Antanas Rekašius (1928-2003): lietuviškos muzikos Mefistofelis


"Jeigu jums patinka šiuolaikinė muzika, padėkite į šalį muzikos teorijos knygas, užsimaukšlinkite skrybėlę, pasistatykite palto apykaklę ir eikite pasivaikščioti su Antanu Rekašiumi. Šis kompozitorius pats savaime yra potyris", - šiais Stepheno Elliso žodžiais, išspausdintais 1986 m. žurnale "Fanfare", lakoniškai pasakoma visa esmė apie kompozitoriaus būdą ir jo muziką. Antanas Rekašius buvo visur matoma figūra, pakankamai atsainus ir jaučiantis savo vertę žmogus. Antra vertus, tai buvo itin paslaptinga asmenybė ir daugelis jo biografijos detalių, ko gero, niekada nebus atskleistos. Jis pats kūrė savo įvaizdį, o kūryba, ko gero, buvo šio gerai apgalvoto įvaizdžio dalis.

Antanas Rekašius kelis dešimtmečius buvo labiausiai provokuojantis kompozitorius tarybinėje Lietuvos muzikos padangėje. Įžūlus nesiskaitymas su socialistinio muzikinio gyvenimo konvencijomis, nuolatinė ironija, klounada dažną jo kūrinių paversdavo tuo metu SSRS neįmanomu muzikiniu performansu.

Rekašius į profesionaliąją muziką atėjo jau subrendęs žmogus, jam reikėjo pasivyti savo bendraamžius, apsispręsti muzikoje. Jo pirmasis naivaus romantinio stiliaus styginių kvartetas, parašytas studijuojant kompoziciją pas Julių Juzeliūną Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, nė iš tolo neprimintų vėlesnės Rekašiaus kūrybos. Baigęs konservatoriją 1959 m. jis tapo vienu produktyviausių Lietuvos kompozitorių - beveik visą gyvenimą jį maitino kūryba. Nuo pat pirmųjų jo savarankiškų kūrinių tapo aišku, kad ūmiam ir ekstravertiškam kompozitoriaus būdui artimiausia buvo orkestrinė stichija (Rekašius yra 9 simfonijų autorius), kurios išraiškinga gestika neretai įsikūnydavo jo baletų šokio plastikoje (iš viso 10 baletų). Rekašiaus pirmųjų baletų temos buvo gana oficiozinės (Laimės žiburys, 1959; Gęstantis kryžius, 1963). Jis buvo pagiriamas, bet baletai, išskyrus vieną kitą, neilgai išsilaikydavo repertuare. Jis nepritapo prie oficialios to meto stilistikos: kūrybos pradžioje praėjęs tam tikrą sovietinio meno standartų kelią, Rekašius greitai paniro į naujas kūrybos erdves. Tomis Rekašiaus erdvėmis tapo aleatorika ir iš lenkų mokyklos nusižiūrėtas sonorizmas.

Metafonija smuikui ir orkestrui (1971) tapo pirmuoju brandaus Rekašiaus stiliaus kūriniu. Po to sekė Diaphonia violončelei ir orkestrui (1972), Saulės rezginiai saksofonui ir orkestrui (1977), Penktoji (Segmentų) simfonija (1981), Autokoliažai ir daugybė kamerinių kūrinių. Tačiau kūrybos įvertinimas atėjo gan vėlai, ir atėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur Rekašius pradėjo lankytis nuo 1984 metų. Čia išleista jo kūrinių plokštelė (LP Verra Records 101, 1985) ir kompaktinis diskas (ELLA Records 71119-1, 1991) buvo nepaprastai gerai įvertinti įtakingų įrašų žurnalų. Nepaprastą pasisekimą turėjo jo Trečiasis styginių kvartetas (1976), kurį daugelyje pasaulio šalių grojo Valstybinis Vilniaus kvartetas. Pagaliau buvo pradėta kalbėti apie jo simfonizmą, sąsajas su Mahleriu, Ivesu, Šostakovičiumi, Schnittke ir Martlandu.

Kaip kad daugelyje Magritte'o paveikslų kartojasi pagrindiniai elementai (ugnis, medis, akmuo, dangus, debesys, vyrai, dėvintys katiliukus), taip Rekašius turi savus: glissando, lėtos, kylančios pulsacijos, džiazas, aleatorika, dunksintys, trankūs mušamųjų smūgiai ir galingi styginių gūsiai, o svarbiausia - kinetinis, linijinis, motorinis judėjimas. Pridurkime dar dinamikos kraštutinumus, garso jėga lenktyniaujančius su "Metallica" ar "Guns'N'Roses" koncertais. Visa tai puikiausiai veikia. Niekas čia neperkrauta, niekas nesitęsia per ilgai, nes Rekašius turi išsiugdęs gerą laiko pojūtį kaip patyręs fotožurnalistas ir sugeba paslėpti siūles kaip tikras tapetavimo meistras.
Benjamin Pernick, Fanfare, 1993

Rekašiaus muzika šiandienos postmodernizme įgauna stiprų ir sugestyvų kontekstą. Jos pamatuose "įmūrytos" įvairių stilių nuoplaišos, banalios melodijos, dažnai primityvi harmonija - muzikinė patirtis kasdienybėje. Tačiau Rekašius šias banalybes tarsi išplėšia iš to įprasto garsinio fono ir suteikia visiškai netikėtą prasmę, kur ironija, groteskas, liežuvio rodymas publikai susipina su netikėtu grauduliu, nerimu ir tragizmu. Tą banalybę jis absoliučiai natūraliai įvelka į netikėtų skambesio spalvų, aleatorikos ir ornamentikos rūbą. Tai atvirai teatrališka raiška, garsų spektaklis, kur svarbiau yra kalbėjimas, charakterių ryškumas ir temperamentas. Rekašius buvo hipertrofijos poetas - sensualizmas, isterika, nervingumas, ir kartu žaismingumas, netikėtumai, kontrastai ir priešpriešos. Kartais tai verdanti, kunkuliuojanti, šiek tiek neryškiai artikuliuota garsų tėkmė, lyg drumzlina potvynio upė, o kartais - keistas baroko muziką primenantis, struktūruotas ir kartu visiškai nerealus paveikslas.

Rekašiaus muzika, kaip ir visa aleatorinė kūryba, yra muzika atlikėjams. Iš natų ją sunku suprasti. Jis mėgdavo dirbti su atlikėjais, ne tiek aiškindamas, ką užrašė, kiek aiškindamas, ką norėtų išgirsti, repeticijų metu ieškodamas tarties, ornamentų, faktūrų spalvų ir charakterių, kuriems, deja, taip ir nesurasdavo adekvačių natų ženklų. Rekašius persikūnydavo savo atlikėjuose - čia jis buvo tikras, neapsimestinis, laimingas ir atviras. Jis įkvėpdavo ir atlikėjai drąsiai dalyvaudavo jo iššūkiuose, kniaukdavo rimtuose koncertuose su saksofonais, dainuodavo rodydami auksinius dantis ir atsiverdavo seksualiuose įvaizdžiuose.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę Rekašiaus muzika, atrodė, tarsi neteko pirmykščio šviežumo ir aktualumo, tačiau pastaruoju metu ji vėl kelia susidomėjimą, išgyvena savo renesansą. Nenuostabu - turime pripažinti: nieko panašaus Lietuvos muzikoje taip ir nebuvo iki šiol sukurta.

© Donatas Katkus

Lietuvos muzikos link Nr. 9

0