Vytauto V. Jurgučio garsai be kaukių

Vienas ryškiausių pastarojo meto jaunų lietuvių kompozitorių, Vytautas V. Jurgutis (g. 1976) priklauso naujam įvairiapusių menininkų tipui: muzikantas, daug ką linkęs išmėginti savo jėgomis, nardantis po pirmaprades garso gelmes savo mažytėje asmeninėje studijoje; matematikas, mąstantis sudėtingomis programavimo kalbų funkcijomis; įspūdingų reginių kūrėjas, savo darbus pateikiantis multimedijinėmis formomis, pats kuriantis keliamates realaus laiko vaizdo projekcijas, mėgstantis pažaisti su šiuolaikiniais breakbeatais, stroboskopų šviesomis ir panašiais tarp jo bendraamžių madingais dalykėliais; ir pagaliau solidų akademinį išsilavinimą įgijęs kompozitorius, besinaudojantis plačiu modernizmo teikiamu sudėtingiausių technikų arsenalu...

nuotrauka: Dmitrij Matvejev

Savo ankstyvuose kūriniuose Jurgutis siekė savotiškos skirtingų stilių bei skambesio pagavų sintezės - nuo archajinių muzikos tradicijų atgarsių iki pačių naujausių hibridinių darinių su patrauklia popkultūros elementų priemaiša kameriniuose, elektroakustiniuose ir multimedijiniuose kūriniuose. Nuo 1997 m. kompozitorius pasinėrė į garso prigimties studijas, jo konstravimą ir išgryninimą, pasinaudojant įvairiais matematiniais, algoritminiais garso programavimo būdais (tokiais kaip CSound, SuperCollider, įvairia kita programine įranga). Per gan trumpą laiką įsitvirtinęs priešakinėse lietuvių elektroninės muzikos pozicijose, Jurgutis šioje srityje buvo ir tebėra pats sau mokytojas: Lietuvoje dar nėra dėstomi tokie dalykai kaip kompiuterinė muzikos kompozicija, garso programavimas; nėra ir lietuviškų tokios kūrybos tradicijų. Tad jo rafinuotose elektroninėse kompozicijose vargu ar galima pajusti kokias nors įtakas ar svetimų stilistikų atgarsius: jaunasis autorius nesižvalgė į pripažintų autoritetų kūrybą ir niekur nenaudojo kitų autorių skambesių fragmentų (kas šiaip jau yra įprasta šiandieninėje elektroninėje muzikoje).

Šeši pastarųjų metų Vytauto Jurgučio kūriniai, apibendrinantys tam tikrą kompozitoriaus kūrybinį tarpsnį, įrašyti naujojoje super-audio kompaktinėje plokštelėje "Sound Masks / Garso kaukės", kurią 2003 m. rugsėjį išleido Švedijos koncertų instituto įrašų kompanija Caprice (plokštelės išleidimą parėmė programa "Sweden-Lithuania, Musical Links 2002-2003"). Beje, tai pirmoji kompaktinė plokštelė, kurioje lietuvių kompozitoriaus kūriniai įrašyti SACD formatu. Šioje plokštelėje skambančios rafinuotai abstrakčios, kartais net asketiškos Jurgučio kompozicijos gana skirtingos, siekiančios atskleisti vis kitus elektroninio garso aspektus ir galimybes. Kiekvieną iš jų grindžia aiški struktūrinė ir tembrinė idėja - tam tikra ašis, aplink kurią organizuojami sudėtingi, daugialypiai garsiniai objektai bei procesai. Vengdamas kai kurių eksperimentinės elektroninės muzikos stereotipų (tiesioginio fizinės garso galios demonstravimo arba ištęstų statiškų "meditacijų"), Jurgutis stengiasi suteikti savo muzikai tam tikro "harmoningumo", patraukti ir išlaikyti klausytojo dėmesį dramaturgiškai kryptingu garsinės medžiagos plėtojimu, įvairių niuansuotų atspalvių kaita. Atliekant gyvai, bent dvi šiame CD įrašytos kompozicijos demonstruojamos su paties kompozitoriaus sukurtomis videoprojekcijomis: kompiuteriu realiu laiku generuojama videoprojekcija kūriniui Su60 ir trys vienalaikės videoprojekcijos kūrinyje Telomeros. Šiuose kūriniuose kompozitorius virsta multimedijinį dizainą kuriančiu menininku, siekiančiu įgyvendinti garsinės ir vaizdinės medžiagos vienovės, ar netgi tapatumo idėją.

Kratydamasis kiek senstelėjusių, bet vis dar gajų elektroninei muzikai taikomų šaltumo, mechaniškumo ir laboratorinio sterilumo stereotipų, Jurgutis elektroninį garsą, regis, stengiasi paversti organiškomis, plastiškomis, lakiomis substancijomis. Ir atvirkščiai: įvairioms akustinių instrumentų sudėtims parašytose partitūrose galima pastebėti jo elektroninei muzikai būdingų struktūrų bei skambesių - kartais šis grįžtamasis ryšys toks akivaizdus, kad jos skamba tarsi elektroninė muzika, atliekama akustiniais instrumentais. Tokiuose kūriniuose kaip Ci simfoniniam orkestrui (2000) ir Telogenos dideliam ansambliui (kurio premjerą 2002 m. savo debiutiniame koncerte "Gaidos" festivalyje atliko naujai susibūręs "Gaidos" ansamblis) girdimos organiškai besiplečiančios struktūros, jų nežymus svyravimas arba staigūs pokyčiai, "pavojingai" nestabili garso materija, prasiveržianti griausmingomis kulminacijomis, atverianti daugybę paviršių bei spektrų. Griežta muzikinių procesų kontrolė čia paklūsta "natūraliems" garso gimimo, evoliucijos ir mirties ciklams, kurių, regis, neveikia Žemės traukos jėga.

Jurgučio kelionės tarp griežtų komponavimo sistemų ir spontaniškos gyvo garso raiškos (arba, jeigu galima taip sakyti, tarp technologijos ir gyvosios gamtos pasaulių?) tęsiasi ir jo naujausiame kūrinyje Elipsės styginių kvartetui, dedikuotame jo pirmiesiems atlikėjams - garsiajam Arditti kvartetui, kuris šio kūrinio premjerą atliks savo koncertiname ture "Gaidos" festivalyje Vilniuje, "Arenos" festivalyje Rygoje ir Nyyd festivalyje Taline. Ši nauja kompozicija taip pat gana komplikuota ir dinamiška, prisodrinta mikrotoninių faktūrų ir sudėtingų atlikimo technikų. Kadangi puikiems Arditti kvarteto muzikantams neįveikiamų užduočių nėra, kompozitorius džiaugėsi proga duoti valią savo vaizduotei, kurios nevaržys techniniai atlikimo ribotumai.

Lietuvos muzikos link Nr. 7