriniu, nebūtina patirti ir robotui.

Kalbant apie ateitį, kokie tavo paties planai/norai?

Labai nemėgstu spėti ateities. Galbūt norėčiau išleisti savo kūrybos albumą. Bet šiaip sunku pasakyti, kas bus toliau, net kas bus rytoj. Gali žinoti tik smulkius dalykus, kad galbūt eisiu su kuo nors susitikti, bet...

...bet tas susitikimas gali būti atšauktas!

Būtent! Šiais laikais nutinka tokios nesąmonė, kokių žiauriai nemėgstu. Susitari prieš dvi dienas ir tą pačią dieną žmogus parašo, kad pasikeitė planai ir jis nebegali susitikti. Erzina greiti pokyčiai, kai tiesiog imi ir parašai žinutę. Seniau žinodavai, kad susitiksi tą žmogų būtent tada, kai susitarei.

Kita vertus, nebuvo tiek spontaniškumo.

Spontaniškumas erzina.

Mėgsti viską susidėlioti, susiplanuoti?

Taip. Tarkim, įrašų sesija: suplanuoji viską nuo iki, pasirepetuoji net eigą, kad viskas eitų sklandžiai, stabiliai, visi būtų patenkinti. Bet staiga sugenda koks aparatas… Ir absoliučiai viskas sugriūna. Žiauru. Tavo atsakomybė pakimba ant plauko, nes esi atsakingas už daug žmonių, jų laiką. Gal todėl mėgstu susiplanuoti, o ne veikti spontaniškai.

O kas dar erzina žmonėse, muzikoje?

Kai žmogus abejingas rezultatui. Nejaučia atsakomybės. Jeigu ką nors darai, turi būti tuo užtikrintas.

0