Domininkas Kunčinas / Ore.lt

O kas, jeigu muzikos festivalis nepriklausytų tiek daug nuo regėjimo? Nebūtų žybsinčių stroboskopų ir mirgančių ekranų. Aukštos aptvertos scenos ir vos įžiūrimų figūrėlių. Tik gilūs garsai, tekstūruotas oras, vibruojanti žemė ir kvietimas labiau jausti nei matyti. Sveiki atvykę į „Braille Satellite“ – smalsų, pilną eksperimentinių garsų, judesio ir kitų patirčių mikropasaulį. Jame eksperimentiniai muzikantai, garso menininkai ir melomanai susitinka tyrinėti, kas nutinka, kai regėjimas nustoja būti pagrindine jusle. Užsimerkite ir suteikite savo klausai „Brailės“ nuotykį, fotografuokite ir filmuokite savo galvoje.

Po metų pertraukos 6-asis muzikos ir meno festivalis „Braille Satellite 2025“ vyks Grybų dvaro parke, Švenčionių rajone, liepos 17-20 dienomis. Per keturias dienas trijose scenose pasirodys apie 50 įvairių muzikos žanrų kūrėjų: nuo neatrastų subkultūrinės muzikos legendų iki naujų šios eros atlikėjų, nuo vietinių iki intriguojančių menininkų iš viso pasaulio. „Brailė“ – nekomercinis muzikos renginys, organizuojamas savanoriškais „pasidaryk pats“ principais. Jį įgyvendina bendruomenė, aukojanti pinigus išlaidoms padengti bei teikianti kitokią paramą. Nuo pat pradžių renginio programą kuruoja šiuo metu Berlyne gyvenantis Oscaras Olias Castellanosas ir daugelio (sub)kultūrinių iniciatyvų autorius Matas Labašauskas. Jo portfolio yra tokie projektai kaip: „Surf Through Rock Country“, „DOS club“, „STRCamp“, „Ausys stačios, akys plačios“, didžėjavimas Seasonslater, Synthsoulsizer ir dabartiniu Matas Aerobica vardais. Nuo 2018-tųjų Matas vysto „Empty Brain Resort“ kultūros centro idėją, kuriame, be „Braille Satellite“, telpa menininkų rezidencijos, nepriklausoma internetinė radijo stotis „Radijo-Musikii“, muzikos įrašų parduotuvė „I Hit the Drum“ ir kiti dalykai. Šiuo metu „Empty Brain Resort“ įsikūrę nepriklausomos kultūros erdvėje „Retrito Smarsas“ Vilniaus pakraštyje.

Likus kelioms savaitėms iki festivalio susitinkame pasikalbėti įkaitusiame Vilniuje. Ant Mato dviračio bagažinės pritvirtintos keletas kartoninių dėžių su ką tik gautais vinilais – kartu su Oscaru jie nuolat rūpinasi gurmaniška „Brailės“ programa ir tradiciškai groja festivalyje dueto „Octatanz“ vardu. Jų kuruojama programa yra tapusi savotišku kokybės ženklu ir tai, jog daugumos festivalio dalyvių vardus matai pirmą kartą, netrikdo, priešingai, kelia malonų nežinios jaudulį. 

Filosofiškai nusiteikę Oscaras su Matu bando apibūdinti savo „Brailės“ viziją: „Natūralu, kad, kaip ir turėtų būti, žmonės čia susitinka. Jie kalbasi, keičiasi istorijomis, vėl susitinka koncertuose, kai kurie pajunta trauką, ir nuo to prasideda draugystė ir istorija. Štai kaip yra ir taip turėtų būti. Tikime, „Brailė“ yra įkvėpimo šaltinis, įdomūs pasirodymai, kad ir kur eitum. Niekada nežinai, ką praleidi, ar kur turėtum būti, bet tikriausiai visada esi būtent ten, kur tau reikia būti. Apsuptas gražių medžių žalioje aplinkoje...“

Matas šypsodamasis prisimena, iš kur atsirado renginio pavadinimas: „Eidami mieste kalbėjomės, kad labai juokinga, kai lietuviai prideda savo galūnes prie vardų, pavyzdžiui Johnny Depp yra Džonis Depas – užsieniečiui tai yra visiškai kitas žodis. Juokėmės, juokėmės ir sugalvojom. Brailė Satelytė būtų Gailė Sokelytė – mūsų draugių lietuviškų vardo ir pavardės interpretacija. Jei reikėtų konceptualiai paaiškinti, kad yra Brailio satelitas… Brailio raštas skirtas akliesiems, kurie nemato, bet girdi. (…) Muziką geriau girdi nematydamas, o Brailio satelitas viską transliuoja. Bet iš tikrųjų tai – tik inside joke.“ Išplėstinis šių metų renginio pavadinimas – „The Fabula Behind Braille Satellite Discovery“, pernai buvo „Braille Satellite Through The Magnifying Glass“ ir panašiai. Pasak Mato šie pavadinimai yra tiesiog įdomus žaidimas, poetiškai kuriama savotiška saga, kurios reikšmės paliekamos laisvoms žmonių interpretacijoms. 

Kai buvo paskelbta, jog 2024-taisiais „Brailės“ nebus, atrodė, kad renginys tapo dar viena pasaulinės muzikos festivalių krizės auka. Lietuvoje įvyko tikras festivalių tuštėjimo metas, vieni  po kitų nutilo „Devilstone“, „Galapagai“ „Granatos“, „8 Festival“ ir kitų festivalių garsiakalbiai.

Pagrindinė „Devilstone“ sprendimo priežastis – natūralus organizatorių nuovargis. „Žmonės, kurie daro festivalius, pavargsta vien nuo jų darymo.“ – pritaria ir Matas: „Reikia mažinti o-kas-jeigu  įtampas galvoje. Daugelyje festivalių, tai išspręsta, o pas mus – ne. Deja, turiu apie visa tai galvoti šalia visų kitų būtinų dalykų. Kartais iš tikrųjų atrodo, kad viską pervertinu ir per daug visais rūpinuosi – gal tai iš mamos atėjo, kartais turbūt reikėtų tiesiog į viską paprasčiau žiūrėti. Norėdami visa tai išspręsti, pasiėmėme sau metus, iš jų pusmetį praleidau Italijoje. Supratome, kad festivalis pasidarė mums per didelis. Viskas baigėsi neigiama nata, turėjome atidirbti. Bandėme laikyti mažą kainą, nepasiskaičiavome, paėmėme per daug grupių, bet visi tai suprato ir suaukojo trūkstamą sumą. Bet visa tai yra papildomas darbas, papildoma energija, kažką reikia keisti. Iš vienos pusės daug kas pataria mažintis, iš kitos – džiaugiasi, koks fainas festivalis. Jei viską struktūrizuotume ir sumažintume chaosą organizacijoje, viskas taptų pernelyg aišku ir nuspėjama. Mums tai nelabai patinka, todėl festivalis turi būti toks, koks yra, bet faktas, kad mums reikia pagalbos. Pavyzdžiui, šveicarai ir ispanai davė savo atlikėjams pinigų. Parašėme keletą mobilumo projektų ir gavome kažkiek finansavimo, bet, aišku, prisideda administracinis darbas, logotipai ant plakatų ir panašiai... Progresas yra, bet nenorime nieko radikaliai keisti, nes „Brailė“ nebebus „Brailė“.

Matas primena, kad niekas nesitęsia amžinai ir pataria naudotis proga patirti „Brailės“ magiją, suteikiančią turinio metams, dviem ar net visam gyvenimui. Čia yra daug kūrybinės energijos, kurios apsuptyje smagu susitikti ir pamiršti: „Dabar tos laisvės labai trūksta, žmonės labai susivaržę. Ne vien dėlto, kas kasdien transliuojama į jų smegenis, bet ir todėl, kad ta transliacija užima absoliučiai visą eterį ir yra nuolat prieinama. Gyvenant mieste labai sunku to atsikratyti. Pats tai jaučiu ir stengiuosi nesikelti su žadintuvu, kuris yra telefone, nes, kai tik paimi telefoną į rankas, iškart įkrenti...“

Socialiniai tinklai, pandemija bei saviizoliacija prieš kelerius metus stipriai pakeitė festivalių lankomumo įpročius, Z karta linkusi mažiau aktyviai socializuotis. Prie to prisidėjo ir smarkiai išaugę kaštai bei negailestinga konkurencija. Viena festivalių bumo priežasčių, maždaug nuo 2010 iki 2020 metų, buvo milenialsai, tuo metu daugiausia 20-mečiai. Jie mieliau leido pinigus patirtims, o ne daiktams. Jiems patiko lankytis įvairiose vietose, bendrauti, gerti alkoholį ir vartoti narkotikus bei susitikinėti su žmonėmis. Tyrimai rodo, kad Z kartos atstovai mažiau geria ir vartoja narkotikų, mažiau mylisi ir turi mažiau partnerių. Be to, jie vienišesni. Socialinis psichologas Jonathanas Haidtas teigia, kad Z karta per daug laiko praleidžia savo telefonuose, todėl jie yra mažiau socialūs, labiau izoliuoti ir prislėgti. 

„Kalbu su jaunesniais žmonėmis ir jie man pasakoja apie dalykus, kurie turėtų būti artimesni mano amžiui, depresiją, ar kitas ligas.“ – neakivaizdžiai tam pritaria Matas ir priduria: „Sako, man – dvidešimt keli metai, daug gėriau ir vartojau drugsus, dabar turiu gerti vaistus. Atrodo, anksčiau tokio amžiaus laisvai gyvendavai ir apie nieką negalvodavai. Dabar groju 5 minučių kūrinį ir matau, kaip jau po minutės dėmesys nukrypsta kažkur kitur. Žiauriai sunku žmonėms atsipalaiduoti. Tikiuosi, festivalis padės bent kažkiek tai išsklaidyti. Todėl ir darome jį 4 dienas, negali greitai išeiti iš tos įtemptos būsenos. Anksčiau padėdavai laidinio telefono ragelį ir viskas – pokalbis baigtas, o dabar iš esmės esi nuolatiniame pokalbyje. Telefonas gali apdoroti tą informaciją, bet tu – ne ir tai sukelia problemų. Turėtume labiau vertinti įvairias patirtis, atrodo, kad neišeidamas iš namų gali jų turėti, kiek nori, bet iš tikrųjų viskas yra telefone, o ne tavo galvoje. Esame pripratę prie saugumo ir mums gerokai sunkiau padėti save į nepatogią situaciją, bet jei tai vis dėlto pavyksta, visa tai dažnai pavirsta į unikalią patirtį. Netgi tam, kad paskaitytum knygą, šiandien reikia perlaužti save.“

Norėdami sumažinti beprotišką kasdienybės tempą ir savotiškai „ištempti“ laiką, šiemet „Brailės“ organizatoriai didžiojoje scenoje suplanavo tuščius tarpus, kurių metu žiūrovai galės aplankyti kitas scenas. Atsakydamas į klausimą, kodėl festivalyje susigrūdę tiek daug atlikėjų ir dauguma jų iš užsienio, Matas sako, kad jie leidžia sau festivalio pleilistą kurti visą laiką: „Nėra jokių etapų, kada programa užsidaro. Kartais kažkas įdomaus išlenda pabaigoje, stebime kažką kelis metus, mūsų su Oscaru nuomone, jis pasiekia savo geriausią stadiją ir mes norime, kad jis grotų festivalyje. Performansas, skambesys, įvairovė... Yra daug įvairių kriterijų, bet iš principo į festivalio programą žiūrime kaip į vientisą kompoziciją. Surenkame viską iš atskirų elementų. Atlikėjas, to net nežinodamas, tampa kažko didesnio dalimi. Esu buvęs tokiuose festivaliuose kaip „Primavera“ Barselonoje, „Hardly Strictly Bluegrass“ San Franciske, „Camp Cosmic“ Vokietijoje, gal todėl man atrodo, kad visko turi būti daug.“

Pats M. Labašauskas šiemet išskiria tokias „Brailės“ puzzlo dalis: „Dr. Truna“, „Front Page Leslie“, „Hidra“, „Maitire Danse“, „Ignatz“, „Don Slepian“, „Kampec Dolores“, „CV Vision“, „Gil.Barte“, „Florence Adooni“, „Metabolismus“, „Passepartout Duo“, „M(h)aol“, „Yximalloo“.

Nors įsivaizduoju, kad kažką žinau apie muziką, šiemetinės „Brailės“ plakate matau vos daugiau nei 10 pažįstamų pavadinimų, įskaitant lietuvius. Pastarųjų festivalyje visada buvo mažuma. Žinoma, šiemet programoje ryškiai išsiskiria daugeliui žinomas ir Lietuvoje koncertavęs elektrodžiazmenas Jimi Tenor iš Suomijos, tačiau anksčiau netgi sklandė juokelis, kad Matas neima atlikėjų, jei šie savo socialiniuose tinkluose turi daugiau nei 200 sekėjų. „Populiariosios muzikos elementas festivalyje visada buvo ir yra, bet geriau imame tuos, kurie dar bus, o ne jau yra vardai.“ - prieštarauja M. Labašauskas. Vienas tokių pavyzdžių, buvęs tramvajaus vairuotojas, šiandien žinomas atlikėjas Jaako Eino Kalevis iš Suomijos. Savo laiku jis grojo Mato vakarėlyje, o šiandien lipa ant gerokai didesnių scenų. Duetas „Lebanon Hanover“ daugiau nei prieš 10 metų grojo Mato festivalyje prie Molėtų, o šiemet beveik užpildė „Loftą“ Vilniuje. Mato atrastas ir į festivalį prie Trakų atgabentas liutnios meistras Josefas van Wissemas, vėliau buvo ne kartą kviečiamas į Lietuvą kitų organizatorių. Uoslės pagauti atlikėjus prieš pat jiems išgarsėjant Matui ir Oscarui galėtų pavydėti daugelis. „Imčiau, pavyzdžiui Roisin Murphy, deja, negalime sau to leisti.“ – prideda Matas: „Nors pradėjau nuo pakankamai sunkios muzikos, šiandien neturiu jokių žanrinių apribojimų. Stengiamės padaryti šventę visiems. Kažkada svajojome, kad būtų gerai pasikviest dainininkę Sade ar kokį kitą soul atlikėją. Deja, negalime įgyvendinti savo svajonių iki galo. Pavyzdžiui, šiemet norėjom imti graikų užstalės ansamblį. Dažnai kliudo ne tik finansai, bet ir renginio įvaizdis. Pasižiūri žmonės festivalio video ir nesupranta, kodėl mes juos kviečiam.“

Atlikėjus iš Lietuvos, grojusius „Brailėje“, galima suskaičiuoti ant kelių rankų. Tai yra savotiškas pripažinimas, kad jų kūryba aktuali tarptautiniu mastu. Šiemet programoje įrašyti: „Brokenchord“, DJ TTT, DJ Gytis S, Simonas Nekrošius ir Pijus Meižis. „Mes esame gerąja prasme atsilikę ir, žinoma, unikalūs savo patirtimi ir kultūra. Jei kažkas kuria nuoširdžiai, tai visada įdomu. Lietuvoje daugiau gitarinės nei elektroninės muzikos. Deja, daugumai lietuviškų grupių galima prikabinti etiketę, į ką jie yra panašūs ir kas juos įtakojo iš vietinės scenos. Atrodo, pradžia įdomi ir daug žadanti, bet po kelių metų jau viskas sutvarkyta ir padaryta, kaip reikia. Mane labiausiai domina ankstyvoji besiformuojanti kūryba, nebijau neišbaigtumo, purvino skambesio. Pavyzdžiui, man atrodo, kad „Sharmans“ yra gana unikali grupė, nežinau, ką jie dabar daro. Jie turi daug psichodelikos, daug energijos ir, man atrodo, jie turi sąlygas toliau varyti savo ir nesiekti pripažinimo.“

Kita Mato mintis susijusi su vis labiau panašėjančia muzika, užtvindžiusia populiariausias klausymosi platformas. Ne paslaptis, didelė dalis šios muzikos sukurta net ne žmogaus. Atlikėjų lyg ir daugėja, bet jie vieni kitus įtakoja ir panašėja. Net ir tokiame, atrodytų, originalumą, puoselėjančiame „Brailės“ interesų lauke, pasirinkimas nuolat mažėja. Norėtųsi išeiti į JAV ir Pietų Amerikos rinkas, bet tektų mokėti virš tūkstančio eurų vienam žmogui vien už kelionę. Galima būtų atsivežti keletą tokių atlikėjų, bet tuomet tektų daug ko atsisakyti.

„Brailė“ į Grybų dvarą sutraukia apie 1000 žmonių. Matas mano, kad jų auditorija persidengia beveik su visais Lietuvoje vykstančiais festivaliais, todėl stengiasi sekti vietinių renginių situaciją, apsilankyti juose. Pasak Mato, šiemet bilietų pardavimai rodo, kad pirmą kartą „Brailėje“ bus daugiau užsieniečių nei vietinių. Tiesą sakant, man toks įspūdis buvo beveik nuo pat pradžių, bet galbūt todėl, kad dauguma atvykėlių – ryškios asmenybės visomis prasmėmis. Šiuo požiūriu, „Brailė“ primena Lietuvos festivalių ilgaamžę „Yaga“, kuri savo pradžioje sutraukdavo gyvenimo tranzerius iš viso žemyno. Matas pasakoja, kad daugiausia naudojasi senu geru word of mouth sklaidos kanalu ir, kiek sugeba, minimaliai komunikuoja instagrame. Dažniausiai vieną kartą atvažiavę, žmonės į festivalį ne tik sugrįžta, bet atsiveža draugus. Kai kurie atlikėjai, atvažiavę ir pasisukę „Brailės“ orbitoje, kitais metais siūlosi groti nemokamai. Galiu tik paantrinti Matui, kad kitame festivalyje sutiktas žmogus pasakojo, jog Ciuriche, kur jis šiuo metu gyvena, jau kurį laiką žmonės kalba, kaip važiuos į „Brailę“. 

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. „Nebegalvoju apie tai, ko negaliu išspręsti, galvoju tik apie tai, ką galiu planuot išspręsti. 11-tus metus darau festą – tegu atsitinka, kas turi atsitikt. Gal atsitiks tai, kas pakeis mano gyvenimą.“ – sako Matas ir  prisimena, kad kartą festivalyje valandai dingo elektra: „Neaišku dėl kokios priežasties, bet viskas, galų gale, išsivystė ir labai gerą patirtį. Buvo daug žmonių tamsoje, visi normaliai sureagavo. Kas žiebtuvėlį uždegė, kas žvakutę. Išėjo toks ypatingas momentas.“ 

Matas nenuilsdamas kviečia visus palikti savo komforto zoną ir „Braille Satellite“ švęsti... Naujus metus: „Kokia prasmė švęsti 365 dienų sukaktį žiemą? Būtų normali žiema, tai dar dar. Čia kultūros ir meno galima pridėti. Ir šilčiau. Atvažiuok iš anksto, pasistatyk palapinę, eik į miškus pasivaikščioti, o vakare – į festivalį. Kad nebūtų streso, negalvok, kad pirmadienį jau reikia į darbą. Vietos pilna, gali rasti privatumo – išeik prie rugių lauko, girdėsi muziką fone ir galėsi pačilint normaliai. Sėdi į traukinį, valanda dešimt minučių, išlipi, reikia paeiti, tai ką – reikia paeiti. Valandą pasivaikščioti juk ne problema. Žmonės pamiršta, skuba, tingi.“

Vilnius nuolat plečiasi visomis prasmėmis, tarp jų – ir renginių erdvėmis. Kadaise „Loftas“ ir jo apylinkės atrodė toli nuo centro, o šiandien įprasta renginius daryti Kirtimų kultūros centre. Prieš kelis metus Matas dirbo kultūros centre „Sodas 2123“, tačiau vėliau su „Empty Brain Resort“ išsikraustė į miesto pakraštį. „Žmonės kolaboraciją mato tik kaip teigiamą dalyką, bet mažame mieste tai gali būti pavojinga, nes sudedi du į vieną, išeina didesnis, bet siauresnis spektras. Tokiu atveju nebelieka drum'n'basso viename miesto gale ir avangardo kitame.“ – sako jis ir tęsia: „Žmonės nesirenka tokio varianto, nes taip sunkiau, mažiau kentėti. Manau, miestui naudingiau turėti daugiau mažų skirtingų vietų. Turbūt daug kas prieštaraus, kad Vilniuje visiems neužtenka auditorijos. Taip, deja, teks susikurti savo auditoriją. „Empty Brain Resort“ nebeturi savo auditorijos, nes ilgokai nedarėme savo renginių, bet nuo rudens daugiau energijos skirsiu programai „Retrito Smarse“. Beje, čia prieš ir po festivalį apsistos kai kurie atlikėjai iš užsienio, čia organizuosime ir pofestivalines dūzges.“

„Braille Satellite“ erdvėje palydovai skrieja ne aplink Žemę, o aplink vaizduotę. Čia Brailio raštas skirtas ne tik skaitymui, bet ir svajojimui. Čia muzika, atvirumas ir kosminis smalsumas išsirikiuoja lyg planetos tobuloje orbitoje. Sveiki atvykę į unikalią šventę, kurioje nutrūksta skaitmeninės realybės saitai, atgyja analoginiai pojūčiai, o kūrybiškumas išsilieja netikėtomis formomis.

---

Bilietus ir visą informaciją apie festivalį galite rasti čia. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.