Juta LIUTKEVIČIŪTĖ | Netobulas, negenijus, Free Finga
Kalbino Juta Liutkevičiūtė
Liepos vidurys, rytas, Vilnius. Toks lietus ir prietema, atrodo, kad vasara baigėsi ir jau ruduo. Kavinės antras aukštas beveik tuščias, tik pora žmonių sėdi man už nugaros. Išgirstu, kad kažkas lipa laiptais, pakeliu galvą. Tomas atėjo šiltai apsirengęs, vienoje rankoje jam einant tyliai barška juodos kavos puodelis, kitoje rankoje Tomas laiko lėkštutę su gabaliuku tinginio. „Mes su Patricija visur einam ir ragaujam tinginius.“ Netrukus paaiškės, kad šitas tinginys ne pats geriausias, per trapus.
Tomas Narkevičius–Free Finga ant scenos užlipo būdamas trejų metų, netrukus tapo „Tele Bim-Bam“ vaikų kolektyvo žvaigžde. Paauglystės metus pažymėjo gastrolės po pasaulį dainuojant „Ąžuoliuko“ chore, vėliau Tomas ieškojo savęs elektroninės muzikos scenoje po Fingalick slapyvardžiu. Gyvendamas Berlyne bandė užkariauti pasaulį, bet 2018 m. grįžo į Lietuvą su debiutiniu Free Finga albumu „Pick Up Line“ ir hitu „Tu maivais“. Tomą apdovanojo ir mama, ir tėtė, o prieš metus pasirodė ir antras albumas „Dėmesio!“. Jį kurdamas Tomas suprato, kad nebenori būti tik muzikantas.
Su kokia nuotaika dabar prie šito tinginio?
Atrodo, kad nemiegojau tris dienas. Grįžau iš stovyklos, kurią rengėm kartu su „Autostrados“ muzikine leidybine kompanija. Turėjom tikslą parašyti muzikos ir formuoti bendrą leidinį, kuris sujungtų įvairius atlikėjus. Buvo tas jausmas, kur būna vaikų stovyklose: sunku išvažiuoti, atrodo, kad tie nauji santykiai, užsimezgę stovykloje, grįžus į miestą išnyks. Bet muzika neišnyko.
Bendruomenė, rodos, neatskiriama tavo kūrybos kelio dalis. Iš pradžių „Tele Bim-Bam“ kolektyvas, tada „Ąžuoliuko“ choras, vėliau „Despotin‘ FAM“ ir Fingalick etapas, o dabar Free Finga ir „Autostrados“ bendruomenė.
Toli gražu nesu genijus ir nėra šansų vienam padaryti tai, ką noriu. Komanda šalia manęs buvo visada, o dabar ji dar didesnė ir labiau organizuota. Tai daugiau nei tiesiog draugų kompanija – tai jau muzikinė bendruomenė. Supratau, kad geriausią meną galiu sukurti tada, kai esu apsuptas teisingų žmonių, tai jie iš manęs ištraukia skirtingas mano kūrybines puses, aš ir pats pamačiau, kaip tai veikia kituose, kaip galiu padėti kitiems kūrėjams. Mano tikslas yra pačiam savyje rasti ir kituose atskleisti kuo įvairesnes savybes, bet tai vyksta tik tada, kai esi apsuptas geresnių už save.
Laikai save introvertu ar ekstravertu?
Dar yra omnivertai, toks mišinys. Tai esu omnivertas, turiu labai stiprias abi puses. Man labai reikia vienatvės, kūryboje taip pat. Turiu savo ryto ritualus, man reikia laiko pabūt vienam, rašyti, vakare irgi noriu būti vienas. Patinka turėti savo tempą, kad niekas nedarytų įtakos. Bet nors laikau save vienišium, dažnai esu kompanijos siela, galiu šokti, užkurti vakarėlį ir rėkauti, o tada niekam nieko nesakęs išeiti. Tiesiog pajuntu, kad jau reikia pabūt vienam ir pabėgu iš vakarėlio.
Toks French leave, kai nieko nesakai ir išeini?
French leave? Mes vadinam Polish escape.
O kaip pajunti ribą, kada jau reikia išeit? Gi būtų galima baliavot iki begalybės, jeigu jau vyksta judesys. Ar nebūna taip, kad ir toliau linksmini kitus savo ramybės sąskaita?
Balansą rast labai sunku, priklauso nuo dienos. Turiu šalia nuostabią partnerę Patriciją, tai ji man pasako, kai jau pats laikas eit namo ir pabūti vienam, kai tame veiksme nebėra ateities, kai viskas jau seniai perdegė. O aš dažnai įsikabinu, vis tikiuosi, kad dar kažkas įvyks, kad bus tęsinys. Turiu gana stiprų emocinį intelektą, bet kartais nesuvokiu labai paprastų dalykų. Per daug pasitikiu žmonių gerumu, man lengva padaryti emocinę įtaką. Visada stebiu situacijas ir iš jų pasikraunu, galiu greitai prisitaikyti prie naujos aplinkos. Jeigu reikia pabūti ramiai, galiu būt pats ramiausiais. O jeigu reikia energijos, galiu ir jos duot. Gyvenime kartais tai trukdo, atrodo, lyg neturėčiau stuburo, bet mokausi išlikti nepaveiktas, ypač kad manęs nepaveiktų kitų neigiamos emocijos.
Bet kai esi jautrus aplinkai, tai tikriausiai tampa tavo kūrybos šaltiniu? Matau tai ir tavo dainų tekstuose, kur daug nuorodų į kitus žmones, dainų tekstus, situacijas.
Taip, mano kūryba yra apie žmonių santykius, apie žmogaus poveikį kitam žmogui ir pasauliui. Man vis labiau rūpi, kaip muzikoje perteikti žmogaus poveikį dalykams, kurie žmogui negali atsakyti. Kaip rašyti apie tokius klausimus kaip klimato kaita, karas, kaip rašyti neįvardijant jų pačių. Šiems dalykams trūksta metaforų ir dar nesu pakankamai subrendęs rašytojas, kad jas rasčiau. Ilgai rašiau apie artumo, santykių, šilumos paiešką, nes man pačiam to trūko. Tą šilumą jau turiu, ir dabar man svarbūs tampa kiti dalykai, didesni nei santykiai. Dar neradau jiems kalbos, bet jau siurbiu informaciją.
Aplinkosauga, karas – didžiulės, sudėtingos temos. Bet toks abstraktus dalykas kaip muzikos rinka irgi negali žmogui nieko atsakyti atgal. Dėl to ir kalbi apie tai savo albume „Dėmesio!“?
Taip, tik muzikos rinka yra žemai kabantis vaisius, ją lengva kritikuoti, lengva iš jos pasijuokti. Bet lengva ir įkvėpti, padrąsinti, dėl to ir dainuoju „tegul bestuburiai plinta“ (dainoje „Atlanta“ – J. L.), čia turiu omeny pradedančius atlikėjus, kurie dar neturi savo stiliaus, drąsinu juos, kad bandytų ir eitų į priekį. Nesunku tuos dalykus parašyt, mane tai daryti tuo metu vertė pyktis ir nepasitenkinimas esama situacija. Nors viskas gerėja. Tik aš pats rašiau apie muzikos rinką, kritikavau, bet per mažai dariau, kad kurčiau santykį su kitais atlikėjais, ką nors keisčiau. Jeigu nori pokyčių, reikia aktyviai veikti, tai tampa atskiru darbu. O grįžtant prie sudėtingų klausimų, klimato kaita ir žmogaus poveikis gamtai šiandien manyje jau yra atskiras segmentas, šita tema vis labiau domina.
Nejauti eco-anxiety, nerimo dėl planetos ateities?
Buvo etapas, bet jau praėjo. Perskaičiau Timothy Mortono knygą „Being Ecological“, ten labai gerai išdėstyta esmė. Mortonas pabrėžia, kad kalbėdami apie ekologiją dažniausiai remiamės statistika, bet apie ką ta statistika? Ji neduoda jokio impulso, tik slegia. Mortonas tarsi numeta nuo tavęs atsakomybę, tą individualią naštą. Jis daugiau kalba apie buvimą politiškai aktyviam ir kitus aspektus, kurie gali paveikti tavo paliekamą pėdsaką planetoje. Aš pats vis dar vairuoju taršų automobilį, nes negaliu nusipirkti varomo elektra. Stengiuosi vairuoti vis mažiau, bet negaliu to visiškai išvengti, toks tas pasaulis. Bet galiu balsuoti už politikus, kurie supranta klimato problemas, kalbėtis apie tai su aplinkiniais. Ekologija nėra mano sritis, bet man vis įdomesnė energetikos tema, aplinkosauga, man įdomu mokslas. Geram aktyvistui reikia išmanyti šiuos dalykus, dalyvauti akademinėje veikloje kartu su žmonėmis, kurie tuo užsiima nuolatos.
Kurdamas albumą „Dėmesio!“, supratau, kad nenoriu būt tik muzikantas. Noriu kurti apskritai. Įvyko lūžis, kai supratau, kad turint viziją kūrybai nėra jokių ribų. Jeigu mano tikslas yra išleisti albumą, šalia jo galiu pastatyti tam albumui paminklą, parašyt knygą, išleist žurnalą, sukurt filmą. Čia man įtaką padarė šiuolaikinis menas: jis suteikia kūriniams kontekstą, kartais tas kontekstas tampa svarbesnis už patį kūrinį. Aišku, kai kuriuos žmones tai atstumia, kyla klausimų, ar tai apskritai yra menas. Bet man tai labai patinka. Man svarbus kontekstas mene, muzikos albumui tai suteikia gylio. Pasaulyje daug turinio ir dabar reikia nebe pločio, o gylio.
Šiuolaikinis menas dažnai kritikuojamas dėl to, kad jo idėjos geros, bet forma dažnai nesuprantama, per daug simboliška. Kur tas balansas tarp turinio ir formos? Ekologijos tema labai svarbi, bet kaip kalbėti apie tai neatstumiant auditorijos moralais?
Naujausias mano bandymas kalbėti apie ekologiją buvo kūrinys „Kaip radai“. Buvo ką tik prasidėjęs karas Ukrainoje, o aš jaučiausi persisunkęs informacija apie ekologiją. „Kaip radai, taip palikai“ – kam reikia viską keisti, jeigu viskas veikia ir be tavęs? Neturiu omeny progreso stabdymo, kalbu apie žmogaus poveikį gamtai. Jeigu rengčiau į ekologijos temą orientuotą koncertą, tikriausiai dar nepavyktų padaryti Eduardo Balsio „Nelieskite mėlyno gaublio“ lygio produkcijos, bet pamažu ten einam. Mano muzika nėra skirta šiuolaikinio meno žiūrovui, ji paprastam žmogui, dėl to forma visada yra pirmoje vietoje. Turinys svarbus, bet jeigu forma nebus gera, niekas neklausys.
Dabar kalbam apie ateities planus, ambicingas temas, kurias pamažu vystai savo kūryboje. Bet man galvoje skamba eilutė iš tavo dainos „Klubas“: „Nebūsiu Kurt Cobainas jau niekada.“ Man atrodo, čia kažkas apie ambicijas, kurių reikėjo atsisakyti. Kada supratai, kad visko padaryti nespėsi?
Didžiausia ambicija buvo tapti didele žvaigžde. Nuo vaikystės manyje buvo įskiepyta, kad visą laiką turiu siekti muzikinės aukštumos, norėjau būti išgirstas tarptautiniu lygiu. Prisimenu, tada man buvo dvidešimt keli. Bet aš tiesiog nepatempiau. Supratau, kad nesu pakankamai geras, kad būčiau tarptautinio lygio atlikėjas, ir tai mane palaužė. Gyvendamas Berlyne bandžiau Fingalick projektą daryti didesniu mastu, bet muzika buvo labai vidutiniška, kad ir kiek stengiausi, mačiau, kad mano ambicijos nepasiteisina. Tada pradėjau ieškoti kitų formų, taip ir pradėjau rašyti tekstus lietuvių kalba. Vėliau atsirado ir kitas žanras, nutolau nuo elektroninės muzikos ir mano ambicingumas iš dalies sugrįžo. Aš vėl noriu būti didelis ir išgirstas, tik jau čia, Lietuvoje, o ne kažkur kitur.
Mano ambicijos gyvena ciklais, kartais jos pasiekia mirtingumo ribą, iš čia ir tas Cobainas. Negali siekti daugiau, negu iš tikrųjų gali pasiekti, kažkur giliai giliai tavyje ta riba yra. Esu žiaurus realistas, kartais net pesimistas. Niekada nepagalvočiau, kad rinksiu 40 tūkst. žmonių auditoriją Vingio parke. Su tuo, ką darau, su savo skoniu tiesiog negaliu pasiekti tokio kiekio žmonių koncerte. Susitaikau su tuo ir galvoju – kokios tada yra mano ribos, kiek aš tose ribose galiu padaryti? Tarkim, žiūriu Kendricko Lamaro koncertą, jis turi milijoninį biudžetą, bet ką aš galiu pasiimti iš šito, ką įmanoma padaryti su mano tūkstančiu fanų Vilniuje? Pajutau, kad apsiribojus atsiranda daugiau energijos. Čia kaip kurti muziką su vienu instrumentu. Išnarstai tą instrumentą ir pasieki žymiai daugiau, nei pasiektum su visais pasaulio instrumentais studijoje. Dabar esu ambicingas mažesniems dalykams.
Įstrigo žodžiai, kad kažko nepasiekei, nes nesi pakankamai geras. Bet gal būti pasaulinio lygio žvaigžde net nebuvo tavo tikras noras? Ką žmogus gali apie save suprasti, kai jam dvidešimt keleri? Gal tai buvo tik aplinkos tau keliami lūkesčiai? Maždaug, buvo Tomukas „Tele Bim-Bam“ žvaigždė, turi būti ta žvaigžde ir toliau.
Taip, vaikystėje labai daug užkoduota. Mano atvejis unikalus, stovėti scenoje nuo 3 metų yra savotiškas likimas. Dabar 20-mečiai man atrodo didesni realistai. Šiuo metu yra labai jaunų hyperpop kūrėjų, 15 ar 17 metų žmonių, kurie yra žinomi Latvijoje, jie kuria dviem kalbom, pusiau lietuviškai, pusiau latviškai. Tai geras įrodymas, kad geriau išmanyti savo mikrožanrą, negu bandyti būt superžvaigžde. Pasaulinės žvaigždės statusas krenta, net nebegalėčiau pasakyti pasaulinio lygio žvaigždės, kuri keltų kokį nors jaudulį. Mažesnės ambicijos yra realesnės ir mažiau žmonių palūžta susidūrę su nepasiekiamais tikslais.
Dar pasilikim vaikystėje. Tau 3 metai, tikriausiai jau matėsi tavo polinkis į menus, bet sprendimą nuvesti tave ant scenos visgi priėmė tėvai. Ar šeimoje kalbėjot daugiau apie tai?
Taip, kalbėjom, mama daug apie tai mąsto. Kai mane, pirmagimį, nuvedė į „Tele Bim-Bam“, mano tėvams buvo 27-eri. Man dabar 30, tai paralelinėj visatoj aš jau būčiau priėmęs tokį sprendimą. Manau, nėra sąžininga dėl to tėvams priekaištauti, tuo metu jie elgėsi taip, kaip atrodė geriausia. Pamatė talentą ir nuvedė mane į to talento avilį. O ir mano charakteris toks, kad man tinka šita vieta. Gal ir norėčiau būt mokslininku, bet neturiu tiek kantrybės, esu išplaukęs, kartais patingiu. Visos mano savybės veda čia, kur dabar esu. Aišku, dabar pusė žmonių eina į terapiją, aiškinasi tėvų įtaką jų gyvenimui, bet negali visko ant tėvų sudėt.
Čia gal normali minties eiga: terapijoje supranti, kokią didžiulę įtaką tavo gyvenimui turi tėvai, įsisąmonini tai ir galų gale nebesureikšmini, kiek galima. Jau suaugai ir tvarkai savo gyvenimą kaip nori.
Visiškai taip, gavai įrankius ir su jais gali daryt ką nori. Beje, man labai žavu matyti, kad tėvų karta išgyvena renesansą, pradeda savęs ieškot. Mūsų tėvų karta 1992 ar 1994 metais sukosi iš padėties, viskas buvo pasikeitę, o dabar pagaliau jie jau turi laiko galvot apie save. Mano mama atidavė pusę savo gyvenimo vaikams, o mano gyvenimas buvo žiauriai intensyvus ir ji aukojo visus savo interesus dėl manęs. Pavydžiu sau tokių tėvų, kurie skyrė man tiek laiko.
Tu labai geras vaikas, mamai patiks šitas interviu. Gerai, kad tėvai ieško savęs, bet dar pasiaiškinkim apie tave. Pristatinėdamas albumą „Dėmesio!“ daug kur sakei, kad pagaliau lengvai priimi „Tele Bim-Bam“ etapą, pačiam įdomu suprasti jo poveikį tavo gyvenimui, kapsteisi archyvuose, gilinaisi. Ko savo kūrybinėj istorijoj dar nepriimi taip lengvai?
Kai klausau Fingalick paskutinio EP „Ego“. Gerai prisimenu, kaip tada jaučiausi. Ten kalbu apie ego, šlovę, užsidarymą. Pasirinkau formą, kurios nepavyko aiškiai pateikti, žmonės jos nesuprato. Klausydamasis girdžiu savo ambicijas ir kyla svetimos – o iš tikrųjų tai savos – gėdos jausmas, kai jaučiu tą milžinišką neįgyvendinamą ambiciją, jaučiu savo ego.
Jauti pretenziją?
Taip, va va! Kai girdžiu muziką su pretenzija, mane tai iš karto atstumia. Žmones traukia nuoširdumas ir paprastumas. Tai ir perkreipiu veidą klausantis tos muzikos anglišku tekstu, ne aš ten buvau. Tiksliau aš, bet ne geriausia savęs versija. Klausyt ne pačios geriausios savo versijos yra skaudu. Sunku su tuo susitaikyt, nes tai nesena žaizda.
Primena kitą eilutę iš tavo dainos „Leak Freestyle“: „Nusiramink, čia dar ne scena, čia tiktai koridorius.“
Taip, tai visiškai buvo koridorius. Žmonės galvoja, kad pasiekė viršunę, o čia pat, už širmos, gali būti kitas pasaulis. Viskas susiję su laime ir savęs priėmimu. Manęs negąsdina scenarijus, jeigu nebegalėčiau kurti muzikos, bet laimę rasčiau darydamas ką nors kita. Nuo Fingalick laikotarpio suradau ramybę, bet tam prireikė laiko, grįžimo į Lietuvą, naujų draugų, meilės. Šiandien esu ramus toks, koks esu, netobulas, negenijus.
Man ta situacija atrodo gasdinanti: gyveni, laimę tau suteikia muzika... Ir staiga supranti, kad laimės ten nebėra. Ką daryti? Ar čia tu sugedai, ar su muzika kažkas blogai? Kur ieškot dabar tos laimės?
Man tai dabar labai svarbus klausimas, tas veiklos neatradimas. Mano artimi žmonės dabar kaip tik tuose ieškojimuose. Gaila, nes jie tai priima kaip savo asmenybės trūkumą, lyg veikla būtų jų asmenybė. Aš ir pats panašiai gyvenau, galvojau, kad aš esu muzika, muzikantas ir nieko kito negaliu daryti. Tada laimė ir dingsta. Žalingas požiūris save tiesiogiai sieti su kokia nors veikla.
Sakei, kad esi realistas ir girdžiu, kaip kritiškai vertini savo Fingalick etapo kūrybą. Bet ne vienam interviu skaičiau, kad pasigendi muzikos kritikos. Ką darytum su kitų žmonių kritika? Įsivaizduokim, jeigu tokia Lietuvoje būtų...
Taip, įsivaizduokim Lietuvą su muzikos kritika... Man rodos, sveika gauti viešą kritiką už dalykus, kurių nepadarai iki galo. Vidutiniškumą kritikuoti reikia. Norėčiau sakyti, kad viską padarome iki galo, bet tikrai taip nėra. Kritika turėtų būti vieša, leidiniuose, tada tai tampa viešo diskurso dalimi, pokalbiu, o mums reikia pasikalbėti apie tai, kodėl nepadarome daugiau.
Bet tos kritikos nėra. Kaip tau tokia hipotezė: mes neleidžiame kritikuoti, pastabas nukreipdami atgal į patį kritiką. Šitas kritikuoja, bet dar per jaunas. Šitas jau per senas. Šitas nebaigė mokslų, šitas keistai rengiasi, šitas nedalyvauja vakarėliuose, nieko asmeniškai nepažįsta ir taip toliau. Tada neaišku, tai kas gali kritikuot? Kas turi tą kompetenciją?
Tokia patyčių kultūra. Lietuviškam diskurse ji labai ryški. Televizijoj pusė prime time laidų yra patyčios. Taip pat ir kultūroje tai atsispindi, tik čia patyčios kitaip vadinasi: kritika, satyra. Bet kažkam reikia išdrįst. Šiuo metu bijom vieni kitiems sakyti kritiką, nes iš karto mąstom, kaip tai palies asmeniškai tave. Lietuviškame feisbuke, pavyzdžiui, visi vieni kitus nuolatos atakuoja, komentarų kovos nesibaigia. Ir tai nėra gilūs pasisakymai ar kritika, tai įžeidinėjimas. Aš pats ilgą laiką niekam nieko nesakiau ir labai bijojau kritikos. Bet reikia kilt abiejuose frontuose, mokėt gražiau pasakyt ir priimti kritiką negalvojant, kad sužlugsi.
Gal tai atsitiks tada, kai ta pusė Lietuvos sėkmingai baigs savo terapijas... Dar noriu paklaust tavęs apie brandą. Neseniai kalbėjau su Jonu Narbutu-Kabloonak, jis pasidalino mintim, kad nesupranta, kaip jau subrendę muzikantai vis dar gali kurti dainas paaugliams. Pats vienam interviu sakei, kad jauti, kaip tavo publika jaunėja, jie jau nebepažįsta Tomo iš „Tele Bim-Bam“. Ar jautiesi laisvai kūryboje parodydamas savo brandą, pokyčius, kai didesnė dalis tavo auditorijos yra kitame brandos etape?
Daug apie tai galvojau. Kūryba eina etapais ir albumai juos atspindi. „Pick Up Line“ buvo jaunatviškas albumas apie artumo paiešką. „Dėmesio!“ buvo apie mirtingumo ir šlovės balansą, savęs priėmimą. Tiesa, kad tą žinutę priimtum, jau turi būt nuėjęs tą kelią. Bet man patinka, kad albumą savaip gali suprasti mano amžiaus žmonės, o jaunesni gali priimti muziką ir kai kurias jos dalis, nuorodas. Manau, kad būsiu jaunas tol, kol būsiu apsuptas jaunos energijos, tada ir galėsiu kurti dalykus, kurie yra aktualūs. Pasenti kartu su savo auditorija atrodo graži mintis, bet tokiu atveju auditorija lieka ta pati. Nenoriu, kad mano muzika skambėtų „pagal amžių“. Noriu, kad ji būtų be amžiaus ir be lyties, noriu eksperimentuot. Tai ir yra jaunatviškumas.
Eksperimentuoji kurdamas ne tik muziką, bet ir savo stilių, visą Free Fingos estetiką. Auditorijai tik dainų neužtenka?
Pasaulis yra vizualus. Vaizdo klipas yra dainos pratęsimas, stilius yra personos pratęsimas, koncerto plakatas yra koncerto pratęsimas ir t. t. Tie, kurie to nesupranta, įgyvendina tik dalį savo muzikinio potencialo. Mane žavi detalės, jų pilna ir muzikoje, ir kuriamoje estetikoje. Man svarbus stilius, ieškau jo, bet neturiu pakankamai jėgų ir resursų turėti tokią spintą, iš kurios galėčiau kurti savo stilių. Nuolatos gyvenu tokiam... estetikos kompromise. Mane žavi atlikėjai, kurie sudeda save į detales. Atlikėjas yra persona, kurią mes sekam. Tai turi ir minusų, Lietuvoj ypač. Pusė žmonių galvoja, kad esu jų draugas, nors manęs nepažįsta. Bet tos detalės atveria atlikėjo pasaulį, o aš ir noriu jį parodyti. Mane domina platesnis kontekstas, ne tik muzika.
Gal nori grįžti prie kurio nors klausimo, dar kažką pridurti?
Galvoju apie tą vietą, kur sakiau, kad nereikia turėt per didelių ambicijų... Bet iš tikrųjų, kai tau 20 metų... Tai varyk, o gal paeis. Niekad nežinai. Smagiau turėt ambicijų, negu jas iš karto susimažinti.
Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.