Andrius Maslekovas

Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC), atlikdamas svarbią lietuvių muzikos sklaidos misiją, pristato naują chorinių kūrinių natų seriją. Pasak pačio LMIC, ši serija skirta skleisti šiuolaikinę chorinę muziką užsienio kuluaruose. Joje – Jono Jurkūno, Juliaus Aglinsko, Egidijos Medekšaitės ir Žibuoklės Martinaitytės kūriniai. Paėmus leidinius į rankas, į akis iškart krinta puiki, tarptautinius standartus atitinkanti spaudos kokybė bei seriją vienijantis minimalistinis dizainas. Kiekvieno leidinio pradžioje pateikiami (tokiai muzikai tiesiog būtini) muzikologų komentarai. Taigi pirmasis įspūdis nuteikia labai pozityviai.

Vis dėlto, norom nenorom iškyla ramybės neduodantis klausimas: kas gi yra šiuolaikinė lietuvių chorinė muzika? Jei šį klausimą užduotume mūsų šalies chorinės muzikos atstovams, tai šioje serijoje reprezentuojamų kompozitorių pavardės vargiai patektų į pirmąjį dešimtuką… Tiesą sakant, aukščiausias šio dešimtuko (sudaryto, apklausus kolegas choro dirigentus) vietas užimantys kompozitoriai yra pakankamai žinomi kūrėjai net ir tarptautinėje arenoje. Todėl išties džiugu, jog pasirinkta skleisti kur kas jaunesnių ir visiškai kitokias muzikines idėjas propaguojančių autorių darbus. Visgi jų estetinės nuostatos ir techninės išraiškos priemonės smarkiai skiriasi nuo „pirmojo dešimtuko“ kompozitorių, tad vargu ar galima pasitenkinti visus juos sudedant į bendrą „šiuolaikinės lietuvių chorinės muzikos“ kategoriją. Čia, ko gero, neapsieisime be angliško termino art music (gražiai išversti jį į lietuvių kalbą leisime kolegoms kalbininkams). Tai, ką reprezentuoja naujoji LMIC serija, būtent ir yra šiuolaikinė art music chorui. Šio termino dedamoji dalis „art“ yra nuoroda į meną, kuris nebūtinai turi reikštis išskirtinai per muzikinės medžiagos grožį, bet per konceptualiąją, konstrukcinę kūrinių dimensijas, kurios lietuvių chorinėje muzikoje neretai būna antraeilės ir dėl to ganėtinai skurdžios. Taigi, šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti, kokias mūsų kompozitorių menines dimensijas LMIC nusprendė pristatyti plačiajam pasauliui.

Atsitiktine tvarka pradėsime nuo Egidijos Medekšaitės „Tekstilė 2“. Tekstilę Medekšaitės kūryboje galima įvardinti kaip makrociklą. Tai autorės sukurta komponavimo sistema, kuria pagrįsti kūriniai įgyja tam tikrus estetinius ir struktūrinius panašumus, o tai leidžia juos grupuoti į tam tikrą ciklą, nepaisant skirtingų atlikėjų sudėčių.

Kūrinys „Tekstilė 2“ yra įdomus daugeliu aspektų. Pirmiausia, žvilgsnis krypsta į ketvirtatonių prisodrintą harmoniją. Jau vien šis elementas padaro šį 10-čiai balsų parašytą kūrinį itin sudėtingu. Komplikuota vertikalė ir renesansinėmis priemonėmis organizuojama monotoniška horizontalė suformuoja faktūrą, kurią sudėtinga ne tik atlikti, bet ir klausyti. Tačiau būtent faktūroje ir atsiskleidžia tikrasis kompozicijos grožis. Keturios kūrinio skaitlinės tarsi išaudžia keturis atskirus ornamentus, kuriuos sudarančios smulkiosios gijos lyg pranyksta skirtingų atspalvių monochrominiuose vingiuose. Tarp šių smulkiųjų gijų atsiduria ir kūrinio tekstas. Kaip bebūtų, tekstas yra dar viena svarbi, tačiau nepelnytai nuvertinta šio kūrinio meninė dimensija. Tai lotynų kalba rašytos eilės, tačiau jų autorius – ne viduramžių vienuolis ar Renesanso šviesuolis, o šių laikų poetas Marcas Mosko. Šiuolaikinė lotyniška poezija jau pati savaime yra retas reiškinys, o jos įprasminimas šiuolaikinėje art music – išties intriguojantis ir turi didžiulį potencialą sukurti kažką įstabaus.

Poetinis tekstas kuria tamsią, depresyvią, mistišką atmosferą, (subjektyvia šio straipsnio autoriaus nuomone) itin giminingą bendrai kūrinio skambesio kokybei. Keturios lotyniško teksto eilutės yra paeiliui plėtojamos keturiose kūrinio skaitlinėse, taip susiejant muzikos ir poetinio teksto struktūras bei muzikos struktūrose atspindint teksto dramaturgiją. Pastarasis aspektas, kaip ir būdinga Medekšaitės kūrinių estetikai, atliekamas itin minimalistinėmis priemonėmis, tokiomis kaip skambančio klasterio išplėtimas ar susiaurinimas. Nepaisant to, teksto ir muzikinių struktūrų sąsajos gali tapti atskiru interpretaciniu sluoksniu, pajėgiu gerokai praturtinti kūrinio atlikimo kokybę. Deja, natų leidinys šiuo požiūriu nėra parankus, nes norint iššifruoti tekstą, tenka nuo pradžių iki galo perversti visą partitūrą: jis nei pateiktas vienoje vietoje atskirame lape, nei išverstas į kurią nors labiau suprantamą užsienio kalbą. Apie tekstą nė žodžiu neužsimenama ir Lino Paulauskio (visais kitais aspektais puikioje) anotacijoje. Galbūt ši „Tekstilės 2“ dimensija net ir pačiai kompozitorei nėra pati svarbiausia, tačiau atskiras teksto pateikimas tokiuose sudėtinguose kūriniuose, mano manymu, yra tiesiog būtinas.

Jauniausias pristatomas kompozitorius – Julius Aglinskas su kompozicija  „The New Net in Two...“. Jei Medekšaitės opuse poetinis tekstas yra tarsi paslėpta meninė dimensija, tai šiame kūrinyje jis tampa vienu iš kertinių kompozicinių matmenų. Autorius pasitelkia vokiečių-šveicarų siurrealistės Méret Oppenheim (1913–1985) eilėraščio, kurio originalas yra vokiečių kalba, vertimą į anglų kalbą.

Kaip leidinio anotacijoje rašo Frankas J. Oteriʼs, kompozitorius sustiprina eilių mįslingumą. Iš tiesų – šio kūrinio muzikinei struktūrai naudojamos priemonės iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti griežtos ir konstruktyvios, kas gal ir nelabai dera prie iracionaliais paradoksais persmelkto teksto. Visgi racionalių struktūrų pagalba autorius dalina faktūrą į du persidengiančius sluoksnius, kuriuose it tinklas susipina vertikaliose ir horizontaliose muzikinėse faktūrose skambančios teksto eilutės. Taip autorius struktūriškai įprasmina eilėraščio aukso pjūvio zonoje esančią „the new net in two” idėją. Šis iš dviejų skirtingų faktūrų susirezgantis tinklas sukuria be galo homogenišką visumą, kurios skambesys dvelkia meditatyvia feldmaniška ramybe. Toks struktūrų ir skambesio santykis dar labiau pagilina tekste užkoduotą siurrealistinį paradoksą.

Šio kūrinio sąranga ir stilistika puikiai atspindi Aglinsko kūrybinę asmenybę: rimta techninė kūrinio konstrukcija čia dera su neakademiškomis meninėmis idėjomis, meditatyvi nuotaika – su užslėptu sarkazmu, o visas meno kūrinys pavirsta netikėtu intravertišku rokenrolu. „The New Net for Two“ yra ne šiaip chorinis, o labiau – sinkretinio meno kūrinys, kuriame tarpsta ir muzika, ir poezija.

Žibuoklės Martinaitytės „Tolumos mėlynumas“ demonstruoja kiek kitokias teksto įprasminimo muzikoje alternatyvas. Kompozitorė šiame kūrinyje bando perteikti amerikiečių rašytojos Rebeccos Solnit tekstą iš jos autobiografinių esė rinkinio „A Field Guide to Getting Lost“. Unikalus muzikos ir teksto santykio aspektas yra ne tik tai, jog tekstas yra ne poetinio, o esė tipo, bet ir tai, kad pats tekstas nėra panaudotas kūrinio muzikinėje medžiagoje. Anot pačios kompozitorės, tekstas kūrinyje lieka tik kaip poetinė-filosofinė užuomina, taigi, čia jį įprasmina fonemos, įvairūs artikuliaciniai niuansai, tembriniai žaismai ir kitos skambesio kokybę eksploatuojančios priemonės. O tokių priemonių šiame kūrinyje yra išties nemažai ir jos čia tampa svarbiais konstrukciniais ir estetiniais matmenimis. Kaip bebūtų, šios partitūros negalime vadinti labai radikalia. Ji užima tam tikrą vidurio poziciją tarp tokių kompozitorių kaip György Ligeti ar Lasseʼo Thoreseno ir tokių kaip Erico Whitacreʼio ar Ēriko Ešenvaldo kūrybos. Tačiau dėl dėmesio harmonijai ir intonacinei medžiagai ši kompozicija yra kiek artimesnė būtent pastarųjų dviejų autorių stilistikai.

Bene įdomiausia šio kūrinio dimensija yra tai, kaip atskiros literatūrinio teksto frazės formuoja muzikinę medžiagą. Virš kiekvienos iš šešių kūrinį sudarančių padalų yra išrašytos kelios teksto eilutės, kurias kompozitorė stengiasi perteikti muzikine fonemine faktūra. Panagrinėję atskirose padalose formuojamus faktūrinius darinius ir paieškoję ryšių su kiekvienai padalai priskiriamomis teksto ištraukomis galime įžvelgti tam tikras kūrinyje naudojamas retorines figūras.

„Tolumos mėlynumas“ – tai itin daug prasmių savo muzikinėje medžiagoje koduojantis kūrinys, kuris jau yra išleistas kompaktinėje plokštelėje, tačiau visas jas iššifruoti įmanoma tik pasitelkiant partitūrą.

Tarsi vyšnia ant torto šioje serijoje puikuojasi Jono Jurkūno „Savadarbis smulkaus gintaro vėrinys, paverstas skaičiais“. Tai vienintelis kūrinys, parašytas daugiausia keturbalse faktūra – vos keliose vietose atsiranda vieno ar kito balso divisi; o teksto ir muzikinės medžiagos sąsajos reiškiasi beveik išimtinai per ritminį aspektą. Čia dainuojamą tekstą sudaro angliškai tariami skaičiai nuo vieno iki dešimt. Tik iš skaičių sudarytas kūrinio tekstas ir beveik išimtinai C-dur tonacijoje skambanti aktyvi, repetityvinės technikos pagalba organizuojama muzikinė medžiaga sukuria nedviprasmiškas aliuzijas į Philipo Glasso operą „Einšteinas paplūdimyje“.

Iš tiesų, „Einšteinas paplūdimyje“ yra pirmoji mintis, kylanti klausant šio kūrinio. Tačiau kur gi slypi jo originalumas ir meninė vertė? Atsakymas slypi tiek konstrukciniuose, tiek konceptualiuose šio kūrinio aspektuose. Kūrinys prasideda iš pažiūros keistu faktūriniu dariniu, sudarytu iš tęsiamų, intonaciškai juodus fortepijono klavišus atitinkančių garsų (es-ges-b-des-as). Šis darinys iškart yra išstumiamas aktyvios faktūros, sudarytos vien iš baltus klavišus atitinkančių garsų. Tokia garsų sąranga tęsiasi iki pat kūrinio pabaigos, tačiau ją nuolat persmelkia nelauktai harmonijoje atsirandantis fis. Tai tarsi Rimanto Janeliausko aprašytas binarinis išstūmimas^[1], kuomet dvi skirtingos muzikinės medžiagos konkuruoja tarpusavyje ir galiausiai išstumia viena kitą. Panašūs išstūmimai pastebimi ir kitose kūrinio plotmėse, jis itin akivaizdus metroritminėje pulsacijoje. Čia nuolat beįsigalintį ritminį piešinį išstumia kontrastuojančios tėkmės. Būtent kontrastuojančių laiko tėkmių epizodų „stumdymaisi“ ir sudaro pagrindinę šio kūrinio dramaturgiją. Toks komponavimo principas, anot Janeliausko yra vienas iš lietuviškumo muzikoje atributų^[2]. Tai implikuoja ir kūrinio pavadinimas. „Savadarbis smulkaus gintaro vėrinys, paverstas skaičiais“ – tai lietuviškas stiklo karoliukų variantas (aliuzija į Philipą Glassą), o kur gi kitur rasi gintarą, jei ne paplūdimy (žiūriu į tave, Einšteinai)?

Tai išties smagus kūrinys (kas gana reta šiuolaikinėje lietuviškoje art music) tiek savo muzikine medžiaga, tiek koncepcija. Jį būtų galima apibūdinti kaip lietuviškus griaučius, apvilktus madingais, tačiau ne visai originaliais amerikietiškais rūbais. Koncepcija išties įdomi, tik, vargu, ar bus suprasta užsienyje. Kaip bebūtų, kompozicija abejingų palikti neturėtų, o tai, ko gero, ir yra svarbiausia.

Galime tik stebėtis šios chorinių kūrinių serijos įvairiapusiškumu. Kiekvienas iš pristatomų kūrinių atspindi be galo skirtingas kompozitorių menines aspiracijas. Kartu tai ir galimybė pasaulio chorinės muzikos scenose pristatyti naujus lietuvių kompozitorių vardus, kurių estetika ir meninės idėjos gerokai skiriasi nuo jau minėtojo „pirmojo dešimtuko“. Tai yra išties puiku.