Rūta Giniūnaitė

Livijos Šiaudvirtaitės, geriau žinomos Livijos Gemmos vardu, vokalas apgaubtas tarsi šilkiniu patalu. Jos muzikinės kompozicijos – tai marga elektroninės, indie, ambient, folko muzikos kelionė, lydima švelnaus liūdesio ir jautrumo. Visa tai ji sudėjo į kovą pasirodžiusį debiutinį albumą „Dangus jau rausta“, pasakojantį apie vienišumo, praradimo ir šviesios vilties jausmą, kuris užkoduotas ir Livijos asmenybėje. 

Tarp gimtųjų Kulių gamtos ir skubančio Vilniaus ritmo, Livija rado savo balsą, spėjusį sužavėti ne vieną muzikos kūrėją ir kritiką. Dabar laikas jos balsui skleistis plačiau. Kalbamės apie jos muzikinį kelią, folklorines šaknis, bočiaus beržyną ir santykį su melancholija, kurioje Livija jaučiasi patogiai.

Pasakok, kaip gimė Livija Gemma? Kaip prasidėjo tavo muzikinė kelionė?

Nors mano pavardė lietuviška ir man graži, ji labai ilga – todėl reikėjo sceninio vardo. Gema yra mano sutvirtinimo sakramento vardas – man jis brangus, o ir fonetiškai su Livija maloniai skamba. Jei norisi ieškoti gilesnių prasmių, mano zodiako ženklas dvyniai, angliškai gemini (juokiasi). Jau nusiteikiau, kad jei vyksiu į užsienį, mane ten vadins Livija Džema, o ne Gema.

Mano kelionė į muziką buvo natūrali. Dar darželyje lankiau liaudies šokių ansamblį, piešdavau. Pas mus namuose stovėjo senas „Riga“ pianinas. Buvau kokių ketverių-penkerių, kai iš klausos pagrodavau kelias daineles, o vėliau pradėjau prašytis į meno mokyklą. Mama nenorėjo manęs leisti muzikuoti – ji pati baigė fortepijono specialybę muzikos mokykloje, vėliau studijavo muzikos pedagogiką. Ji puikiai žinojo, kad man reikės daug laiko praleisti kelyje važiuojant autobusu į Plungės muzikos mokyklą. Mažam vaikui toks krūvis didelis, nes būdavo pamokų, kurios baigdavosi vėlai vakare, o turėdavau spėti sugrįžti, dar namų darbus mokyklai paruošti. Bet baba labai mane palaikė, norėjo, kad mokyčiausi muzikos. Taip ir prasidėjo mano kelias.

Kokios muzikinės įtakos vaikystėje tave lydėjo?

Pamenu, būdama vienuolikos, tėvų CD kolekcijoje atradau Andriaus Mamontovo „Geltona. Žalia. Raudona.“ albumą. Buvau išmokusi visus to albumo dainų žodžius mintinai. Iš tos pačios diskų kolekcijos dažnai klausydavau Taja dainos „Angelas baltas“... Man jau tada įsiminė švelni atlikėjos dainavimo maniera, sapniškas teksto naratyvas – jaučiau, kad tai man artima. Nuo mažumės lankiau Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą, tad atliekamas klasikinės vokalinės muzikos repertuaras mane formavo labiausiai. Su mano vokalo mokytojos Irenos Bakanauskienės vadovaujamu jaunių choru atlikome Broniaus Kutavičiaus kūrinį „Miško varlytė“. Šešiabalsė harmonija, paslaptinga, tamsi, bet pakylėta kūrinio jausena man itin imponavo ir paliko neišdildomą įspūdį. Iki pat dabar jaučiu didžiulę simpatiją varlėms ir žaliai spalvai. 

Kaip tavo asmenybę ir kūrybinį balsą suformavo tavo gimtinė – Kuliai, ir buvimas folklorinio ansamblio dalimi? 

Gamtos ir laisvės kupina aplinka Kuliuose padarė man didžiulę įtaką. Bendruomenė irgi buvo labai svarbi, todėl dabar nejučia jos ieškau ir Vilniuje – turiu nemažai draugų, kurie dainuoja Vilniaus universiteto folkloro ansamblyje „Ratilio“. Mane kartais pakviečia į naktišokius, pasidainavimus. Kartais turiu minčių pilnai prie jų prisijungti, save įlieti į folklorinę Vilniaus bendruomenę.

Visgi, Vilniuje ta laisvė kitokia, čia pasiilgstu patogumo – reikia susiruošti ir skirti laiko nuvažiavimui iki gamtos, o Kuliuose vos žengęs pro duris esi joje. Grįžusi į Kulius visuomet jaučiu savo perspektyvos pokytį. 4 valandų kelionė namo leidžia man apmąstyti, kas įvyko Vilniuje, o grįžusi į Vilnių galvoju apie Kulius ir šeimą. Toks įdomus paradoksas. Toje pusiausvyroje tarp Vilniaus ir Kulių jaučiu savo, kaip Livijos, vientisumą, bet abi tos aplinkos beprotiškai skiriasi.

Daug laiko praleidai kalbėdama žemaitiškai. Ar dabar stengiesi išsaugoti tarmę čia, Vilniuje? 

Žemaitiška tarmė yra natūrali mano dalis, egzistuojanti kasdienybėje ir atitekanti iš Kulių. Mano muzikoje užkoduota nemažai žemaičių folklorinės kultūros – tiek melodijų melizmatika, tiek ritmika ateina iš ten. Su šeima bendrauju tik žemaitiškai. Vilniuje kartais mėgstu į savo kalbėseną įtraukti žemaitiškų žodžių; kartais nesusimąstau, kad bendrine kalba kalbantys žmonės jų nesupranta! Pavyzdžiui, mes sakome „susikričioti“ marškinius, t.y. susikamšyti. Pas mus „bočiai“ – čia „seneliai“.

Ar ieškai Vilniuje tylos momentų, kuriuose išgirstum savo kūrybines mintis?

Net ir uždarius langus ir duris Vilniuje girdisi mašinų ūžesys, kaimynų garsai, bet aš susikaupiu klausydama muzikos – tad tyla pas mane sukonstruota. Išgirsti savo kūrybines mintis padeda ir meditacija, pasivaikščiojimai po žalias Vilniaus erdves. Bernardinų sode dažnai klausausi ambient muzikos, tada esu izoliuota savo „tyloje“. 

Gyvendama mieste, kuriame kūrėjų bendruomenė plati, nejauti lyginimosi su kitais, jų nuopelnais, sparčiu tempu?

Turiu ydą save lyginti su aplinkiniais. Pirmaisiais albumo rašymo metais atrodė, kad visi leidžia muziką, visiems sekasi... Dabar suprantu, kad man reikėjo tų metų susiformuoti, suprasti, ką noriu savo muzika papasakoti. Tas laukimas labai atperkantis, ir apdovanojantis, nors buvo ir kankinantis.

Kovo pabaigoje pristatei debiutinį albumą „Dangus jau rausta“. Jame pati dainuoji, groji pianinu, gitara, pati jį prodiusavai. Koks buvo įrašymo procesas ir kaip albumą girdi dabar, praėjus kuriam laikui?

Visai siurrealu „Spotify“ klausytis savo albumo, nes ilgą laiką tai tik įsivaizdavau. Dabar jau turiu perspektyvą ir objektyvumą savo muzikai. „Dangus jau rausta“ išmokė labai daug apie muzikos kūrimą ir jos leidybą. Dabar rašau naują dainų rinkinį su išankstine kryptimi, o ne taip, kaip gaunasi. Albumas „Dangus jau rausta“ buvo įrašytas per ilgą laikotarpį, keitėsi ir jo įrašymo vietos. Pavyzdžiui, dalis akustinės gitaros bei fortepijono partijų įrašyti Kuliuose, Kulių kultūros centre, o vokalas – Vilniuje. Jį visada įrašinėju viena pati, nes esu įpratusi iškart ir prodiusuoti muziką – man svarbu po ranka turėti kompiuterį ir manipuliuoti įrašyta medžiaga. Ir, žinoma, kai esu viena studijoje, lengviau eksperimentuoti, nebijau klysti, skiriu laiko geriausiam take‘ui įrašyti. 

Kai išleidau albumą, smegenyse, deja, nebuvo daug vietos kam nors kitam skirti dėmesio ir laiko. Dabar jau galiu ramiai galvoti apie albumo pristatymo koncertus ir jiems ruoštis. Labai norėčiau atlikti savo muziką ne viena, o su grupe – norisi to užnugario, bendrystės scenoje. Šiuo metu taip pat studijuoju magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos skaitmeninių technologijų kompozicijos katedroje. 

Albume mes tarsi keliaujame per sapną, kuriame susipina ramybė, paleidimas, praradimai, netikėtos elektroninės muzikos kompozicijos, gyvi instrumentai. Ar pirma kūrei tekstus, ar muzikines albumo dalis?

Yra tokia estų juvelyrė Claudia Lepik, kuri vandenyje lieja sidabro dirbinius. Savo kūrybos procesą lyginu su jos, nes tarsi iš vandens ištraukiu vis labiau susiformavusius muzikinius dirbinius – melodijas. Dažniausiai pirmiausia prisėdu prie instrumentų – sintezatoriaus, fortepijono ar gitaros ir bandau užčiuopti man kažką patinkančio ir taip rašyti kūrinį. Per laiką pasirašau daugybę tekstų ištraukų ir jas kompiliuoju į dainas. Tobuliausias procesas būna, kai ir tekstas, ir melodija gimsta vienu prisėdimu (juokiasi). 

Kurdama albumą išgyvenai daug skirtingų gyvenimo etapų, taip pat ir karantiną. Ar buvimas tame laikotarpyje palietė albumo temas?

Daina „Laukimas“ – albumo širdis, gimusi kovidiniu laikotarpiu. Buvo sunku emociškai, nes atvykau mokytis į Vilnių, pagyvenau čia pusmetį ir turėjau grįžti namo į Kulius. Mano draugų ratas jau buvo pasikeitęs, buvo sunku savyje atrasti pilnatvę, užtikrinumą; nors esu intravertiškas žmogus, man reikia ir žmogiško kontakto. „Liminalù“ irgi gimė karantino metu. Jau buvo pavasaris, galėjau ją rašyti gamtoje, viena, savo bočiaus beržyne. Ten sugebu nusiraminti, išbūti, negalvoju apie išorę.

Vienas kūrinių „Liminalù“ – apie santykius, kuriuose sunku tiek likti, tiek išeiti. Ar tokios asmeniškos dainos gimsta dar esant toje būsenoje ar jau reflektuojant patirtį iš šono?

Nerašau „ant karštųjų“. Būnant toje emocijoje užsiblokuoju ir nejaučiu pilno kūrybinio srauto. Ši daina parašyta praėjus laikui nuo nemalonių santykių su kitu žmogumi ir pajutus, kad man dar nepavyksta iki galo peržengti to slenksčio, tarpinės būsenos.

Ar manai, kad melancholija, švelnus liūdesys yra pagrindinė tavo muzikos tema? 

Esu galvojusi apie tai. Būna, šeima manęs paklausia, kodėl mano dainos tokios liūdnos. Bet liūdesyje ir mėlynoje, melancholiškoje būsenoje aš jaučiuosi patogiai, ten slepiasi daug emocinių kombinacijų, klodų – viskas gyvenime juk nėra tik juoda ir balta. Vis dėlto, nemanau, kad galėčiau save išduoti ir pasiryžti rašyti tik šviesias dainas, pagal kurias galėtume šokti. 

Kūrinys „Vienui“ yra skirtas jau iš mūsų pasaulio išėjusiai, tavo lankyto folkloro ansamblio „Vaisgamta“ vadovei Mirgai Gulbinskienei. Kiek tau davė jūsų santykis?

Albumo kūrimo laikotarpiu praradau ne vieną kelrodę mokytoją: Mirgą, taip pat Agnietę Lizdenytę, savo solfedžio ir muzikos teorijos mokytoją. Praradimo jausmas ir tapo esminiu „Vienui“ momentu. Jį užbaigiau jau po Mirgos mirties, nes tik tada galėjau reflektuoti, kokį didelį muzikinį pagrindą ji man davė, kokią darbo etiką suformavo. Kaip ir daugelis kuliškių, ji buvo gamtos žmogus ir visada džiaugėsi tuo, kas ją supo. Tai labai įkvepia ir primena, kas yra svarbu.

Kuri daina geriausia apibūdina viso albumo nuotaiką?

Manau, kad „Laukimas“. Ją parašius man pasidarė aišku, ką albume norėčiau nagrinėti ir kokia kryptimi judėti. „Vyzdys“ taip pat nurodo į mano tolimesnės kūrybos garsinius klodus, kuriuos tyrinėju dabar. Ji rami ir lėtai atverianti įvairias spalvas.

Esi minėjusi, kad tau kuriant labai svarbu formos ir spalvos. Kodėl?

Dažniausiai savo dainas matau spalvomis. Kadangi mano tekstai abstraktūs, galvoje galiu sukonstruoti iš jų vaizdus. Esu „pinterest girlie“, nes klausydama savo kūrinių demo versijų, labai mėgstu skrolinti „Pinterest“ ir sieti matomus vaizdus su garsais. Tai stimuliuoja kūrybiškumą. Tam tikra prasme, tuo metu įeinu į transo būseną.

Beje, mėgstu skaityti ir kitų kūrybą, ypač kai nerašau dainų. Labai mėgstu Pauliaus Norvilos poezijos knygą „nebe“, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Mačernio eiles. „Laukime“ galime atsekti jo kūrybos interpretacijų. 

Albumo viršelyje – tavo švelnus, paslaptingas portretas. Ar iškart turėjai idėją, kaip turi atrodyti „Dangus jau rausta“?

Iš pradžių galvojau, kad reiktų naudoti raudono dangaus, debesų nuotrauką, bet jų motyvas muzikoje sutinkamas dažnai. Norėjau ne taip tiesiogiai perteikti albumo pavadinimą, tą stebėjimo, susimąstymo būseną per individą. Taip viršelyje atsiradau aš pati sukoncentruotu, šiek tiek paslėptu žvilgsniu. Manau, jis puikiai atspindi stebėjimo į tolį, ateitį momentą.

Pakylėta emocija ir viltis viršelyje irgi atsispindi – iš tamsos, kuri yra tekstuose ir melodijose, šviesa vis vien transliuojama, žmogus jos ieško ir randa. Įsivaizdavau, kaip viskas turėtų atrodyti ir kartu su fotografu Vaidu Jokubausku ieškojome tos formos. Mano kraštietė Gintarė Razmaitė padėjo įvaizdinti tiek vinilinę plokštelę, tiek atrasti vizualinę mano muzikos išraišką, sukūrė Livijos Gemmos logotipą. Buvo labai smagu, nes su ja viso proceso metu galėjome kalbėtis žemaitiškai. Man tai buvo širdies atgaiva.

Kaip jautiesi dalindamasi savo asmeniška kūryba su publika? Ar socialiniai tinklai ir viešumas tau padeda, ar apkrauna šiame kelyje?

Kadangi savo muziką brandinu ilgą laiką, iki to momento, kai ją išgirsta klausytojai, mano pačios santykis su dainose aprašytais išgyvenimais būna pakitęs. Jie išlaiko sentimentalumo ir jautrumo vertę, tačiau jau per prisiminimo prizmę. Kalbant apie socialinius tinklus, jie turi dvejopą poveikį. Viena vertus, jie padeda, nes mano dainos gali pasiekti vis didesnį klausytojų ratą, galiu greičiau užmegzti ryšį. Tuo pačiu, pastovaus medijos srauto palaikymas virtualioje erdvėje sustiprina laikinumo ir sukelia nerimo, kad esi nebeaktualus, jausmą.

Kur nori judėti toliau?

Norėčiau pristatyti savo muziką gyvai. Dar neteko pasirodyti erdvėje, kuri būtų tinkama mano muzikai. Ji reikalauja susikaupimo, teatrinės aplinkos, kurioje nebūtų pašalinių garsų, barų. Sterilumas būtų geras pagrindas šiai muzikai skleistis. Kas dar... Kitą semestrą praleisiu Hagos Karališkojoje konservatorijoje, kur studijuosiu sonologiją. Ir labai noriu šią vasarą atsiduoti naujai kūrybai, bet nepamiršti ir pasimėgauti gražiu laiku gimtuose kraštuose.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.