Jūratė KATINAITĖ | Baletas su klumpėmis, arba kam priklauso teisė į tautinį meną? Pokalbis su filosofe Nerija Putinaite


Baigdami 3-iąjį Nepriklausomybės dešimtmetį dažnai pasijuntame per mažai nutolę nuo sovietmečio – esame potrauminė visuomenė, kuriai sunku išsigydyti, nes vengiama akistatos su nesena praeitimi. Sovietmetis persekioja mūsų kultūrą, vertybes, mąstymą. Viena iš temų, reikalaujančių kritinės peržiūros, – tautiškumas mene. Koks tautiškumo sampratos turinys buvo pirmosios nepriklausomybės metais (1918–1940), koks – pusšimtį sovietų okupacijos metų, ir kaip jį perėmėme ir suvokiame dabar? Atkurtoje Lietuvoje sužydėjo naujasis folklorizmas, buriasi pasaulio muzikos entuziastai, postfolkloro grupės, kuriose kūrybiškai jungiami senojo folkloro elementai su įvairiais muzikos stiliais. Taip pat egzistuoja sovietmečiu įkurtas reprezentacinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, puoselėjantis tuo laikotarpiu kurtą stilizuotą liaudies meną, ir sykiu bandantis būti aktualus nūdienos žiūrovui. 2019-ųjų pavasarį „Lietuva“ pristatė naujųjų technologijų prisodrintą spektaklį – misteriją „Dievai ir žmonės“, po kurio premjeros pokalbiui susitiko viena ryškiausių sovietmečio kultūros kritikių, filosofė, monografijų kultūros kritikos temomis autorė dr. Nerija Putinaitė ir muzikologė, sovietmečio muzikos lauko tyrėja, radijo laidų vedėja Jūratė Katinaitė.


Jūratė Katinaitė: Ansamblis „Lietuva“ jau tris dešimtmečius ieško naujos tapatybės ir būdų, kaip prisitaikyti muzikos rinkoje. Kaip vertinate jų pastangas?

Nerija Putinaitė: Ansamblis „Lietuva“ (anuomet – Valstybinis liaudies dainų ir šokių ansamblis) buvo įsteigtas pagal choreografo Igorio Moisejevo 1937 m. sovietinėje Rusijoje įkurto dainų ir šokių ansamblio pavyzdį. Tai pagrindžia dokumentai: būsimieji „Lietuvos“ vadovai lankėsi Maskvoje, mokėsi „liaudiškos“ choreografijos ypatumų. Šio modelio esmė – pasirinkti folkloro, liaudies dainų elementus ir ištobulinti, panaudojant klasikinės choreografijos ir muzikos formas. Taip siekta sukurti aukšto meninio lygio liaudišką meną. Panašūs ansambliai veikė ir kitose socialistinėse šalyse.

Vienas svarbiausių tokių ansamblių egzistavimo tikslų buvo skleisti ideologiją. Jų kurtos programos stipriai ideologizuotos. Ieškota, kaip sujungti folkloro elementus su sovietinėmis ideologemomis: akcentuotas darbo motyvas, rodyta laiminga kolūkinė kasdienybė, liaudinė skirtingų „tautų draugystė“.

Kitas svarbus dalykas buvo profesionalaus meistriškumo reikalaujantis atlikimas. Kūriniai, kuriuos atlikdavo ansambliai, buvo tiek ištobulinti ir tokio techninio sudėtingumo, kad juos atlikti galėjo tik profesionalūs dainininkai ir baleto šokėjai. Ši specifika ansamblyje išliko iki šiol.

Jei keltume klausimą, kaip ansamblis išliko atgavus nepriklausomybę, reikėtų pažvelgti plačiau – kaip sovietinė kultūra perėjo į laisvą Lietuvą. Tai įvyko daugiausia per institucijas. Atkūrus nepriklausomybę, didelis dėmesys buvo skiriamas valdžios institucijų ir funkcijų reorganizacijai, o į kultūros sektorių žiūrėta pro pirštus. Iš esmės išliko visa plačiai suprantamos kultūros organizacinė struktūra: ansambliai, Dainų švenčių ir masinės saviveiklos organizacinis centras Vilniuje ir jo padaliniai rajonuose, etatai už organizavimą atsakingiems žmonėms ir panašiai. Ansamblis „Lietuva“ kaip buvo reprezentacinis anuomet, taip ir išliko.

Šiandien ansamblis ieško naujovių, tačiau svarbiausi dalykai nekinta – patobulinti folkloro elementai, tam tikros tautiškai liaudinės ideologijos vystymas. Jis bando prisitaikyti prie naujos ideologinės konjunktūros, pasitelkia technologijas. Todėl turime gana keistą mišinį – lyg ir modernų reginį, tačiau savo struktūra ir idėja – giliai sovietinį.

Ansamblis kultūros lauke disonuoja dar ir tuo, kad dabar dauguma tokių darinių egzistuoja projektiniu-konkursiniu principu, o „Lietuva“ išlaikė reprezentacinį statusą ir, kaip valstybinis ansamblis, yra išlaikomas valstybės. Daugelis žmonių gal net nežino, kad ansamblis ir dabar gastroliuoja užsienyje, rodydamas neva tautinę kultūrą.

Ką atsakytumėte kritikams, teigiantiems, kad ansamblis nėra vien arba išvis nėra išlikęs sovietmečio reprezentantas? Yra nemažai kultūros lauko atstovų – muzikantų, šokėjų, intelektualų ir kt., – kurie tvirtina, kad ansamblis puoselėja tautinį meną. Tais pačiais 1940 m. buvo įkurtas ir ansamblis „Čiurlionis“, kurio pagrindas buvo Onos Mozoliauskaitės (vėliau Mikulskienės) vadovaujamas Vilniaus šaulių kanklininkų orkestras. O kai ji ištekėjo už Alfonso Mikulskio, jo vadovaujamą šaulių chorą sujungė su savo orkestru ir taip gimė „Čiurlionio“ ansamblis, kuris po karo išeivijoje (JAV) veikė iki 1991 m. Šis ansamblis irgi atlikdavo kūrinius, sukurtus folkloro pagrindu, tik ne taip sudėtingai išplėtotus. Tokių ansamblio „Lietuva“ atitikmenų išeivijoje būta nemažai. Todėl tiek šiapus, tiek anapus Atlanto daug kam „Lietuva“ tipiškas tautinį meną puoselėjantis ansamblis. Negana to, įžvelgiamas disidentiškas atspalvis, neva taip priešintasi rusifikacijai, puoselėta lietuvių kalba, papročiai etc.

Įdomu, kad neilgai trukus po Stalino mirties šie ansambliai išeivijoje užmezgė atsargius kontaktus su „Lietuvos“ vadovais, o paskui – išplėtojo gana intensyvius ryšius. Jie netgi perėmė sovietinės choreografijos šokius. Įvairiuose interviu patys išeivijos ansambliečiai, jų vadovai apie tai pasakoja. Jie pripažįsta, kad sovietinė liaudiška kūryba jiems buvo įdomi, o patys neturėjo kūrybinio potencialo plėtoti ją savarankiškai, todėl mokėsi sovietinės choreografijos. Prisimintina, kad nemažai išeivijos šokių ansamblių organizatorių buvo liaudies ansamblio, aktyviai koncertavusio ir 1941–1943 m., nariai. Nepamirškime, kad Juozas Lingys, ryškiausias „Lietuvos“ baletmeisteris, sovietmečiu susirašinėjo su JAV šokių organizatoriais, lankėsi JAV, kur davė patarimų, kaip šokti jo šokius.

Paradoksalu, tačiau išeivijoje, kuri priešinosi sovietinei ideologijai, tautiškumas buvo gana gausiai reprezentuojamas tais pačiais moisejeviškais pavidalais. Išeiviai atskirai organizuodavo dainų ir šokių šventes. Dainų šventės galbūt labiau išlaikė tarpukario Lietuvos dvasią, o šokių šventėse perimta sovietinė choreografija. Jose taip pat dalyvaudavo skudučių orkestrai, liaudies instrumentų orkestrai, kurių idėja buvo perimta iš sovietinio liaudies kultūros modelio. Nematyčiau ryškios skirties tarp Lietuvoje ir išeivijoje veikusių šokių ansamblių.

Gal toks bendradarbiavimas buvo labiau paplitęs tarp kairuoliškų JAV lietuvių, vadinamųjų bimbininkų (pavadinimas kilęs nuo Antano Bimbos (1894–1982) – JAV komunistų partijos nario, prosovietinio publicisto pavardės), kurie palaikė glaudesnius ryšius su sovietine Lietuva?

Iš dalies taip. Tačiau šokių šventės išeivijoje apėmė labai platų dalyvių spektrą. Juozas Lingys daugiausiai bendravo su „Grandinėlės“ ansamblio vadovais Liudu ir Ale Sagiais. Sagys, kad ir kuriai išeivių kategorijai jį priskirtume, buvo ir ne vienos išeivijos šokių šventės organizatorius.

Chorų atveju perskyra tarp komunistinių nuostatų „pažangiečių“ ir patriotinių išeivių buvo žymiai aiškesnė. Tačiau dainų šventėse greitai iškilo kalbos ir meistriškumo problema. Augo nauja karta, kuriai lietuvių kalba tapo iššūkiu, o į šokių šventes, kur nereikėjo kalbos, buvo galima pritraukti daugiau jaunimo.

Ar taip buvo „pernešama“ ideologija? Pavyzdžiui, šokiai darbo tematika – sunkiai atpažįstamas ideologinis kodas. Kita vertus, kažin ar sovietmečiu sukurto šokio perėmimas – be bendro ideologinio konteksto – turėtų būti vertintinas kaip ideologijos smelkimasis. Dainos tekstas, net jei ir švelniai ideologizuotas, identifikuojamas daug lengviau.

Folkloristai ypač aštriai ginčijasi dėl atlikimo autentikos. Yra gana radikalių požiūrių.

Reikalas tas, kad šiais laikais mes suvokiame etninį tautiškumą ir jo puoselėjimą pagal sovietmečiu išugdytus standartus. Masiškai atliekami tautiniai šokiai, tam tikri tautinių rūbų variantai ir kiti atributai dažnai turi nedaug ką bendra su senąja autentika ir senąja etnografija. Tačiau pripažinkime, kad plačiai skleista sovietmečio liaudies kultūra yra tapusi savita antrąja autentika.

Tokia liaudies kultūra turi teisę egzistuoti šalia kitokių kultūros apraiškų. Tuomet – kodėl ją kritikuojame? Todėl, kad ji, valstybiškai aprobuota, monopolizuoja tautinės kultūros lauką. O kuo tai blogai? Tuo, kad tam tikra prasme ji vis tiek yra tautinės raiškos surogatas. Ji primityvina ir apriboja tautiškumo supratimą.

Naujojoje „Lietuvos“ ansamblio programoje – misterijoje „Dievai ir žmonės“ – tautiškumas jau siejamas su „egzotika“: pasitelkiamas gerklinis dainavimas, stengiamasi paprastinti, primityvinti choreografiją, siekiama archaikos įspūdžio. Tautiškumas susietas su priešistorine, primityvia kultūra. Visa tai gali egzistuoti, jei nepretenduotų į oficialų tautiškumo monopolį. „Lietuva“ yra vienintelis valstybės išlaikomas tautinio meno ansamblis. Tad jo formuojama kultūra tampa monopolizuojančia tautinio meno sektorių. Jei šis ansamblis egzistuotų lygiomis teisėmis su kitais tautinio ir netautinio meno kolektyvais – apie tai mes nediskutuotume.

Dar norėčiau sugrąžinti į pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikus, kai valstybės ideologija taip pat buvo paremta tautiškumo idėja. Tautiškumas anuomet turėjo du jį maitinančius šaltinius: pirmasis – sodietiškas gyvenimas ir folkloras, antrasis – mitologizuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija su pagonybės prieskoniais – pilys, kunigaikščiai, vaidilutės, žyniai, aukurai etc. Žodžiu, lietuviškoji didybė. Kai pasirodė Jūsų kritiška programos „Dievai ir žmonės“ recenzija, dauguma Jums prieštaraujančių komentatorių telkėsi būtent šią – prieškariu suformuotą – tautiškumo ideologiją. Neva ansamblis „Lietuva“ remiasi senąja, prieškario tautiškumo samprata, o ne sovietiniais stereotipais.

Nėra pagrindo teigti, kad sovietmečiu tautiškumas būtų buvęs imtas ir kurtas iš naujo. Buvo perimami prieškariu kurti elementai, jie perkuriami. Naudojamasi prieškariu tautiškumą stiprinusiais elementais ir tautiniais sentimentais: „Lietuva“ ir buvo sukurta tam, kad išnaudotų tautinį sentimentalumą. Tačiau jį pritaikydama sovietinėms reikmėms. Sovietmečiu vyko ne lūžis, o laipsniška kaita.

Pirmosios nepriklausomybės metais Lietuvoje buvo daugybė stilizuotų liaudiškų atributų, per šventes puoštasi tautiniais kostiumais. Ilgainiui nusistovėjo dailininko, tekstilininko Antano Tamošaičio sukurti tautiniai kostiumai. Jų būta labai brangių, todėl tokius kostiumus galėjo įsigyti tik laikinosios sostinės ponios. Tai buvo tipiškas miesto kultūros produktas; tokių buityje buvo ir daugiau. Apskritai Europoje tuomet buvo didelis folkloro ir liaudies meno studijų pakilimas. Tie kostiumai nebuvo kaimiški – vyravo ne grubus lininis audinys, o šilkas, prie jo derinti koralų vėriniai. Tai buvo šventinis kostiumas.

Pokariu dailininkai, kūrę kostiumus liaudies ansambliui („Lietuvai“), kurį laiką dar vadovavosi tamošaitiškais standartais. Vėliau buvo daug eksperimentuojama. Sovietmečiu kurtas tautinis kostiumas buvo skirtas masėms – kaip koncertinis rūbas, išreiškiantis valstietiškos liaudies tradicijas. Jis buvo standartizuojamas ir nuolat „tobulinamas“. Tai, ką reprezentaciniuose koncertuose atlieka „Lietuva“, kokiais rūbais apsirengusi, yra sovietinis produktas.

Kodėl dabar tautinis kostiumas nėra paplitęs? Sovietmetis suformavo supratimą, kad tautinis kostiumas yra ne šventinis, bet koncertinis. Buvo griežtai reglamentuota, kur ir kaip jį galima vilkėti. Pavyzdžiui, šiaip sau išeiti į gatvę vilkint tautinį kostiumą Rusijos Spalio revoliucijos minėjimo dieną būtų buvę pernelyg drąsu. Bet jei esi kokio saviveiklinio dainų ir šokių būrelio narys, tai gali eiti pasipuošęs tautiniu kostiumu paradinėje eisenoje su ansambliečiais, paskui gal net nusifotografuoti. Buvo aiškios ribos, kada ir kur gali demonstruoti tautiškumą, kuris net nebuvo tavo asmeninis, veikiau – paprastos liaudies atributas. Laisvėjimo nuo sovietiškumo ženklas buvo tas, kad moterys į Sąjūdžio mitingus ar posėdžius ėjo apsirengusios tautiniais kostiumais.

Kiek įdomesni yra „Lietuvos“ kūrybiniai pastatymai, operos apie viduramžiškus žygius. Tačiau nepamirškime, kad sovietmečiu lietuviška tautiškoji savimonė buvo labai stipriai grindžiama lietuvių kovų su kryžiuočiais mitologema. Buvo išnaudojami romantiniai prieškario lietuvių sentimentai, įtvirtinant ideologemą, kad „Vakarai“ visuomet buvę priešiški Lietuvai. Kaip mitas buvo populiarinami Pilėnai. Šiandien ansamblis „Lietuva“ šiuos siužetus yra įtraukusi į savo repertuarą. Su prieškario vaizdiniais tai teturi menkas sąsajas.

Mano supratimu, reikia vertinti visumą, ne atskirus elementus. Sovietmečiu „Lietuva“ bent kurį laiką veikė kaip centrinė liaudinio tautiškumo laboratorija. Joje kūrusiems menininkams buvo nubrėžtos labai aiškios gairės ir ribos. Vienas iš reikalavimų – liaudies (valstietiškos) gyvensenos, buities ir darbo temos. Ideologiniai siužetai, su kuriais siejami lietuvių istoriniai sentimentai. Šiandien mes tas ribas jau vertiname kaip būdingas pačiam tautiškumui, o šių ribų peržengimą turbūt būtume linkę laikyti paties tautiškumo paniekinimu.

Sovietmetis nebuvo vienalytė epocha, skiriami jo etapai: vienoks jis pokariu, kitoks 7-uoju dešimtmečiu, dar kitoks vėlyvuoju periodu. Tautiškumo gairės ir ribojimai – irgi ne visada buvo vienodi. Antai Vilniaus universitete veikė studentų dainų ir šokių ansamblis, kaip atitikmuo „Lietuvai“, bet vėliau šalia jo jau radosi folkloro ansamblis „Ratilio“. Ar ir jis irgi buvo ideologiškai suvaldytas? Savaime suprantama, kad jie negalėjo dainuoti tremtinių dainų ar miesto romansų, turėjo propaguoti senąjį folklorą. Tad kokių apribojimų būta?

Repertuaras, aišku, buvo prižiūrimas, tvirtinamas komjaunimo ar kitų už tai atsakingų vadovų. Tačiau neabejotinai folkloristai pateikė stilistinę alternatyvą dainų ir šokių ansambliui. Vėliau ir jie buvo pakviesti dalyvauti Dainų šventėse, įtraukti į sovietinę meno saviveiklos sistemą. Folkloro ansambliai toli gražu nebuvo draudžiami, bet prioritetas teiktas stilizuotam liaudies menui.

Be abejonės, skirtingais sovietmečio etapais būta skirtumų. Pokariu ir ankstyvuoju postalininiu laikotarpiu būta vienaip, o Atšilimo metais jau buvo užaugusi nauja karta. Tad apie 1965 m. konstatuota meno saviveiklos krizė ir smukęs susidomėjimas stilizuota tautine kultūra. Pokariu žmonės kur kas atviriau priimdavo naująjį sovietinį stilizuotą liaudies meną – tai aiškinčiau kaip okupacijos traumą. Vykstant sovietizacijai, rusifikacijai, žmonės atvira širdimi priėmė bet kokias tautiškumo apraiškas. Tačiau Atšilimo laikotarpiu situacija pasikeitė. Radau faktų, kurie rodo, kad „Lietuva“ po 1965 m. koncertuodavo daugiausia kaimiškose vietovėse ir užsienyje. Na, žinoma, dar per valstybines šventes su ideologiniu repertuaru.

Taigi jau tada apsižiūrėta, kad stilizuotas, paprastiems saviveiklininkams kai kada sunkiai įkandamas menas, nebedomina sovietinės visuomenės. Tuomet pradėta skatinti burtis liaudiškos muzikos kapelas ir folkloro ansamblius – kaip patrauklesnę alternatyvą. LRT buvo įsteigta pavyzdinė liaudiškos muzikos kapela, taip pat ansamblis „Armonika“. Jie taip pat propagavo kaimišką kultūrą – bet paprastesnę, artimą paprastam kaimietiškumui, o ne pseudokaimiškai, ištobulintai jos versijai. Tačiau repertuaras ir šiuo atveju buvo ideologizuojamas – kurtos tarybinės kolūkietiškos tematikos dainos, dainos apie laimingą dabartį.

Bet jų repertuare buvo ir meniškai stiprių dalykėlių. Prisimenu Broniaus Kutavičiaus pjesę „Mykoliuko smuikelis“, įkvėptą lietuvių literatūros klasiko Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“. Tarp negrabaus smuiko džyrinimo lyg refrenas vis nuskamba paprastutis, banalus dvieilis: „Kai noriu – rimtai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju“. Ir tas monotoniškas džyrinimas, regis, pasakoja skaudžią Mykoliuko istoriją...

Repertuaras nebuvo vienalytis ideologinis kamšalas. Tarp politiškai reikalaujamų dalykų būdavo įterpiami ir subtilesni, ko žmonės ilgėjosi. Toks buvo sovietinės kultūros pavidalas. Bet pabrėžiu, kad būtent kaimiška kultūra ir folkloras buvo stipriai propaguojami. 7-ojo dešimtmečio viduryje su roko muzika į Lietuvą įsiveržė ir Vakarų kultūra. Todėl folklorinių ansamblių steigimas aukštosiose mokyklose buvo sutinkamas palankiai – kad jaunimą atitrauktų nuo roko, kuriame buvo įžvelgta reali grėsmė režimui.

Nors dabar vyresni folkloristai prisimena savo jaunystę kaip tam tikra prasme disidentinę, tačiau režimui folklorinis judėjimas buvo daug parankesnis nei domėjimasis roko muzika. Tiesa, valdžia neuždraudė besisteigiančių roko ansamblių, tačiau ir juos stengėsi neutralizuoti. Ansambliai buvo stebimi, institucionalizuoti, priskirti prie gamyklų, aukštųjų mokyklų komjaunimo veiklos. Tuo ypač susirūpinta po Romo Kalantos susideginimo. Tuomet galima matyti valdžios pastangas sudaryti geresnes sąlygas folkloriniam judėjimui, kraštotyrai, organizuojant jaunimo ekspedicijas į kaimus – rinkti liaudies dainų, buities rakandų, – kad atitolintų nuo Vakarų kultūros įtakų.

Grįžtant prie „Lietuvos“, galima teigti, kad sovietmečio pabaigoje ji jau buvo praradusi įtaką žmonėms. Jau buvo įvairesnių saviraiškos galimybių, tad ji virto tik nuobodžiu oficiozu. „Perestroikos“, ypač Sąjūdžio, laikais bendrame liaudiškai tautinės kultūros kontekste šis kolektyvas buvo beveik nepastebimas.

Paradoksalu, tačiau atkūrus Nepriklausomybę ansamblis pajuto naują perspektyvą ir vėl įsitvirtino kaip oficialus-reprezentacinis.

Pasižvalgykime po kaimyninius kraštus. Latvijoje sovietmečiu buvo „Lietuvos“ atitikmuo – ansamblis „Daile“, tačiau dabar jo nebėra. Tiesa, yra entuziastų ansamblių, kurie vis dar puoselėja sovietmečiu kurtą stilizuotą tautinį meną, tačiau jie nėra išlaikomi valstybės ir neturi oficialaus statuso. Estijoje tokio ansamblio išvis nebuvo; tiesa, liaudies muzikos ansamblis 6-ajame dešimtmetyje buvo įkurtas prie Estijos radijo. Taip pat Estijoje būta saviveiklinių dainų ir šokių ansamblių prie gamyklų, aukštųjų mokyklų. Tuo tarpu Lenkijoje toks ansamblis kaip „Lietuva“ yra. Tai „Śląsk“, lietuviškai – „Silezija“. Jie ir toliau puoselėja stilizuotą liaudies meną, šokius su storomis dirbtinėmis kasomis, priklijuotomis blakstienomis, ryškiaspalviais „tautiniais“ rūbais. Jie, kaip ir „Lietuva“, bando prisitaikyti prie naujų laikų, rengti programas su bigbito ir kitų stilių priemaišomis. Žinoma, tematika jau nauja, reflektuojanti lenkų tautos patirtį, karo, pokario traumas. Tačiau „Śląsk“ nesibodi liaudiškais instrumentais atlikti Mozarto „Requiem“, ir tuo didžiuojasi. Žodžiu, ansamblis bando prisitaikyti visokiais būdais.

Latvių šokių ansamblis „Daile“ nustojo egzistuoti, tačiau bene jo pagrindu 1990 m. susibūrė ansamblis „Dailrade“, kuris yra valstybės finansuojamas, bet nėra valstybinis kaip „Lietuva“. Tačiau „Dailrade“ stilius yra toks pat liaudiškai baletinis-operinis.

Žlugus režimui, reprezentaciniams sovietinių laikų ansambliams kilo panašūs iššūkiai. Jie išnyko arba ieškojo ir ieško vietos naujoje situacijoje; ir pasirinkti būdai panašūs. „Lietuva“ irgi daro tokius eksperimentus – liaudiškais instrumentais atlieka klasikinius kūrinius. „Dailrade“ pasirodymams naudoja Raimondo Paulo muziką.

Estijoje ir Latvijoje sovietmečiu tokių stiprių valstybinių ansamblių nebuvo. „Daile“ įkurtas tik 1968 m. ir labai lygiavosi į „Lietuvą“. Estams visgi nepavyko įsteigti tokio tipo oficiozo. Latviai bandė kurti panašią choreografiją į Juozo Lingio, bet, matyt, neatsirado ryškių asmenybių, kurios tuo kūrybiškai užsiimtų. „Lietuva“ buvo ryškiausias pavyzdys „Pribaltikos“ respublikose.

Siečiau tai su dviem faktoriais. Pirma – su ryškiomis asmenybėmis. Lietuvoje dirbo Jonas Švedas, kurio požiūris į liaudies kultūros vystymą sutapo su sovietiniu, o asmeninė ambicija skatino siekti kuo aukštesnių rezultatų. Antra – su skirtingomis kultūrinėmis tradicijomis. Lietuvoje svarbų vaidmenį atliko katalikiška tradicija, polinkis į veiksmo stebėjimą, o ne dalyvavimą. Estai ir latviai yra labiau dainuojančios tautos. Jie patys linkę dalyvauti, o ne stebėti. Jų ir Dainų šventės sovietmečiu buvo kiek kitokios nei Lietuvoje, labiau įtraukiančios. O Lietuvoje Dainų šventės būdavo kaip spektaklis, kurį stebi neįsitraukdamas. Šis skirtumas buvo akivaizdus. Parodomasis liaudies menas buvo teatralizuotas. „Lietuvos“ ansamblio programos buvo komponuojamos kaip pasakojimai, kuriuos reikia sekti, stebėti kaip spektaklį. Juozo Lingio sukurti šokiai – siužetiniai, jie pasakoja kokią nors istoriją. Esame labiau teatrinė kultūra. Manau, kad tai būdinga ir Lenkijai.

Pavyzdžiui, „Lietuvos“ vadovas Jonas Švedas sakydavo, kad šokiai turi būti sudėtingi ir greiti, norint, kad būtų įspūdingas reginys. Ne kad būtų smagu šokti, bet žiūrėti į šokančius. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje liuteroniškų apeigų tradicija yra labiau įtraukianti dalyvaujančius. Tuomet jei pats šoki ar dainuoji – tokio stulbinamo meistriškumo nereikia, ir bendra kultūros kaita vyksta kitaip.

Paweło Pawlikowskio filme „Šaltasis karas“ (2018) pasakojama tokio prestižinio ansamblio Lenkijoje istorija. Filme daug ironijos. Pavyzdžiui, rodoma, kaip iš kaimo pijokėlio dainelės išplėtojama didingo skambesio, sudėtingos harmonizacijos kompozicija chorui ir liaudies instrumentų orkestrui. Įdomu, kad Lenkijoje kilo daug diskusijų – dalis žmonių filmą suprato tiesiogiai, kaip paminklą tautinei kultūrai. Galbūt ir Lietuvoje būtų panašių reakcijų, jei kas sukurtų daugiaprasmį filmą apie „Lietuvą“.

Galimas dalykas. Po „Dievų ir žmonių“ premjeros daugelis žmonių jautėsi pakylėti, socialiniuose tinkluose buvo daug euforijos. Misterija patiko daugybei išsilavinusių žmonių. Nemažai jaunimo išsakė savo susižavėjimą.

Manyčiau, kad šis spektaklis pataiko į ideologinę tautiškumo paklausą, atliepia archajinės Lietuvos, kaip kokios amžinai prarastos Atlantidos, ilgesį. Tokių mitų yra ir gali būti, bet mane labiausiai stebina, kad tai siejama su tautiškumu. Žmonėms, kad ir kokiai tautai jie priklausytų, patinka fantazijos, dievų ir pasaulio kilmės mitai. Tai pasakos suaugusiems.

Ar ši euforija nėra susijusi su tuo, kad dar labai daug žmonių su ilgesiu prisimena savo pačių dalyvavimą tokių ansamblių veikloje, Dainų šventėse? Yra tokių šeimų, kuriose kelios kartos šoko ar dainavo Vilniaus universiteto ansamblyje. Jiems tai – savasties dalis, jie niekada nesutiks, kad atstovavo sovietinei ideologinei kultūrai. Jie įsitikinę, kad puoselėjo tautiškumą.

Manau, kad tai yra ne tik buvusių ansambliečių savasties dalis. Visuomenė buvo pripratinta prie tokios kultūros. Mane labiau stebina jaunimas, kuris neatpažįsta sovietinių ideologinių ir stilistinių klišių. Turbūt per mažai apie tai kalbama. Apskritai mažai diskutuojama, kas yra tautinė kultūra, kokia ji galėtų būti, ar tikrai mitologinė archaika, kovos su kryžiuočiais yra mūsų autentiško tautiškumo branduolys. Prieškariu buvo daug diskusijų tokiais klausimais, kaip antai – ar tautinis menas yra tik toks, kuriame yra tautiniai elementai? Man regis, kad mes pametėme tą giją, todėl kultūros desovietizacija vyksta be galo lėtai. Kitos sritys, susijusios su valstybės valdymu, teisėsauga turėjo greičiau keistis, nes joms įtaką darė ir Europos Sąjunga. Kultūros desovietizacija stringa, o ji gali vykti pirmiausia per savirefleksiją.

Jūs sakote, kad mums stinga diskusijų apie tai, kokia turi būti tautinė kultūra XXI a. Pavyzdžiui, Vokietijoje toks fenomenas kaip vokiečių muzika yra išstumtas iš diskusijų arba pats terminas vartojamas su neigiama konotacija. Tai susiję su nacizmo trauma. Neseniai apie tai diskutavau su prestižinio šiuolaikinės muzikos festivalio Berlyne vadovu. Pasak jo, vokiečių muziką kuria visi, kas gyvena Vokietijoje, – ar tai būtų etninis saksonietis iš Drezdeno, ar bavaras iš Miuncheno, ar korėjietis, reziduojantis Berlyne. Visi jie kuria Vokietijos muziką, o definicija „vokiečių muzika“ eliminuota iš vartosenos.

Vokiečiai daug metų reflektavo savo patirtį: iš pradžių įvardijo, išgyveno traumą, vėliau ieškojo būdų prie jos prisitaikyti, apsivalyti. Bet dabar įtampos šiuo klausimu Vokietijoje jau mažesnės. Jie jau išsiaiškino savo praeitį ir atrado su ja santykį. Pas mus diskusijų ir refleksijos per mažai. Sovietmečio patirtis suformavo labai siaurą supratimą apie tai, kas yra tautiška.

Turime permąstyti karo, sovietmečio padarinius, nusistatyti santykį su savo praeitimi. Bent pripažinti, kad šiandien kuriama kultūra yra ne mažiau tautinė nei dainos ir šokiai, kuriuos laikome tautiniais; kad tautiškumą formuojame šiandien. Beje, sovietmetis taip pat labai stiprino idėją, kad tautiškumo pavidalų reikia ieškoti tik praeityje, nes kūrė internacionalinę dabartį ir ateitį.

Per trisdešimt metų turime didelę šiuolaikinio folkloro, postfolkloro įvairovę. Kokius muzikantus ar grupes galėtumėte išskirti kaip jums patinkančius, laisvus nuo sovietinio kultūrinio paveldo?

Kokia muzika man patinka? Onutės Narbutaitės kūryba. Man tai ir yra tautinė muzika. Tai, kas byloja apie – mums, čia gyvenantiems – svarbius dalykus ir yra aukšto meninio lygio. Šiuolaikinės folkloro improvizacijos irgi gali būti aukšto lygio. Bet sakyti, kad tik tai, kas susiję su folkloru, yra tautiška – nėra pagrindo.

0