Marius Morkevičius

Pakalbėkime apie kosmonautus. Ne tuos, kurie velkasi skafandrus ir lipa į skraidykles. O apie svajotojus – jie žvelgia aukštyn, tręšia savo smalsumo geną, neįsispraudžia į rėmus.

Pamenu, kadaise dirbau viešųjų ryšių agentūroje, buvau toks tipinis neblogai apmokamas „kūrybininkas“, galėjau imti paskolą butui ir lizingą mašinai, tačiau vietoje to įsigijau nuvarytą arklį ir algą leidau jam atgaivinti. „Suprantu tave. Vadinu tokius gyvenimo kosmonautais. Pati tokia esu, tokia yra ir mūsų publika“, – sako Gintarė Barbaraušienė, nediduko festivalio „Postcosmos“ organizatorė. Jos kuriamas renginys atgijo po kelerių metų pertraukos ir yra įdomus tuo, kad jungia alternatyviąją muziką ir mokslą. Jis vyksta Molėtų observatorijos pašonėje, čia klausomasi paskaitų apie astronomijos dalykus, per teleskopus žvelgiama į žvaigždes, ir, žinoma, mėgaujamasi ir įprastais festivaliniais malonumais, tokiais kaip koncertai ir maudynės. Priešpaskutinį liepos savaitgalį vyksiančiame „Postcosmos“ pasirodys tokie atlikėjai kaip „Vilkduja“, „Mėlyna“, „Sraigės efektas“, „Egomašina“ ir kiti. 

Gintarę galima vadinti festivalių organizavimo senbuve, tad buvo įdomu pasikalbėti – apie pastaruoju metu nykstančią festivalių po atviru dangumi geografiją, organizacinius sunkumus ir bėgimą nuo buities link žvaigždžių. 

Esi vienas tų žmonių, kurių gyvenimas surištas su muzikos festivaliais. Turėjai festivalių kalendorių/blog’ą, dirbai „Mėnuo Juodaragyje“, daug metų esi „Postcosmos“ organizatorė. Pradėkime nuo to, kodėl apskritai nusprendei atiduoti daug savęs šiam reikalui? Kur tas atspirties taškas?

Na, turbūt tokį aktyvumą sąlygojo gana rami vaikystė ir paauglystė, praleista kaime su ūkio darbais ir knygomis. Kai atvykau studijuoti (kultūros vadybos – red.past.)  į miestą, tarsi pajutau, kad kažką svarbaus praleidau, tuomet ir panirau su į kultūrą – ėjau į spektaklius ir operas keturis kartus per savaitę, o kai atėjo vasara, aplankiau kelis festivalius su bilietu. Bet kaip sakė Nyčė, tie, kas nėra įgudę atlikti ritualo, imasi procedūrų. Tad organizuodama arba rašydama, ir atradau patogų praktinį kampą dalyvauti veiksme. Vėliau, kai jau pajutau tą skrydį, kilo noras tai dar ir dar pakartoti, dar ką nors suorganizuoti. Šiaip esu gan energingas, smalsus žmogus, o festivaliai ir kultūra yra labai tinkama terpė išreikšti save, kartu ir dosniai tobulėjant.

Kaip pameni savo debiutą festivaliuose? Nuo ko pradėjai?

Pradėjau kažkur tarp „GaDi“ (Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentų organizuotos Gamtininkų Dienos – red.past.)  ir kokio dešimtojo „Mėnuo Juodaragio“. Pastarasis ypač užbūrė, buvau sužavėta publikos intelektualumu, programos gyliu. Pamenu, nuvykau viena, susiradau senų ir naujų pažįstamų ir jau kažkur antrame kurse žinojau, kad noriu ilgam save susieti su festivalių tema. Taip ir blaškiausi joje apie gerą dešimtmetį, o pastarieji keli metai buvo sąmoninga pertrauka sustoti, pasidairyti, kur viskas juda toliau.

Įsivaizduoju, kad kuriant vidinę festivalių virtuvę, susivyla ne vienas blynas. Koks buvo sunkiausias patyrimas ar nutikimas? Galbūt buvo kuriozų, apie kuriuos (ne)pasakoji savo vaikams?

Man sunkiausias buvo 2019 metų „Postcosmos’as”, kai jaučiau, kad viskas sukasi kažkokioj atskiroj orbitoj ir aš joje nesu. Tarsi košmaras, kuriame stipriai vėluoji į svarbų reikalą, o taksi veža į kitą pusę (juokiasi). Iš išorės festivalis atrodė visai neblogai, bet vidinėje virtuvėje susidūriau su daugybe situacijų pirmą kartą ir, pripažįstu, tikrai ne itin profesionaliai susitvarkiau. Manau, įtakos turėjo ir tai, jog buvau šviežiai kepta mama, tai ir su vaidmenimis reikėjo susigyventi. 

Kada ir kodėl kilo noras daryti savo festivalį? Asmeninės ambicijos, naujos nišos paieškos, nerealizuotos svajonės? Iš kur atsirado sąsajos su kosmosu?

Sąsaja su kosmosu lydėjo dar koncertuose, kurie buvo dedikuoti instrumentinei, dažnai postroko muzikai ir poezijai. Idėja buvo bent įsivaizduoti, kas yra ten, kur baigiasi dangus ir prasideda dar kažkas. Iš esmės tie renginiai buvo kvietimas pasivaikščioti asmeniniais suvokimo paribiais. Turbūt tai buvo ir mano kvietimas man pačiai. Taip nutiko, kad aplinkui atsirado ratelis panašiai mąstančių ir kartu gan spontaniškai surengėme pirmą festivaliuką gamtoje. Dabar bus jau penktas bandymas gamtoje, toje pačioje nuostabioje vietoje prie Molėtų, šalia Etnokosmologijos muziejaus ir Astronomijos observatorijos, tai turbūt sulig metais ta asmeninė ambicija vis kitokia. Šiemet mane labai motyvuoja komandos auginimas ir įgalinimas.

Liepos pabaigoje vyks jau penktas „Postcosmos“, visgi šis renginys lieka nišiniu, ar tai sąmoningas sprendimas? Į kokią publiką jis orientuotas? 

Manau, kad taip. Kadangi visi impulsai iki šiol buvo labiau intuityvūs, tarsi laisvalaikio, saviraiškos ambicija, tai ir apie auditorijos plėtrą nemąstėme per kažkokias diagramas ir lenteles. Festivalis grįžta panašus į tuos, kurie buvo surengti prie pastarąsias pasaulines kataklizmas, nes norisi pabūti aplinkoje, kurios pasiilgome. O ar yra erdvė plėstis ir daryti masinį renginį, nežinau. Jaučiu, kad pastaruoju metu tik miesto šventės yra masinės, tad privačioms iniciatyvoms dabar – jaukių, savitų, atsargių ir mielų susibūrimų era.

Festivalis turėjo kelerių metų pertrauką. Kas ją lėmė? 

Didžiausią įtaką turėjo pandemija ir pašonėje prasidėjęs karas. Taip pat –  ir asmeninis gyvenimas. Drauge su vyru kūrėme šeimą, namus. Tai darome ir dabar, tik gal rankos jau šiek tiek atlaisvėjo. Išmokome gyventi naujoje buityje ir dar ko nors imtis.

Kodėl nuspręsta grįžti šią vasarą, kai, atrodo, muzikos festivaliai nebėra toks aktualus dalykas?  

Na, manau, kad geriems, nuoširdiems festivaliams visada atsiras lankytojų. Sutinku, kad žmonių įpročiai yra labai pasikeitę, esam įsikomfortinę, baisiai nenorime planuoti, įsipareigoti. Kita vertus, kai taip staiga nebeliko bene keturių didelių festivalių, tai ir būti matomam kiek lengviau.

Kaip manai, kodėl muzikos festivalių pasiūla pastaruoju metu nyksta? Kaip vertini karts nuo karto įvardijamas galimas priežastis, kaip nenoras miegoti palapinėse ir padidėjęs komforto poreikis? 

Taip, patogumas tikrai svarbus elementas, bet gamtoje, kai įsikuri, irgi labai patogu. Šalia groja gyva muzika, vaikšto žmonės, spindi ežeras, garuoja maistas, stūkso ir laikinas namas, tad niekur nereikia skubėti, viskas arti, nereikia nė bolt’o kviesti (šypsosi). „Postcosmos’e“ dar ir vizitas į muziejų bus suorganizuotas, paskaitos. Tai nežinau, ar su tokiomis lėšomis, kiek kainuoja bilietas, gali įsikurti kur patogiau ir geriau. 

Na, bet atsakant į klausimą, kodėl festivalių reiškinys nyksta, tai greičiausiai esame persisotinę. Juk kasdien vyksta koncertai, be to, gali bet kur nuskristi, bet ko paragauti. Ko trūksta, tai nebent alkio. 

Be to, gerai suprantu ir organizatorius. Rengimo kaina taip dosniai augina įtampą, kad neklausk... Žmonės savo laiką brangiai vertina, turiu omenyje, idėjiškai dirbti norinčių asmenų vis mažėja. Jau vien šia prasme mūsų komanda yra nereali. Be to, vis sunkiau dirbti ir su potencialiais rėmėjais, kurie kelia didelius reikalavimus. Jei anksčiau galėdavai kažką tiesiog pasiskolinti, tai dabar visur tik nuoma. Kaip organizatorius už renginį prisiimi pilną atsakomybę, o ar atsipirks visos pastangos, sužinai tik po pusės metų ar metų. Taigi festivalių ir renginių organizavimas – toks nuolatinis gemblingas.

Visgi kai kurie mohikanai vis dar lieka, pavyzdžiui, tūkstančius žmonių pritraukiantis „Kilkim žaibu“ ar „Yaga Gathering“. Kur jų sėkmės paslaptis, tavo manymu? Kokius festivalius, kaip sėkmingus, dar įvardintum? Kaip tarp jų vertini „Postcosmosą“?

Na, šie festivaliai turi savo išskirtinumą, kurį stipriai palaiko bendruomenė. Ar „Postcosmos’as“ toks unikalus? Nežinau, manau, kad reikėtų dar paieškoti tos ašies, bet ji ryškėja. Renginys kasmet sutraukia vis daugiau smalsių protų, gamtos ir muzikos mėgėjų, gyvenimo kosmonautų.

Kaip apskritai matuojama muzikos festivalių sėkmė? Ar būtinas balansas tarp komercijos ir idealizmo? Ar iš tokios veiklos įmanoma uždirbti, pragyventi? 

Manau, kad pragyventi įmanoma, bet turi labai profesionaliai dirbti savo darbą, tuo pačiu daug investuoti į rinkodarą. Situaciją sunkina nemokami renginiai visoje Lietuvoje, tai rizikos ir streso šioje srityje tikrai yra daug. Asmeniškai sėkmę matuoju gal labiau kokybine išraiška – stebiu, ką atrado publika, ar daug žmonių šypsojosi, ar gražios nuotraukos, ar gerai išsprendėme problemas, ar išmokome pamokas, kokia atmosfera buvo renginyje.

Šįmet „Postcosmoso“ tema yra „Žvaigdžių dulkės“ („Stardust“). Ar čia yra sąsajų su David Bowie? Kodėl apskritai festivaliui reikia temos? Ką renginiui duoda mokslininkų paskaitos ir dangaus stebėjimas per teleskopus?

Šitą temą sugalvojau gan atsitiktinai, vėl bandant šiek tiek atsizoomint nuo buities. Galvojant, kad mūsų dienos yra tik mikrotarpsnis kosminiais masteliais, o mes patys, žvelgiant iš kosmoso, esame tokie maži ir dažnai be reikalo susirūpinę gumuliukai. Tai turbūt vėl čia sau bandžiau pasakyti, kad nurimk ir nesirūpink per daug. Kad visi kadaise buvom žvaigždės ir vėl grįšime į žvaigždes. Ši tema padeda mums patiems nepamesti idėjinės linijos ir nepasimesti gausoje. Nėra ji griežtai įrėminta, turėsime paskaitų ir kitomis temomis, tiesiog tai yra pagrindine žinute, tarsi įsipareigojimas kuo kūrybiškiau įgyvendinti festivalį.

Žinau, kad „Postcosmos“ yra ne tik festivalis, bet ir koncertų serija. Įsiminė keli, vykę netipinėse erdvėse, pavyzdžiui, ant buvusio taksi parko stogo ar Rašytojų sąjungos rūmuose. Kodėl rinkaisi tokį, atrodytų, problematišką formatą? Su kokiais iššūkiais susidūrei?

Vedė noras ieškoti kitų kampų, atrasti juos pačiai bei parodyti kitiems. Neįdomu daryti koncertą ten, kur personalas dirba pagal procedūras arba kai koncertas yra toks pats kaip šimtas kitų. Vis dar prisimenu, kaip vaikinai ant dabartinio T Parko stogo kopėčiomis kėlė generatorių. Vienas iš jų vis dar juokais man primena kaip nugarą skauda (šypsosi). 

Jei turėtum neribotą biudžetą, kaip atrodytų tavo idealus festivalis? 

Daryčiau „Sigur Rós“ koncertą, papildytą kitais pasirodymais. Viskas vyktų ant nupjautų rugių lauko, o publiką atvežtų traukinys.

---

Festivalis „Postcosmos“ vyks liepos 18-20 dienomis Etnografinėje sodyboje ir dangaus šviesulių stebykloje, Kulionių kaime, Molėtų r. Visą informaciją ir bilietus rasti galite postcosmos.lt

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.