Kvartetas „Džiazo miniatiūros“ – Birmingamo festivalyje (pokalbis su Giedre Kilčiauskiene)

  • 2014 m. liepos 9 d.

Šiemetiniame, 30-tajame Birmingamo džiazo ir bliuzo festivalyje keturis koncertus surengs lietuvių kvartetas „Džiazo miniatiūros“ (liepos 21 d., 12 val. – St Pauls Churchyard; liepos 22 d., 14 val. – Hagley Road Village; tą pačią dieną, 19 val. – Fiesta Del Asado; ir liepos 23 d., 12:30 val. – Brasshouse). Šia proga publikuojame žurnalo „The Jazz Rag“ straipsnį – pokalbį su viena iš grupės lyderių Giedre Kilčiauskiene.

 


 


Nuotrauka: Merlin Daleman

LIETUVOS METŲ DAINININKĖ

 

Ron Simpson kalbasi su Giedre Kilčiauskiene, M.A.M.A. geriausios Lietuvos dainininkės prizo laimėtoja, apie Lietuvos muzikos sceną ir jos pačios karjerą – minėtajį prizą ji laimėjo 2013 m., tais pat metais, kai ji pirmąkart pasirodė Birmingamo festivalyje.

 

Kadaise epitetas „tarptautinis“, kalbant apie britų džiazo festivalį, būdavo tik priminimas publikai, kad čia dalyvauja ir keli Amerikos muzikantai. Dabar tai įprastai reiškia puikų senųjų favoritų ir naujųjų talentų iš vis daugiau Europos šalių derinį. Pavyzdžiui, Lietuva taip entuziastingai siekia garsinti savo džiazo muziką užsienyje, kad ir Jungtinė Karalystė turėtų susigėsti. Šį kartą Lietuvos ambasada Jungtinėje Karalystėje (kartu su Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centru ir Lietuvos kultūros tarybos parama – red. past.) antrus metus iš eilės organizuoja Lietuvos džiazo muzikantų pasirodymus Birmingamo festivalyje.

 

Kas galėtų geriau papasakoti apie Lietuvos džiazo sceną ir savo pačios karjerą, jeigu ne Giedrė Kilčiauskienė, praėjusiais metais išrinkta geriausia Lietuvos dainininke, kurios karjera prasidėjo 1995 metais ir apėmė daugelį skirtingų stilių?

 

Giedrė neabejoja džiazo populiarumu savo šalyje: mažame krašte rengiami šeši ar aštuoni dideli džiazo festivaliai, kuriuose dalyvauja gerai žinomi vardai iš viso pasaulio. Net ir tais laikais, kuriuos ji įvardija „okupaciniais“, džiazas buvo populiarus, sovietinėje eroje irgi buvo keletas festivalių. Bet ji reziumuoja:

 

„Žinoma, džiazas Lietuvoje neturėjo tokių tradicijos šaknų kaip Amerikoje ar Vakarų Europoje. Vyresnioji karta darė ką galėjo, bet dabar viskas keičiasi į gera. Anksčiau daugiausia grojamas buvo free džiazas, dabar mūsų muzikantai atsiveria vis įvairesniems stiliams. Džiazas turėtų dar labiau populiarėti ateityje, kadangi turime vietų, kur galima jo mokytis. Žinoma, klasikiniai muzikantai tebegalvoja, kad džiazas gal nėra rimtas dalykas, tačiau džiaugiuosi, kad Lietuvos institucijose darbuojasi jauni plačių pažiūrų žmonės, kurie palaiko džiazo muziką, kiek tik gali.“

 

Giedrė, kuriai buvo 11 metų, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, įgijo solidų muzikinį išsilavinimą. Ji pradėjo dainuoti būdama aštuonerių, lankė pradinę muzikos mokyklą, vėliau mokėsi J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir Vilniaus kolegijoje. Pagrindinės jos sritys – popmuzikos ir džiazo vokalas. Nors ji pradėjo dainuoti su grupėmis būdama šešiolikos, tik 2011 metais Giedrė galiausiai pasuko į džiazą. Anksčiau dalyvavusi keliose roko grupėse, ji tapo pop/elektroninės muzikos grupės „Empti“ (ji atkreipia dėmesį, kad rašyba būtent tokia – ne „Empty“!) nare. Tūkstantmečių slenksčio laiku „Empti“ susirinko daugelį Lietuvos muzikos apdovanojimų: geriausio debiuto, geriausio albumo, geriausios šokių muzikos grupės. Su „Empti“ ji įrašė tris albumus, paskutinį – 2010-taisiais, kai grupė buvo reformuota po jos veiklos pertraukos. O per tą laiką Giedrė, pasak jos, „smagiai leido laiką“ su electro/punk/jazz grupe „Pieno lazeriai“, kurios įrašus leido Vokietijos įrašų kompanija „Phazz-a-delic“.

 

Tuo metu Giedrė taip pat dėstė dainavimą ir improvizaciją Vilniaus kolegijoje (be abejo, ir džiazo srities). Bet paradoksaliai – scenoje ji pati ėmė dainuoti džiazą tik prieš trejus metus. Dėl to ji dėkinga pianistui Andrejui Polevikovui, kuris, pasak jos, „niekad nelaikė manęs popmuzikos dainininke“.

 

Paskutiniame Giedrės pasirodyme Birmingamo festivalyje jai akomponavo kaip tik Andrejus. Šiemet yra šiek tiek kitaip: Andrejus sugrįžta, tačiau kaip kvarteto „Džiazo miniatiūros“ dalyvis. Giedrė pasakoja apie šią grupę:

 

„Džiazo miniatiūros“ susibūrė 2011 metais. Andrejus Polevikovas aranžavo džiazo standartų ir keletą pop ir roko dainų džiazo stiliumi. Kontrabosistas Vytis Nivinskas ir būgnininkas Darius Rudis – labai geri ir žinomi džiazo muzikai Lietuvoje. Esu laiminga dainuoti su savo svajonių komanda – bet kuri dainininkė man pavydėtų! Ir esu laiminga sugrįžti į Birmingamo festivalį, kuriame atliksime naujas dainas, kurias tikimės įrašyti artimiausioje ateityje.“

 

Tos naujos dainos sudarys antrąjį „Džiazo miniatiūrų“ albumą. Pirmasis jų to paties pavadinimo albumas pasirodė 2013 m., tais pat metais išleistas ir pirmasis Giedrės solinis albumas „Optinė apgaulė“. Jam Giedrė pati rašė muziką ir tekstus, ir ji apibūdina jį kaip „popmuziką, nuspalvintą džiazo spalvomis“.

 

Giedrės karjera užgriebė tiek daug žanrų, kuriuose ji jaučiasi užtikrintai, kad ją pralinksmina mano klausimas, kaip ji apibūdintų dabartinį savo dainavimo stilių:

 

„Bandau prisiminti, kokio muzikos stiliaus negalėčiau dainuoti. Mėgstu dainuoti viską, išskyrus tik klasikinę muziką. Bet tik todėl, kad jos nesimokiau.“

 

Giedrė patenkinta savo vieta gyvenime: „Dėstau mokykloje, kurią pati baigiau, dainuoju. Kalbėdamasi su draugais juokauju, kad neturiu darbo, tačiau likimas lėmė, kad darau tai, ką noriu, ir gaunu pinigus už tai.“

 

Šalia sėkmės su „Empti“ ir „Pieno lazeriais“ – kol kas ryškiausių jos karjeros momentų, dar apvainikuotų M.A.M.A. apdovanojimu – jos gan neegocentriškai išreikštos ambicijos siekia kur kas daugiau:

 

„Tai nėra mano paskutinė stotelė. Noriu, kad mano muzika būtų žinoma pasaulyje. Ir žinau, kaip tai padaryti. Reikia būti nuoširdžiai sau pačiai ir kitiems, sunkiai dirbti ir būti dėkingai žmonėms, kurie padėjo man tapti gera muzikante.“

 

Ron Simpson

The Jazz Rag, Issue 132 Summer 2014

 


 

Taip pat pateikiame ištrauką iš ankstesniame to paties žurnalo numeryje skelbto straipsnio apie 2013 m. Birmingamo džiazo festivalį ir 2014 m. MIDEM muzikos mugę.

 

SUGRĮŽIMAS Į KANUS – Į MIDEM

 

130-tajame „The Jazz Rag“ numeryje Yue Yang pradėjo rašyti savo įspūdžius apie „sėkmingiausią MIDEM mugę per daugelį metų“, kurią aplankė 6150 delegatų iš įvairių pasaulio šalių, nepabūgę tuomet ten itin prasto oro ir susirinkę į svarbiausią metų muzikos industrijos renginį. Čia ji tęsia savo pasaulio muzikos scenų apžvalgas.

 

Lietuvos dainininkė Giedrė Kilčiauskienė ir pianistas Andrejus Polevikovas pakerėjo Birmingamo publiką 2013-tųjų džiazo festivalyje. Paskutinėje MIDEM mugėje pristatytas jų kvarteto įspūdingas albumas „Džiazo miniatiūros“ pritraukė daug dėmesio Lietuvos stendui. 2013 metų Birmingamo festivalyje taip pat pasirodė mįslingo pavadinimo lietuvių grupė „Sheep Got Waxed“ – ugningas ir itin originalus gitaros, saksofono ir mušamųjų trio, kurių „pritvojančios“ jazz/punk kompozicijos, visuomet grojamos beveik neįmanomais tempais, iškart padalijo publikos vertinimus į priešingas stovyklas. Šiuokart aš atsidūriau „muzikos anarchistų“ pusėje – man jie patiko, ir apsidžiaugiau radusi jų kompoziciją puikiame (Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centro išleistame – red. past.) rinkinyje „Note Lithuania“.

 

Yue Yang

The Jazz Rag, Issue 131 Spring 2014

0