Kompozitorių alter ego


Giedrius Kuprevičius

Uno solo e tutti (2 d. - Allegretto. Tranquillo), 2011

X
Uno solo e tutti (2 d. - Allegretto. Tranquillo), 2011
Daugiau

Vilhelmas Čepinskis - smuikas, Kauno miesto simfoninis orkestras, dirigentas Giedrius Kuprevičius
Kauno valstybinė filharmonija

Giedrius Kuprevičius

Discophonia (5 d. - Pjesė 2), 1980

X
Discophonia (5 d. - Pjesė 2), 1980
Daugiau

Argo: Giedrius Kuprevičius - klavišiniai, Julius Vilnonis - klavišiniai, Linas Pečiūra - gitara, Artūras Kuznecovas - bosinė gitara, Arūnas Mikuckis - mušamieji
Vilniaus plokštelių studija

Algirdas Klova

Gelmės šviesa, 1985

X
Gelmės šviesa, 1985
Daugiau

Lietuvos kompozitorių sąjungos kamerinis ansamblis, vadovaujamas Imino Kučinsko
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Algirdas Klova

Trake berželis stovėjo, 2005

X
Trake berželis stovėjo, 2005
Daugiau

Algirdas Klova - lamzdelis, Arūnas Šlaustas - fortepijonas, Vladislav Borkovski - bosinė gitara, Gediminas Laurinavičius - mušamieji
Algirdas Klova

Vaclovas Augustinas

Lux aeterna, 2004

X
Lux aeterna, 2004
Daugiau

Choras „Jauna muzika“, dirigentas Vaclovas Augustinas
Jauna muzika

Antis

Sparnai, 2009

X
Sparnai, 2009
Daugiau

Muzika - Vaclovas Augustinas, tekstas - Algirdas Kaušpėdas
Antis: Algirdas Kaušpėdas - vokalas, Vaclovas Augustinas - klavišiniai, Gintauras Rakauskas - gitara, Arūnas Blūšius - gitara, Gediminas Simniškis - bosinė gitara, Linas Būda - mušamieji
M.P.3

Linas Rimša

4Ten, 2013

X
4Ten, 2013
Daugiau

Giedrius Gelgotas - fleita, Justė Gelgotaitė - obojus, Andrius ŽIūra - klarnetas, Paulius Lukauskas - valtorna, Andrius Puplauskis - fagotas
Giedrius Gelgotas, Arūnas Zujus, Linas Rimša

Linas Rimša

Enjoying Xmas ’99, 1999

X
Enjoying Xmas ’99, 1999
Daugiau

Tekstas - Victor Diawara
VIctor Diawara - rap, DJ Mamania - turntables, Neda Malūnavičiūtė - fleita, Danielius Praspaliauskis - saksofonas, Valerijus Ramoška - trimitas, Linas Rimša - klavišiniai, dambrelis, orkestro „Trimitas“ bigbendo grupė, dirigentas Ugnius Vaiginis
Naujosios muzikos komunikacijos centras

Antanas Jasenka

Girdėk, girdėk, 2002

X
Girdėk, girdėk, 2002
Daugiau

Skaidra Jančaitė - sopranas, Rūta Tamutytė - violončelė
Antanas Jasenka

Antanas Jasenka

Scan Local Detected, 2006

X
Scan Local Detected, 2006
Daugiau

Antanas Jasenka

Tomas Kutavičius

Improvizacija, 2011

X
Improvizacija, 2011
Daugiau

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Tomas Kutavičius, Dalius Naujokaitis

From the Improdimension Sessions, 2019

X
From the Improdimension Sessions, 2019
Daugiau

Tomas Kutavičius - fortepijonas, Dalius Naujokaitis - mušamieji
Mama Studios

Marius Salynas

Zig-Zag, 2018

X
Zig-Zag, 2018
Daugiau

Synaesthesis: Vytautas Oškinis - fleita, Artūras Kažimėkas - klarnetas, Jonas Kunčius - trombonas, Marta Finkelštein - fortepijonas, Pranas Kentra - elektrinė gitara, Monika Kiknadzė - altas, Donatas Butkevičius - kontrabosas, dirigentas Karolis Variakojis
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Marius Salynas

Bring Me Home, 2017

X
Bring Me Home, 2017
Daugiau

Marius Salynas - vokalas, akustinė gitara, elektrinė gitara, bosinė gitara
Nauréma Coutenay - pritariantysis vokalas
Gediminas Stankevičius - mušamieji
Kristupas Gikas – fleita, švilpa
Vaiva Storastienė - klavesinas
Marius Salynas

Božena Čiurlionienė

Xertz, 2018

X
Xertz, 2018
Daugiau

Ingrida Rupaitė-Petrikienė - smuikas, Lora Kmieliauskaitė - smuikas, Povilas Jacunskas - violončelė, Arnas Kmieliauskas - violončelė
Lietuvos kompozitorių sąjunga

The Skys

Get Rid of This, 2019

X
Get Rid of This, 2019
Daugiau

Muzika - Božena Čiurlionienė, tekstas - Jonas Čiurlionis
The Skys: Božena Čiurlionienė - vokalas, klavišiniai, Jonas Čiurlionis - gitara, Justinas Tamaševičius - bosinė gitara, Ilja Molodcov - mušamieji, Christopher Alexander Hudiburgh - pritariantysis vokalas
The Skys

Ieva Marija Baranauskaitė

Bazm-e dāstāngo, 2016

X
Bazm-e dāstāngo, 2016
Daugiau

Jaunimo simfoninis orkestras, dirigentas Ričardas Šumila
Lietuvos kompozitorių sąjunga

In Albedo

The Mesh of Red Silk, 2015

X
The Mesh of Red Silk, 2015
Daugiau

Muzika - Ieva Marija Baranauskaitė, tekstas - lietuvių liaudies
In Albedo: Ieva Marija Baranauskaitė - vokalas, klavišiniai, Artūras Ševiakovas - gitara, Viktoras Krasauskas - mušamieji
In Albedo

Beata Juchnevič

Finding the Light, 2019

X
Finding the Light, 2019
Daugiau

Choras „Jauna muzika“, dirigentas Vaclovas Augustinas
LRT

Deliriance

Black Roses, 2019

X
Black Roses, 2019
Daugiau

Muzika - Valerij Rumiancev, Beata Juchnevič, tekstas - Beata Juchnevič
Deliriance: Beata Juchnevič - vokalas, Valerij Rumiancev - gitara, bosinė gitara
Deliriance

Andrius Šiurys

Spingsulės blykstės aklam, 2015

X
Spingsulės blykstės aklam, 2015
Daugiau

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas
Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Delasferos

Tyliai pasėdėt, 2017

X
Tyliai pasėdėt, 2017
Daugiau

Delasferos: Andrius Šiurys - klavišiniai, Inga Šepetkaitė - vokalas, Paulina Simutytė - pritariantysis vokalas, Justinas Žilys - gitara, Danielius Pancerovas - saksofonas
Delasferos

Gailė Griciūtė

Varinių trio, 2015

X
Varinių trio, 2015
Daugiau

Tomas Karka - trombonas, Valentas Marozas - trombonas, Sergijus Kirsenka - tūba
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Weld Mignon

That’s the Time, That’s the Time, 2015

X
That’s the Time, That’s the Time, 2015
Daugiau

Weld Mignon: Gailė Griciūtė - paruoštas fortepijonas, Antanas Dombrovskij - elektronika
Antanas Dombrovskij

Raminta Naujanytė

To Find the Moon, 2014

X
To Find the Moon, 2014
Daugiau

Tekstas - Lidija Šimkutė
Choras „Jauna muzika“, dirigentas Vaclovas Augustinas
LRT

Bjelle

Susiderinam, 2019

X
Susiderinam, 2019
Daugiau

Raminta Naujanytė - muzika, tekstas, vokalas, klavišiniai
Monokey

Monika Zenkevičiūtė

Pocket, 2018

X
Pocket, 2018
Daugiau

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas Donatas Katkus
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Monikaze

Adidas, 2018

X
Adidas, 2018
Daugiau

Monika Zenkevičiūtė

Šis grojaraštis parengtas pagal Lino Paulauskio tekstą „Daug muzikų“, publikuotą žurnale „Lithuanian Music Link“ 2018 metais. Jame pasakojama apie Lietuvoje vis labiau ryškėjančią tendenciją, kai akademinės muzikos (neturint geresnio žodžio) kompozicijos išsilavinimą įgiję ar jo tebesiekiantys autoriai, reiškiasi ir kitų žanrų scenose – tokiose kaip rokas, metalas, džiazas, laisvoji improvizacija, klubinė elektronika, alternatyvi popmuzika, fusion, folk ir world ar kitose.

Tokių kompozitorių chameleonų, kuriems kūryboje pavyksta kaitalioti muzikos „odą“, Lietuvoje visai nemažai, pradedant nuo Teisučio Makačino ar Laimio Vilkončiaus ir baigiant Raimonda Žiūkaite. Dar daugiau epizodinių kompozitorių bandymų atpalaiduoti „kitą aš“ užveržusius varžtus. Tolimoje praeityje tokių praktikų imdavosi Feliksas Bajoras ar Mindaugas Urbaitis, netolimoje – Egidija Medekšaitė ar Dominykas Digimas. Dar viena aplinka, kurioje akademinių kompozitorių alter ego išsilaisvina gana greitai – teatras, kinas ir tarpdisciplininiai projektai. Tokiose teritorijose reiškiasi, pavyzdžiui, Jonas Jurkūnas, Martynas Bialobžeskis ar Faustas Latėnas.

Nepaisant to, čia pristatomi tik tie kompozitoriai, kurie šiuo metu (išskyrus būtinus istorinius ekskursus) kitų žanrų scenose patys atlieka savo kuriamą muziką. Tačiau ir šiuo aspektu susiaurinus paiešką, jau vargiai įmanoma spėti pristatyti visus aktyvius „daugiarankius“, nes muzikos scenos labai dinamiškos, vėl ir vėl atsiranda naujų, vilčių teikiančių vardų. Dėl šios priežasties muzikologo Lino Paulauskio sudarytas grojaraštis skirtas atkreipti dėmesį į tendenciją, o ne pateikti visą sąrašą.


Yra autorių, kurių visą kūrybą lengviau suvokti kaip vieną visumą. Algirdo Klovos (g. 1958) kūrybą ir muzikavimą scenoje vienija liaudies muzikos leitmotyvas. Smuiku griežiantis, daugiau nei 20 metų vadovaujantis autentiško folkloro grupei „Vydraga“, atliekantis country, bluegrass, world muziką, suburiantis folkdžiazo projektus, liaudies muzikos motyvus ir nuotaikas jis perkelia ir į savo popdainas, ir į akademinę kūrybą, kuri – veikiausiai kaip tik todėl – skamba kaip natūrali, gamtiška tėkmė.

Kitų tokių autorių kūrybą sudėlioti į vientisą paveikslą ne visada taip paprasta. Ir čia verta padaryti ekskursą į praeitį, prisimenant keletą kompozitorių, šiandien jau nebepasirodančių neakademinėse scenose, tačiau jose palikusių ryškų pėdsaką. Pradėti reikėtų nuo kompozitoriaus, klavišininko, karilionininko Giedriaus Kuprevičiaus (g. 1944). Sukūręs Lietuvoje itin populiarių miuziklų, taip pat operų, daug orkestrinės, kamerinės ir vokalinės muzikos, amžių sandūroje jis buvo world muzikos trio „Žaliakalnio vilkai“ narys, rengė solines improvizacines programas, tačiau už ką jis labiausiai prisimenamas – tai XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje jo įkurtą ir dešimtmetį vadovautą „Argo“, kuri buvo vadinama viena pirmųjų elektroninės muzikos grupių Sovietų Sąjungos teritorijoje (nariai: Giedrius Kuprevičius – klavišiniai, Julius Vilnonis – klavišiniai, Linas Pečiūra – gitara, Arūras Kuznecovas – bosinė gitara, Arūnas Mikuckis – mušamieji). Anuomet čia nebuvus galimybių laisvai gauti tokiai muzikai reikalingų instrumentų, grupės nariai sintezatorius ėmė konstruotis patys. Šiandien jų grotą muziką suvoktume kaip progresyvųjį roką su fusion džiazo, disko ir ambiento epizodais. Šiaip ar taip, ta muzika, daugiausia parašyta vadovo Kuprevičiaus, buvo pavyzdys jauniems muzikantams ir graibstoma klausytojų visoje Sovietų Sąjungoje. Nors oficialūs visuomenės sluoksniai į „Argo“ kūrybą žvelgė įtariai, debiutinio jų albumo „Diskofonija“ (1980) tiražas buvo vėl ir vėl papildomas. Dabar manoma kad iš viso buvo pagaminta apie 1 milijoną šios plokštelės egzempliorių. Lietuviškoji „platina“ sovietinėse platumose!

Daugiausia chorinę muziką rašantis kompozitorius, Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ vadovas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vaclovas Augustinas (g. 1959) kūrė ir grojo klavišiniais progresyvaus roko grupėje „Saulės laikrodis“, kurios veiklą 1984 m. praktiškai uždraudė ir nutraukė sovietinė nomenklatūra, apkaltinusi grupės muziką „nihilizmu“, „pesimizmu“ ir „subjektyvizmu“. 1987 m. Augustinas prisijungė prie politinio pank/postpankroko grupės (vėliau jų stilius kito iki progresyvaus roko, vodevilio, galop iki industrinio roko) „Antis“, kuri tapo tikru Gorbačiovo „perestroikos“ ir vėliau Lietuvos laisvės atgavimo proceso simboliu. O po dviejų dešimtmečių grupės įkūrėjas ir idėjinis vadovas Algirdas Kaušpėdas buvo paskyręs Vaclovą Augustiną grupės muzikos vadovu.

Dabar retokai į sceną pats groti beišeinantis Linas Rimša (g. 1969) – turbūt „daugiarankiškiausias“ iš čia pristatomų kompozitorių: greta akademinės, kūrė ir grojo (klavišiniais ir lūpine armonikėle) džiazą, world muziką, prodiusavo popmuzikos albumus, buvo acid jazz stiliaus pradininkas Lietuvoje, kūrė crossover projektus, kuriuose jungė elektroninę šokių muziką, world muziką, hiphopą, džiazą, populiarųjį operos repertuarą ir sutartines. „Mane visada žavi ir netgi sukelia tam tikrą ekstazę, kai pasiseka atrasti bendrumus, išgirsti daugelio skirtingų elementų derėjimą, – savo polinkius aiškino kompozitorius. – Visas pastangas, kurių reikalauja to vienintelio „raktelio“ paieškos, atperka netikėta darna, paradoksalus pojūtis, kad aš tų bendrumų nesukūriau – jie savaime yra.“

Pradėjęs groti džiazą pianistas Tomas Kutavičius (g. 1964) tik praėjus keliolikai metų nusprendė jį iškeisti į kompozitoriaus diplomą ir akademinę kūrybą. Grojo daugiausia laisvąjį džiazą, nors šios srities jo kūryboje kartais buvo juntami kai kurie ir jo tėvo, kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus „pagoniškųjų ritualų“ atgarsiai. Tuo tarpu dabartiniai jo kameriniai ir orkestriniai opusai grindžiami racionaliomis garso konstrukcijomis, ir ypač pastaruosiuose kartais prasiveržia tokia „rokinė“ energija ir motorika, kokios lietuvių akademinėje muzikoje dabar retai pasitaiko.

Kūrybinio kelio pradžioje Antano Jasenkos (g. 1965) stiliaus spektras buvo itin kontrastingas: orientalistinių inspiracijų nestingantys, tačiau abstraktokos raiškos kameriniai instrumentiniai bei vokaliniai opusai – ir tais laikais šiose platumose visiškai radikali elektroninė triukšmo muzika. Akademinės krypties jo kūryba vėliau vis labiau linko (neo)romantinio skambesio link, o elektroninė muzika tapo artima ambient, post-techno ar IDM stilistikai.

Kompozitorius, tekstų autorius, gitaristas, klavišininkas Marius Salynas (g. 1975) sako, kad muzikos populiarumo fenomenas galėtų būti atskiras mokslas. Muzikos mokykloje pradėjęs mokytis smuiko ir kontraboso specialybių, paauglystės metais, pavyzdžiui, grojo pankroką ir grunge (tuo metu tokia muzika buvo bene populiariausia, dabar jau tapusi nišinė). Regis, iškeitęs elektrinę gitarą į akustinę, šiuo metu Salynas yra linkęs prie ramių, kartais meditatyvių ar repetityvių garsų audinių – tarkim, akompanuodamas dainuojantiems aktoriams. Savo kūrybinį dualizmą ir netgi eklekticizmą kompozitorius junta labai aiškiai – jaunystėje taip pat buvęs aktyvus įvairiuose žanruose, neketina sustoti ir dabar. Nors skirtingos jo kūrybos pusės yra skirtos skirtingoms auditorijoms (nes tai yra skirtingų materijų ir genezių muzikos), jos vis vien paveikia viena kitą: populiaresnių žanrų jo muzikoje atsiranda įdomesnių perspektyvų, garso struktūrų, o akademinės srities kūryba yra persmelkta kitų stilistikų gyvybingumo ir nebėra tokia akademiška.

Savo akademinėje kūryboje Božena Čiurlionienė (g. 1988) dažnai atkuria senosios muzikos – nuo viduramžių iki baroko – formas ir skambesius. Ir tai visai dera su jos kaip klavišininkės, dainininkės ir muzikos autorės veikla klasikinio/progresyviojo roko grupėje „The Skys“ (nepavyko įminti, kas gi slypi už šio pavadinimo manierizmo). „The Skys“ gali pasigirti tuo, kad yra gausiai užsienyje koncertuojanti Lietuvos roko grupė, kuri dalijasi scena su tokiais progresyviojo roko gigantais kaip Rickas Wakemanas, taip pat susižėrusi daug įvairių apdovanojimų – devynis Lenkijoje, penkis už Atlanto. Šios kompozitorės veiklos sritys nuolat dinamiškai mainosi: vieną dieną ji rašo tiriamąjį darbą apie tritonio sampratos kaitą ir simetrines sekas XX a. muzikoje ar organizuoja tarptautinę filosofijos ir menotyros konferenciją, kitą – įrašo naują roko dainą su „The Voice of America“ pusfinalininke India Carney.

Kompozitorė, dainininkė, tekstų autorė, klavišininkė, garso režisierė, renginių organizatorė, muzikos vadybininkė, edukatorė Ieva Baranauskaitė (g. 1989) turi daugiausiai „rankų“, nes turi daugiausiai kolektyvų vienu metu: „esi“ (pasak jos, tai „filosofinis džiazas“), „Jazz by Two“ (jazz, blues, improvisation, pop), „In Albedo“ (jazz, triphop, reggae, drum’n’bass, psychedelic, dub, world, free, fusion, progressive), „Such’a’Trip“ (pop, blues, world, rock, jazz) – tai grupės, kurioms ji šiuo metu vadovauja, o kiek jų dar buvo! Senųjų mitų, alcheminių virsmų, žmogaus laikysenos amžinoje gėrio ir blogio kovoje naratyvai driekiasi per visą Baranauskaitės kūrybą: nuo jos grupių muzikos, teatrinių ir tarpdisciplininių projektų iki simfoninio magistro darbo „Bazm-e dāstāngo“ (2016), perteikiančio Pakistano istorijų pasakotojų ir rašytojų sambūrių tradicijos atšvaitus.

Metalo grupėje „Deliriance“ dainuojanti, gitara ir klavišiniais grojanti Beata Juchnevič (g. 1998) klasikinę muziką pamilo vaikystėje ir dabar jaučia, kad abi jos kūrybos pusės labai susijusios ir viena kitai padeda. Juchnevič teigia, kad visa atskirtis tarp „rimtosios“ ir „populiariosios“ muzikos veikiausiai atsiradusi dėl muzikos industrijos, įrašų platinimo sistemos įtakos. Jos meilė klasikinei muzikai gimė anksčiau nei rokui. Pirmąją sonatiną fortepijonui parašė būdama keturiolikos, o roko muzika susidomėjo tik po metų. Dabar savo grupės dainų motyvus ji dažnai vėliau įpina į chorinę ar kamerinę muziką, tad kai kurios jos metalo dainos gali padėti suprasti kai kurių jos akademinių kompozicijų nuotaikas ir prasmes, ir atvirkščiai. Pasirinkusi gotikinio/simfoninio metalo subžanrą (kuris, kaip pati pabrėžia, yra artimiausias iš šių klasikinei muzikai), akademinėje kūryboje ji sakosi esanti visiškas chameleonas. Jos pomėgiai, darę įtaką jai kaip kompozitorei, keitėsi nuo Chopino (paauglystėje ji buvusi visiška romantikė, vėliau ir bendrakursiai ją įsivaizdavo kaip pirmūnę romantinę kompozitorę, todėl labai nustebdavo sužinoję apie kitą jos pusę), iki Messiaeno ar dabar labai pamėgto György Ligeti. Dabar ji siekianti jungti sonoristinį ir neoromantinį skambesį, vis dar naudojanti Messiaeno modusų sistemą, ieškanti naujų instrumentų spalvų. O neakademinės kūrybos srityje – neseniai ji dar pradėjo solinį tamsios dream pop stilistikos projektą „Lelia“. Šiaip ar taip, visą jos kūrybą vienija – tiesiog „gotika“: tamsūs atspalviai, melancholiška atmosferika, mirties ir siaubo tematika, niūrus groteskas. O nieko nuostabaus – juk visa ta gotika, visi roko ir metalo kraštutinumai iš esmės yra laiku nusidriekusios to paties romantizmo „metastazės“.

Andriaus Šiurio (g. 1991) pažintis su kompozicija taip pat prasidėjo ne nuo akademinių studijų, o nuo elektroninės muzikos. Akademinę muziką jis pradėjo kurti tik 2013 m. įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūrą. Lig tol mažai žinojęs apie tokią muziką, jautėsi „autsaideris“ dėl žinių stygiaus. Kita vertus, anksčiau koncertuose ir egzaminuose girdėta lietuvių kompozitorių muzika jam labai nepatiko – tai ir tapo didžiausiu impulsu pradėti kurti pačiam. Kompozitorius teigia anksčiau turėjęs daug kūrybinio pykčio, rašęs labai ekspresyvią ir technišką muziką, o dabar jo muzika „sulėtėjo“, „surimtėjo“ – bet svarsto, kad gal reikėtų grįžti prie ankstesnio, tikresnio „aš“. Kaip susijusi jo akademinė kūryba su jo grupių – „Delasferos“ (vokalinis chill out, ambient, triphop), elektroninės muzikos trio su kompozitoriais Jonu Jurkūnu ir Martynu Bialobžeskiu (noise, industrial, glitch) ir „Galvos oda“ („absurdiškas triukšmas“) – muzika? Klausytojai, kurie yra susidūrę su visais Andriaus Šiurio amplua, sako, kad visur yra kažkokio bendro „šiurizmo“, keistumo, savotiškos tamsos, dygumo. Tikslingai to bendrumo nesiekiantis, jis pats junta ir takoskyrų, ir neišvengiamų persidengimų: įvairių žanrų priemonės pasitelkiamos muzikoje teatro pastatymams, kai kuriuose kameriniuose elektroakustiniuose kūriniuose – bet būtent akademinėje, natomis užrašomoje muzikoje jis labiausiai leidžia sau eksperimentuoti. O kaip tada su „Galvos oda“? Ai, jam pačiam keista, jei kas nors bando šią muziką suprasti, ji mažai kam patinka ir žmonės niekaip nesuvokia, kaip „rimtas“ kompozitorius gali kurti tokį absurdą...

Nuošalesnėse neakademinės kūrybos teritorijose įsikūrusi kompozitorė, improvizatorė, garso ir vaizdo menininkė Gailė Griciūtė (g. 1985). Jos komponavimo procesą smarkiai veikia tai, ką atranda improvizuodama, improvizaciniai-aleatoriniai epizodai padeda išgauti organišką tėkmę užrašytoje muzikoje. Ir priešingai – jos improvizacijas smarkiai paveikia kompozicija: konstrukciniai sprendimai improvizaciniame kontekste, sąmoningumas formos atžvilgiu ir puikus visumos pojūtis. Atrodytų, improvizuojanti kompozitorė – nieko ypatinga? Bet štai jos kamerinės kompozicijos nuaudžiamos iš asketiškų potėpių ir nutylėjimų, o fortepijono (dažniausiai smarkiai preparuoto) improvizacijos veržiasi kaip gaivališki vulkanai. Ir tai yra paradoksalu! Kad ir kiek ji stengtųsi čia riboti emocijas ir palikti kuo mažiau garsų, daug ką lemia ir kitų kartu muzikuojančių improvizatorių energetika. Pavyzdžiui, elektroninės muzikos atlikėjo Antano Dombrovskio, būgnininko Arno Mikalkėno, gitaristės iš Japonijos Yumiko Yoshimoto ar Vladimiro Tarasovo vadovaujamo „Lithuanian Art Orchestra“. Paklausę ir vienos, ir kitos muzikos, išsyk nesuprastumėte, kad visa tai sukūrė tas pats žmogus. Paklausę dar kartą, įdėmiau, atpažintumėte bendrumų: skambesių, detalių, figūrų. O viską sužinoję galbūt net pagalvotumėte, kad tai tobulas simbolinis in ir jan atspindys vienos asmenybės muzikoje.

Visuomenei dabar turbūt žinomiausia jaunosios kartos „daugiarankė“ yra kompozitorė, dainininkė, tekstų autorė, gitaristė, klavišininkė, kartais grojanti ir senaisiais lietuvių liaudies instrumentais, chorvedė, edukatorė, renginių, radijo ir TV laidų vedėja, fortepijonų derintoja ir renovuotoja, tapytoja... taigi renesansinio tipo asmenybė Bjelle (Raminta Naujanytė, g. 1991). Nuolat eksperimentuojanti, keičianti tiek kuriamos muzikos stilių, tiek balsą, tiek įvaizdį, Bjelle daineles pradėjo kurti būdama šešerių, o devynerių buvo įsitikinusi, kad kada nors bus akademinė kompozitorė. Paauglystėje muzikavo gimtojo Ukmergės miesto roko scenoje, vėliau dainavo tai, kas Lietuvoje ir Rytų Europoje buvo vadinama „dainuojamąja poezija“, Rusijoje – „bardų kūryba“, o Amerikoje – tiesiog folk (ir neapleidžia šios muzikos iki šiol). Tuo metu ji sukūrė patriotinę dainą apie brolužį, išjojusį į karą – vieną iš tų dainų, kurias moka visa Lietuva. Debiutinis jos albumas „Kas tu toks“ (2017) jau buvo rafinuotos art pop stilistikos. 

Ji įtaiko į tų kūrėjų grupę, kai sunku patikėti, kad visa tai daro vienas žmogus, nors ir galėtume rasti sąsajų tarp trijų akapelinių dainų iš jos pirmojo albumo ir jos kūrinių chorui, kurių per dešimtį yra sukūrusi. Pirmąjį akademinės muzikos (būtent chorinės) kūrinį ji sukūrė būdama 20 metų. Nors apie akademinę kompoziciją jau seniai galvojo, realizuoti planus ją pastūmėjo žymus kompozitorius ir chorvedys Vytautas Miškinis. Naujanytei paprašius kūrinio jos vadovaujamam merginų chorui, Miškinis pasakė: „O pabandyk parašyti pati“. Ir vokalinėje, ir instrumentinėje kamerinėje muzikoje kompozitorė skiria daug dėmesio sonoriniams komponavimo principams, psichoakustinei melodijų analizei. Sako, todėl, kad „kiekvienas klausytojas, išgirdęs garsą (nebūtinai vietoje ir laiku, o gal visai nereikšmingą), susimąstytų, pažadintų giliau slypinčią klausą“.

Naujausias fejerverkas sužibo 2017 m., kai kompoziciją studijuojanti Monika Zenkevičiūtė (g. 1995) pradėjo groti elektroniką (sceninis vardas – Monikaze). Pradėjo – ir iškart koncertuoti į triphopo lopšį Bristolį, parodyti, kaip tai daryti šiandien. Ji nesekė kuriuo nors konkrečiu elektronikos subžanro kanonu, nors ir nepradėjo „nuo nulio“. Viskas prasidėjo dėl smagumo ir noro išbandyti savo galimybes. Pasitelkdama daugeliui stilių būdingus skambesio modelius ir juos kombinuodama, ji aiškiai pritaikė kai kuriuos akademinės muzikos struktūrų auginimo ir kaitos principus bei įgūdžius elektroninei muzikai. IDM ar triphopo ritmai, eteriniai ambientiniai skambesiai, jos pačios vokalizavimai (klausykit, kaip tas paukštelis ant boso gieda, komentatoriai sako) sudėliojami į tokias dramaturgiškai kryptingas ir kruopščiai detalizuotas, „orkestruotas“ formas, kad, rodos, nėra su kuo tai palyginti, tokios elektronikos daugiau niekas lyg ir negroja. Nors anksčiau ji nemanė, kad šios atskiros jos kūrybos sritys kaip nors siejasi, vis dėlto atrodė, kad tai tik laiko klausimas, kai jos susiglaus – taip ir įvyko viename jos naujausių kūrinių, „Circle Ending“ (2019): artimoje oratorijos žanrui chorinėje partitūroje taip pat įtraukiamos jos elektrinio garso poemos, „akupunktūrinius taškus smeigiančios“ elektrinio garso detalės ir vis tolyn skraidinančios pulsacijos.

0