Ingrida ALONDERĖ, Asta PAKARKLYTĖ | Dainuojanti chorų (r)evoliucija


1988–1991 m. Baltijos šalyse vyko Dainuojanti revoliucija – taikus masinis judėjimas už šalių nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. „Dainuojančios revoliucijos“ pavadinimą šis judėjimas įgavo komentuojant Talino dainų šventės metu išsiliejusį spontanišką minios dainavimą, o gausios demonstracijos, mitingai ir tautinės dainos neilgai trukus apėmė visų trijų Baltijos sostinių aikštes ir parkus. Šių įvykių kontekste Lietuvoje 1989 m. susibūrė du profesionalūs nepriklausomi chorai – „Jauna muzika“ ir „Aidija“, kurie turėjo privilegiją nepaisyti konvencijų, rutiniškų vietinės chorinio dainavimo tradicijos įpročių ir todėl drąsiai nėrė į naujas praktikas. Šiuo metu abu kameriniai chorai yra stipriausi ir aktyviausi vokaliniai Lietuvos kolektyvai, visada kviečiami ten, kur reikia įgūdžių, intuicijos ir ryžto, atliekant lig tol neišbandytus naujosios muzikos eksperimentus. Abu mišrūs chorai nuo pat veiklos pradžios buvo novatoriški, kupini naujų iniciatyvų, nuolat alsuojantys kūrybiniu polėkiu, pasižymintys profesionaliu darbu bei valia, – ir taip keitę Lietuvos choro muzikos kraštovaizdį. Kita vertus, Lietuvos chorinės kultūros lauką, chorų kaitą, spartų tobulėjimą ir repertuaro įvairovę formavo ir ryškūs Lietuvos kompozitoriai, rašę jiems muziką.

„Jauna muzika“

Vilniaus miesto savivaldybės chorui „Jauna muzika“ vadovauja Vaclovas Augustinas – su choru jis yra nuo pat pradžių, o nuo 1992 m. reiškiasi kaip meno vadovas ir dirigentas. „Kol buvau choristas, man tiesiog patiko kompanija, choro meninės ambicijos, ganėtinai aukštas lygis. Vadovu tapau palaipsniui, nejučia. Nebuvo ryškios takoskyros tarp „choristo“ ir „vadovo“, – prisimena Vaclovas Augustinas. – Pirmaisiais metais viskas skleidėsi tarsi savaime, gerai nesuvokiant, kas vyksta. Kelionės, konkursai, nuotykiai, azartas, laimėjimai, euforija, kartais nusivylimai – viskas kažkokiam instinktų ir emocijų lygmenyje. Metams bėgant brendo savimonė – ir mano, ir choro, – gilėjo savęs suvokimas, augo profesionalumas. Po truputį atsisakėme konkursų, ėmė labiau rūpėti koncertų programų konceptualumas, vientisumas, jų stilistinis kryptingumas. Vis dažniau pasitaikydavo kvietimų dalyvauti festivaliuose, vykdavome į gastroles užsienyje profesionaliu lygmeniu. Dažniau bendradarbiaudavome su orkestrais, augo kompozitorių pasitikėjimas „Jaunos muzikos“ veikla.“

Nors „Jaunos muzikos“ repertuare – visų epochų Vakarų muzikos meistrų partitūros, choras daug dėmesio skiria Lietuvos kompozitorių kūrybai: nuo nacionalinės muzikos klasiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuotų folkloro dainų iki didelės apimties šiuolaikinės Lietuvos kompozitorės Justės Janulytės konceptualių kompozicijų ar „melancholiškai mėlynų“ Žibuoklės Martinaitytės garso spiečių. Pasak choro vadovo, per trisdešimt metų skleidėsi ir vis dar tęsiasi keletas ryškesnių draugysčių su kompozitoriais Algirdu Martinaičiu, Raminta Šerkšnyte, Vidmantu Bartuliu ir kitais. Vaclovas Augustinas prisimena: „Džiaugiuosi, kad pirmieji atlikome Justės Janulytės „Švytėjimą“ arba Žibuoklės Martinaitytės „Tolumos mėlynumą“. Juk tai įrodo, kad mumis pasitiki. Esame įgiję reputaciją, rodančią, kad sugebame parengti ir atlikti komplikuotas šiuolaikines partitūras.“

Nepaisant to, „Jauna muzika“ laviruoja tarp skirtingų epochų ir stilių – vieną programą ruošdami su alternatyvios pasaulio muzikos grupe „Merope“ ir nerdami į senąsias folkloro dainas, o kitą – su amerikiečių postminimalistu Davidu Langu, kartu atkurdami hipnotišką jo muzikos poveikį. „Mes esame gana universalūs, – teigia choro vadovas, – nors manau, kad mums jau nederėtų imtis senosios muzikos, gospelo, spiričiuelių, pop show stilių, nes tam reikalinga siauresnė specializacija... Žinoma, su retomis išimtimis. Choro repertuaro tendencijos kinta, nors man pačiam įdomiausia XX ir XXI a. muzika.“

Choro vadovas Vaclovas Augustinas yra įvairialypė Lietuvos muzikos figūra: jis ir roko muzikantas, grojęs su legendinėmis Lietuvos grupėmis „Antis“ bei „Saulės laikrodis“, ir kompozitorius, kurio kūrinius į savo repertuarą uoliai įtraukia įvairūs chorai bei muzikos leidyklos, ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kompozicijos katedros vedėjas bei dėstytojas. Mažiausiai dėl dviejų pastarųjų priežasčių choro „Jauna muzika“ dėmesio centre – siekis skatinti ir plėsti lietuvišką chorinę muziką. Daugiau kaip dešimtmetį „Jauna muzika“ kartu su Lietuvos kompozitorių sąjunga organizuoja jaunųjų kompozitorių chorinės muzikos konkursą „Vox juventutis“, kuris debiutuojantiems autoriams suteikia praktinę kūrybos platformą.

„Vox juventutis“ nuolat patraukia jaunųjų autorių dėmesį. Tokio formato konkursas – turbūt vienas geriausių būdų praktikuotis, pasitikrinti žinias, atrasti savo komponavimo stilių ir išbandyti gebėjimus rašant chorines partitūras, kurias koncerto metu atlieka profesionalus choras „Jauna muzika“. Muzikinį kelią dar tik pradedančiam kompozitoriui tai galimybė eksperimentuoti, susipažinti su chorinio dainavimo ypatumais, žmogaus balso galimybėmis, o Lietuvos chorams – tikimybė atrasti naujų vardų.

„Aidija“

Nors kamerinis choras „Aidija“ įkurtas prieš trisdešimt metų, jis iki šiol yra jaunatviškas ir veržlus – chorą daugiausia sudaro buvę ir esami Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai bei LMTA studentai. Choras visada ir tas pats, ir vis kitas – veikiamas neišvengiamos kaitos dėsnių, – todėl neprarandantis gyvybingumo. Vis dėlto nuolatinė jaunimo kolektyvų narių kaita yra didelis iššūkis, kurį pavyksta įveikti tik stipriems vadovams, įstengiantiems išlaikyti kūrybinį įkarštį. Stabili ašis, apie kurią jau tris dešimtmečius sukasi choras „Aidija“, yra jo vadovas Romualdas Gražinis.

Pasak muzikologės Vytautės Markeliūnienės, choras „Aidija“ išsiskiria ne tik ryškiu jaunatviškumu ir gaivia kūrybiškumo versme, bet ir rinktinėmis programomis, netikėtomis detalių ir visumos sąveikomis. Performatyvūs pasirodymų elementai, apeigiškumas, išplėstiniai atlikimo būdai ir pasitelktas archajiškas instrumentarijus – dar kelios stiprios „Aidijos“ savybės, kurias formavo ilgametis autentiškas ryšys su Lietuvos kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus muzika. Rituališkos, gaivališkos, grafiškos šio „pagoniškojo avangardizmo“ kompozitoriaus oratorijos – „Paskutinės pagonių apeigos“, „Iš jotvingių akmens“ ar „Magiškas sanskrito ratas“ – jau įsišaknijusios „Aidijos“ repertuare, ansamblio aktyviai atliekamos Lietuvoje bei užsienyje.

Dar 2001 m. įrašų kompanija „Ondine“ išleido choro įdainuotą Broniaus Kutavičiaus kompaktinę plokštelę „The Last Pagan Rites“, tarptautinių ekspertų įvertintą penkiomis žvaigždutėmis. Šiemet choras vėl įrašė kompozitoriaus oratorijas Lietuvos muzikos informacijos centro rengiamai vinilinei plokštelei. Įrašė su tokiu įkarščiu, kad net skilo atliekant naudojami didieji baltų žemių akmenys, jau seniai tapę atlikėjų relikvija. Tad galima sakyti, kad kūrybinis ir asmeninis ryšys su Broniumi Kutavičiumi ir suformavo bruožus, chorą skiriančius iš kitų.

„Su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi susipažinau maždaug 1976-aisiais, būdamas M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleiviu, – prisimena „Aidijos“ meno vadovas. – Tuo metu jis dirbo mokykloje ir dėstė man partitūrų skaitymą. Per jo pamokas patirdavau ypatingą, kiek kitokį jausmą – ne taip svarbu buvo įvykdyti, kas tuo metu buvo įprasta, o atrasti ir suvokti. Vėliau, repetuodamas Kutavičiaus kūrinius, į repeticijas kviesdavau ir kompozitorių, tikėdamasis patarimų, kaip atlikti jo muziką. Tačiau jis stebino mane visiškai kitokiu pasaulio suvokimu, situacijos supratimu ir savo kompozitorišku girdėjimu. Pirmus kartus net buvau nusivylęs, nes atlikėjiškų pastabų taip ir nesulaukiau... Jis vis norėdavo išgirsti, ar jo parašytame kūrinyje „yra muzika“. Taip ir sakydavo: „Padainuokit, padainuokit! Noriu išgirsti, ar čia yra muzika, kurią įsivaizdavau.“

Nepaisant to, „Aidijos“ repertuare – ne tik Broniaus Kutavičiaus, bet ir kitų Lietuvos kompozitorių muzika. Choras pirmasis atliko didelių formatų Onutės Narbutaitės, Algirdo Martinaičio, Osvaldo Balakausko partitūras. Jis nuolat pristato šviežiausias premjeras Thomo Manno muzikos festivalyje Nidoje. „Aidija“ imasi paties įvairiausio profesionalios Lietuvos muzikos repertuaro: nuo klasiko M. K. Čiurlionio kūrinių iki radikaliausio eksperimentatoriaus Ryčio Mažulio muzikinių galvosūkių. Apskritai, „Aidijos“ repertuaras labai įvairus, įtraukiantis visų Vakarų muzikos istorinių epochų kūrybą: nuo grigališkojo choralo iki XXI a. kompozicijų.


Kameriniai chorai „Jauna muzika“ ir „Aidija“ kasmet surengia po keliasdešimt skirtingų žanrų bei formatų koncertų Lietuvoje ir užsienyje. Jiems yra tekę koncertuoti daugelyje Europos šalių muzikos scenų, taip pat Kinijoje, po keletą sykių Japonijoje ir Izraelyje. Nepaisant to, tarptautinėje terpėje „Jauna muzika“ ir „Aidija“ dar nespėjo įsitvirtinti taip stipriai, kaip kitų Baltijos šalių chorai. Šią situaciją Vaclovas Augustinas komentuoja taip: „Latvijos radijo ir Estijos filharmonijos kamerinio chorų vadyba yra geriau išplėtota, chorai gali džiaugtis palankesne bendrakultūrine aplinka, talentingesniais vadovais, direktoriais ir prodiuseriais, geresne infrastruktūra ir nepalyginamai didesniu bei stabilesniu finansavimu, užtikrinančiu efektyvesnę dainininkų atranką ir aukštesnį profesionalumą.“

Išties, per trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų Lietuvos choro bendruomenės profesinis augimas bangavo – jis buvo matomas, bet kartais ir sustabarėjęs, veikla tarsi paskęsdavo gausiame kultūriniame lauke, vystėsi pertrūkiais – kažką nuveikiant „nuo projekto iki projekto“. Todėl „Jaunos muzikos“ ir „Aidijos“ išlikimas tokiame permainingame nepriklausomybės kontekste iki pat šių dienų yra išskirtinis reiškinys; ypač atsižvelgiant į tai, kad abu chorai toliau ieško naujų krypčių judėti ir muzikuoja gyvybingumo kupinomis akimis.

0