Feliksas Bajoras

Variacijos

Sukūrimo metai: 1968
Trukmė: 07′
Instrumentuotė: db solo-2vn-va-vc

CD Lietuvos muzikos kontekstai I. Avangardo pamokos. - Vilnius, Muzikos informacijos ir leidybos centras LMIPCCD065-066, 2011


1966 metais kompozitorius Feliksas Bajoras susidomėjo dvylikatone komponavimo technika, kurią išmėgino dviejose savo kompozicijose – „Veiksmažodžių siuitoje“ kameriniam orkestrui bei Variacijose kontrabosui ir styginių kvartetui. Už pastarąją tarptautiniame Neapolio muzikos akademijos Casella’os vardo konkurse buvo apdovanotas antrąja premija.

Savitai užrašytose Variacijose kontrabosui solo ir styginių kvartetui derinamos dvylikatonė ir aleatorinė komponavimo technikos. Kiekvieno instrumento partija užfiksuota ne taip, kaip įprastose partitūrose, bet tam tikrame įrėmintame lauke, en bloc, judant iš kairės į dešinę. Šiame konstruktyviais principais grindžiamame kūrinyje galime pastebėti laisvą Bajoro požiūrį į griežtą tvarką. Kūrinį formuoja vidinės giminystės persmelkti spalviniai skambesiai bei melodinės sekos.

Prieš suskambant dvidešimčiai variacijų kyla klausimas – kas bus jose varijuojama? Variacijoms susiliejant vienai su kita, jos pabrėžiamos skirtingomis grojimo technikomis, tačiau kompozicija tarytum neturi dalis jungiančio iš karto atpažįstamo bendro motyvo. Tik septintojoje variacijoje, kurioje visi penki balsai pirmą ir paskutinį kartą suskamba homofoniškai (kontraboso trūksta, bet jis netrukus suskambės), prisiminus iki šiol girdėtą medžiagą išaiškėja, kad kompoziciniame audinyje labai dažnai kartojasi pustoninės sekos. Po septintosios sekančiose variacijose galima aiškiai atsekti spalvinius, ritminius ir melodinius 12-garsės sekos variantus. Labai dažnai pustoninį karkasą Bajoras pridengia tercijų, kvartų ir kvintų žingsniais, kurie pastarajam suteikia melodinį-rečitatyvinį pobūdį.

Raminta Lampsatis

0