Rūta Paitian

Lankantis koncertuose akį patraukia objektyvais nešini ir pro gerbėjų minias besibraunantys fotografai. Nemaža jų dalis vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu yra paėmę į rankas muzikos instrumentą. Kaip muzikos fotografavimas ir grojimas dera tarpusavyje? Ar vienas užsiėmimas papildo kitą? Į šiuos klausimus atsakė dešimt fotografų, kurie kažkada grojo ar vis dar groja muzikos instrumentais.

N. Voitov: „Geriau jauti koncerto pulsą“ 

2015–2020 m. laikotarpiu aktyviai koncertus fotografavęs Nikita Voitov, daugiau kaip dešimtmetį groja elektrine ir bosine gitaromis, šiuo metu yra grupių „ba.“ ir „dadcap“ narys. „Pirmiau pradėjau groti muzikiniu instrumentu, vėliau atradau aistrą muzikos fotografijai. Kai pradėjau fotografuoti koncertus, tai nebuvo labai populiari ar paplitusi veikla. Fotografavau, nes dažniausiai į koncertus eidavau vienas ir tai buvo geras būdas pradėti pokalbį su atlikėjais ir klausytojais.

Tai, kad tuo metu jau grojau, fotografuojant man padėjo labiau įsijausti į girdimos muzikos dinamiką, lengviau jausti koncerto pulsą ir žinoti, kada vertėtų nenusukti kameros nuo veiksmo“, – teigia Nikita, kurio „pradėtas pokalbis su atlikėju“ tikrai pasiteisino. Dar 2016 metais jis fotografavo paskutinį senosios sudėties „ba.“ koncertą, o vėliau pats tapo grupės nariu. 

T. Terekas: „Groju rožiniu vibratoriumi“

Tomas Terekas – labai kūrybiškas žmogus. Vieni yra matę jo nuotraukas iš įvairių koncertų ir festivalių, kiti skaitę – jo poeziją ar matę koliažus, persmelktus užslėpta ar atvira ironijos doze. Tačiau Tomas taip pat yra muzikantas, subūręs ne vieną grupę, yra buvęs „Requiem“ narys, o šiuo metu atstovauja devyniasdešimt procentų iš fotografų sudarytam poetiniam, muzikiniam ir performatyviam kolektyvui „Vaibai Ore“.

Paklaustas, kas paskatino užsiimti muzikos fotografija, Tomas atsakė: „Noras parsinešti dalį muzikos namo. Kai po koncerto žmonės parašo, kad žiūrėdami nuotraukas vėl girdi muziką, tai – jau komplimentas“. Daugiau nei tris dešimtmečius gitarą brazdinantis Tomas nemato tiesioginių sąsajų tarp grojimo ir fotografavimo, tačiau kadangi mėgsta koliažą, jaučia, kad tai daro įtaką ir jo grojimo stiliui: „Nors groju gitara, labiau ieškau būdų, kaip išgauti įdomesnį garsą“. 

U. Urbonaitė: „Atstovauju ketvirtajai muzikantų ir fotografų giminės kartai“ 

Ugnė Urbonaitė – vos 21 metų, tačiau jau sėkmingai skinasi kelią tiek tarp muzikantų, tiek ir tarp fotografų. Muzikos mokykloje ji baigė gitaros specialybę, o šiuo metu groja bosine gitara grupėje „Miškas“, su kuria šiemet laimėjo antrąją vietą „Tamstos“ organizuotame gitarų konkurse bosinės gitaros kategorijoje. „Kadangi groju, lengvai galiu atspėti, kada vyks dainos kulminacija – o tada vyksta daugiausia veiksmo tiek ant scenos, tiek žmonių minioje. Taip pat klausau daug muzikos atlikėjų, su kuriais dirbu, todėl žinau, kuri daina sulauks daugiausiai veiksmo.

Grojimas taip pat mane supažindino ne tik su savo instrumentu, bet ir kitais. Koncertų fotografavimas suteikia galimybę pamatyti, kaip groja kiti, mokytis iš to ir perimti kažką, ką galėčiau panaudoti savo grojime. Matau, kaip žmonės ne tik groja, bet ir kuria, elgiasi ant scenos, bendrauja tarpusavyje. Stipriausia emocija, kurią išsinešu po koncertų – didelis įkvėpimas, ypač pamačius kaip groja bosistai.“

M. Prušinkaitė: „Fotografuoti muziką, tai perkelti garsus į vaizdus“

Milda Prušinskaitė jau daugiau kaip trejus metus yra dažna viešnia sunkiosios muzikos koncertuose. Pati nuo 11 metų groja barokine fleita. Buvo grupių „Arbata“ ir „Siela“ nare. Pastarosios koncertuose ją kartais galima išvysti ne tik fotografuojančią, bet ir grojančią scenoje.

„Aktyviai negroju jau daug metų, bet esu tikra, kad šiokia tokia grojimo patirtis labai padeda fotografuojant koncertus. Stengiuosi bent mažą tos muzikos aidą permesti į vaizdą – o kai pačiai teko groti, tai padaryti yra kiek lengviau. Lipdama į sceną žinojau, kad labai daug kas priklauso nuo mano savijautos ir nusiteikimo, nuo pasiruošimo, nuo kitų muzikantų nuotaikos, nuo publikos. Fotografija irgi priklauso nuo tų pačių dalykų – tik aš esu ne scenoje, o po scena. Tačiau mano darbo rezultatui daro įtaką muzikantų elgesys, išraiškos, energija, auditorija, gal net mėnulio fazė ar oras.“

A. Rimkevičius: „Jei niekada nebūčiau grojęs, nebūčiau atradęs kelio į muzikos fotografiją“ 

Nuo šešerių pianinu grojantis Augustinas Rimkevičius su bendraminčiais buvo subūręs muzikos grupę, su kuria dalyvavo grupių konkurse „Garažas“. Pastaruosius trejus metus jis fiksuoja Lietuvos alternatyviąją sceną: „Fotografuojant koncertus įdomiausia stebėti grupės ar atlikėjo „prieškoncertinius ritualus“. Taip pat kiekvienąkart filmuodamas ar fotografuodamas stengiuosi susimąstyti giliau – kokia vizualinė tematika labiausiai juos atspindėtų. Tas kūrybinis procesas ne vien praturtina bendrą koncertinę patirtį, bet ir leidžia į ją įdėti dalį savęs. Visada mėgstu netikėtumus – ypač, kai juose atsiduriu laiku ir pavyksta juos užfiksuoti.“

V. Jurevičius: „Pasirinkau bosinę gitarą, nes Lemmy iš „Motörhead“ ja grojo“

Apie 20 metų bosine gitara grojantis Vytenis Jurevičius dažnas lankosi metalo koncertuose. Tiesa, ne tik kaip fotografas – yra kelis kartus scenoje pavadavęs grupės „Dead Man's Cross“ bosistą.

Vytenis teigia, kad muzikos fotografavimas ir grojimas labai gerai vienas kitą papildo ir padeda jaustis užtikrintai: „Pabūti skirtinguose batuose yra naudinga. Pamatęs daug profesionalų, ir pats drąsiau jautiesi, kai tenka lipti ant scenos. O fotografuojant lengviau nuspėti judesius, šviesas ir panašias detales.“

M. Daleckis: „Kuo labiau mėgsti grupę ar atlikėją, tuo geresni kadrai išeina“

Mantas Daleckis, nuo paauglystės grojęs gitara, ją iškeitė į fotoaparato objektyvą ir nuo 2013 metų aktyviai fotografuoja koncertus: „Reguliariai eidavau į koncertus Londone, kuriuose pamačiau fotografus ir pamaniau, kad tai yra „kiečiausias“ hobis/darbas. Esi arčiausiai grupių, fiksuoji jų pasirodymus, matai tiek daug renginių.

Nusprendžiau turėtas fotografavimo žinias pritaikyti koncertų įamžinimui ir studijų metu gilinausi į šią sritį. Patinka, kai atlikėjai bendrauja su kamera arba įeina į publiką – tada turi vieną momentą, kuriam negali iš anksto pasiruošti. Pagavai arba ne. Jei pavyksta užfiksuoti, supranti, kad čia tas kadras, dėl kurio atėjai.“

I. Avižinis: „Su koncertine fotografija supažindino būsima žmona“

Ignas Avižinis, kaip ir didžioji dalis pašnekovų, pirmiau rinkosi muzikos instrumentus, o vėliau susidomėjo koncertine fotografija. Kurį laiką Ignas grojo būgnais ir gitara, tačiau šiuo metu tuo nebeužsiima. Įspūdingų kadrų medžiokle jis užsiima kiekviename koncerte: „Manau, labai padeda pažinoti grupę ir jos muziką. Taip darosi lengviau atspėti, kas įvyks ant scenos koncerto metu. Jei žinau, jog dainos pabaiga bus trankesnė ir galimai grupės nariai judės daugiau ir emocingiau, tada iš anksto žinau, kokį objektyvą reikės pasirinkti ir kurioje vietoje būti. Praleisto kadro nesusigrąžinsi. Turi būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – kitaip praleisi kadrą ir jis nebesugrįš.“

A. Šaučiūnaitė: „Ir fotografuoju, ir klausau mėgstamos muzikos“

Akustine ir bosinėmis gitaromis nuo paauglystės grojanti Amanda Šaučiūnaitė 2021 metais pradėjo fiksuoti sunkiosios muzikos koncertų akimirkas. Grojimo patirtis pasitarnauja „gaudant“ kadrus: „Abi veiklos reikalauja jautrumo, ritmo pojūčio ir emocinio įsitraukimo. Ir viena, ir kita veikla yra išraiškos formos, tik skirtingomis kalbomis“, – teigia Amanda, taip pat pridėdama, kad mėgstamos muzikos fiksavimas – didžiulis įkvėpimas.

„Vertinu mūsų Lietuvos metalo sceną – tiek muzikantai, tiek fotografai, tiek visa bendruomenė čia yra neįtikėtinai šilta, artima ir glaudi. Visi vieni kitus pažįsta, palaiko, todėl koncertuose jautiesi tarsi tarp draugų. Buvimas užkulisiuose, bendravimas, bendros patirtys ir ta neapsakoma atmosfera kuria jausmą, kad esi dalis kažko didesnio. Ir būtent tai, ko gero, yra viena iš brangiausių ir prasmingiausių šios veiklos dalių.“

V. Karnauskas: „Koncertų fotografavimas išmokė tinkamai pozuoti grojant gitara“

Nutinka ir taip, kad koncertų fotografavimas (kaip ir rašymas apie juos) įkvepia pradėti muzikuoti. Taip nutiko ir sunkiosios muzikos festivalių fotografui Vygantui Karnauskui, kuris pradėjo nuo koncertų fotografavimo, o vėliau ėmėsi groti elektrine ir bosine gitaromis: „Tiek fotografija, tiek grojimas leidžia atsiskleisti mano stiliui. Galėčiau pasakyti, kad šios saviraiškos priemonės netgi plaukia ta pačia srove.

Iš pradžių fotografuodavau labiau reportažiniu stiliumi – tiesiog kažkur šone gaudydavau kadrus ir tiek, o dabar stengiuosi būti viso veiksmo centre, kur darbas vyksta gana aktyviai ir reikia daugiau kūrybiškumo. Panašiai ir su grojimu gitara. Pradėjau nuo paprastų akordų ir „YouTube“ filmukų, o dabar po truputį grodamas jau atkaltas dainas, stengiuosi įterpti kažką savo – nesvarbu, ar tai bus viena ar dvi „kitokios“ natos šen bei ten, ar ilgesnė melodija. Svarbiausia yra kurti.“

Epilogas

Nemaža dalis kalbintų fotografų užsiminė, kad pažįsta, žino ar yra girdėję apie kitus kolegas fotografus, grojančius įvairiais muzikos instrumentais – dažniausiai elektrinėmis ar bosinėmis gitaromis. Neretai jie lankosi pamokose pas muzikantus, kuriuos patys fotografuoja. Smagu, kad užsimezga toks ryšys, kuris tampa derlinga dirva kūrybinėms veikloms. Vėliau visiems galima mėgautis šios kūrybinės veiklos vaisiais.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.