Asta PAKARKLYTĖ | Lietuvos moterys kompozitorės: nuo mažumos iki lyderių per trisdešimt metų


2019-ieji Lietuvos muzikos kultūros moterims buvo įspūdingi: Mirga Gražinytė-Tyla „Classic FM“ paskelbta geriausia pasaulyje dirigente moterimi, Asmik Grigorian Tarptautiniuose operos apdovanojimuose išrinkta geriausia pasaulyje operos soliste, kompozitorė Lina Lapelytė, kartu su rašytoja Vaiva Grainyte ir režisiere Rugile Barzdžiukaite, apdovanotos pagrindiniu Venecijos bienalės prizu – „Auksiniu liūtu“ už bendrai sukurtą operą-performansą „Saulė ir jūra“.

Apskritai Lietuvos kompozitorėms sekasi puikiai. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo susiformavo jų stipri kritinė masė, ir jau kurį laiką vyksta grandininė branduolinė reakcija. Jos gauna svarbių kūrinių užsakymų Lietuvoje ir užsienyje, jų muzika skamba tarptautinėse scenose, jos sulaukia pozityvių įvertinimų ir apdovanojimų tiek šalies vietiniame kontekste, tiek svetur, – jos gyvena kūryba ir iš kūrybos. Pastaruoju metu Lietuvos kompozitorės tarptautinėje muzikos arenoje yra aktyvesnės ir geriau matomos nei vyrai.

Lietuvos muzikos kultūros moterys – lyderės be kvotų

Onutė Narbutaitė – vienintelė kompozitorė iš Baltijos šalių – kartu su kitais 49 kompozitoriais iš viso pasaulio buvo pakviesta dalyvauti „Kronos“ kvarteto projekte „50 for the Future“. Projekto dalyviai – skirtingų meninių ir idėjinių krypčių atstovai, tarp kurių tokios žvaigždės kaip Laurie Anderson, Philipas Glassas ir Terry’is Riley’is. Justė Janulytė gavo užsakymą iš vieno svarbiausių Europos šiuolaikinės muzikos festivalių „MaerzMusik“; o 2019-ųjų pavasarį šioje Berlyno „Konzerthaus“ premjeroje apsilankęs postdraminio teatro vizionierius Heineris Goebbelsas teigė išgirdęs jos kūrinyje „tikrą XXI amžiaus muziką“. Ramintos Šerkšnytės muzikos albumą išleido „Deutsche Grammophon“, o jos kūrinius įrašė dirigentės Mirga Gražinytė-Tyla ir Giedrė Šlekytė kartu su „Kremerata Baltica“, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir ryškiais lietuvių solistais. Kompozicijos studentės Monikos Zenkevičiūtės kūrinys šiemet pateko į pasaulinio radijo įrašų forumo „Tarptautinė kompozitorių tribūna“ TOP-10.

Ir tai toli gražu ne viskas. Žibuoklė Martinaitytė, Egidija Medekšaitė, Rūta Vitkauskaitė, Justina Repečkaitė – dar kelios Lietuvos kompozitorės, kuriančios savito braižo muziką ir veržliai, sėkmingai veikiančios tarptautinėse kūrybos teritorijose. Be to, kad jų kūryba gyvai skamba Londone, Paryžiuje, San Franciske, Pekine ar Vilniuje, vietinės ir užsienio auditorijos dėmesį kūrėjos pritraukia ir kitomis formomis. Pavyzdžiui, 2019 m. pavasarį nepriklausoma JAV alternatyvios klasikinės ir eksperimentinės muzikos įrašų kompanija „Starkland Records“ išleido naują Žibuoklės Martinaitytės muzikos albumą, su kuriuo ji praūžė pro amerikietiškas naujosios muzikos radijo programas, tarp kurių – tokios įtakingos autorinės laidos kaip „New Sounds“ su Johnu Schaeferiu ar „Classical Discoveries“ su Marvinu Rosenu. Tuo pat metu Egidijos Medekšaitės kūryba sulaukė išsamios Christopherio Foxo mokslinės publikacijos šiuolaikinės muzikos žurnale „Tempo“, kurį leidžia Kembridžo universiteto leidykla.

Daugelis paminėtų moterų kompozitorių šiuo metu gyvena (ar anksčiau gyveno) užsienyje, tad kyla klausimas: galbūt joms sekasi sklandžiai tik už Lietuvos ribų? Nieko panašaus! Didžiausia kultūros institucija šalyje – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – šiemet pristatė Ritos Mačiliūnaitės šokio operą „Amžinybė ir viena diena“ (apie tokio dydžio užsakymą svajoja, matyt, svajotų kiekvienas kompozitorius). Ši kompozitorė taip pat nuolat kuria muziką teatro bei šokio spektakliams; nors čia dominuoja kompozitoriai vyrai, ji reiškiasi labai sėkmingai: tai pagrindžia net keli pagrindiniai Lietuvos teatro apdovanojimai už muziką įvairiems sceniniams pastatymams. Labai produktyviai kuria ir Zita Bružaitė, regis, galinti parašyti bet ką – tiek simfoninę partitūrą, tiek mišias ar dainą vaikams. Kad ir ko ji imtųsi, tai atrodo parašyta lengva meistro ranka ir yra nuolat „gaudoma“ Lietuvos muzikos atlikėjų. Z. Bružaitė tiesiog sprogsta energija, idėjomis ir projektais, todėl dar pirmininkaudama Lietuvos kompozitorių sąjungai buvo praminta „atomine“.

Senųjų demokratijų uždaviniai

Pastaruoju metu demokratiškasis pasaulis vis labiau nerimsta dėl kvotų – dažniausiai lyčių kvotų ir lygių moterų galimybių – politikos, mokslo, verslo, kultūros, meno ir kitose sferose. Prieš porą metų Holivude prasidėjo tarptautinis kino industrijos judėjimas „50:50 iki 2020“, kurio tikslas – siekti moterų, LGBTIQA+, neįgaliųjų ir etninių mažumų atstovų lygių galimybių kino industrijoje. Tai padaryti numatoma iki 2020-ųjų, suteikiant jiems 50 proc. pozicijų įvairiuose šios industrijos lygmenyse: nuo strateginių sprendimų priėmimo tarybose iki kūrybinio turinio kūrimo, atlikimo ir vaidmenų filmuose.

Beveik tuo pat metu Europoje susiformavo panaši iniciatyva, kuria siekiama lyčių pusiausvyros muzikos sektoriuje ir pramogų industrijoje – iki 2022 m., ir scenoje, ir užkulisiuose. Tarptautinį judėjimą „Keychange“ inicijavo įvairių žanrų naujosios muzikos paramos fondas „PRS Foundation“ Jungtinėje Karalystėje; dabar šią iniciatyvą remia Europos Sąjunga, o prie judėjimo prisijungė daugiau kaip 150 muzikos festivalių visame pasaulyje – nuo Lenkijos ir Estijos iki Australijos, Kanados ir Pietų Korėjos, – kurie pasižada siekti lyčių pusiausvyros užsakant naujus kūrinius, sudarant koncertų ir atlikėjų programas, skirstant honorarus ir pan.

Žymūs tarptautiniai projektai (tokie kaip „Women in Music“) arba idėjų kalvės (kaip Kalifornijos universiteto „The Annenberg Inclusion Initiative“) įvairiais pjūviais tiria moterų, kaip muzikančių, statistikas. Visos jos, skirtingais aspektais, atskleidžia netolygią, kartais net triuškinančią moterų padėtį: pasaulio muzikos sektoriuje moterų iš viso yra tik apie 30 proc.

Šiuo metu muzikos srity Lietuvoje iš viso reiškiasi apie 37 proc. moterų kompozitorių; ir nepaisant gana mažo skaičiaus, jos veikia labai efektyviai. Tikimybė gauti užsakymą ar apdovanojimą, sulaukti dėmesio ar būti pristatytoms užsienyje dabar yra didesnė nei vyrams. Apskritai, žvelgiant į aktyvių Lietuvos kompozitorių iki 50 metų amžiaus statistiką, moterys sudaro jau 49 proc. kūrėjų, ir šis proveržis įvyko per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų – moterys veržliai imasi organizacijos, sėkmingai įgyvendina skirtingus projektus, vadovauja įvairių lygmenų kultūros institucijoms, priima sprendimus tarybose. Visame Lietuvos kultūros sektoriuje dirba daugiau kaip 60 proc. moterų. Kitaip tariant – jeigu Lietuvos kompozicinės muzikos kontekste norėtume svarstyti lyčių kvotas, jas įvesti galėtume nebent vyrų atžvilgiu.

Naujųjų pokomunistinių demokratijų galimybės

Be abejo, Lietuvoje gausu probleminių lyčių lygybės aspektų. Pavyzdžiui, jei už tą patį darbą moterims mokama mažiau – vėliau jos gaus ir mažesnes pensijas. Darbo rinkoje vis dar paplitęs „stiklo lubų“ reiškinys, kuriantis nematomus dirbtinius barjerus moterų karjeroms; mažai moterų užima vadovaujančias pareigas politikoje ir privačiame versle. Moterys labai retai patenka į Vyriausybę, o šiųmetinių Europos Komisijos vadovės raginimų Lietuvai deleguoti moterį vietiniai valdantieji nė nesvarstė. Apskritai – Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) skelbiamas lyčių lygybės indeksas atskleidžia, kad Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių yra sąrašo gale. Ką jau kalbėti apie lygias LGBTIQA+ ar neįgaliųjų galimybes Lietuvoje. Tai – iššūkiai, kuriuos dar teks įveikti.

Nepaisant to, būtent kompozitorėms sekasi kaip niekada puikiai, nors dar prieš trisdešimt metų apskritai kūrė vos keletas moterų. Dabar moteris kompozitorė Lietuvoje yra norma, ir papildomai apie tai šiandien niekas nebediskutuoja; nors užsienio muzikos profesionalai į tokią situaciją žvelgia su didele nuostaba ir tvirtai konstatuoja, kad Lietuvos muzikos moterys yra naujasis šalies kultūros „prekinis ženklas“. Ir tai įvyko be jokių specialių kvotų, specifinių aplinkų, skirtų moterų saviraiškai, ar dirbtinių kūrybiškumo skatinimo priemonių; be jokių feministinių judėjimų ar protesto akcijų. Šią galimybę atvėrė turbulenciški politinės, ekonominės, socialinės Lietuvos santvarkos pokyčiai, ir Lietuvos moterys šios galimybės nepraleido.

Žlugus Sovietų Sąjungai, stipriai sumenko kompozitoriaus profesijos statusas – prestižas, privilegijos, honorarai, žlugo didelė dalis muzikos sklaidos infrastruktūros, susijaukė kultūros finansavimo sistema. Kompozitoriaus profesija – iki tol buvusi svarbi sovietinės propagandos aparato dalis – tapo tiesiog „nesvarbiu“ darbu, kuris kritinių santvarkos pokyčių etapu mažai kam rūpėjo. O kartu, perėjus prie rinkos ekonomikos, atsirado daugybė kitų veiklos alternatyvų, tad „aktyvieji ir ambicingieji“ vyrai iš nepraktiškų ir nepelningų profesijų ėmė trauktis į privataus verslo, finansų, teisės, technologijų, nekilnojamojo turto, statybų ir transporto, pagaliau – į komercinės muzikos sferas, tiesiog apleisdami didelius „plotus“ ir juos palikdami moterų saviraiškai. Šių „plotų“ valstybinį finansavimą vėlgi spręsdavo daugiausia vyrai, todėl išlaidos „moteriškiems“ sektoriams (švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, socialinė apsauga) buvo finansuojamos pagal likutinį principą.

Vėliau įsijungė kiti mechanizmai: pradėjo augti kritinė moterų kompozitorių masė, gausėjo sėkmingų moterų kompozitorių pavyzdžių – jų darbai sulaukdavo dėmesio ir įvertinimų, ilgainiui stereotipai kito, stiprėjo moterų pasitikėjimas savo kūrybiškumu. Neliko moterų diskriminacijos stojant į kompozicijos studijas, gaunant užsakymus, dalyvaujant atrankose, pelnant apdovanojimus. Kai valstybės, o vėliau ir kultūros sektoriaus, padėtis stabilizavosi, moterys kompozitorės jau buvo natūrali ekosistemos dalis. Dar daugiau – kompozicijoje jos ėmė lyderiauti.

Dar vienas aspektas yra susijęs su emigracijos bangomis. Kai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, o 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą atsivėrė sienos, kompozitorėms nebeliko jokių kliūčių keliauti, studijuoti, reziduoti, kolaboruoti, tobulintis, dirbti ir gyventi užsienyje. Kūrybinė moterų kompozitorių veikla ir jų sėkmės istorijos užsienyje (išryškinamos ir vietinės žiniasklaidos), tapdavo įkvepiančiais pavyzdžiais jaunajai Lietuvos moterų kompozitorių kartai.

Lyčių kvotos: problema ar sprendimas?

Padėtis panaši ir kitose Baltijos šalyse, todėl su kolegomis iš Latvijos ir Estijos juokaujame, kad šiame regione reikėtų rezervuoti specialias vietas vyrams – juk muzikos kultūros sektoriuje dabar sunkiausia vidurinės kartos vyrams (pastarieji jau nebeturi jaunosios kartos galimybių, bet dar nėra užsitikrinę to, ką turi vyresnė karta). O kalbant rimtai, tiek užsienyje, tiek Lietuvoje netyla diskusijos, ar lyčių kvotų politika yra tinkamiausias įrankis siekiant lygių galimybių. Be to, lyčių kvotos Lietuvoje neigiamai vertinamos ir dėl sovietmečiu taikytų priemonių, kuriomis buvo deklaratyviai siekta didinti moterų skaičių politikoje. Didesnių politinių galių kvotos moterims nesuteikė – valdžia vis tiek likdavo koncentruota vyrų rankose, o tokia praktika priminė tik dirbtinai palaikomą prievolę. konstruktą.

Lyčių kvotas galima vertinti kaip diskriminuojančią, nedemokratišką, net žeminančią priemonę, kuri tarsi skelbia, jog be kvotų asmuo nebūtų pasiekęs to, ką gavo, nebūtų patekęs ten, kur atsidūrė, ir nebūtų nusipelnęs to, kuo buvo įvertintas. Kvotų atveju pasirinkimas tarytum grindžiamas biologine lytimi, o ne individualia kūrybos kokybe. Kvotos reiškia, kad tam tikra lytis nepajėgi lygiomis sąlygomis konkuruoti, todėl įvedama „nepaprastoji padėtis“. Ačiū, ne!

Tai atrodo beveik taip pat nepriimtina, kaip ir „moterų muzikos koncerto“ ar „moterų kūrybos festivalio“ formatai – tarsi būtų pristatoma kažkokia išimtis ar mažuma, – tai, ką reikia specialiai išskirti ir sufokusuoti, kad būtų pamatyta. Neįtikėtina, bet į tokį formatą „MaerzMusik“ festivalyje, kuris laikomas progresyviu muzikos renginiu, buvo įsprausta ir straipsnio pradžioje minėta Justės Janulytės premjera. Prieš koncertą vykusioje diskusijoje ir pačios kompozitorės (Justė Janulytė ir amerikietė Ashley Fure) stebėjosi, kaip atsidūrė tokiame formate. Tačiau vėliau kalbintas festivalio kuratorius Bernas Odo Polzeris situaciją pakomentavo maždaug taip: jeigu šios problemos nėra Lietuvoje, tai dar nereiškia, kad jos nėra kitur.

Tačiau ir Lietuvos muzikos sektoriuje nemažai lyčių disbalanso, būdingo senosioms demokratijoms. Džiazas ar elektroninė muzika – vis dar itin vyriškos raiškos teritorijos, popmuzikoje – taip pat didelė vyrijos koncentracija, o moterys čia dažniau reiškiasi atlikdamos seksualių dainininkių vaidmenis arba „nesvarbius“ darbus užkulisiuose. Nepaisant išskirtinio lyčių balanso muzikos komponavimo praktikose, galima aptikti netgi tokių atvejų kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedroje, kur oficialiai dirba 2 moterys kompozitorės ir 11 vyrų.

Iš tiesų, minėtieji lyčių pusiausvyros judėjimai muzikos sektoriuje vyksta ne be pagrindo. Tuo susirūpinę muzikos profesionalai užsienyje nuolat kalba apie neįveikiamą inerciją, įsigalėjusius lyčių stereotipus, vyrų „uždominuotas“ terpes, moterims nepalankias išankstines nuostatas ir kiekvienoje aukštesnėje pakopoje vis triuškinamą moterų kūrybinį pasitikėjimą ir motyvaciją. Galbūt dirbtinės lyčių kvotos ir nėra pati tinkamiausia išeitis, tačiau supurtyti mąstymą, įnešti naujų gūsių ir praplėsti kūrybos įvairovę jos tikrai gali – atverdamos galimybę naujiems, natūraliems procesams.

0