Rasa MURAUSKAITĖ | Klajonės paplūdimyje: interviu su Antonu Lukoszevieze


Antonas Lukoszevieze – violončelininkas, kone su religiniu įkarščiu atliekantis avangardinę, eksperimentinę ir improvizacinę muziką. Londone gyvenančio atlikėjo ir tarpdisciplininio menininko pavardė dažnai siejama ne tik su britų eksperimentinės muzikos scena, bet ir lietuviškos muzikos atlikimo kontekstais. Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Vokietija, Prancūzija, Norvegija, Slovakija, Lenkija ir daugybė kitų šalių, kurias ir pats Antonas pamiršta paminėti, – jau klausėsi Lietuvos kompozitorių kūrinių, atliekamų jo suburto ansamblio „Apartment House“.

Lemtingas atsitiktinumas, kad Antono protėviai kilę iš nedidelio miesto Lietuvos pasienyje – Zarasų. Menininko teigimu, jo lietuviškos šaknys išties turėjo įtakos tam, kad lietuvių menas jam tapo įdomesnis nei, tarkime, japonų ar latvių. O ir tokiai mažai šaliai čia, menininko nuomone, tenka didžiulis kiekis talentingų kompozitorių. Tad kalbamės apie čionykščius kūrėjus, turinčius individualų balsą, apie pamirštuosius, kurių muziką reikėtų prikelti, ir apie betikslį vaikščiojimą paplūdimiu, kai kartais nerandi nieko, o kartais pasitaiko aptikti kažką nuostabaus. Antoną Lukoszevieze kalbina Rasa Murauskaitė.


Rasa Murauskaitė: Kaip jau minėjau anksčiau, norėčiau paskirti šį pokalbį lietuviškai muzikai ir Jūsų santykiui su ja. Tad kokia pirmoji mintis ateina į galvą, išgirdus frazę „lietuviška muzika“?

Anton Lukoszevieze: Nežinau. Būtų tas pats, jeigu paklaustumėte, kokios mintys kyla išgirdus frazę „amerikietiškas menas“. Tai – arba labai bendras, arba labai asmeniškas dalykas. Kai buvau jaunesnis, buvo kitaip, bet daug kas pasikeitė. Neturiu konkrečios lietuviškos muzikos sampratos. Turiu tik idėjų apie skirtingus žmones. Daugeliu atžvilgiu tai – nuolatos besikeičiantis dalykas.

Tad turbūt turėtume pradėti nuo pradžių. Kaip stipriai Jūsų susidomėjimas lietuviška muzika susijęs su tuo, kad turite lietuviškų šaknų?

Jeigu dalis tavo šeimos yra kilusi iš tam tikros šalies, jeigu domiesi menu ir muzika, natūralu, kad imsi su tuo save sieti. Esu atlikęs daugybę eksperimentinės muzikos, fluxus menininko Jurgio Mačiūno (man tai – muzika) kūrinių. Žinojau, kad jis buvo lietuvis. Pats pradėjau tyrinėti savo šeimos istoriją, ji tapo mano gyvenimo dalimi; mano žmona lietuvė, turiu lietuvių giminaičių ir protėvių. Tad tai – natūralus procesas. Man įdomesnė lietuvių, o ne, pavyzdžiui, Papua Naujosios Gvinėjos, latvių ar japonų kultūra. Tačiau jos man irgi įdomios, nes save laikau polimatu – mane domina daugybė dalykų. 

Visų pasakojimai apie tai, kaip jie tyrinėjo savo šeimos istoriją, skirtingi. Koks jūsiškis?

Mano vyresnysis brolis labai domėjosi genealogija. Žlugus Sovietų sąjungai, prieinami tapo daugiau įrašų. Aš pats lankiausi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre, ieškodamas įrašų apie savo senelio brolį, kuris su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Dalis jų ten ir mirė. Mano brolis tyrinėjo lietuvių emigrantų Anglijoje įrašus. Abu po mažytę dalelę dėliojome informaciją – radome savo tetų, dėdžių, senelių sutuoktuvių, gimimo liudijimus. Tuomet supratau, kad ir lietuvių muzika man labai patinka. Pavyzdžiui, Rytis Mažulis – fantastiškas kompozitorius. Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva tenka daug įdomių kompozitorių, kurių kūrybos intensyvumu labai domiuosi. Pradėjęs žvalgytis savo šeimos šaknų, pradėjau tyrinėti ir Lietuvos muziką. Tai man – natūralus procesas, trunkantis jau penkiolika metų.

Kaip prasidėjo pažintis su lietuvių kompozitoriais prieš tuos penkiolika metų?

Paprastai, prieš sutikdamas žmones, jau būnu susipažinęs su jų kūryba. Lietuvos muzikos informacijos centras turi puikų tinklalapį. Jame viskas labai aišku – yra kompozitorių sąrašas, amžius, darbai, kūrinių pavyzdžiai. Maždaug prieš penkiolika metų susidūriau su kompozitoriais Ryčiu Mažuliu ir Onute Narbutaite, vėliau – su jaunesnės kartos kūrėjais. Atlikau ir užsakiau darbus tiek R. Mažuliui, tiek Ričardui Kabeliui, Justei Janulytei, Egidijai Medekšaitei, dirbu su Arturu Bumšteinu. Domiuosi ir vyresnės kartos kūrėjais: Bronius Kutavičius yra nuostabus kompozitorius, teko parengti Antano Rekašiaus kūrybos albumą.

Kartais, kai susidomiu kompozitoriaus darbu, susisiekiu su juo, siūlydamas dirbti kartu. Niekuomet neatlieku muzikos šiaip sau – tai visuomet nulemia gilus susidomėjimas. Kai kurie šiuolaikinės muzikos atlikėjai atlieka tam tikrų kompozitorių muziką tam, kad turėtų koncertų, suburtų ansamblį ir pan. Kalbant apie mane, aš domiuosi ne tik lietuviška muzika – lietuvių menininkai, rašytojai taip pat mane domina. Pavyzdžiui, man didelę įtaką padarė fotografas Vytautas Balčytis, poetas Antanas Kalanavičius, ankstyvieji lietuvių liaudies įrašai iš 4-ojo dešimtmečio.

Esate vienas tų menininkų, kuriems būdingas tarpdisciplininis žvilgsnis į meną, – dirbate keliose skirtingose meno srityse. Ar tai – įrankis realizuoti gilesnius meninius idealus?

Taip, esu ir dailininkas, fotografas, taip pat – komponuoju. Nedarau skirties. Kai kurie žmonės laimingi tiesiog rašydami muziką, ir tai puiku. Kai kurie eklektiškesni – jie tiesiog tokie yra. Kalbant apie muzikų pasaulį, vis dar pastebiu, kad daugumai sunku tarpdisciplininį požiūrį priimti rimtai. Tai vis dar gana konservatyvus pasaulis, net kalbant apie šiuolaikinę muziką. Tačiau ir tai keičiasi. Pastaruosius dvidešimt metų dėl interneto, kitų technologijų, kompozitoriai turi daugiau galimybių pasiekti jiems reikalingą medžiagą. Kompiuteriu galima įrašinėti, kurti filmus, miksuoti, redaguoti – ir visa tai daryti pačiam. Prieš dvidešimt metų tai buvo neįmanoma. Būtent technologijos, o ne globalizacija, tapo svarbiausiu kaitos katalizatoriumi. Tačiau, manau, jos turi ir tamsiąją pusę. Kai buvau vaikas, turėjome tik bibliotekas, įrašus, knygas. Viskas, ką žinojome, buvo iš knygų arba patirčių koncertuose. Dabar „Spotify“ galiu perklausyti dešimt skirtingų albumų iš viso pasaulio, paspaudęs vieną mygtuką. Dažniausiai tai nėra pati giliausia patirtis, bet galbūt aš tiesiog senamadiškas.

Prieš šį pokalbį man teko skaityti jūsų pokalbį, spausdintą „The Strad“. Radau tokią citatą: „Visuomet abejojau teigiamu instrumentininko didingumu ir pats nenoriai save laikau violončelininku įprasta šio žodžio prasme.“ Tad koks esate atlikėjas?

Nemanau, kad  iš esmės violončelininko samprata pasikeitė – iki šiol tiesiog bandome atlikti darbą. Noriu organizuoti gerus, įdomius koncertus. Tikiu geromis programomis. Mėgstu groti, tačiau nenoriu būti plakatu ant sienos. Aš fundamentaliai myliu muziką. Myliu Schubertą, Bachą – pastarąjį groju kasdien. Turiu gerą išsilavinimą, kadangi studijavau Karališkajame muzikos koledže, ir instrumento repertuaro mokytis pradėjau nuo vaikystės. Kartais pafantazuoju apie galimybę išmokti groti viola da gamba, kadangi šiam instrumentui sukurta daugybė kūrinių, kurie man patinka, tačiau neturiu tam laiko. Man patinka koncertuoti, rengti įrašus su savo grupe. Ir vis dar yra daugybė įdomių dalykų, kuriuos būtų galima padaryti.

Pokalbio metu mažiausiai du kartus paminėjote kompozitorių Rytį Mažulį. Kas jo muzikoje jus žavi ir traukia?

Jis. Niekas kitas. Jo muzikoje yra akivaizdžių XIV a. prancūzų polifonijos įtakų, tačiau, iš esmės, jis – tiesiog puikus kompozitorius. Kanoninių struktūrų jungimas su mikrotonalumu yra gana unikalus. R. Mažulis yra labai įdomus ir rašo labai gražią muziką. Joje galima išgirsti procesą. Kartais jis šiek tiek mistiškas, kadangi jam būdingas tankus harmoninis judėjimas, kaip kad „ajapajapam“. R. Mažulis buvo bene pirmasis lietuvių kompozitorius, kurio muziką atlikau.

Dirbdamas su daugeliu lietuvių kompozitorių – tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos, – ar matote skirtumų, tarkime, tarp tų kūrėjų, kurie gyvena Lietuvoje, ir tų, kurie reziduoja užsienyje?

Ne. Jei nuoširdžiai, man neįdomi globalizacija. Kartais matau jaunų kūrėjų, kurie gyvena Olandijoje, turi artimą sąlytį su olandų scena. Galbūt tai šiek tiek veikia jų rašomą muziką, bet nesu tikras. Esu linkęs tikėti ikonoklastinėmis figūromis, kurios dirba, nepaisant to, kas vyksta aplink.

Mane labai sudomino menininkė Jurga Šarapova. Visai neseniai ji rengė pasirodymą Vilniaus dailės akademijoje. Ji – fantastiška. Piešdama Šarapova dainuoja nepaprastai ekscentriškas, siurrealistines dainas. Noriu su ja dirbti. Taip pat man įdomūs Kęstučio Zapkaus, gyvenančio Niujorke, piešiniai, kurie paveikti muzikos. Sutikau jį, kalbėjomės apie muzikos įtakas jo darbams, ir man gimė idėja transkribuoti jo piešinius į muzikinę notaciją ir įrašyti rezultatą su savo grupe. Imuosi to, kas mane domina. Neturiu plano ar didžiulio tikslo.

Bet ar yra kažkas konkretaus, kas tam tikro kompozitoriaus ar menininko darbe Jus patraukia?

Pats individualaus žmogaus darbas. Susidomėjau Jurgiu Mačiūnu ne dėl fluxus, o dėl to, kad išliko jo natos. „Solo for Balloons“, „Music for Everyman“, „Solo for Poor Man“, „Solo for Violin“, kitos. Tai – muzikinės partitūros. Mane domina ne fluxus teatras ar performanso meno aspektai, bet garsai, kurie gimsta atliekant šias partitūras. Kai kurie žmonės galbūt domisi fluxus, nes laiko tai muzikiniu teatru ar performanso menu, kuo jis taip pat gali būti. Tačiau mane domina tai, kaip jis skamba.

Šiuo metu dirbu su Juliumi Aglinsku, kuris ruošia didelės apimties kūrinį „Apartment House“. Ruošiamės jį įrašyti ir išleisti kartu su Lietuvos muzikos informacijos centru. Mėgstu Juliaus darbus, nes jie individualūs. Tai – jo paties balsas. Julius nebando būti kažkuo kitu. Jaunam kompozitoriui, manau, tai gana unikalu.

Kai kurie kompozitoriai pereina daugybę stadijų ir laikotarpių, bandydami būti kažkuo, kuo nėra. Ne visi, bet kartais tai akivaizdu. Tas pats galioja ir kitiems menams. Manęs tiesiog neįtikina, kad tai tikrai jie. Manau, kad būvimas tikruoju savimi yra sunkiausias dalykas bet kuriam menininkui ar kompozitoriui. Net paprasčiausias darbas gali būti ypatingas. Jis neturi būti garsus ar greitas. Mes gyvename labai eklektiškais laikais. Johnas Cage’as dar 9-ajame dešimtmetyje rašė: „Šiandien daugybė upių išsikeroja į daugybę muzikos tipų.“ Taigi neįmanoma pasakyti, ko ieškau muzikoje. Tai tarsi vaikščiojimas paplūdimiu. Kartais nieko nerandi, o vieną dieną paimi kriauklelę ir supranti, kad ji – nuostabi.

Bet Jurgio Mačiūno darbai vis dar – išskirtinis jūsų domėjimosi laukas?

Taip, bet nesu jo apsėstas. Ant mano sienos nekabo jo nuotrauka (šypsosi).

Kaip įvardytumėte jo įtaką meno istorijai?

Nemanau, kad jis daug kam rūpi. Jurgis – šlovingas nelaimėlis. Jo gyvenimas buvo gana tragiškas:  turėjo daug skrandžio problemų, mirė nuo kasos vėžio. Buvo sumuštas Niujorke, nes kūrė loftus menininkams. Mafija apie tai sužinojo ir atsiuntė vyrukus jį sumušti – tada jis neteko akies. Baisu. Jis turėjo daugybę schemų, idėjų, ir nė viena nebuvo sėkminga. Mačiūnas norėjo nusipirkti salą Viduržemio jūroje ir užpildyti ją fluxus menininkais. Niekas nenorėjo jam duoti pinigų. Taigi daugeliu atžvilgių J. Mačiūnas – tragiška figūra. Jis išrado loftų erdves Niujorke, kas šiandien yra savaime suprantamas dalykas. Apskritai, plėtojo daugybę dalykų, ir nemažai jų buvo gana keisti.

Man patinka muzikinis J. Mačiūno meno aspektas, kuris ilgą laiką buvo ignoruojamas. Pavyzdžiui, lietuvių menininkai jo darbų praktiškai neatlieka. Net ir Joną Meką matote tik kaip įžymybę. Ar žmonės dalijasi, dažnai žiūri jo filmus? Ar jie skaito jo knygas? Jis tiesiog žvaigždė. O aš suvokiu J. Meką kaip įdomų menininką, eksperimentinio kino Niujorke kūrėją. Man patinka jo filmai. Galbūt tas „žvaigždiškumas“ suteikia šaliai tam tikrą tapatybę. Nedaug žmonių mėgsta eksperimentinę muziką ir meną, jo auditorija nedidelė.

Ji nedidelė visur.

Būtent. Kartais groju dideliuose festivaliuose Berlyne, kur publiką sudaro gal du tūkstančiai žmonių. Tačiau dažnai koncertuoju auditorijoms, kuriose vos penkiasdešimt klausytojų. Taip tiesiog yra. Manau, kad Steve’as Reichas Lietuvoje gerokai populiaresnis nei J. Mačiūnas.

O pačią fluxus dvasią šiandienos mene pastebite dažnai?

Tai sunkus klausimas, kadangi yra daugybė meno rūšių. Man įdomu, kaip fluxus paveikė  eksperimentinę muziką. Garsų – kurie nieko nereprezentuoja, yra tiesiog garsai, neemocingi – naudojimas. Šiandien žmonės, kurie dirba eksperimentinės muzikos lauke, naudoja visus garsus. 1960-aisiais, galbūt, jie taip dažnai to nedarė.

Kažkada jus labai patraukė Antano Rekašiaus darbai, netgi turėjote mintį parašyti apie jį knygą. Kas tokio įdomaus jo muzikoje?

Jo partitūros turi improvizaciškumo motyvų. Tai – ne laisvosios improvizacijos, tačiau yra frazių, taktų jo kūriniuose, kurie – atviri, neapibrėžti. Manau, kad Lietuvoje daugiau tokios muzikos nėra. Staiga pamatai taktą, kuriame yra vietos „pristatyti“ garsus – tai būdinga A. Rekašiaus muzikai. Mano nuomone, vėliau jis netgi bandė muziką piešti. Tai nėra grafinės notacijos pavyzdžiai, tačiau A. Rekašiaus darbuose yra mažyčių simbolių, kurie reiškia tam tikrus dalykus. Tas grafizmas verčia jaustis taip, tarsi jo muzika būtų nupiešta. Ji – tarsi molis; gali ją keisti, kai groji. Tai mane sudomino, pasirodė ekscentriška. Šiek tiek panašu į kompozitoriaus Anthony’o Braxtono darbus.

A. Rekašiaus muzika gana tamsi, kartais – pilna nevilties, bet labai graži. Nuostabios jo simfonijos, kurių niekas negroja. Tikiu, kad gyvenimo pabaigoje jis jautėsi užmirštas. A. Rekašius buvo sėkmingas kompozitorius 7–8-ajame dešimtmetyje, turėjo daug užsakymų. 2003 m. jis nusišovė, nes jautėsi liūdnas, kad Lietuva jį pamiršo, – bent jau man taip atrodo.

Vis dar turiu minčių parašyti knygą apie jį, bet nesu tikras, kad galiu tai padaryti. Norėčiau apsilankyti vietose, kuriose jis gyveno, jas nufotografuoti. Tada tiesiog aprašyti jausmus, kurie man kilo, kuriuos man kelia jo muzika. Tai būtų neformali, neakademinė knyga. Nematau tikslo rašyti didžiules, masyvias knygas. Gal turėčiau tai padaryti; jei tiksliau – niekas kitas to nepadarys.

Minėjote, kad A. Rekašius jautėsi užmirštas. Manau, kad jis toks – ne vienas. Yra daugybė kompozitorių, priklausančių savotiškam „kanonui“, tačiau dar daugiau tų, kurie nepriklauso. Ar yra tekę rasti tų užmirštųjų lietuvių kompozitorių, kurių darbai galėtų būti įdomūs?

Yra daugybė vardų, kuriuos bandau prisiminti. Vytautas Montvila – jis buvo įdomus. Žmonės mėgsta jo „Gotiškąją poemą“. Jis taip pat yra parašęs keistų styginių kvartetų, gyvenimo pabaigoje – fortepijoninį kvartetą. Prisimenu ir kompozitorę Konstanciją Brundzaitę, kuri mirė labai jauna. Jai buvo vos per trisdešimt, kai mirė. Manau, kad Konstancija galėjo būti įdomi, tačiau neturėjo progos plėtoti savo kūrybos. Man patinka Kazimiero Viktoro Banaičio kūriniai. Jis 4-ajame dešimtmetyje yra parašęs įdomią Sonatą smuikui. Šis kūrinys skamba šiek tiek panašiai į Leošą Janáčeką. Manau, yra kompozitorių, kurie tiesiog neturėjo progos.

Ką tuo norite pasakyti?

Politinė, socialinė situacija, galbūt. Kartais tai susiję ir su asmenybe. Kai kurie žmonės yra stipresni, kiti – drovūs. Žinau kompozitorių, kurie galėjo tapti žinomi, tačiau buvo labai kuklūs. O kiti – kaip tik karjeros atžvilgiu gali būti labai įžūlūs.

Mūsų pokalbio pradžioje sakėte, kad, kalbant apie lietuvių muziką, daug dalykų pasikeitė nuo tada, kai pradėjote ja domėtis. Kas konkrečiai?

Galbūt ji nebėra tokia egzotiška. Vis daugiau lietuvių gyvena, studijuoja užsienyje. Manau, lietuvių kompozitoriams labai svarbu turėti sceną. Svarbu, kad vyktų koncertai. Jeigu nebus koncertuojančių atlikėjų – kompozitoriai neturės, kam rašyti muzikos. Nepamirškite vyresniųjų, atlikinėkite ir jų darbus.

0