Daina DUBAUSKAITĖ ir Emilija VISOCKAITĖ | Lytis kaip avangardas
Justė Janulytė, Egidija Medekšaitė, Raminta Šerkšnytė, Justina Repečkaitė, Rūta Vitkauskaitė, Lina Lapelytė – aktyviai kuriančios šios kartos kompozitorės, kurių muzika skamba ir Lietuvoje, ir užsienyje. Gražu būtų šį vis gausėjantį sąrašą pradėti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Onute Narbutaite, bet teisingiau būtų prisiminti universaliąją, vien muzika neapsiribojusią, kūrėją Konstanciją Brundzaitę (1942–1971), kurios dienoraščiai buvo neseniai išleisti atskira knyga.
Kaip jau supratote, norisi pakalbėti apie moteris muzikoje. Ar kompozitoriaus, atlikėjo, muzikanto lytis yra svarbus faktorius planuojant karjerą, vaikantis sėkmę, laukiant apdovanojimų ir įvertinimų? Argi moteriškumas lygu feminizmui, o vyriškumas tuomet – mizoginijai? Kitaip tariant, ar lytis visuomet yra deklaracija? Greičiausiai tai – tik kraštutinumai. O ar taisyklės tokios pačios ir Lietuvoje, ir pasaulyje? Tikriausiai ne. Žinomiausios užsienyje šiuo metu yra būtent lietuvių kompozitorės, ir kitų šalių akademinės muzikos atstovus tai neretai stebina. O kaip populiarioji muzika ir jai, ne akademijai, savo konstruktais artimesnė alternatyvioji? Apie būsenas, priežastis, stereotipus ir galimas pasekmes diskutuoja muzikos apžvalgininkės Daina Dubauskaitė ir Emilija Visockaitė.
Emilija Visockaitė: Aš tik visai neseniai pradėjau labiau pasigesti merginų Lietuvos scenoje ir svarstyti, kodėl jų nėra. Savo aplinkoje visad jaučiausi gerai, lyčių lygybės klausimas nebuvo opus. Visi man svarbiausi gyvenimo muzikantai buvo vyrai, tapatinausi ir mokiausi būtent iš jų. Paauglystėje tai neatrodė jokia problema. Dabar gal irgi neatrodo didelė problema, tačiau dėl išsilavinimo ir intensyvesnių diskusijų tiesiog dažniau apie tai susimąstau. Dabar jau daug aiškiau matau tą disproporciją šalies muzikoje ir suprantu, kad, kaip bežiūrėsi, tai vis tiek yra simptomiška. Lygiai kaip simptomiškas yra įprotis dainuoti angliškai. Pats savaime – nieko blogo, kiekvienas yra laisvas kurti taip, kaip jam norisi. Tačiau jei tai tampa dominuojančia tendencija, neva vieninteliu galimu pasirinkimu, – tai jau kažkoks liguistas savęs apribojimas. Galima sakyti: moterys gi laisvos daryti ką nori, ne visos nori lipti į sceną. Bet jei jų visai nėra scenoje – tai jau kažką reiškia. Paanalizavus tokias įsišaknijusias tendencijas, atsiskleistų bendresni visuomenės psichologiniai sutrikimai.
Ar tau trūksta moterų Lietuvos muzikoje?
Daina Dubauskaitė: Žodis „pasigesti“ čia net labai tinka. Aš ilgą laiką gerai jaučiausi elektroninės muzikos scenoje klausydamasi vyrų, šokdama pagal vyrus, rašydama apie juos ir skatindama eiti į vakarėlius, kur groja tik jie. Tokia buvo mano pažįstamų, draugų aplinka. Ir netgi su malonumu sutikdavau pagroti „girls only“ vakarėliuose, nors groti iki šiol nelabai moku. Tik laikas, šiokie tokie į akis patekusių rašinių bei istorinių veikalų paskaitinėjimai, aplink mane tuo metu buvusių moterų pastebėjimai ėmė tą gerą savijautą virpinti. Pamenu net vieną labai konkretų žodinį susirėmimą su šiuo metu, atrodo, Nyderlanduose gyvenančia didžėje: ji atsisakė parašyti svečio skiltį į planuotą klubo, kuriame dirbau, žurnalą. Sakė, kad jai ne pakeliui su klubu, kuris savo muzikos politika neatliepia jos, kaip moters scenoje, savijautos. Citata netiksli, bet, gerai pamąsčiusi, iš tiesų aplink save atradau nemažai mizoginijos, kasdienio seksizmo ir kitų niuansų, neįkvepiančių mokytis groti, daryti tai gerai, siekti karjeros šioje srityje. Atradimą sekė pasigedimas. Visgi, neišgyvendinus minėtų neigiamų niuansų, nematau galimybės lygiaverčiam lyčių pasiskirstymui scenoje. Ir tuomet iškart galvoju, galbūt tai niekada ir nepasikeis?
Emilija Visockaitė: Pritariu dėl dirbtinio skatinimo: „moterų moterims“ renginiai man atrodo dar labiau diskriminuojantys nei bet kokia kasdienybė. Neduok Dieve, mane kas nors kur nors bandytų įtraukti dėl mano lyties. Pokyčiai turi ištikti natūraliai. Nesudėtingas ir veiksmingas būdas yra tiesiog kalbėti apie problemą. Ir ne savo uždaruose feministiniuose rateliuose, o per didžiuosius visaliaudinius kanalus. Jie savo įkyrumu visus gerai išnervina, ir tu nebegali to klausimo pamiršti, pradedi visur pastebėti (kaip kad vyko ir vyksta su #metoo). Tada tiesiog reikia laiko visiems nusiraminti ir, žiūrėk, situacija jau kiek geresnė. Pavyzdžiui, lietuviško roko scenoje vaikinų įvaizdis gana staigiai šalia tradicinių macho bruožų pasipildė jautrumu, nuoširdumu, humoru... Bernai per koncertą jau ir pasibučiuoja, pasijuokia iš savęs, ne tik galią demonstruoja, įsitvėrę gitarų. Keli geri pavyzdžiai gali staiga apsukti ir tą lyčių disbalansą.
Daug kur moterys pražiūrimos visai ne iš piktos valios, o tiesiog iš inercijos. Galbūt kartais jas pastebėti reikia daugiau pastangų, kaip kokį originalų nišinį žanrą. Pasistengi, paieškai, ir pasirodo, kad tas žanras visai ne keistas ir egzotiškas, o kaip tik – labai artimas ir universalus.
Daina Dubauskaitė: Dar vienas punktas, kurį norėčiau įvardyti – tai muzikos apdovanojimai. Nesu tikra, kada pirmąkart įteikti atskiri apdovanojimai vyrams ir moterims. Bet faktas, kad jau pirmieji „Oskarai“ 1929-aisiais padalyti už geriausią moters ir geriausią vyro vaidmenį. „Grammy“ pradėti teikti 1959-aisiais – pirmuosiuose apdovanojimuose taip pat išskirti vyro ir moters vokalai. Kitose kategorijose skirstymo į lytis nėra, ir tai, beje, taip pat yra nemaža problema. Tarkime, „Brit Awards“ tyrėjai pastebi, kad, atlikėjo kategoriją padalijus pagal lytis, bet tokio skirstymo netaikant pačioje svarbiausioje – albumo – kategorijoje, moterys joje nominuojamos rečiau.
Galime pažiūrėti ir į lietuviškųjų M.A.M.A. nominacijas bei laimėtojus. Pastarieji metai šia prasme maloniai stebina – tiek metų proveržio, tiek metų dainos nominacijose laimėtoja tapo jauna atlikėja Beatrich. Tiesa, ji dirba su prodiuseriais, bet jos asmenybė pakankamai vaiski, kad suprastum, jog „nenutapyta“. Metų grupe ne pirmą kartą tapo vyro ir moters duetas – stebint jau išsiskyrusių atlikėjų kūrybinius kelius, akivaizdu, kad be Jazzu Leonui Somovui tiek pasiekti nebūtų pavykę. Bet tik tiek. Elektroninės muzikos kategorijoje visi nominuotieji yra vyrai (na, bet nedaug tų elektroniką kuriančių moterų ir yra), į metų grupės kategoriją pretendavusių sąraše irgi mirga tik viena Jazzu, rokas – vyriškas, alternatyva – vyriška. 2011-aisiais, kai M.A.M.A. istorija prasidėjo, bent po vieną moterį buvo beveik visose kategorijose, išskyrus roką ir hiphopą (vėlgi, ar turime ryškių moterų reperių Lietuvoje?), o alternatyvoje tada laimėjo „Rasabasa“.
Kalbant apie alternatyvą, nepamirškim ir „tuos, kuriems nedavė M.A.M.A.“ apdovanoti pasišovusių T.Ė.T.Ė. Vos porą kartų įvykusiuose apdovanojimuose moterų taip pat buvo visai nedaug. Pirmuosiuose vokalistės pjūklą atsiėmė Ieva Narkutė, laimėjo ir mišri folkloro grupė „Pievos“, „Keymono“ (su frontwomene Daiva Starinskaite priešakyje) apdovanoti už albumą. Antruosiuose apdovanojimuose įvertintas mišrus projektas „Spanxti“, už eksperimentus paglostyti „Avaspo“, už fanką – „Saulės kliošas“. Vėlgi – tik mišrūs reikalai.
Tokie pavyzdžiai leidžia manyti, kad, sudėjus atlikėjus į vieną „katilą“, jame taip pat į paviršių kiltų, visų pirma, vyriškos putos, o moterys plūduriuotų apačioje. Tokiu atveju skirstymas lyg ir reikalingas, nes padeda atkreipti dėmesį į visus bei visas vienodai, bet lyčių kvotos – skausminga tema. Visgi galima teigti, kad tokie nesusipratimai apdovanojimuose tik įrodo, kad apdovanojimai nėra viskas. Ir ne dėl jų kuria tie, kurie negali nekurti.
Emilija Visockaitė: Atlikėjo ir atlikėjos nominacijos man atrodo tiesiog galimybė atkreipti dėmesį į daugiau atlikėjų. Ir kino, ir muzikos srityse šios nominacijos lygiavertės – juk nėra taip, kad geriausio vyro išrinkimas taptų apdovanojimų kulminacija.
Jei „Grammy“ nominacijų sudarymas yra painus mechanizmas, tai lietuviškų apdovanojimų – gana lengvai išsprendžiamas. Moterų nominuojama mažai, nes jų ir ryškesnės yra vos kelios. Lietuvoje atlikėjų nėra tiek daug, kad organizatoriai galėtų sau leisti prabangą piktybiškai ko nors nepastebėti. Drauge iškalbingas ir faktas, kad kone 100 narių M.A.M.A. komisijoje (kaip ir kitokių konkursų žiuri) moterų procentiškai yra baisiai mažai. Tai atskleidžia, kad pastebimų moterų yra mažai ne tik scenoje, bet ir visoje popmuzikos industrijoje. Apskritai apdovanojimai retai teisingai atspindi realybę. Tačiau lyčių klausimui jie turbūt – visai geras veidrodis.
Tavo paminėti apdovanojimų T.Ė.T.Ė. laimėtojai – mišrios grupės – šiandien atrodo netgi gana originalus reiškinys. 2011–2012 m. – rodos, visai neseniai. Bet jų pasekėjų visai nedaug. Atsimenu, kokia buvau pritrenkta pernai scenoje išvydusi kauniečius „Silverpieces“ – roko grupę su lydere mergina. O Vidas Bareikis štai turi merginą būgnininkę. Tačiau abiem šiais atvejais visgi sakyčiau, kad lytis yra pareiškimas. Jeigu nori, kad lytis scenoje būtų nepastebima, turi įdėti netgi papildomų pastangų.
Daina Dubauskaitė: Kol skirstysime į vyrus ir moteris, tol vienos sritys ir liks labiau moteriškos, kitos – labiau vyriškos. Taigi reikia ne tik pirštais badyti į seksizmo apraiškas, bet ir patiems jų neinicijuoti. Tai yra, grubiai tariant, jokių „girls only“ deklaruojančių vakarėlių, koncertų, festivalių, grupių. Jei mergina ar kolektyvas, kurdama(s) savo sceninį įvaizdį, deklaruoja lytį, iškart kyla klausimas, ar taip ji / jie „nekamšo“ kurios nors kitos savybės, reikalingos scenoje, trūkumo.
Taigi imkime statistinį muzikanto vienetą. Jis vidutiniškai gabus tekstų rašymui, vidutiniškai – kompozicijai, šiek tiek moka brazdinti gitara – „turi duomenis“. Ir dabar apvilkime jį žvynuota trumpa suknele, suvelkime plaukus, apaukime aukštakulniais. Labiau skambės, labiau švytės ir labiau lips bulvariniams portalams nei tas pats muzikantas su marškinėliais ir džinsais? Taip, ir visai nesvarbu, ar tai bus vyras, ar moteris. Čia primenu Lolitą iš filmo „Zero“, sėkmingai nusikapsčiusią iki nacionalinio „Eurovizijos“ finalo.
Jei nesutinkate ir teigiate, kad talento trūkumo suknelėmis neužmaskuosi, aš nedrįsiu ginčytis, nes pritariu. Visgi į antrą planą (kuriame geros suknelės atveju lieka balsas, kompozicija, originalumas) dėmesį atkreipia jau nedaugelis. Taigi todėl, kad suknelėmis, istorijos dėka, dažniausiai vilki moterys, joms ir tenka daugiau prožektorių šviesos.
Galima teigti, kad Lietuvos scena ypač draugiška moterims, o dar draugiškesnė – moteriškoms moterims! Na, ir moteriškiems vyrams. Bei vyriškoms moterims. Vyriškiems vyrams – turbūt labiausiai. Marijonas Mikutavičius, Egidijus Dragūnas, Gytis Paškevičius – tęsčiau ir tęsčiau. Scena, tiksliau auditorija, ne tik Lietuvoje, myli tuos, kurie yra „over the top“. Kuo ryškesnė kuri nors savybė, tuo lengviau tapti išskirtiniu, atpažįstamu, vertinamu, kviečiamu ir perkamu atlikėju. „Dainuoti papais“ – kultinė kadaise „Eurovizijos“ atranką vertinusio Karolio Jachimavičiaus frazė, mesta į grupės „YVA“ glėbį, ir tinkama visoms mano išvardytoms savybių kombinacijoms bei koncentracijoms papuošti. Gali dainuoti krūtine, kaubojiškais batais, tatuiruotėmis, skusta galva. Kai kurie vis dar renkasi dainuoti balsu ir, tikėtina, už tai netrukus bus įtraukti į UNESCO Nematerialiojo paveldo sąrašą.
Emilija Visockaitė: Na, man papai ir dainavimas jais ar kitomis, ne tam skirtomis, kūno vietomis – visiškai neaktualus. Nuolatinis burbėjimas apie prastą popsą ir „YVOS“ pavyzdys – jau smarkiai pasenę. Tiesa, tokia yra televizijos transliuojama žinutė. Bet juk visais laikais buvo didžiulė masė prastų estradinių pramogų. Ateities ji nekeičia, sąlygų nediktuoja – tik paklūsta esamoms („žiūrovas to pageidauja“). Sąlygas diktuoja autorinis menas – nenoriu jo vadinti „aukštuoju“, „rimtuoju“ ar dar kitaip diskriminuoti. Bet kalbėti reikia būtent apie jį. Nes jis išliks. Jis pats nusistato sau taisykles ir gali nepaklusti publikos norams. Bėda ta, kad kartais paklūsta. Bėda ta, kad alternatyvi, autorinė muzika – nors turi visišką laisvę – dažnai vis tiek persiima masinių stereotipų.
Vis dėlto situacija gerėja. Ypač daug kas pasikeitė praūžus hipsterizmo erai. Klausytojai labiau susidomėjo keistais, netradiciniais skambesiais, džiazu, avangardu. Scena tapo atviresnė, todėl sakyčiau, kad merginoms dabar pats laikas ant jos lipti. Juokinga, bet juk esamame kontekste moteriška lytis – irgi avangardas.
Žinoma, lytis neturėtų būti svarbiausia menininko žinutė. Bet dabar man tai atrodo neišvengiama. Jei scenoje moteris ar neheteroseksualus, nebaltaodis žmogus, iš pradžių tai ir bus labiausiai pastebima. Ir tegu. Užtektinai apie tai pripletkinę, visi nusiramins. Ir kitą kartą tokį išvydę jau pletkins mažiau. Tada jau tik nuo muzikanto priklausys, ar jis turi daugiau ką pasakyti.
Vakarų popmuzikoje „baltas hetero vyras“ dabar yra silpniausia grandis. Originaliausia, įdomiausia, labiausiai įkvepianti muzika ateina iš socialinių grupių, kurios ilgai buvo užspaustos kažkur kampe. Belieka tikėtis, kad Lietuvoje merginos irgi turi prikaupusios tos potencinės energijos.
Daina Dubauskaitė: Pritariu minčiai, kad „moterišką“ sceną galima laikyti avangardu. Kaip ir kitas „nebaltų nehetero nevyrų“. Neišsiplečiant apie kitus ir kalbant apie moteris, „shishi“ Lietuvoje – turbūt geriausias pavyzdys. Pirmiau išgirsti, kad jos muzikantės, nei pamatai, kad moterys. Jos negroja suknelėmis, bet jas vilki. Tai yra, neslepia savo lyties, bet jos ir nepabrėžia. Ar galėtų toje grupėje groti vaikinas? Čia jau pačios muzikantės atsakytų. Aš manau, kad ne tokia koncepcija, taigi, nors ir galėtų, negros. Negalime neapkalbėti ir „Crucial Features“ – sakyčiau, tai ir yra tas, šiuo metu vienintelis, ryškaus feminizmo muzikoje pavyzdys. Ne moteriškumo, o feminizmo. Kai nesvarbu, kaip atrodai, svarbu – ką deklaruoji.
Kitas dalykas, kuris pastebimas Lietuvos alternatyvioje scenoje – merginos imasi darbų „šalia muzikos“. Jos yra vadybininkės, koncertų organizatorės, tekstų rašytojos… Taigi tarsi muzika jas traukia, bet ne rampų šviesa. Ar tai laikytum problema? Galbūt tiesiog nesiryžtama, nedrįstama, ir pasirenkamas ramesnis kelias, kuris kraštutiniu atveju gali priminti tą XIX amžiaus modelį, kai moteris tėra genialaus vyro aptarnautoja.
Daina Dubauskaitė: Muzikos verslas yra kompleksinis dalykas, jis neveiktų be kitų sudedamųjų dalių – dainininkas dainuotų tik sau, jei nebūtų grupės, įgarsintojų, vadybininkų, organizatorių bei žmonių, užsiimančių viešinimu. Visa tai galima atlikti pačiam, ir turime puikių pavyzdžių, bet tai labiau atskleidžia vieno asmens talentų gausą negu nurodo modelį, pagal kurį reikėtų veikti visiems. Jei žmogus labiau linkęs užsiimti vadyba, kodėl gi jis turėtų groti? Ar blogai, jei moteris, pasižyminti vienokiomis savybėmis, kurias galbūt įdiegė šeima, mokykla, aplinka, padeda visiškai „neišsitaškyti“ kitų savybių turtingam, bet ne itin savarankiškam ir versliam muzikantui? Ir atvirkščiai. Savo praktikoje esu sutikusi atvejų, kai „laisvu nuo darbo laiku“ būnantys ar norintys būti didžėjais, elektroninės muzikos kūrėjais žmonės dirba apšvietėjais, garso operatoriais, vadybininkais. Bet lyties klausimas čia apskritai nefigūruoja. Mane asmeniškai taip pat labai traukia muzika, tačiau tai nereiškia, kad aš noriu būti muzikante.
Emilija Visockaitė: Man kartais atrodo, kad talentingos merginos nelipa ant scenos dėl neužtikrintumo, drąsos trūkumo. Sunkiausia juk vis tiek susitvarkyti su sava galva, išsiugdyti savivertę, ypač jeigu visuomenė nelabai padeda. Šie vidiniai, psichologiniai, pokyčiai man atrodo patys lėčiausi ir sudėtingiausi. Mane kiek nervina išsisukinėjimai, kad, oi, „man trukdo nepalankus visuomenės požiūris“, „visuomenė iš manęs tikisi aukštakulnių ir priklijuotų blakstienų, o aš noriu gilų meną kurti“… Tik nuo tavęs priklauso, kas kaip į tave žiūri – ar pirmiausia mato, kad tu mergina, ar kad žmogus. Bet kokiam originalesniam, keistesniam vaikinui užlipti ant scenos lygiai taip pat sunku, jis irgi privalo susitaikyti su heiterių komentarais. Tačiau jei jau tikrai turi talentą, jauti būtinybę kurti, žinai, kas esi, tai – būk malonus, pasistenk tas išorines, kultūrines kliūtis įveikti.
Pradėjome pokalbį nuo akademinės scenos. Ar, tavo manymu, keista, kad akademinėje muzikoje geriausiai užsienyje žinomos Lietuvos kompozitorės yra būtent moterys? Kas tai galėjo lemti? Ar galima tikėtis, kad kas nors panašaus įvyks kitose muzikos (ir net tik muzikos) srityse?
Daina Dubauskaitė: Norėčiau tikėti, kad stojant į aukštąsias mokyklas, sąmoningai pradedant akademinę karjerą, nėra diskriminacijos pagal lytį. Visgi kūrybinėse specialybėse neapsieisi be stojamųjų egzaminų, o jei yra žmogiškasis faktorius – yra ir simpatijos vienokiems ar kitokiems (pagal lytį, ūgį, kilmę ar kitas savybes). Ar akademinės muzikos srity tokių žemiškų simpatijų mažiau nei, tarkime, tapybos, teatro, šokio? Žmonės „iš vidaus“ teigia, kad ne.
Diskutuojant šio straipsnio „paraštėse“ teko išgirsti ir nuomonę, kad Lietuvos kompozitorių pasaulyje vyrai nebedominuoja todėl, kad, pasikeitus santvarkai, sumenko šios profesijos prestižas. Tartum vyrai užleido kūrybinius plotus moterims ir išėjo... medžioti. Taigi, kad šiandien užsienyje geriau žinomos lietuvės kompozitorės moterys, vadinčiau ne keistenybe, o dėsningumu.
Kūrybiniam darbui, kurio nevaržo poreikis „medžioti“, be kitų savybių reikalingas ir kruopštumas, atsidavimas, įsigilinimas. Tokios savybės gali būti įgimtos, jas galima ugdyti. Tai jau dabartinių jaunų tėvų, darželių auklėtojų ir kitų edukatorių atsakomybė – diegti ne konkrečią meno kryptį, o apskritai lavinti kūrybiškumą. Neseniai teko šyptelėti perskaičius vieno Kauno muziejaus kvietimą į „Šventę šeimoms“. Ten buvo rašoma, kad šventėje dalyvaus „jaunieji būgnininkai“ ir „mažosios balerinos“. Taigi ne tik dabartiniai muzikantai ir muzikantės kalti, kad jų per daug ar per mažai.
Visgi nelyginčiau akademinės ir populiariosios muzikos, tuo labiau alternatyvios. Tai, kas konstruojama aukštojoje mokykloje, besiremiant kanonais, tam tikrais bendravimo principais, etika, dažnai yra gerokai atitolę nuo gatvės kultūros, prožektorių, įvaizdžio ir viešųjų ryšių. Ir tai tinka ne tik muzikai, bet ir, tarkime, politikai. Akademinėje muzikoje kūrėjas – nutolęs nuo didžiosios scenos, jo kūriniai gyvena savo gyvenimus, neretai didžiąją dalį dėmesio susižeria muzikantai ir dirigentai (ir dirigentės – linkėjimai Mirgai Gražinytei, kuri apskritai sujaukė visus įmanomus stereotipus apie lietuvius, moteris ir dar bala žino ką). Kompozitoriai dažnai tik išvardijami kur nors teksto pradžioje ar pabaigoje. Tada, kai tau skirta vos pusė eilutės, lyčiai vietos tikrai nebelieka. Ar toks pateikimas teisingas bei sąžiningas – jau kitas klausimas ir kita diskusija.
Pabaigai – vienas naujas pavyzdys iš muzikos ir stereotipų komunikacijos bei lyčių įvairovės ugdymo srities. Vyrai pučia dūdą, moterys kilnoja kojas, – tokia formulė, atrodo, geriausiai tinka pučiamųjų orkestrui „Ąžuolynas“: „Gražiausios vietos Kaune? Teisingai – mūsų parkai! / Šauniausias orkestras Kaune? Žinoma – „Ąžuolynas“! / Smagiausia muzika? Šokių muzika su „Ąžuolyno“ merginomis!“. Žinoma, toks pasažas jokiu būdu nereiškia, kad orkestre moterys groti neturi teisės, bet leidžiama suprasti, kad šokdamos jos atrodo, na, kažkaip įprasčiau, geriau.