Vytautas MICHELKEVIČIUS | Rezidencijos kaip tarpdisciplininio menininko bendra būtis ir buitis

---

Menininkų rezidencija – tai apgyvendinimas, paslauga, patirtis ar trauma? Ar rezidencijų patirtis labiau primena darbo, ar atostogų režimą? Rezidencija – tai bendra ar individuali patirtis? Kaip atrodo rezidencija bendroje kūrybos ekosistemoje? Ar rezidencijai konkreti vieta tebėra svarbi?

Vis dar prisimenu savo pirmąją rezidenciją „Frise Künstlerhaus“ viename Hamburgo rajonų – Altonoje. Tada, 2005 metais, kai buvau labai jaunas menininkas, gavau raktus nuo studijos, kur ir gyvenau. Vieną kartą organizatoriai nusivedė į kažkokios parodos atidarymą, ir tada buvau paliktas likimo (arba savo) valiai. Dar kartą juos sutikau tik tada, kai mėnesio rezidencijos pabaigoje jų galerijoje instaliavau parodą. Prisimenu, kaip džiaugiausi gavęs pakvietimą į rezidenciją, kurią suorganizavo kultūros vadybininkė Rita Valiukonytė. O dabar, pasiknaisiojęs savo interneto atminties archyvuose, prisiminiau, kad mano paroda buvo platesnio, jos inicijuoto, Lietuvos kultūros renginių ciklo, kuriame taip pat dalyvavo rašytoja Jurga Ivanauskaitė, fotografas Romualdas Požerskis, dalis. Ten dar grojo grupė „Skamp“, buvo skaitomi Jurgio Kunčino ir Ričardo Gavelio kūriniai. Visai neblogas tarpdisciplininis kontekstas, ar ne?

Po 13 metų ir daugiau kaip dvidešimties vizitų ir ilgesnių viešnagių kitose rezidencijose galiu pripažinti, kad visgi pirmoji rezidencijos patirtis buvo trauminė^[1]. Nepaisant to, kartu ji buvo produktyvi, kadangi rezidencijos pabaigoje sukūriau naujų kūrinių ir buvo atidaryta mano asmeninė paroda. Panašių istorijų esu girdėjęs ir iš kitų menininkų – kai rezidencijoje praleistas laikas buvo suvokiamas kaip nemaloni patirtis, tačiau po kiek laiko jis pasirodydavo buvęs labai produktyvus. Pavyzdžiui, viena vokiečių menininkė pasakojo apie du žiemos mėnesius, praleistus rezidencijoje Islandijos fjorde. Visos viešnagės metu ji nė kiek nematė saulės – nors ši šiek tiek ir pakildavo, fjordas ją užstodavo. Menininkė pasakojo apie tą periodą kaip apie kančią, tačiau jam pasibaigus džiaugėsi sukurtais kūriniais ir tekstais.

Rezidencijų šokliai ir naujokai

Jei kūrėjas niekada nėra buvęs rezidencijoje, suprantama – sunku pralaužti ledus. Bandysiu pasvarstyti, kokias kitas patirtis rezidencija galėtų priminti. Prisiminkite bet kokį festivalį, kuriame buvote, galbūt yra tekę gyventi kitame mieste ar šalyje savaitę arba ilgiau. Intensyvi kultūrinė programa, daug negirdėtų ir nematytų menininkų, daug nesuprantamų kalbų arba sunkiai suprantami anglų kalbos dialektai, daug naujų pažinčių, bet tik keletas – gilesnių. Diskusijos iki paryčių, ilgi naktinėjimai, dienotvarkės ir bioritmų išsiderinimas – nei darbo, nei namų, nei šeimos reikalų. Vėliau pasirodo namų ir savo studijos ilgesio jausmas, kūrybos įrankių perteklius arba trūkumas ir nesuvaldoma idėjų dinamika. Rezidencija būtų panaši patirtis, tik truktų 4, 10 ar 50 kartų ilgiau. Žinoma, tik tada, jei ji vyktų dideliame rezidencijų centre arba metropolyje. Jeigu ji būtų mažoje rezidencijų programoje (ar vidutiniame ir dar mažesniame mieste), su tam tikromis išlygomis galėtų prilygti išvykai į kurortą arba į kaimo sodybą – kiekvienam atvejui būdingi savi niuansai. Todėl būtina iš anksto suprasti kūrėjo(s) prioritetus ir gebėjimą prisitaikyti prie kitokios aplinkos. Nes urbanistiniam kūrėjui ilgesnis laikas kaime ar miestelyje (visai neprimenančiame kurortinių Druskininkų ar Nidos) gali tapti kančia. Ne tik jam, bet ir kitiems rezidentams bei rezidencijos darbuotojams.

Patirtį rezidencijoje būtų galima prilyginti kelionei po užsienio šalis su kemperiu, tik stovinčiu vienoje vietoje ilgėlesnį laiką. Iš esmės vaizdas ir erdvė pasikeičia tik kartą, tačiau, priklausomai nuo dinamikos ir greičio, keičiasi rezidencijos menininkai, vizituojantys svečiai, tuo pačiu ir rezidencijos programa. Rezidencija primena kemperį dar ir todėl, kad reikia adaptuotis prie naujų erdvių ir sąlygų. Atrodo, kad viskas, ko reikia, yra, tačiau kažkas ne taip, ne ten padėta ar nepatogiai įrengta. Menininkai, kuriems reikalinga specifinė įranga, dažnai sako, kad jiems geriausia rezidencija yra jų studija – kur žinai, kas kur yra. Bet jie neįvertina kitų rezidencijos teikiamų galimybių: joje nebūtina dirbti, bet galima pakeisti įprastą požiūrio tašką, tvarkytis archyvą, pasiduoti idėjų apykaitos su kitais rezidentais tėkmei.

Pirmąkart važiuojant svarbiausia nepatekti į tokią rezidenciją, kur nedidelėje vietoje (tiek urbanistine, tiek architektūrine prasme) gauni raktus, yra aprodomas tavo būstas ir atsisveikinama. Geresniu atveju dar vieną kitą kartą aplankoma ir paklausiama, kaip tau sekasi. Tokia patirtis gali būti sėkminga tik tada, jei toks buvo kūrėjo tikslas – nuo visų užsidaryti miško trobelėje ir sukurti naują kūrinį. Prisiminiau, kad rezidencija Skomvær saloje, esančioje Lofonteno salyne (www.rostair.com), Norvegijoje, kaip tik pasitarnautų tokiam tikslui. Ji įkurta nebeveikiančiame švyturyje, ir saloje be jo yra tik gamta. Vadinasi, maistas ir kiti būtini reikmenys čia pristatomi valtimi, maždaug kartą per savaitę.

Kitas radikaliai laike ir erdvėje orientuotos rezidencijos pavyzdys būtų DAAD rezidencija Berlyne, suteikianti menininkams galimybę gyventi ir kurti šiame mieste visus metus. Neseniai joje lankėsi kompozitorius ir menininkas Arturas Bumšteinas. Tokios rezidencijos atveju neišvengiama visuotinio persikraustymo ir įsiliejimo į vietinį kontekstą. Po tokių patirčių kai kurie menininkai kartais visam laikui persikelia į tuos miestus, kiti grįžta į savo gyvenamąsias vietas.

Vieni menininkai rezidencijose praleidžia vieną kitą mėnesį per dešimtmetį, o kiti tiesiog neišsikraudami lagamino, su nedidelėmis pertraukomis, kraustosi iš vienos rezidencijos į kitą. Taip jie nuolat turi studiją, nakvynę, kompaniją ir dažnai pragyvenimą užtikrinančią stipendiją. Tokie menininkai yra vadinami rezidencijų šokliais (angl. „residency hoppers“). Kartais toks epitetas sakomas su pasididžiavimu, o kartais su paslėpta kritiška, ironiška gaidele – ypač žvelgiant iš rezidencijų centrų, kurie tokiose situacijose dažnai jaučiasi kaip melžiamos karvės, perspektyvos. Kita vertus, jei menininkas yra buvęs ne vienoje rezidencijoje, padidėja jo galimybė būti atrinktam ir į kitą (ypač jei jis yra dalyvavęs respektabiliose programose). Bendradarbiauti su menininku, turinčiu rezidencinės patirties, yra žymiai lengviau nei su naujoku, kuriam gali būti sunku susidoroti su daug iššūkių: nauja vieta, kalba, kultūra ir t.t. Pavyzdžiui, menininkų valdomos rezidencijos Estijoje „MoKS“ atstovai sakydavo, kad jie teikia prioritetą menininkams, turintiems organizacinės patirties, nes ši rezidencija yra atokiame kaime, ir, norint joje komfortiškai gyventi, reikia nemažai savarankiškumo.

Taigi reziumuojant, rezidencinė patirtis yra specifinis laiko ir erdvės patyrimas, kuris dažnai skiriasi nuo kasdienybės ir padeda kokybiškai ištęsti arba suspausti laiką. Svarbus rezidencijų aspektas yra proga eksperimentuoti, pabandyti nukrypti nuo įprastos kūrybinės vagos, bei, žinoma, sukurti naują kūrinį. Tačiau reikia nepamiršti ir svarbios rezidencijos kaip „tarpo“ arba „kūrybinės prastovos“ funkcijos, kai atsitraukiama ir „persikraunama“ nuo kasdienybės – tam, kad atsirastų erdvės naujoms mintims ir kūriniams.

Rezidencija kaip kūrybinės ekosistemos dalis

Kai kurios rezidencijos skirtos tik vienai meno sričiai, o kitos – tarpsritinės, taip pat ir tarpsektorinės, priimančios ne tik menininkus, bet ir filosofus, gydytojus, teisininkus, programuotojus ir t.t., norinčius dirbti ne tik savo srityse, bet ir bendradarbiauti su kitomis. Esama labai specializuotų rezidencijų (pavyzdžiui, EMS – Elektroninės muzikos studija Stokholme) arba tokių, kuriose menininkai gali rinktis, ar būti vieniems, ar bendradarbiauti. Tačiau vieno svarbaus rezidencijų elemento – bendravimo su kolegomis – mažai kas išvengia. Per pusryčius, pietus, vakarienes, pasivaikščiojimus, prie židinio, stalo ar stiklo. Toks neformalus įvairių sričių kūrėjų bendravimas yra viena stipriųjų rezidencijos pusių. Čia ne tik apsikeičiama idėjomis, bet ir kultūromis, požiūriais, emocijomis ir argumentais.

Rezidencijos kūrybinis formatas pirmiausia kilo iš menininkų kolonijų tradicijos – dar XIX amžiaus antroje pusėje, kai, spartėjant gyvenimo ritmui ir industrializuojantis miestams, vis daugiau kūrėjų pradėjo ieškoti ramesnės ir kūrybingesnės aplinkos. Buvo pradėtos organizuoti išvykos į dažnai kaimiškas ar kurortines vietoves, ir tik vėliau rezidencijos tapo institucionalizuotos ir pilnavertės kūrybinės ekosistemos dalimi. Nuo to laiko rezidencijos prisidėjo skatinant kūrėjų nomadiškumą ir laisvą idėjų bei žmonių judėjimą.

Dabar visame pasaulyje rezidencijų yra tūkstančiai. JAV ir Vakarų Europoje jos veikia jau ne vieną dešimtmetį. Pavyzdžiui, viena seniausiųjų, apimanti bemaž visas kūrybos sritis – Kanadoje įsikūrusi „Banff Centre“ – šiemet mini 85 metų jubiliejų. Ji įkurta nacionaliniame parke tuo pačiu pavadinimu, ir pasaulyje yra laikoma kuruotų rezidencijų lydere.

Taigi vienos rezidencijos yra senos ir įsitvirtinusios, o kitos – vos pradedančios savo veiklą. Sunkiausia patekti į įsitvirtinusias. Pavyzdžiui, „Akademie Schloss Solitude“ – viena didžiausių rezidencijų Europoje, priimančių įvairių sričių kūrėjus ir mąstytojus, tačiau ten patekti gana sunku – menininkus turi atrinkti ir pakviesti ekspertų komisija, atvirų kvietimų beveik nebūna. Šioje rezidencijoje yra dirbęs džiazo eksperimentatorius Vladimiras Tarasovas, kompozitoriai Lina Lapelytė, Ričardas Kabelis ir Rytis Mažulis. Pastarasis čia susipažino su žymiąja amerikiečių eksperimentinės muzikos ir garso instaliacijų figūra Alvinu Lucier, kuris Mažuliui suteikė naujų kūrybinių impulsų.

Dažnai tarpdisciplininio meno kūrėjo CV vertinamas ne tik pagal koncertų, pasirodymų, parodų skaičių ir prestižą, bet ir pagal aplankytų rezidencijų skaičių bei žinomumą. Kuo rezidencija garsesnė, tuo joje praleistas laikas labiau vertinamas kaip rimtas kūrybinis etapas.

Rytų Europoje rezidencijos formatas yra dar gana naujas. Tačiau po truputį tampa kūrėjo kasdienybe, atsiduria jo(s) kelionių tvarkaraštyje: iš naujos mados virsta įprastine kūrybine schema, kadangi rezidencijos gali suteikti ne tik apgyvendinimo, bet ir unikalias kūrybos sąlygas. Žinoma, kaip ir kiekvienas formatas, ji turi privalumų ir trūkumų, diktuoja savo sąlygas, įgalina kūrėjus pasiekti tai, ko padaryti nepavyktų namuose, kadangi pasižymi ypatinga infrastruktūra, turi technologijas, profesionalią komandą, erdves.

Rezidencijos organizuojamos įvairiai: vienos jų yra nuolat veikiančios savarankiškos institucijos, kitos – laikini, prieš festivalius įvykstantys idėjiniai ar gamybiniai sambūriai. Taip pat rezidencijos gali veikti kaip didesnių institucijų (universiteto, akademijos, koncertų salės ar meno centro) programos. Pavyzdžiui, Malmės šokolado fabrike įsikūrusi „Inter Arts Centre“ rezidencija yra skirta bendradarbiauti skirtingiems Lundo universiteto fakultetams ir akademijoms (vizualiųjų menų, teatro ir muzikos). Šioje rezidencijoje susitinka ne tik skirtingų sričių studentai ir profesionalūs kūrėjai, bet ir iš užsienio atvykstantys menininkai-rezidentai, kurie pristato savo kūrinius. Taip rezidencija suteikia nedideliam miestui, pasižyminčiam nedidele kultūros infrastruktūra, tarptautinę idėjų apykaitą, ir įvairių sričių bei skirtingos patirties kūrėjams tampa susitikimų platforma.

Vienos rezidencijos yra valdomos profesionalių kuratorių, prodiuserių ir technikų komandų, o kitos – pačių menininkų. Visa lemia tai, ko kūrėjas tikisi: ar formalizuotos profesionalios techninės pagalbos, ar neformalesnio „horizontalaus“ bendravimo su vadovais ar įkūrėjais. Kai kurios rezidencijos siekia konkrečių rezultatų ir kūrybinės produkcijos, bet yra ir tokių, kurių tikslas yra procesas ar jo refleksija. Esama tokių rezidencijų, kurios su menininkais užmezga ilgamečius ryšius, pavyzdžiui, išleidžia rezidentų knygas, katalogus, natas ar įrašus. „Akademie Schloss Solitude“, įsikūrusi rūmuose šalia Štutgarto, yra parėmusi menininkių Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Vaivos Grainytės bendrą kūrybinį darbą – šiuolaikinę operą „Saulė ir jūra“.  

Stipendijos yra dar viena, labai svarbi, rezidencijų ekonomikos dalis, nes vienos rezidencijos jas teikia, o kitos prašo padengti dalines išlaidas, susijusias su rezidencija, pavyzdžiui, studijos nuomos kainą. Žinoma, sunkiausia patekti į programas, teikiančias stipendijas. Kartais į vieną vietą paraiškas teikia ne kelios dešimtys, o keli šimtai pretendentų, ir tada rezidencija tampa panaši į loteriją. Kita vertus, stipendija dažnai turi ir kitą pusę: jeigu ją gauni, turi kurti pasiūlyta tema ar suteikti paslaugų mainais, pavyzdžiui, vesti kūrybines dirbtuves vietinei bendruomenei. Todėl ne vienas menininkas renkasi kūrybinę laisvę – sumoka už studiją pats. Tačiau į kūrėjų vertinamas rezidencijas net ir mokant pinigus patekti nėra taip lengva – vis tiek vyksta konkursai, be to, kartais paraiškas reikia teikti prieš metus ar netgi anksčiau.

Rezidencijos Lietuvoje ir užsienyje: ar vis dar svarbi lokacija?

Nors rezidencijų istorija prasidėjo nuo kūrybinių programų, susijusių su konkrečia vieta, plėtros, šiandieniniame srautų ir migracijos amžiuje galime aptikti ir „bevietes“ rezidencijas. Jau ne vieną dešimtmetį kalbama, kad centrai ir metropoliai praranda savo galią kūrybos pasaulyje, tad periferinėse šalyse ar atokiuose jų kampeliuose sėkmingai veikiančios rezidencijos yra vieni gerųjų pavyzdžių.

Taip pat kaip ir užsienyje, Lietuvoje esama programų, įvairiapusiškai orientuotų į skirtingus menininkus. Lietuvoje jau ne vienerius metus veikiančios, tarpdisciplininius menininkus priimančios rezidencijos, įprastai yra įsikūrusios ne didmiesčiuose ar jų centruose. Tai Druskininkų menininkų rezidencija DAR, „Rupertas“ Valakampiuose (netoli Vilniaus), „Yo-yo“ rezidencija Žeimių dvare (Jonavos raj.) ir Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija (Kuršių nerijoje). Tačiau tik pastaroji ir „Rupertas“ veikia visus metus, kitos rezidencijos yra sezoninės. Svarbiausia atokių rezidencijų problema yra atstumas. Kaip pasiekti auditorijas ir pristatyti rezultatus? Žinoma, jeigu tai yra vienas rezidencijos tikslų. Kai kurių rezidencijų paskirtis yra būtent „pabėgimas ir atsitraukimas“ nuo auditorijos, prodiuserių ir užsakovų – tam, kad menininkai galėtų sukurti kažką nauja, permąstyti turimus archyvus ar tiesiog gauti nusipelnytą „kūrybinę pertrauką“.

Atokios rezidencijos komunikacija su auditorijomis įprastai yra palaikoma per socialines medijas ir įvairius dokumentacijos būdus ar satelitines lokacijas – parodų ar koncertų sales kituose miestuose. Tačiau kartais rezidencijos tampa inovacijų inkubatoriais. Pavyzdžiui, 2015 metais, 5-ojo „Inter-formato“ simpoziumo metu, VDA Nidos meno kolonijoje (ir ten įsikūrusioje „Neringa FM” radijo studijoje) vyko tiesioginė transliacija-koncertas, kuriame vienu metu dalyvavo Druskininkų, Šveicarijos Alpių ir Nidos kūrėjai. Tada Druskininkų rezidencijoje DAR apsistoję garso kūrėjai – Johnas Grzinichas (EE/US) ir Taavi Suisalu (EE) – miksavo garsinius peizažus, kartu savo poeziją skaitė buvęs NMK rezidentas, menininkas, poetas Gilles’is Furtwängleris (CH). Stebėjusi auditorija buvo NMK viešėję simpoziumo dalyviai, tačiau taip pat visas radijo koncertas buvo transliuojamas internetu bei FM bangomis, jis tebėra pasiekiamas tinklalaidės (podcast) formatu.

„Akademie Schloss Solitude“ kartu su Karlsrūjės meno ir medijų centru ZKM jau kelerius metus siūlo „interneto rezidencijas“, kurių metu kūrėjai neturi fiziškai atvykti į rezidenciją. Jie dalyvauja konkurse internetu, o atrinkti dalyviai, gavę stipendiją, pasiūlytas virtualybės problemas sprendžia iš namų ar studijų. Vėliau jų rezultatai pristatomi specialiame rezidencijos tinklo portale (webresidencies-solitude-zkm.com). Taigi atokių rezidencijų ribotumus visada galima pasitelkti kaip savitus privalumus, ir taip plėtoti naujus kūrybos bei kūrėjų-auditorijų bendradarbiavimo būdus.

---

---

Lietuvos kompozitorių rezidencijų praktikos

Jaunoji ir vidurinioji Lietuvos kompozitorių karta įvairiose tarptautinėse rezidencijose lankosi gana aktyviai, tačiau vyresni nei 60 metų amžiaus lietuvių autoriai rezidencijų sistemos atsisako ir renkasi kurti muziką savo asmeninėse rezidencijose. Tarp veržliausių rezidencijų dalyvių dera paminėti Arturą Bumšteiną, Žibuoklę Martinaitytę, Liną Lapelytę, Rūtą Vitkauskaitę ar Šarūną Naką. Įvairios rezidencinės patirties yra sukaupę Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis, Vytautas Germanavičius, Raminta Šerkšnytė, Vytautas V. Jurgutis, Rita Mačiliūnaitė, Albertas Navickas ir kiti.

Lietuvos kompozitoriai skirtingai vertina rezidencijų patirtį, poveikį ir naudą. Kai kurie jas sieja su įvairių valstybinių fondų lėšų įsisavinimu, nerimtu laiko leidimu, vyno gėrimu ir paskubomis „sumestais“ fragmentais – nesvarbu, ar tai muzikos „gabalas“, ar konceptualųjį žemės meną imituojantis, iš kankorėžių išdėliotas, taikos simbolis. Kiti kritiškai žvelgia į vadinamuosius „rezidencijų šoklius“, kurie linkę „parazituoti“, keliauti iš vienos rezidencijos „šiltnamio“ į kitą. Tačiau didelė dalis rezidencijose dalyvavusių Lietuvos kompozitorių jas vertina teigiamai, sieja rezidencijas su produktyvia kūrybos aplinka, pozityviais rezultatais ir prasmingomis profesinėmis pažintimis (o ne nerūpestingomis atostogomis su padengtomis išlaidomis).

Lietuvos kompozitoriai teigia, jog rezidencijos suteikia erdvės kūrybai, laiko ir, pasirinktinai, visišką atsiribojimą arba aktyvią komunikaciją ir bendradarbiavimą su kitais menininkais. Ne vienas jų pabrėžia galimybę „pabūti savimi“ tikrosios profesijos kontekste. Rezidencijos leidžia ištrūkti iš „voverės rato“, kuriame sukasi administraciniai darbai, papildomos veiklos, įvairūs projektai, terminai, šeimos reikalai, pagaliau – „neįdomioji“ buitis, pavyzdžiui, rytinė kelionė autobusu ar kasdienė spūstis transporto kamščiuose. Ir netgi vien kūryba užsiimantys kompozitoriai rezidencijas laiko šiuolaikinio menininko galimybe „atsijungti“ nuo gyvenimo, nuo „online“ režimo, nuo visuomenės akceleracijos, ir „persikrauti“ naujiems kūrybiniams sumanymams. 

Yra kompozitorių, kurie džiaugiasi pagaliau gavę galimybę (kurios įprastai neturi) rezidencijose kurti kone biuro darbo valandomis. Kiti džiaugiasi ištrūkę iš visuomenėje įsigalėjusios „nuo 8:00 iki 17:00“ sistemos, jos primesto ritmo – taip rezidencijos suteikia galimybę pažinti savo vidinį „kūrybos laikrodį“ ir susidaryti individualų paros darbo grafiką. Kai kuriems kompozitoriams įtaką daro ne tik praktiniai, bet ir psichologiniai rezidencijų aspektai, atsidūrimas kūrybos prisodrintoje aplinkoje, kurioje prieš tai kūrė tūkstančiai menininkų. Todėl darbas, regis, įgauna natūralų pagreitį ir vyksta savaime.

Ne vienas lietuvių kompozitorius teigia, kad rezidencija yra tam tikras iššūkis. Visų pirma, reikia ryžtis, antra, prisitaikyti prie naujos aplinkos. O norint rezidencijoje produktyviai kurti, reikia turėti ne tik aiškius kūrybinius tikslus, bet ir gebėjimą efektyviai organizuoti savo laiką. Kai kurie autoriai prisipažįsta, kad apskritai jaučia spaudimą dalyvauti rezidencijų sistemoje ir didinti savo reitingą, kadangi neva tik patys šauniausi, aktyviausi ir atviriausi šiuolaikiniai menininkai dalyvauja tarptautinėse rezidencijų programose.

Daugelis rezidencijose dalyvaujančių Lietuvos kompozitorių mano, kad kurti muziką ir toliau galima tiesiog namuose (visi jie tai ir daro), bet norint kurti namų sąlygomis reikalingas didelis susitelkimas ir fiziniai resursai, ypač tuomet, kai nesi kompozitorius, pragyvenantis vien iš kūrybos, ir patogiai gyvenantis vienas. Todėl ilgainiui tai tampa sekinančiu darbu. Šiuo atžvilgiu rezidencijos suteikia terpę brandinti kūrinius ilgai, giliai, aukštos kokybės sąlygomis.

Asta Pakarklytė