Triguba Martyno Bialobžeskio zona

  • 2015 m. spalio 12 d.

Martyno Bialobžeskio pavardę pastaruoju metu dažniau pamatysime tarp teatro ar elektroninės muzikos naujienų, o ne akademinės muzikos aktualijų sraute. Nepaisant to, kompozitoriaus muzikinė savastis – tai, viena vertus, savarankiškos, kita vertus, susikertančios akademinės, elektroninės ir teatro muzikos plokštumos. Jau nuo studijų metų akustinę muziką papildydamas elektroniniais prieskoniais („Sustingimas“ trombonui, klavišiniams ir magnetofono juostai, 1997), M. Bialobžeskis tendencingai išlaikė šį skambesio įrankį daugelyje kūrinių. Jau beveik dešimtmetį, nuo 2006 m., tęsiasi ir autoriaus kūrybinis bendradarbiavimas su kompozitoriumi Jonu Jurkūnu, kurių pirmieji bendri kūriniai taip pat buvo elektroakustiniai („Stella hermetica“, 2007 ir „I Am“, 2009), o nuo 2009 m., prie kūrėjų tandemo prisijungus Antanui Jasenkai ir Vytautui V. Jurgučiui, „DIISSC Orchestra“ pasivadinęs kolektyvas savo menines koncepcijas įkūnija vien elektroninėmis priemonėmis. 

Vis dėlto kompozitorius savo kūryba manifestuoja, kad jo išsilavinimo šaknys – akademinė muzika – tebelieka svarbi meninių idėjų įgyvendinimo sfera. Intensyvesnis rezidavimas elektroninės muzikos erdvėje ir apskritai šios muzikos rūšies patrauklumas gausesnei sociumo daliai  kompozitoriui netampa akstinu apleisti vietą akademinėje srovėje. Tai vienas iš trijų esminių Bialobžeskio kūrybos krypsnių, kurio didžiulis žavesys glūdi galvosūkiuose, kylančiuose mėginant suvaldyti orkestro aparatą. Rašymas akustiniams instrumentams, o ypač – orkestrui, Bialobžeskiui yra lyg sudėtingas uždavinys, kartu leidžiantis mėgautis maloniu procesu. Kalbėdamas apie santykį tarp akustinės ir elektroninės muzikos, kompozitorius teigia: „Didžiulis malonumas (ir tuo pat metu – uždavinys) rašyti simfoniniam orkestrui. Bandymas suvaldyti šitokią mašiną įpareigoja, bet kartu tai labai įdomu. Elektronika patraukia galbūt tuo, kad gali viską valdyti pats, o, dirbdamas su gyvais atlikėjais, pradedi nuo jų priklausyti. Tačiau tai – psichologinis bei socialinis bendravimas, kuris irgi patrauklus“.

Martyno Bialobžeskio akademinė kūryba nėra stilistiškai hermetiška: čia įjungiamos ir elektroninės priemonės, ir teatro elementai. Antai vienas iš svarbiausių kompozitoriaus pastarųjų metų darbų –„Sapnas pagal Viljamą“ (2014) skaitovui, sopranui ir orkestrui – akivaizdžiai paveiktas teatro tiek tematika, tekstų pasirinkimu (naudojamos Williamo Shakespeare’o dramų citatos), tiek skaitovo, profesionalaus aktoriaus, kaip atlikėjo įtraukimu į kompoziciją. Metais anksčiau sukurtas „Saulės sezonas“ (2013) taip pat teatrališkas: skaitovo užduotis čia – raiškiai pateikti Gyčio Norvilo parašytą poetinį tekstą ekspresyviosios Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ tematika. Be kita ko, tame pačiame kūrinyje džiazo atspalvių įlieja saksofonas. Dar džiaziškesnė Bialobžeskio kompozicija – „C(J) in C(G)“ (2012) balsui, trimitui ir styginių orkestrui. Minimalistinė estetika čia koreliuoja su džiazo laisve – „glasiški“ repetityviniai motyvai susiduria su improvizacinėmis solistų linijomis.

Martyno Bialobžeskio muzika paveikta minimalistinės estetikos: pasitaiko repetityvinių struktūrų, skambesys veikiau konsonansiškas, nepabrėžiamas disonansų aštrumas. Be to, savitai minimalistinės ir kūrinių pradžios – nemažai jų išauga iš vienio, iš vieno garso – jį neretai atlieka vienas instrumentinis balsas – palaipsniui, prijungiant kitus balsus ir plečiant garsyną, intensyvinant ritmiką, tirštinant faktūrą, neskubriai išauginamas muzikinis audinys. Kampuotumo vengiama, bent jau pradinėje kūrinio stadijoje, ir organizuojant garsų aukščius: pirminėje vientiso, kontinualaus skambesio linijinėje-juostinėje faktūroje garsų aukščio kaita realizuojama glissando pagalba (ir ankstyvuosiuose „Išsiskyrimuose“ (1998), ir minėtame „C(J) in C(G)“). Paslankumo suteikia ir bepauzis skambesio vientisumas, generuojamas keliuose balsuose išliekančių nepertraukiamų vieno garso linijų. 

Kita įtakos sfera kompozitoriaus kūryboje neabejotinai būtų elektronika. „C(D) in C(D)“ (2008) altui ir elektronikai, „Re: Re: …“ (2010) fleitai ir elektronikai, „Mono-Duo I“ (2011) smuikui, fortepijonui ir elektronikai yra akustinių instrumentų skambesio ir skaitmeninių garso raiškos priemonių melanžas. Kartais elektronika funkcionuoja veikiau kaip akompanimentas („C(D) in C(D)“), o kartais tampa lygiaverčiu ar net dominuojančiu garsovaizdžio plotu: „Re: Re: …“  nepastovaus, trūkčiojančio ritmo fleitos blyksnių ir šūvių keliamas quasi chaosas integruojamas į nuolatinį elektroninį gausmą, kuriame girdimi įvairūs tembrai, keliantys pramoninių, mechaninių garsų aplinkos asociacijas.

Nardymams grynai elektroninės muzikos universume Bialobžeskis atsideda bendraminčių kolegų kolektyve „DIISSC Orchestra“, kuris išaugo iš Martyno Bialobžeskio ir Jono Jurkūno kūrybinės bendrystės: pradžioje rašę elektroakustines kompozicijas („Stella hermetica“ ir „I Am“), vėliau kompozitoriai eliminavo akustinį garsyną ir ėmė gilintis bei eksperimentuoti vien elektroninėmis priemonėmis, jungiamomis su vaizdinėmis. Kolektyvas savo pasirodymus aktyviai rengia šiuolaikinės muzikos festivaliuose – dažniausiai lietuviškoje „Gaidoje“, o jų projektas „Venta“ (2012) buvo pristatytas ir 2012 m. Berlyno „CTM“ bei 2014 m. „Varšuvos rudens“ festivaliuose. 

Ne mažiau reikšmingais savo darbais Bialobžeskis laiko ir muziką teatro spektakliams. Pastarieji metai šios srities veikloje buvo produktyvūs – sukomponuota muzika Cezario Graužinio spektakliams „Dr. Faustas“ (2014) bei „Julijus Cezaris“ (2015, Atėnai). Anot autoriaus, „gana patrauklus dalykas būti šešėlyje, tuo pačiu suvokiant, jog darai nemažą įtaką spektaklio eigai. Muzika teatre – visų pirma didžiulis emocinis užtaisas (net jei tai vos keli garsai), suteikiantis veiksmui, matomam scenoje, tik percepciniu būdu suvokiamą dinamiką. Ne kartą teko girdėti iš aktorių, vaidinančių jau kelioliktą spektaklį, kad jie tik dabar pradeda suvokti didžiulę muzikos reikšmę, kuri jiems padeda lyg nematoma (taip ir yra) jėga – smagu“.

Peržvelgus paties Martyno Bialobžeskio rašytas savo kūrinių anotacijas, į akis krinta, kad tai labai objektyvūs, technologinio pobūdžio komentarai: tokie yra elektroakustinius kūrinius („Re: Re:...“, „Mono-Duo I“ ir kt.) nusakantys tekstai. Šiuose kūriniuose išties jaučiama labiau technologinė prieitis prie garso, sonoriniai eksperimentai. Tačiau akustinėms sudėtims skirta simfoninė kompozitoriaus kūryba yra persmelkta poetinių tekstų, į ją įtraukiami skaitovai, aktoriai. Bialobžeskio naujausias gyvai sudėčiai skirtas kūrinys, Duetas violončelėms (2015), taip pat byloja apie bendražmogiškuosius, universalius jausmus ir jų prieštaras – tai jautri kūrėjo reakcija į nūdienos pasaulį. Kalbėdamas apie emocijos ir intelekto proporcijas savo muzikoje, kompozitorius teigia: „Visada stengiuosi išlaikyti sveiką santykį tarp emocijos ir intelekto, kiekviename kūrinyje tas santykis kitoks. Manau, jog tiek metų muzikos mokslo jau automatiškai suteikia kūriniui tam tikrą formą; ji įspausta sąmonėje, sulydyta su emocine puse“. Vis dėlto technologinės prigimties kompozicijos manifestuoja savo labiau tyrinėjantįjį pobūdį, o kuriamos atlikti gyvais instrumentais – natūraliai pripildytos žmogiškų emocijų, poetiškumo.

Martynas Bialobžeskis teigia, jog savo kūrybos nuostatas atrado vėlesniaisiais studijų metais, ir, regis, jos nekinta iki šiol. Sąmonės perversmo išdava tapo atsivėręs vidinės laisvės imperatyvas, suvokiant, jog muzika pirmiausia turi patikti pačiam sau. Juk jei kūrėjas iki galo nėra įtikėjęs savo kūryba, klausytojas juo labiau nebus įtikintas. „Jeigu pirmuosiuose kursuose jaučiausi ganėtinai suvaržytas kažkokių savo paties sukurtų įvaizdžių, kokia turi būti muzika, tai paskui įvyko persilaužimas. Supratau ir iki šiol manau, kad muzika yra ne tai, ką nori išgirsti klausytojas, o tai, ką pats norėtum, kad jis išgirstų. Tai pirmiausia priklauso nuo kūrėjo vidinės laisvės. Niekada iki galo nebūsi patenkintas savo kūriniu, bet jį berašydamas turėtum pajusti malonumą ir džiaugsmą, kad darai kažką nepaprasta ir savita”.

Paulina Nalivaikaitė

0