2006 metai prasidėjo griausmingu Mozarto jubiliejinių renginių srautu. Net baugu, kad po tokio galingo tutti (turiu galvoje visuotinį koncertų, premjerų ir kitokių iškilmių derlių visoje Europoje ir kituose jos kultūrai prijaučiančiuose žemynuose) persisotinsime, o juk prieš akis dar ištisi Mozarto metai! Tiesa, rugsėjį jubiliejinę mocartomaniją šiek tiek turėtų pritemdyti Dmitrijaus Šostakovičiaus šimtmetis, tačiau kurgi į tylią rezignaciją nugrimzdęs individualistas, kurį vyresnioji karta dar prisimena gyvą, atsilaikys prieš mitologizuotą ir nuožmiai komercializuotą Mozarto kultą. Tai pusdieviu, tai neribotų gebėjimų antžmogiu, tai vos ne instinktų valdomu plevėsa (kaip antai Miloso Formano filme "Amadeus") vaizduojamas Mozartas iš tikrųjų europiečių sąmonėje seniai pasitraukė iš žmogiškųjų būtybių pasaulio ir pakilo į patį aukščiausią stratosferos tašką, iki kurio vargu ar pavyko prasibrauti da Vinčio ar Šekspyro įvaizdžiams. Gyvename įvaizdžių pasaulyje, todėl praprusęs žmogus daugiau papasakotų "stulbinančių" faktų ar anekdotų apie Mozarto genialumą ir išskirtinumą negu išvardytų jo kūrinių.
Štai tokios mintys pirmiausia kilo žvilgtelėjus į negausią lietuvišką mocartianą (turiu galvoje kūrinius, įkvėptus Mozarto kūrybos ar kaip nors kitaip su juo susijusius). Negausu tokių pavyzdžių ir kitų kraštų kompozitorių kūryboje. Nedrąsu liestis prie visų laikų genialiausio kompozitoriaus muzikos. Tačiau komercijos pasaulio pasisavintas lyg koks prekinis ženklas, Mozarto vardas ir profilis nuo saldainių popieriukų žvelgia į mus su priekaištu: juk jam smagiau būtų apsigyventi intelektinės sąmonės archyvuose, o ne parduotuvių lentynose. Todėl ir nejauku kaskart trukdyti jo ir taip nuolat drumsčiamą ramybę. Nepalyginti daugiau idėjų ir impulsų kūrėjams teikia Bacho muzikinis palikimas: turtinga vėlyvojo baroko polifonija ir retorika, ir turbūt pats Bachas, "ant žemės" tvirtai stovintis biurgeris, tarytum žmogiškesnis, ne toks neliečiamas - nors skaičiuojant laiką, dar toliau už Mozartą nuo mūsų nutolęs. Bacho kūrybos įkvėptų ar jo modeliais ir principais grįstų kūrinių - gausybė, pradedant turbūt nuo Maxo Regerio. O Mozartas tarsi provokuoja kūrėją žaismingam ar geraširdiškai ironiškam dialogui (Alfredo Schnittkės "Moz-Art", "Moz-Art à la Haydn", Arvydo Malcio "Žaidimai pagal MozARTĄ") arba pagarbiam reveransui (Čaikovskio 4-oji siuita "Mozartiana", Manfredo Honecko parengta Mozarto Requiem versija).
Pagarbiu reveransu Mozartui galima pavadinti ir naujausią Vytauto Barkausko kūrinį "Opus 126 in Es" (2005), sukurtą festivalio "Amadeus" (Ženeva) užsakymu ir pirmąsyk atliktą orkestro "Camerata Salzburg". Kūrinys buvo įtrauktas ir į koncertą "Dedikacija Mozartui" (atliko Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus), ta proga kompozitorius parengė 2-ąją kūrinio redakciją. 126 - šio kūrinio numeris Barkausko kūrybos sąraše. Es-dur - prieš tai koncerte Ženevoje skambėjusios nebaigtos Mozarto kantatos "Dir, Seele des Weltalls" tonacija. Iš anksto tai žinodamas, Barkauskas ieškojo ryšio su ką tik skambėjusia muzika. Pasak kompozitoriaus, "Opus 126 in Es" yra simboliškas, šiek tiek paslaptingas toccamento, t. y. prisilietimas prie Mozarto muzikos. Klausantis plastiškų, įspūdingai banguojančių, išskirtinai Barkauskui būdingų pasažų, skaidrių, nekomplikuotų diatoniškų sąskambių, patetiškų kontrastų, juntamas autoriaus siekis atitarti Mozarto kūrybai jei ne muzikos kalba, tai bent harmoningu skambesiu, draugišku ką tik aidėjusiems toje pačioje erdvėje genijaus sukurtiems garsams. Beje, "Amadeus" festivalis siūlė Barkauskui pratęsti nebaigtą Mozarto kantatą, tačiau kompozitorius atsisakė teigdamas, kad blogiau už Mozartą padaryti nenorįs, o geriau arba taip pat neįstengtų...
Dar vienas lietuviškos mocartianos vaisius - Mindaugo Urbaičio Lacrimosa chorui a cappella - grąžina mus į 1991-uosius, kai taip pat skambiai ir iškilmingai, tik gal ne taip triukšmingai pasaulis minėjo 200-ąsias Mozarto mirties metines. Kita, liūdna kompozitoriaus inspiracija buvo kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai. Tiesa, tąsyk Urbaičio kompozicija liko nebaigta, kompozitorius grįžo prie jos 1994-aisiais, tais pačiais metais ją choras "Jauna muzika" pirmąsyk atliko "Gaidos" festivalyje. Urbaičio kūryboje "pokalbių" su praeities epochų kūrėjais būta. Į jo partitūras užklysta Bruckneris, Wagneris... Lacrimosa sukomponuota pagal sekvencijos Dies irae paskutinio posmo tekstą. Ramiai pulsuojanti muzikos tėkmė plėtojama Urbaičio pamėgtomis minimalizmo priemonėmis: kartojami nedideli paprastučiai motyvai, sekvencijų slinktys. Pabaigoje iš šio mirgančio repetityvinio audinio išnyra autentiška Mozarto Lacrimosa - tiek, kiek jos spėta užrašyti paties Mozarto. Švelnus ir atsargus Mozarto muzikos palytėjimas.
1991 metai atnešė dar vieną lietuvišką Mozarto refleksiją - Onutės Narbutaitės "Mozartsommer 1991" ("Mozarto vasara 1991") fleitai, smuikui, altui ir klavesinui. Autorei to neplanuojant ši kompozicija tapo pirmąja jos dialogų su praeities kūrėjais ciklo dalimi. 1997 metais jį pratęsė Schuberto dainos "Labanakt" motyvais grįsta "Winterserenade" ("Žiemos serenada"), o 1999 m. - šopeniškoji "Rudens riturnelė. Hommage à Fryderyk". Autorė yra užsiminusi, kad kada nors tikisi grįžti prie šio savotiško praeities tiltais sujungto metų laikų ciklo ir sukurti Bachui skirtą pavasario muziką. "Mano santykis su tradicija niekada nebuvo konfliktiškas. Kai atėjau į muzikos pasaulį, jei ir norėjosi kam nors priešintis, tai veikiau tam tikroms šiuolaikinės muzikos diktato formoms, kurios įvarė kompozitoriams nemažai kompleksų", - yra pripažinusi Narbutaitė. Tačiau jos partitūrose neieškokite tradicionalizmą patvirtinančių "daiktinių" įrodymų. Tradicijų, praeities pasaulių šešėliai jos muzikoje atgyja kaip apmąstymų, savęs pačios ir savo epochos istorijoje suvokimo bei vaikystės jausmų, spalvų, kvapų ir garsų ilgesio išraiška - ar tai būtų à la Chopin pasažas "Rudens riturnelėje", ar žydų giesmės nuotrupa oratorijoje "Centones meae urbi" ("Skiautinys mano miestui").
Kurdama "Mozarto vasarą" kompozitorė pervertė daugybę Mozarto partitūrų (simfonijų, kvartetų, "Užburtosios fleitos", Requiem...), ieškodama būdingų intonacijų, motyvų, harmoninių slinkčių, kadencijų fragmentų, kurie nelyg kokie ištikimiausi Mozarto stiliaus sargybiniai keliauja iš kūrinio į kūrinį, iš vieno partitūros puslapio į kitą. Veltui varginsitės bandydami juos atpažinti - kartais, regis, trumputis dviejų akordų skimbtelėjimas tikrai atminty prisišauks savo "vietą" Mozarto kūryboje, tačiau tuoj pat išsprūs... Veikiai pasiduodi kompozitorės žaidimo taisyklėms. Autorė pasirinko lengvą puantilistinį audinį, į kurį susirinkę Mozarto motyvai, tarsi netyčia pasimetę iš "originalų", čia susispietė, kad drauge būtų jaukiau. Kaip sako pati Narbutaitė, tai yra visiškai autentiška Mozarto garsų mozaika. Iš tikrųjų ši mozaika yra kompozitorės iš naujo sukurtas Mozarto garsų pasaulis, primenantis teatrą. Ne tik todėl, kad fleitos motyvai žadina Papageno iš "Užburtosios fleitos" optimizmą, o klavesino kadencijų nuotrupos - rečitatyvų aliuzijas. Tokį tikrovės ir fantazijos susipynimą, išsipildymo lūkestį ir stabtelėjusio laiko pojūtį gali patirti tik teatre. Dar sapne.
© Jūratė Katinaitė
Lietuvos muzikos link Nr. 12
LIETUVIŠKOS DEDIKACIJOS MOZARTUI
Onutė Narbutaitė. Mozartsommer 1991 fleitai, smuikui, altui, klavesinui. Trukmė: 9'
Mindaugas Urbaitis. Lacrimosa (1991-1994) mišriam chorui. Trukmė: 6'
Vytautas Barkauskas. Opus 126 in Es (2005) styginių orkestrui. Trukmė: 10'
Arvydas Malcys. Žaidimai pagal MozARTĄ (2005) 1222-2200-perc-str. Trukmė: 10'
P.S. Viena naujausių dedikacijų Mozartui yra Vidmanto Bartulio opera-oratorija "Mozarto gimtadienis", kurios premjera įvyks rugsėjo 2 d. Pažaislio festivalyje. Pasak kompozitoriaus, "kūrinio idėja susijusi su festivalio užsakymu koncertų ciklą baigti kūriniu, skirtu Mozarto jubiliejui. Parašiau libretą, pasakinio pobūdžio, į kurį įtraukiau įvairius Mozarto kūrinių veikėjus. Taigi naujasis kūrinys yra lyg Mozarto kūrinių koliažas, pasaka su laiminga pabaiga". (red.)