Pasiūlymas kuruoti Lietuvos šiuolaikinės muzikos albumą – man didelis džiaugsmas. Kokia garbė! Visai suprantu, kodėl Lietuvos muzikos informacijos centras man tai pasiūlė: išleidę įspūdingą Lietuvos šiuolaikinės muzikos kompaktinių diskų kolekciją, jie norėjo „kitokio“ požiūrio iš šalies, kitokios refleksijos. Tačiau sunku pasakyti, kiek mano požiūris – „iš šalies“...
Prieš 20 metų, dar studijuodamas Čekijoje muzikologiją, pirmą kartą atvykau į Lietuvą ir iškart ją įsimylėjau. Ėmiau studijuoti lietuvių kalbą, norėjau giliai susipažinti su lietuvių kultūra – žinoma, ypač su muzika. Nuo pat pradžių stengiausi platinti lietuvių muziką Čekijoje, rašydamas apie ją straipsnius, įtraukdamas į radijo laidas, festivalių bei koncertų programas, kai tik tam atsirado galimybės. Per visą tą laiką Lietuva tapo mano antraisiais namais, o lietuvių muzika – mano „antrąja nacionaline muzika“. Tad koks gi čia požiūris „iš šalies“...?
Pirmą kartą lietuvių naujają muziką gyvai girdėjau 2002 metais Prahos festivalyje „Šiuolaikinės muzikos maratonas“, kur Šarūnas Nakas su savo legendiniu ansambliu atliko savo kūrinį „Ziqquratu II“, padariusį man didelį įspūdį. Tai buvo tikras ritualas. Vėliau supratau, kad rituališkumas – vienas iš svarbiausių lietuvių muzikos bruožų, kuris tikriausiai kyla iš pagonių laikų, iš folkloro, ir šiuolaikinėje muzikoje jis artimai susijęs ypač su Broniaus Kutavičiaus kūryba. Todėl nusprendžiau, rinkdamas kūrinius šiam albumui, apkreipti dėmesį tiesiog į ritualo sritį.
Bronius Kutavičius – apskritai vienas mano mėgstamiausių kompozitorių, apie jį net esu parašęs daktaro disertaciją. Buvo aišku, kad albumas, pavadintas „Tarp muzikos ir ritualo“, negali būti be jo. Ir kitiems čia pristatytiems kūriniams daugiau ar mažiau būdingas tam tikras „muzikinis rituališkumas“.
Kėliau sau tikslą, kad šios kompaktinės plokštelės būtų galima klausytis ne kaip atskirų kūrinių rinkinio, kompiliacijos, o nuo pradžios iki galo kaip tikro albumo. Ir kad jos klausymas ir klausytojams taptų ritualu (dviejų paskutinių kompozicijų rekomenduojama klausytis su ausinėmis).
Labai norėjosi įtraukti į albumą ir daugiau kitų kompozitorių darbų, bet jis ne begalinis... Stengiausi, kad čia skambėtų įvairių kartų kompozitorių kūryba, instrumentinė, vokalinė, orkestrinė, kamerinė, akustinė, elektroninė, improvizacinė muzika, kad čia būtų lietuvių liaudies ir šiuolaikinių autorinių tekstų. Kitaip tariant, norėjau parodyti lietuvių šiuolaikinę muziką kaip įvairiapusę, gyvą ir įkvėpimą teikiančią sritį, kokia ji ir yra.
BRONIUS KUTAVIČIUS (1932-2021) yra apibūdinamas kaip minimalistas, tačiau jo „minimalizmo“ pagrindas – sutartinėse. Visa Kutavičiaus kūryba įkvėpta praeities – lietuvių bei kitų senovinių kultūrų istorijos, tradicijų, folkloro. „Mane įkvepia praeities įvykiuose slypinti paslaptis. Tai yra mano kūrybinis kredo,“ yra sakęs kompozitorius. Mano nuomone, visos lietuvių šiuolaikinės muzikos kertinis kūrinys – oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978). Kai pirmą kartą susidūriau su šios oratorijos įrašu ir grafine partitūra, tiesiog negalėjau nuo jų atsitraukti. Kaip viskas paprasta. Bet kaip kruopščiai apgalvota, stipru ir įspūdinga! Svajojau atlikti ją Čekijoje, bet kažkodėl, klausydamas įrašo ir skaitydamas kompozitoriaus parašytus atlikimo paaiškinimus, galvojau, kad tokio kūrinio mums praktiškai neįmanoma atlikti gyvai. Tačiau Linas Paulauskis iš Lietuvos muzikos informacijos centro pasiūlė susisiekti su „Aidijos“ choro vadovu Romualdu Gražiniu. 2012 metais jie atvyko į Hradec Kralovės Muzikos forumą ir atliko „Paskutines pagonių apeigas“ kartu su vietiniu vaikų choru „Jitro“. 2017 metais oratorija Čekijoje nuskambėjo vėl – šį kartą „Moravijos rudens“ festivalyje Brno, kur „Aidija“ vėl pasirodė kartu su vietiniu vaikų choru „Kantiléna“.Tai buvo ne tik įspūdis publikai, bet ir nepaprasta patirtis Čekijos vaikų chorams.
Hradec Kralovės festivalyje„Aidija“ atliko ir kitas dvi Kutavičiaus oratorijas: „Magišką sanskrito ratą“ ir „Iš jotvingių akmens“ (1983). Pastarasis dviejų dalių kūrinys sužavėjo publiką ne vien stipriu ritualiniu poveikiu, bet ir panaudotais instrumentais – tarp jų buvo akmenys, lietuvių liaudies instrumentai švilpa, šiaudo birbynė, ragai, skudučiai, kanklės ir kiti. Pirmoji oratorijos dalis labai ritmiška, joje galima išgirsti kelis išlikusius žodžius ir sakinius jotvingių kalba. Antroji dalis – lyrinė, joje panaudota liaudies daina „Pūtė vėjas“. Džiaugiuosi, kad „savo“ albume galiu turėti naują „Aidijos“ įrašą.
Vítězslav (Vytas) Mikeš
(Skaitykite kitų kūrinių anotacijas, spustelėję ant kūrinių pavadinimų dešinėje.)
Vítězslavas Mikešas (g.1977) – čekų muzikologas, apžvalgininkas, muzikinių programų sudarytojas ir ištikimas Lietuvos muzikos propaguotojas. Daugelį metų buvo Hradec Kralovės Muzikos forumo festivalio, vėliau – Brno Naujosios muzikos ekspozicijos festivalio meno vadovas. 2012 m. paskirtas Brno filharmonijos ir Moravijos rudens festivalio programų vadovu. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Karlova universitete Prahoje, Rytų Europos studijų katedroje, kur 2012 m. apgynė daktaro disertaciją „Muzika ir tekstas Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos kūriniuose“. 2018 metais už ilgametį darbą garsinant Lietuvos muziką Čekijos Respublikoje apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Rinkinio leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir asociacija LATGA.
Internetinio grojaraščio prieigą remia Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programa.