Airidas Labinas

Tu leki tamsiu keliu. Nieko nematai aplinkui, tik kartais išnyra vienišas kelio ženklas. Žibintas. Automobilis priešpriešinėje juostoje. Tu susiėmęs už šono bandai sulaikyti kraujo plūdimą. Tave pašovė. Dabar važiuoji nežinodamas, kur link bėgi. Paskutinė byla, sekly. Gaila, kad negalėjo baigtis geriau. Bet apie tai dabar negalvoji ir toliau važiuoji tamsiu keliu. 

Pamatai pakelės užkandinę. Jos raudono neono užrašas leisgyviai mirga tarsi suokalbyje su tavo nepavydėtina padėtimi. Tu sustoji, išlipi ir nušlubuoji užkandinės link, nevargdamas užrakinti automobilio. Įsiverži, beveik įvirsti į vidų, bet sulauki tik poros abejingų žvilgsnių iš prieblandos – jie žaidžia su savo pustuštėmis viskio stiklinėmis ir vėl nukreipia akis į cigarečių dūmuose paskendusią sceną.

Tavo ausis pasiekia išsiderinusio pianino dūžiai ir sopulingas, gal net pavargęs balsas, klaidžiojantis tarp lietuvių ir anglų kalbų, tarp šnabždančio kalbėjimo ir giedojimo. Balsas klaidžioja tarsi Euridikė nebesitikinti sulaukti Orfėjo šitame nuorūkų ir pigių banalybių pragare. Tu įsižiūri ir pamatai Euridikę, tik jos vardas, kaip byloja afiša ant sienos – „Ugnė Uma“. Ji vaikšto lėtai ir užtikrintai, užtrunka tiek, kiek reikia, žvelgia kiekvienam į akis, tyrinėja blausius žvilgsnius, kol galiausiai susiduria su tavo. Tave persmelkia raudos, tave glamonėja paguodos tembras. Gal tu net nebežinai, ką jausti. Bet ką tikrai žinai – tai gera vieta ir laikas nukraujuoti.

Tokį siužetą įsivaizdavau, galvodamas apie idealiausias aplinkybes, kuriomis norėčiau klausytis kūrėjos Ugnės Matulevičiūtės, žinomos kaip Ugnė Uma, koncerto Grenoblyje (Šveicarija) įrašo. Jos pasirodymai iš tiesų primena nuaro kino ir Davido Lyncho „Silencio“ klubo įkvėptą atmosferą. Tik mažiau mirtinai pašautų seklių auditorijoje.

Šių metų pradžioje su Ugne susipažinau Berlyne, kur ji gyvena, dirba ir kuria. Praeitais metais ji išleido debiutinį albumą „From 01 to 04“ (2024), o prieš tai su garsiu amerikiečių saksofonininku Samu Gendeliu išleido kolaboraciją „Tam tikri objektai erdvėje“ (Meakusma, 2023). Birželio mėnesį vėl susitikome, Ugnė būdama Berlyne, o aš Vilniuje, kad pasikalbėtume apie jos muziką, kuri mane intriguoja ne tik dėl savo apgaulaus paprastumo, bet ir dėl kontrasto su jos asmenybe. Ugnė yra nepaprastai gyva, net sprogstanti asmenybė, kurios juokas užkrečia, o žvitrumas nuginkluotų net labiausiai susireikšminusį snobą.

Savo karjerą muzikos pasaulyje ji pradėjo nuo muzikos kritikos ir eseistikos rašymo (tame tarpe ir „mic.lt“ – red.past.) – čia jos žaismingas ir energingas balsas juntamas labiausiai. Tačiau jos muzika pasižymi jautrumu, susilaikymu, net atšiaurumu. Apie tai jos pirmiausia ir paklausiau: kaip Ugnė pati suvokia šį skirtumą tarp savo dviejų balsų – rašyme ir muzikoje?

Ugnės teigimu: „Jeigu pokalbiai su terapeutu vyktų taip, kad jis pats pradeda klausinėdamas tavęs, tai, manau, čia būtų jo pirmas klausimas. Aš atpažįstu savyje šį dvilypumą, bet neužklausiu, kol viskas vyksta iš inercijos. Anksčiau buvau įsitikinusi, kad esu ekstravertė sangvinikė, bet pastebėdavau, jog pavargstu nuo savo energingo būdo. Manau, tai rodė, jog egzistuoja toks jungiškas šešėlis – vieta, kur slypi didžiulė dalis kūrybos potencialo ir kuris gali skleistis tik tada, kai esi radikaliai atviras su savimi. Po koncertų dažnai atrodydavo, kad mano linksmumas yra melas. O gal tai Trojos arklys, per kurį leidžiu tai „sopulingai“ energijai prasiskverbti pro paviršutiniškus kontekstus.

Apskritai per laiką mano santykis tarp muzikos ir kritikos keitėsi. Norėjau būti įžvalgia ir kandžia rašytoja, tad dažnai gėdydavausi, jog mano tekstuose prasiskverbia šitas džiaugsmingas entuziazmas. Nors muzika mane lydėjo nuo vaikystės – simboliškai, mes su tėvais dažnai kraustydavomės, bet kone visur laukdavo išsiderinęs pianinas, kuriuo mėgdavau, didžiam tėvų džiaugsmui, groti labai ankstyvais savaitgalio rytais – paauglystėje tas santykis staiga nutrūko. Nustojau kurti muziką, nes neradau formos, kuri mane tenkintų. O tada dar ir berniukas, kurį buvau įsimylėjusi, pasakė, jog aš niekad nedainuočiau. Užsiblokavau tiek, kad net „su gimtadieniu“ negalėdavau dainuoti. Ir tik prieš pusantrų metų vėl pradėjau. Tas muzikos kritikos rašymas buvo mano šauksmas į tyrus – noras prisiliesti prie muzikos, kad ir tokia forma. Žinoma, niekas man nedraudė kurti muzikos, tik mano pačios baimės.“

Tai, ką pasakoja Ugnė, man gerai pažįstama, remiantis savo patirtimi su literatūros kūryba ir kritikos rašymu. Nedrąsūs jauno kūrėjo judesiai, ypač kai reikia rodyti savo kūrybą pasauliui, dažnai paralyžiuojami to, ką vadinu „Prufroko sindromu“. T. S. Eliotas poemoje „Alfredo J. Prufroko meilės daina“ titulinio veikėjo lūpomis klausia: „Do I dare / Disturb the universe?“ Kūrėjo baimė slypi ne tik galimybėje būti sukritikuotam, bet būti pamatytam. Kai užsiblokuoji nuo kūrybos, bandai prieiti prie meno objekto, kuris sykiu yra ir meilės objektas, iš saugesnės distancijos. Kritika tampa būdu liestis prie meno nesužalojant savęs, nes gali pasislėpti už emocinių forpostų, dėdamasis, kad tik atlieki kritiko funkciją.

 „Čia galėtų būti visas psichologinis modelis – jauno žmogaus užsiblokavimas, nedrįsimas pasireikšti. Bet tai slapčia yra tokia išvirkščia egoizmo forma. Galiausiai, net kritikos rašymas ir distancija nuo grynos kūrybos irgi tapo skausminga paralyžiaus forma. Supratau, kad nebegaliu tik domėtis kitais, kai iš tiesų mane domina asmeniniai šešėliai. Kai mano muzikos reikalai ėmė netikėtai judėti, atrodė, lyg tai vyksta per visišką atsitiktinumą. Žmonės, kurie mane skatino, įkvėpė ar tiesiog spyrė į užpakalį, kad pradėčiau daryti, išpureno dirvą šitam lūžiui. Ta baimė būti pamatytam kito kyla iš projekcijos, išpūsto lūkesčio sau, kad tavo kūryba turi būti tarsi fejerverkas. Bet sveikiau suprasti, jog tavo kūryba yra statybinė medžiaga – kasdienis, paprastas elementas, kuris įsitvirtina bendrame tikrovės audinyje, o tu prisidedi prie kažko, kas tave pranoksta ir ištirpdo tą kaustantį ego.“

Ugnę iš šio užsiblokavimo išplėšė netikėtas bičiulio, kuriam priklauso įrašų kompanija „Kashual Plastic“, gestas. Ji jam buvo siuntusi balso žinutę prieš miegą, kurioje improvizuotai įdainavo lopšinę. Šiam bičiuliui kilo idėja sudaryti kompiliaciją iš 18 muzikantų atliekamų lopšinių – ir jis, Ugnės didžiam siaubui, įtraukė ir jos lopšinę. 

„Nenorėjau, kad tas kūrinys būtų išleistas, bet mano maldavimai buvo neišgirsti. Pamačiusi jį tarp 17 kitų atlikėjų, raminau save, jog „gerai paslėpta, gal niekas nepamatys“. Bet tarsi to dar būtų negana, netrukus kūrinys pradėjo skambėti BBC ir NTS radijo laidose. Neįtariau, kad laukė kitas etapas – to kūrinio savarankiškas gyvenimas. Santykis su pirmaisiais kūriniais visad keistas, kartais norisi jų išsižadėti dėl jų netobulumo, bet tai yra geras ženklas, kad tu keitiesi. Čia kaip su šuniu – jeigu gerai elgiasi ir kas nors klausia, ar čia tavo šuo, sakai: žinoma, kad taip! O jeigu blogai elgiasi – irgi mano, bet jis juk savarankiška būtybė!“ – juokiasi Ugnė.

Ugnės muzikoje subtiliai susiduria ir skleidžiasi jos tapatybė, pasidalinusi tarp dviejų miestų – Berlyno ir Vilniaus. Klausydamasis albumo „From 01 to 04“, „Tam tikri objektai erdvėje“ bei kitų pavienių singlų, susidarau įspūdį muzikos, gimstančios trumpuose įkvėpimuose tarp chaotiškų modernaus metropolio srautų, su lengvomis nuorodomis į eksperimentalizmo ir minimalizmo mokyklas. Tačiau kartu Ugnės muzikoje figūruoja tam tikra lietuviškumo jausena – per nuorodas į folklorą, sutartines ir raudas. Ar net tiksliau – į jų simuliakrus, kadangi imituojamas jų skambesys, o ne perdainuojami egzistuojantys kultūros artefaktai. Lietuvybė Ugnei yra pirmiausia ne geografinė ar politinė tapatybė, o tam tikras mąstymo ir reagavimo modelis. 

Ugnės požiūriu: „Pasakysiu tokį gan įprastą, bet išeivijoje kuriantiems menininkams būdingą faktą: saitai su tavo gimtąja vieta yra nenutraukiami. Bet būtent kai atsiduri svetimame metropolyje, kuris tave anonimizuoja, staiga suvoki, jog tas lietuviškumo impulsas yra savaime vertingas. Jis mane lydi tarsi draugiškas vaiduoklis, kuris kartu su manimi valosi dantis. Kiekvienas veiksmas, mintis, situacijų vertinimas išryškina kažkokią prigimtinę kultūrą. Tas atstumas yra būtinas, kad suvoktum jo savitumo vertę ir galimybes muzikoje – kas nėra taip akivaizdu kuriant ir egzistuojant lietuviškos muzikos scenoje, kur tai dažniausiai vyksta iš inercijos. Teoriškai aš galėčiau grįžti į Lietuvą, bet praktiškai – kol kas ne. Grįžus prasideda procesai, apie kuriuos Berlyne turiu prabangą negalvoti. Vilniuje pagaunu save mąstant: ar ne per ryškiai apsirengiau? Kodėl kažkas nesisveikina? Kodėl aš nesisveikinu? Visa tai – irgi kažką pasako apie mūsų prigimtinę kultūrą.“

Savo muzikoje ji taip pat išnaudoja lietuvių kalbos intarpus siekiant išgauti sukeistinimo efektą, ypač kai dainuoja auditorijai, kuri lietuviškai nesupranta: „Tai tarsi burtininko triukas. Dainuodama prieš auditoriją, kuri nesupranta mano kalbos, jaučiuosi labiau atsipalaidavusi nei dainuodama lietuviams. Tačiau esu pažadėjusi sau, jog mano tekstai turi būti kokybiški ir prasmingi, kad tai nevirstų mistifikavimu be prasmės.“ Kita vertus, Ugnė išnaudoja lietuvių kalbos skambesį tam, kad perteiktų labiau pamatinę, kūnišką kalbą: intonaciją, virpėjimą, ritmą: „Visad įdomu stebėti klausytojų akis – kai jie bando užsikabinti už prasmių, o galiausiai ateina gražus susitaikymas: „aš nesuprantu – ir tai gerai“. Čia man slypi performatyvaus meno žavesys – erdvė, kvapai ir kiti pojūčiai veikia mūsų vidines būsenas ir bendrą meno įvykio energijos apytaką. Menas turi vykti prieš sakiniui pasibaigiant – kažkur tarp žodžių ir dar iki supratimo.“

Ryškėja tai, jog Ugnei muzikinio meno stiprybė slypi ne pernelyg racionalizuotai apmąstomose idėjose, strategijose, kaip savo kūrybinę išraišką konceptualizuoti, o būtent tiesioginėje muzikos patirtyje. Norėdamas sekti šia gija ir gilintis į Ugnės muzikos patrauklų paprastumą, prisiminiau Oscaro Wilde’o citatą: „Tik lėkšti žmonės nesprendžia pagal išvaizdą. Tikroji pasaulio paslaptis yra tai, kas matoma, o ne tai, kas nematoma.“ Gal tai visai taiklus būdas kalbėti apie Ugnės muziką. Klausant jos kūrinių išryškėja, kad muzikos paprastumas - jos kompozicinis ir tekstūrinis paviršius - yra ne mažiau svarbūs negu tariama idėjų gelmė. Būtent paviršiuje vyksta mūsų mįslingiausios patirtys.

„Gal iš tikrųjų visai nereikia daug judesių. Mano koncertuose žmonės apsiverkia, o tai mane, kaip jautrų žmogų, jaudina ir trikdo. Kartais net noriu sustoti, atsiprašyti ir pasakyti: „jeigu dabar nenorite tų emocijų judinti – galite išeiti“. Aš nenoriu nieko virkdyti. Apskritai graudinimas, lyrika, tas jautrusis minoras – jaučiu jiems stiprią antipatiją. Pasirodo, tie maži muzikiniai judesiai paveikia tiek tave, tiek klausytoją stipriausiai – svarbu, kad nė viena minutė nebūtų sumeluota. Pirmuosius koncertus atlikdavau su džinsais – mane intrigavo faktas, kad galiu tiesiog užlipti ant scenos, „iš gatvės”, fone grojant išsiderinusiam, telefonu įrašytam pianinui, ir pusvalandį dainuoti. Taip skamba mano dalelės, o mes juk sudaryti iš tų pačių dalelių. Tas muzikos „paviršius“ – ar tai vėjo garsas, balso tembras, baltas triukšmas – nieko nekomplikuoja. Tai turi galios paveikti tave labai tiesiogiai, fiziškai ir materialiai. Ir tai išvirs į kažkokį jausmą, kuris privers tave virpėti. Kartais pagalvoju, ar mano muzikai reikia kažko daugiau, bet iškart susigriebiu, jog kol kas – nieko daugiau nereikia.“

Dabar Ugnė Uma džinsus iškeitė į juodą, elegantišką, aksominį rūbą, kuris tapo jos sceninio įvaizdžio dalimi. Jos kūryboje skleidžiasi savita sensualumo ir asketiškumo dermė. Tai geriausiai reprezentuoja tokie kūriniai kaip „HEAV’N“, „HURTS“, ar minėtasis pasirodymas Grenoblyje, kurio įrašą galima paklausyti Jacko Rollo radijo laidoje „The Early Bird Show“, platformoje „NTS“. Šis sensualumas neturėtų būti painiojamas su tiesiog emocionalumu. Čia nėra melodramos ekscesų, bet yra įtampa – ilgesingo žvilgsnio, atšiauraus prisilietimo, paliktų balso įrašų (pavyzdžiui, kūrinyje „Manhattan“), kurių adresatas galbūt niekada neišgirs. Sykiu, kaip pastebėjo Jonas Braškys apie Ugnės kolaboraciją su Samu Gendeliu – jos muzika ir net pats atlikimas yra asketiški. Mano požiūriu, tai būdinga daugumai dainų – jos suredukuoti iki gryno, pulsuojančio nervo, neapkrauti pertekliniais sluoksniais.

„Išties, galėtume mano kūrybinį metodą pavadinti asketišku – tikiu, jog kartu su sensualumu jie egzistuoja ne priešpriešoje, o dermėje. Iš asketizmo gimsta sensualumas – tas mano muzikos (ir manęs) bruožas, kurio negalima nei paslėpti, nei pašalinti, ir kurį pirmiausia sieju su moteriškos energijos pradu.

Kai reflektuoju apie savo paauglystę ir kultūrą, kurioje aš ir mano karta brendo, fiksuoju tokį dvilypumą. Viena vertus, tuometinėje populiarioje muzikoje buvo ir net iki dabar išlieka svarbu, kaip moteris atrodo, kaip ji apsirengusi, ar ji seksuali. Kita vertus, augau skeiterių, DIY undergroundo subkultūroje, kuri ėjo visiškai priešinga kryptimi – ten vyravo džemperiai, džinsai, drabužiai, slepiantys moteriškumo užuominas. Abiem atvejais viskas redukuojama iki tokios „vėliavų“ kalbos.

Per koncertus ir pasirodymus pradėjau aiškiau suvokti savo moteriškąjį pradą. Džinsus iškeitusi  į suknelę, turėjau susitaikyti, kad tai veiks performanso suvokimą. Būti moterimi apskritai yra paini, bet įdomi patirtis. Iki šiol bandau suprasti, kaip jaučiuosi žinodama, kad „moteriškumas” tampa aktyviu kūrybinės praktikos dalyviu. Smalsu jį tyrinėti, tačiau kartais tai ir kausto. Man maloniausia save ir kitus suvokti kaip dvasines būtybes, tuomet lytiškumo primesti dėmenys tampa antrinės svarbos, nors ir visiškai jų išvengti – neįmanoma. 

Seksualinė tapatybė susisieja ir su tuo, ką kalbėjome apie tautinę tapatybę. Prisimenu savo pirmą pasirodymą Lietuvoje – mano akimis jis buvo nevykęs, bet po koncerto prie manęs priėjo vyresnio amžiaus rafinuota moteris, pasveikino ir pasakė, kad jai buvo „įdomu“ – tai tokia lietuvių publikai būdinga pseudoemocija, kuri slepia tiek sumišimą ir nepatogumą, tiek teigiamus jausmus. Ji pridūrė, kad mano suknelė jai trukdė susitelkti į muziką, nes visą laiką galvojo, ar man nešalta. Supratau, ką ji man norėjo pasakyti. Viena vertus, ji išreiškė rūpestį man, kita vertus, ją trikdė, kad mano drabužis netinkamas ar net pasirodė pernelyg koketiškas. Ta akimirka mane giliai palietė. Man atrodo, kad Lietuvoje vis dar turime kultūrinių ir istorinių traumų, kurios neleidžia skleistis sensualumui, arba tiesiog negebame jo atskirti nuo seksualumo. Aš nesiekiau sensualumo savo mene sąmoningai, bet jis atsirado natūraliai. Dabar esu linkusi jį dažniau reflektuoti. Sensualumo iškėlimas muzikoje yra tarsi pergalė mano buvimo moterimi.“

Rugpjūčio pradžioje pasirodo Ugnės Umos solinė 7" plokštelė "Rage Love Strange Love/Someone Call Donna" (Somewhere Press). Gyvai Ugnę Umą galima išgirsti Meno avilio pristatomame renginyje "Gilios Upės Tyliai Plaukia", liepos 24 d., 20:30, Bėgių parko angare (Pelesos g. 10).

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.