Jurgita Mieželytė: tarp dviejų muzikos pasaulių...

  • 2015 m. spalio 29 d.

Kiek šiuolaikinių muzikos kūrėjų galėtų prisipažinti nebijantys, kaip atlikėjai ar muzikologai sugalvos interpretuoti jų kūrybą? Juk autoriaus vizija, tikime, yra pati tikriausia. Tačiau, jei nebūtų atlikėjų, galinčių atrakinti partitūroje slypinčius kodus, tikriausiai ji liktų visiška paslaptis. „Nors nebūtinai atlikėjas, klausytojas turėtų įsivaizduoti tą patį, ką įsivaizdavau aš...“ (Jurgita Mieželytė).

„Sugalvoti pavadinimą kūriniui – tai tarsi naujas kūrybos etapas, – mintimis toliau dalijasi kompozitorė. – Galbūt kažkam pavadinimas yra atspirties taškas, tačiau man tai veikiau tampa kūrybinio proceso apibendrinimu.“

Tarp jaunosios kartos kompozitorės J. Mieželytės (g. 1980) kūrinių pavadinimų atrastume ir poetiškų („...tik liūdna ilgesio upė...“, „...tik užvėręs duris praregėsi...“), ir daiktiškų („Tiltas“, „Šešėliai“, „Šukės“), ir liturginių („Domine probasti“, „Asperges me“).  Tad matyti, jog kiekvienas kompozitorės kūrinys perteikia labai konkrečią žinią ir klausytojui visuomet įdomu, kaip pavadinimas susijęs su skambančia muzika?

Viena iš tokių „kūrybinio proceso apibendrinimų” istorijų būtų kūrinio „Šukės” (dviem fortepijonams) atsiradimas (premjera 2010 m. „Gaidos” festivalyje, atl. Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai). „Šukės” iš tiesų susijusios su kompozitorės vaikystę primenančiu žaidimu „Sekretai”, kai po stiklu vaikai dėliodavo įvairias džiovintas gėles, spalvotus popierėlius ir kitas smulkmenas. Taip ir šis kūrinys, sukomponuotas tarsi iš nuotrupų, atpažįstamų intonacijų (Bacho, Chopino ir netgi „Hario Potterio” muzikos, kaip atkreipta dėmesį vienoje recenzijoje). Svarbiausia, jog visa tai nebuvo tiesioginis žinomos muzikos citavimas, o veikiau intuityvus muzikinis prisiminimas.

Kompozitorė Jurgita Mieželytė nebijo likti nesuprasta. Jai nekyla pasipiktinimas, jei atsiranda ir neįprastų jos kūrybos interpretacijų. Juk „svarbiausia, kad kūrinys turėtų savo gyvenimą. Nesinori rašyti užmarščiai, ar tam, kad galbūt tik kažkada kas nors tavo kūrinį atliks....”, – teigia kompozitorė. J. Mieželytės kūryboje dominuoja kamerinė, vokalinė muzika, tačiau ji taip pat nebijo savęs išbandyti ir su kitokiomis instrumentų sudėtimis. Vienas naujausių jos kūrinių skirtas styginių orkestrui su perkusijos trio, kurio premjera vyko 2015 m. spalio 1 d. „Permainų muzikos“ festivalyje.

Įsiklausius į J. Mieželytės kuriamas partitūras, galima pajusti, kad disonansai tarsi tampa consonantia per accidens, kas reikštų, jog disonansas tam tikroje aplinkoje gali skambėti darniai ir neįkyriai. Išties autorės vartojama muzikos kalba nėra apsunkinta tirštų sąskambių. Sonorinės technikos apraiškos kai kur ypač skaidrios („Lethesomnus“ simfoniniam orkestrui, 2005), taip pat galima aptikti ir kitų sąšaukų su XX a. antrosios pusės tembriniais ieškojimais, pavyzdžiui, spektralizmu („Šešėliai“ akordeonui, violončelei ir fonogramai, 2007).

Tiesa, jog gyvename informacijos antplūdžio laikais, paskatino kompozitorę daryti savotišką kompromisą: neperpildyti savųjų kompozicijų nereikalinga medžiaga. J. Mieželytė įsitikinusi, jog viena iš šiuolaikinės muzikos problemų galima laikyti būtent informacijos perteklių. „Tai vargina, todėl man yra svarbu surasti balansą tarp visų muzikinių parametrų, – teigia kompozitorė. – Dar mokantis J. Naujalio konservatorijoje stiprų įspūdį paliko mokytojo Algirdo Briliaus patarimas „truputį nutrinti“, kitaip tariant, „apvalyti“ savo kūrinį. Viena vertus, toks pasakymas gali nustebinti, kita vertus – priversti susimąstyti: o gal iš tikrųjų to visai nereikia? Taigi, kartais sveika yra  save apriboti”, – sako J. Mieželytė, turėdama galvoje jaunuolišką potraukį naujovėms, kurias taip norisi iškart išbandyti. Tačiau estetikos atžvilgiu, tai gali atrodyti kiek perdėta, o struktūros atžvilgiu – kaip neaiškus garsų kratinys.

Gali būti, jog gerai įsisąmonintas mokytojo patarimas kompozitorei tapo ne tik stimulu, bet ir suformavo tam tikrą skonį.  Studijuodama Norvegijoje, J. Mieželytė iš arčiau susipažino su Giancinto Scelsi kūryba, kuri jai pasirodė ypač patraukli ir artima dėl vadinamosios „vieno garso“ koncepcijos. Tokioje muzikoje sunku išskirti kulminacijas, tie patys garsai tęsiami begalę kartų, tačiau skamba vis kitaip. Šis kompozitorės atradimas labai individualus, kadangi Norvegijoje tuo metu vyravo kitokia estetika. „Norvegijoje išaukštintas muzikinio racionalizmo pradas: Boulezas, Stockhausenas, new complexity banga. Aš tokios muzikos niekada nerašiau ir nepradėjau to daryti.” Taigi racionali muzikos komponavimo srovė įkvėpė kompozitorę eiti priešinga linkme. Iš to gimė „Lavonas“ (instrumentinė improvizacija bet kuriems instrumentams, 2007), vaikiška dainelė-pasaka „Kaip genys eglę kirto“ baritonui ir styginių kvartetui (2004). Pasak J. Mieželytės, šių kūrinių atsiradimas buvo savotiška proga išbandyti aleatorinį metodą, kuriam anksčiau nebuvo poreikio. Dainuojamoji pasaka apie genį – nesudėtingos muzikinės kalbos, vaikiško literatūrinio teksto, pertraukiamo pasikartojančio refreno, o visuma atspindi animacinių filmų estetiką. Tačiau šio kūrinio populiarumas nulėmė ir versijų styginių kvintetui, styginių orkestrui atsiradimą.

Paklausta apie savo kūrybos stilių, kompozitorė teigia, jog vienas iš stilių diktuojančių aspektų jai būtų instrumentų sudėtis.  Tarkime, mušamųjų trio. „Jeigu prieš tai nerašei tokiai sudėčiai, tuomet viskas turės prasidėti iš naujo. Reikės rasti sau naują prieigą. Juk negali visiems instrumentams taikyti vieną ir tą pačią techniką...”  Taip pat tai priklauso ir nuo muzikos paskirties. Teatro ir akademinės muzikos pasauliai kompozitorei yra absoliučiai atskiri. Tačiau, pasak J. Mieželytės, nepaisant šių sferų skirtumų, jos viena kitai nė kiek netrukdo.

Darbas su teatru kompozitorei tapo labai artimas jau studijų metais. Tuo metu ji kaip tik susipažino su režisieriumi Jonu Vaitkumi: „Jis visuomet papasakodavo, kaip pats įsivaizduoja skambančią muziką, bet taip pat palikdavo laisvės ir kompozitoriaus fantazijai.” J. Mieželytė taip pat pabrėžia, jog teatre esi šiek tiek apribotas konteksto, to, kas vyksta aplinkui. Negali kurti, iš pradžių gerai neįsigilinęs. Juk teatre muzika nėra svarbiausias objektas, todėl ji neturėtų dominuoti, būti įkyri ar konfrontuojanti su aktoriumi.

Šiuo metu J. Mieželytė bendradarbiauja ne tik su Lietuvos teatrais ir režisieriais, bet ir su Norvegijos, ypač su „Samovar“ teatru. Paskutinieji darbai buvo muzika šokio spektakliui „Klubas“ (choreografas P. Lisauskas) ir muzika spektakliui „Vodka, vann og glasnost“ („Degtinė, vanduo ir glasnost“režisierius B. Andersen).

2015 m. lapkričio 24 d. atnaujintoje Klaipėdos koncertų salėje numatomas vokalinės-kamerinės muzikos koncertas „Meilės ir vienatvės dainos“, kurio idėjos bendraautorė yra J. Mieželytė. Šiame koncerte skambės penkių lietuvių kompozitorių (tarp jų ir J. Mieželytės) premjeros, vokalo partiją atliks Lietuvoje gyvenantis norvegų baritonas Steinas Skjervoldas.

Grįžtant prie J. Mieželytės kūrybos norisi dar kartą pabrėžti, jog ši kompozitorė vienu metu yra ne viename amplua, tad neįmanoma vienareikšmiškai apibrėžti jos kūrybinio stiliaus. Juk viena yra teatro muzika, visai kas kita – akademinė kūryba. Tačiau kad ir kokia ta muzika būtų, svarbu, kad ją išklausius, kažkur pasąmonėje liktų patirto įspūdžio prisiminimas.

Akvilė Laugalytė

0