Eglė GELAŽIŪTĖ-PRANEVIČIENĖ | Lietuviškas postfolkloras: senoji baltų kultūra šiandienos muzikoje


Senąsias kultūras dažnai reikia saugoti ir praktikuoti sąmoningai – tam, kad jos galėtų išlikti kuo autentiškesnės, kuo labiau išlaikiusios savo esminius dėmenis. Vis dėlto neretai kyla pavojus, kad per stipriai saugoma, neliečiama kultūra gali pavirsti sava tik teoriškai, o stebima per ,,saugų“ atstumą – užsiliks muziejuose kaip tolstantis prisiminimas. Kultūra turi būti gyvenama, todėl greta būtino sąmoningo savosios kultūros suvokimo, įvertinant jos padėtį šiandienos sąlygomis, labai svarbu ir nuojauta – tai, kas intuityviai atpažįstama kaip sava, kas leidžia mums tapatintis su savąja kultūra, suvokiant save kaip tos kultūros dalį ir tąsą. Būdami kurios nors kultūros dalimi tam tikra prasme turime teisę su ja „žaisti“ per savo patirtis, dirbtinai neatsidalydami nuo šiandieninio, kultūras bendrinančio pasaulio.

Prieš apžvelgiant konkrečius atlikėjus, svarbu pasakyti, kad šiuo metu lietuviai vis labiau tapatinasi su senuoju baltų tikėjimu – pagonybe arba neopagonybe. Vieni tai daro ryšį jusdami labai natūraliai – jungiasi prie bendruomenių, dalyvauja šventėse, įsitraukia į pasiilgtą naująjį-senąjį ritmą; kiti, priešindamiesi nepriimtinoms krikščioniškoms religinėms pažiūroms, pasirenka tik tam tikrus ritualus (pavyzdžiui, jungtuves arba vardynas vietoje krikšto ir pan.). Kad ir kaip būtų apmaudu, seniausia baltų tikėjimo bendruomenė ,,Romuva“ po šių metų svarstymo Lietuvos Respublikos Seime taip ir nebuvo pripažinta oficialia, lygiateise religija, kurios tikybos galėtų būti mokoma mokyklose, ji būtų praktikuojama kaip alternatyva krikščionybei.

Dar XIX a. pabaigoje lietuviškasis folkloras pradėtas suvokti ne tik kaip tradicija ar kaimo kultūra, bet ir kaip naujas kūrybinis profesionaliosios (šiandien čia šlietųsi terminas „autorinės“) muzikos turinys. Pasak etnomuzikologės Austės Nakienės, klasikiniais pavyzdžiais laikytinos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio ir Česlovo Sasnausko harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, kuriose tiksliai išlaikytos autentiškos melodinės linijos, o harmoninis pritarimas sukurtas atsižvelgiant į jų sandaros savitumą. Lietuviškasis folkloras, kaip kūrybinis šaltinis, nebuvo vien to vieno laikotarpio bruožas, o savaimingai įsirašė į vėlesnius laikus ir rašosi toliau – tiek šiuolaikinės profesionaliosios muzikos, tiek elektroninės, džiazo ar eksperimentinės muzikos kūriniuose. Dabar senoji baltų kultūra ir jos atgarsiai skamba įvairiuose kontekstuose: akademiniuose koncertuose, naktiniuose klubų seansuose, lauko festivaliuose, miestų ir miestelių šventėse. Šiandien Lietuvoje postfolklorinė muzika yra įvairiabriaunis, įvairias   kartas įtraukiantis reiškinys, buvojantis skirtingomis formomis: tiek autentiškai, tiek kaip garsinė medžiaga, tiek kaip savipažinimo praktika.

Stipriai domintis baltų tikėjimu ir kultūra, neatsitiktinai gausėja įvairių senąją kultūrą pasitelkiančių kolektyvų, siekiančių ją perteikti ne vien kuo autentiškiau, bet ir visiškai naujomis jungtimis, drąsiomis garsų žaismėmis, vienas kitą plečiančiais skirtingos prigimties garsynais. Dabar jau būtų sudėtinga – o ir nereikėtų – brėžti griežtos skirties tarp autentiškų kolektyvų ir postfolklorinės raiškos: ir vienai, ir kitai pirmiausia būtina išmanyti autentiką, svarbi jos pajauta. Gana ilgai gyvuoja senąsias lietuvių karo dainas prikeliantis, išskirtinai vyrų balsais skambantis kolektyvas „Ugniavijas“, kuris gyva, tvirta ir erdvia balsų derme tęsia lietuviško dainavimo tradiciją. Instrumentai naudojami ne solinėms partijoms, bet dainos galiai pabrėžti. Kadangi grupės nariai itin domisi senaisiais baltų genčių amatais, drabužiais ir muzikos instrumentais, visi šie dėmenys natūraliai dera kartu, praplėsdami vienas kitą. Beje, vienas narių – Vytenis Jankauskas – kartu su folkloro atlikėja ir mokytoja Laurita Peleniūte pastaruoju metu gana reguliariai atlieka senąsias dainas – rengia atvirus pasirodymus, pritraukiančius vis daugiau dalyvių, – ir tai žymi baltiškosios kultūros poreikį, gyvybę ir prigimtinį šiuolaikinio lietuvio tapatinimąsi su ja. Poreikis būti kultūros dalimi išpildomas, atsirandant vis daugiau folkloro raiškos būdų.

Daugiau kaip trisdešimt metų gyvuoja išskirtinio lietuviško žanro – sutartinių – giedotojų grupė „Trys keturiose“. Visos atlikėjos įvairiapusiškai pažįsta lietuviškąjį folklorą – tiek kaip daugybės folklorinių ekspedicijų dalyvės, tiek iš studijų metų, tiek per nuolatinę praktiką. Itin daug dėmesio skirdamos senajam intonavimui ir tembrams, pasirodymų metu sutartines ne tik giedodamos, bet ir rituališkai judėdamos erdvėje, – jos išsaugo ir perduoda visiškai savitas senąsias garsines patirtis. Dalyvaudamos daugybėje tarptautinių festivalių jos dalijasi lietuviškais skambesiais – dažniausiai juos pateikia autentiškai, tačiau nevengia ir bendrų projektų su įvairiais šiuolaikiniais menais, medijomis, muzikos žanrais. Paminėtini tokie skirtingi projektai kaip „Flux(s)utartines“ (sukurta „Concertgebouw Brugge“ užsakymu) – su radikaliai eksperimentuojančiu Lietuvos kompozitoriumi Ryčiu Mažuliu ir britų naujosios muzikos scenos violončelininku Antonu Lukoszevieze, arba kryžminis folk / dance / electronic projektas „Sutartinės Party“, sumąstytas Lino Rimšos ir Lino Paulauskio, kuris buvo sėkmingai pristatytas Berlyno alternatyvios muzikos festivalyje „MaerzMusik“. Ryškiausias pastarųjų metų tarptautinis projektas – ,,Ancestors“, kurtas su JAV gimusiu ir užaugusiu muzikos atlikėju, kompozitoriumi Abrahamu Brody, turinčiu ir lietuviškų šaknų. Šis bendras elektroninio postfolkloro projektas pristatytas tokiose erdvėse kaip Londono „Barbican Centre“, Vašingtono „John F Kennedy Center“ ir Niujorko „National Sawdust“.

Būtina pažymėti, kad „Trys keturiose“ autentiškai atlieka vieną sudėtingiausių lietuviškojo folkloro žanrų – sutartines, kurios įtrauktos į UNESCO gyvojo paveldo sąrašą. Tai sudėtingos daugiabalsės polifoninės dainos, pasižyminčios ypatingu intonavimu ir neįprasta balsų darna. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad kalbant apie sutartines vartojamas terminas „giedoti“ (o ne „dainuoti“),  rodantis ne tik pagarbą senajai kultūrai, bet ir pabrėžiantis apeiginį sutartinių aspektą.

Dar vienas ypatingas šios scenos reiškinys – apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“, įkurta senojo baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ krivio Jono Trinkūno ir jo žmonos Inijos. Giliai pažįstant ir nuolat praktikuojant senąsias apeigas, jas pritaikant šiandienai, tęsiama ir perduodama baltiškoji išmintis; klausytojas bemat apgobiamas gilios galios garsovaizdžiais, drauge tapdamas vyksmo dalyviu. Pasak pačių grupės narių, repertuare vyrauja Rytų Lietuvos folkloras, sutartinės, skamba kanklės, dūdmaišiai ir būgnai, kartais paįvairinami smuiko ir violončelės. „Kūlgrinda“ koncertuoja ir pagal senuosius lietuvių papročius atlieka jungtuvių, krikštynų, laidotuvių ir kitas šeimos bei kalendorinių švenčių apeigas.

Gera justi, kad tokios gelminės pajautos pereina iš kartos į kartą: išskirtiniai krivio dukros, kanklininkės Žemynos Trinkūnaitės kūriniai – erdvūs ir atmosferiški, tas atmosferas nuolat perliejant nuosekliu, gelmišku garsų judėjimu. Ir Lietuvoje, ir svetur vertinami kūriniai atliekami vienu seniausių baltiškų instrumentų – kanklėmis. Puikiai išmanydama tiek folklorinę, tiek akademinę muziką, ji kuria savitus kūrinius, kuriuos grindžia ne tik šiuolaikinėmis, bet ir senosiomis dermėmis. Įdomu paminėti, kad jaunesnė jos sesuo Vėtra (kanklininkė ir dainininkė) buvo pastebėta ir „History“ kanalu rodomo serialo „Vikingai“ kūrybinės grupės – šiame seriale ji atliko laidotuvių giesmę senąja norvegų kalba.

Čia šlietųsi ir kitos kanklininkės, Indrės Jurgelevičiūtės, kūryba, kurioje sutelpa ir lietuviškas folkloras, ir kitų muzikos žanrų dainos lietuviškais tekstais, ir pasaulio muzikos toliai. Indrei svarbus tiek įvairiapusis muzikos išmanymas, tiek ir improvizacinė prieiga, atvėrusi kelią tokiems sėkmingiems tarptautiniams world music projektams kaip „Merope“ ir „Solo & Indrė“; pastarojo projekto – kartu su Senegalo koros atlikėju Solo Cissokho – debiutinis albumas pritraukė daugiau kaip 1 mln. perklausų „YouTube“ platformoje. Visiškai natūraliai persiklojantys skirtingos geografinės prigimties garsynai pasirodo labai artimi savo vidine prigimtimi ir papildydami plečia vienas kitą, išsivysto į bendrus ir bendrinančius vientisus kūrinius, prisotintus skirtingų instrumentų, tembrų ir balsų.

Itin svarbus folkloro reikšmės šiandieniniam žmogui rodiklis yra tai, kad intelektualiosios elektronikos vakarėliai bei festivaliai retai apsieina be tokių folkloru persmelktų dub techno, chill out, drone kūrėjų kaip „Vėjopatis“ ar „Girių Dvasios“ (dažnai skambančių tokių festivalių kaip „Yaga Gathering“ „Chill out“ scenoje). Nauja ir vertinga atlikėjo Sauliaus Spindi kūryba, kurioje autentiški liaudies dainų pateikėjo Petro Zalansko įrašai suskamba drauge su nestandartine, subtilia elektronika.

Išskirtinė – ilgametė Donato Bielkausko, dar kitaip – Donio kūryba, kurioje liaudies muzika ir iš jos kylanti nuojauta yra kertinis jo muzikinės kūrybos dėmuo. Čia gausu skirtingų gyvų instrumentų, eksperimentuojama folkloro, tribal motyvais, pasitelkiamas field recording. Platus instrumentų, ritmikos, muzikos stilių išmanymas leidžia Donatui kurti užburiančius ir neabejotinai aukštos meninės vertės projektus, į kuriuos įtraukiami ir įvairūs kiti atlikėjai – apimami tiek elektroninės muzikos, tiek gryno ambiento garsovaizdžiai. Dar 1994 m. jis kartu su Dariumi Gerulaičiu sukūrė vieną pirmųjų tamsiojo ambiento projektų Lietuvoje „Wejdas“, kurį duetas apibūdino kaip amber ambient, siekdami pabrėžti aiškią sąsają su etnine baltų kultūra, garsėjusia Baltijos jūros pakrantėje renkamu gintaru. Visi Donio projektai nuoseklūs, išbaigti ir skirtingi: kūriniai su anksčiau minėta „Kūlgrinda“ („Giesmės Žemynai“, 2013) pasižymi grynu, giliu skambesiu, rituališkumu, pirmapradiškumo nuojauta; muziką neretai groja ir su gerai žinoma erdvinio dainavimo atstove Rasa Serra, kurios atliekama lietuvių liaudies daina pasirinkta ir grupės „Enigma“ kūriniui „MMX – The Social Song“.

Autentišką folklorą, juo pulsuojančią šiandieninę jo muzikinę raišką ir savosios kultūros pajautas jau daugiau kaip dvidešimt penkerius metus nuosekliai puoselėja nepriklausomos leidyklos „Dangus“ komanda – ji ne tik leidžia įvairių stilių šiuolaikinės baltiškos muzikos įrašus, tačiau ir organizuoja jokių analogijų neturintį festivalį „Mėnuo Juodaragis“. Tiek įrašai, tiek festivalis aprėpia daugelį senųjų tradicijų įkvėptų stilių: apeiginį folklorą, posfolklorą, elektroniką, eksperimentinę muziką. Besidomintiems baltų kultūra ir pagoniškaisiais papročiais neabejotinai verta nuvykti į festivalį „Mėnuo Juodaragis“, gyvosios istorijos festivalį „Jotvos vartai“ arba gyvosios archeologijos dienas Kernavėje.

Itin svarbi asmenybė, jungianti baltiškąją pasaulėjautą, pagoniškąją ritualiką ir profesionaliąją muziką kompozitorius Bronius Kutavičius. Jo kūrybinis principas, įgavęs baltų muzikos archeologijos bruožų ir pagoniškojo avangardizmo kryptį, jau nuo 8-ojo deš. daro neslūgstantį poveikį. Nenuginčijama, vieni paveikiausių kompozitoriaus darbų – penkios oratorijos, kuriose susijungia sutartinės, minimalizmas, apeigos, grafinės partitūros, baltų kultūros mitologija: „Panteistinė oratorija“ (1970), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978), „Iš jotvingių akmens“ (1983), „Pasaulio medis“ (1986), „Magiškasis sanskrito ratas“ (1990). Oratorijoms tekstus kūrė kita didžioji kūrybinė sąmonė – lietuvių poetas Sigitas Geda, gebėjęs savaimingai atpažinti pirmapradžius dėmenis, juos meistriškai įkūnyti daugiaklodžiuose tekstuose.

Neatsitiktiniai čia ir skaičiai – dauguma kolektyvų egzistuoja dvidešimt trisdešimt  metų ir žymi Lietuvos išsilaisvinimą iš Sovietų Sąjungos. Visą sovietizacijos laikotarpį, trukusį beveik penkiasdešimt metų, lietuvių kalba, kultūra ir pasaulėjauta buvo įvairiais būdais, dažnai netiesiogiai, saugoma šviesių sąmonių ir toliau – iš kartos į kartą – perduodama dainomis, pasakomis bei jų persmelkta literatūra. Labai svarbu, kad lietuviškoji pasaulėjauta buvo ne tik saugoma, bet ir sauganti, leidusi save tapatinti su tikrąja istorija ir prigimtimi. Po SSSR griūties juntamas begalinis baltiškosios kultūros proveržis, kuris ir toliau dalosi į skirtingas menines formas, girdisi atlikėjų ir grupių gausa, priimdamas įvairiausias šiandienos praktikas ir stilius, įsiliedamas į pakitusią kasdienybę. Kaip ir kiekvienai tautai, prigimtinė kultūra bei sąmoningas jos pažinimas ir nuolatinis perkūrimas yra svarbi savasties paieškų ir tapatybės konstravimo proceso dalis, besiskleidžianti per įvairias bendruomeniškumo jungtis, visa tai paverčiant savosios kultūros ženklais pasaulyje.

0