Povilas Vaitkevičius

Straipsnio tema – fizinė įrašo laikmena ir santykis su ja. Atrodytų, jog ši aktualija, suvešėjus internetiniams leidiniams, nuolat iškyla tiek asmeninėse, tiek viešesnėse diskusijose. Podraug gali kilti įtarimas, jog ši tematika tampa kiek nuvalkiota. Tačiau, nepersistengdamas, drįstu tam prieštarauti, nes šįkart orientuojuosi į specifinės muzikinės scenos veikėjus – būtent tuos, kurie minėtas fizines laikmenas ir leidžia. Konkretizuodamas domesio aibę, apibrėžčiau tai kaip nedidelių vietinių leiblų (leidybinių „kompanijų“) veiklą. Žingeidu, kas gi yra šių varomoji jėga, kas stumia judėti į priekį ir kokia gi toji simpatija apčiuopiamiems leidiniams. Muzikinės leidžiančių šias laikmenas gairės – jau nekart minėta nekonvencionalioji, „eksperimentinė“ (kiek ją galima taip vadinti) muzika. Į šį kaupą telpa kūriniai, kurių stilistika varijuoja nuo ambient iki noise, nuo avantgarde iki outsider pop, nevengiant ir visokių nesukatalogizuojamų „nusukimų į šoną“. Tai, kad apklausiami asmenys vadovauja sąlyginai smulkesnioms, asmeniniu ūpu varomoms leidykloms, prideda dar vieną aktualumo vektorių: kokios fizinių laikmenų savybės ar jų asmeninė reikšmė yra tas kuras, verčiantis nesustoti ir judėti pirmyn? Apklausdamas neįtraukiau kiek didesnių leidybinių vienetų – manydamas, jog šiųjų leidybos principai ir sąlygos kiek skiriasi nuo čia aptariamųjų.

Nuomonių kaleidoskopui susidaryti pasidomėjau šešių „leidybinių kompanijų“ veikla ir jos atstovų mintimis. Štai šiųjų spektras: Armanto Gečiausko, nenuilstančio performerio ir keliautojo, aktyvaus „keistosios“ scenos veikėjo leidybinis reiškinys „Tapekiosk“. Jis ne tik leidžia muziką, bet ir užsiima įvairių laikmenų platinimu, kas praplečia požiūrio į jas kontekstą. Dabar A. Gečiauskas bazuojasi Kosta Rikoje, tačiau „Tapekiosk“ veikla priskiriama lietuviškajai scenai. 

Toliau seka „Amulet of Tears“ leidykla, orientuota į ambientinių potėpių muziką, atmosferinius pasažus ir mąslias erdves. Pastarosios vadovas – Andrejus Surgutanovas, nuosekliai vystantis leiblo kryptį ir estetiką, papildomai dar koordinuojantis atitinkamų skambesių podkastus/miksus.  

„Bigbandalone“ – Mato Labašausko ir Oscar Olias tveriamas reikalas. Šie asmenys atsakingi už plačią paletę veiklos, susijusios su „outsider“ muzika ir įvairių nenusakomų audio posūkių kūrėjais. Jie taipogi organizuoja festivalį „Braillė Satellitė“ bei kuruoja organizacijos „Empty Brain Resort“, orientuotos į muzikinius renginius, veiklą. 

Toliau rikiuojasi „Insurgency“ – Urtės Budnikaitės entuziazmo bei noro išdava, klausovams pateikusi keletą rinkinių, apimančių plačią nekonvencionaliosios muzikos stilistinę skalę. Kaip ir „Amulet of Tears“,  U. Budnikaitė taipogi užsiima specifinio skambesio podkastų/miksų publikavimu bei didžėjinių šių atlikimu, kas abiejų atveju praplečia galimą nagrinėti patirtį. 

„Static motion“ leiblas orientuojasi į eksperimentinius/atmosferinius garsynus, retkarčiais nukrypdamas link ritmiškesnių šiojo apraiškų. Leidyklos vadovas Rokas Bareišis ir pats kuria muziką bei pasirodo kaip didžėjus, abejais atvejais naudodamas slapyvardį „rookas“. Bendra šio leiblo atmosfera ir pristatomi leidiniai sklandžiai išsitenka čia aprašomame muzikiniame kontekste. 

Na, o dar vienas leidybinis „egregoras“ –  į ganėtinai hauntologinę išraišką orientuota leidykla „Apport!“.  Jos idėjiniu dalininku yra šio straipsnio autorius, kuris kiek atsitraukia nuo „reikalo“ ir leidžia pasireikšti antram atsakingajam – Antonui Zolotenkovui. 

Tokiu būdu fizinės laikmenos klausimas tampa aktualus įvairiuose lygmenyse – nuo rašančiojo iki apklausiamųjų, iš kurių dalis užsiima ir muzikos kūryba ar jos atlikimu.

Pirmas klausimas skirtas apibrėžti faktinius duomenis ir kiekvieno leiblo esamą situaciją –  todėl iškart neriu į domesį, teiraudamasis, kokioje stadijoje dabar yra kiekvienas leiblas? Aktyvioje, pilnas naujų planų, stagnuojantis, būdraujantis, ir pan. Kas yra tos dabartinės situacijos priežastis/sąlyga?

A. Gečiauskas atsako iš „Tapekiosk“ pozicijos: „Dabartinė stadija – keista, man neįprasta, nes bandau operuoti leiblu per atstumą, būdamas Lotynų Amerikoje. Laimei, yra kas padeda Lietuvoje su naujų leidinių ruoša. Artimiausią mėnesį turėtų pasirodyti bent dvi kasetės. Taigi, veikla nesustoja, nors po paskutinių įrašų praėjo jau nemažai laiko, o norėtųsi juos „kepti“ kas porą mėnesių.“  

A. Surgutanovas konkretizuoja faktinius duomenis, pasakodamas, jog „Amulet of Tears“ – tai aktyvus, jau penkerius metus augantis ir puoselėjamas leiblas. Jo leidinių tiražai nedideli – sąmoningai orientuoti į nišinę, specifinio skonio auditoriją. Nors dauguma fizinio formato užsakymų vis dar atkeliauja iš užsienio (dominuoja JAV, Japonija ir Vokietija), pastaruoju metu leidykla vis daugiau dėmesio sulaukia ir Lietuvoje. Tam pasitarnavo lietuvių autorių muzikos leidyba, renginių organizavimas bei to paties pavadinimo radijo laida „Radio Vilnius“ eteryje.“ 

M. Labašauskas apie „Bigbandalone“ (į atsakymus įtelpa ir duomenys apie platinimo sub-lablą „Musikií“)  išsiplečia, paminėdamas įvairias veiklos netolygumo priežastis bei kitus dalykus: „Mūsų leiblas yra labai lėtas. Planų visuomet yra, bet jie – ne visada prioritetas. Yra ne vienas neužbaigtas darbas ir išlieka pavojus, jog laikui bėgant jie gali pasidaryti nebeįdomūs, pasirodyti nebevertingi leisti; taip yra todėl, kad muzikos pažinime visąlaik išlieka judėjimas į priekį. Jei to nebūtų – būtų neįdomu.

Nėra poreikio užsidirbti iš leidybos, labiau tai – siekis išleisti dar vieną leidinį. Iš esmės paskutinis leidinys kataloge turi sugeneruoti pinigų kitam relyzui (leidiniui – aut.past.). Įdomu tai, jog mes faktiškai neužsiimame distribucija ar pardavimų skatinimais. Kiek žmonės žino, tiek mus suranda ir nusiperka. Tai dažniausiai yra asmenys, ateinantys į mūsų organizuojamus renginius ar festivalį. Tokia vadinama „bendruomenė“ arba paties atlikėjo fanai, jei toks dalykas dar egzistuoja.

Šiuo metu bandome surinkti pilnas kelių atlikėjų diskografijas ir procesas yra kiek užstrigęs. Neaišku, į ką dar galime kreiptis, tad tikriausiai vieno leidinio teks atsisakyti. O galbūt išleisime kasetės formatu iš to, ką turime. Mes įprastai sukompiliuojame/atrenkame dainas iš visos praeitos muzikantų kūrybos. Tuomet tai pateikiame vinilinės plokštelės formatu. O kasetėse pagrinde leidžiame naują, dabar kuriančių muzikantų kūrybą. Dažnai šioji įrašyta namų sąlygomis, neprofesionaliose studijose, todėl kasetės formatas tam tinka idealiai.

Dabar visą mano laiką atima „Braillė Satellitė“ festivalis, tad tikriausiai iki jo nieko naujo nepasirodys. Na, galbūt išleisime vieną-dvi kasetes. Atrodo, nedaug trūksta, jog tai įvyktų – yra atlikėjai, yra surinkta muzika, tad reikia atrinkti dainas, padaryti masteringą, sukurti viršelį, užsakyti spaudą ir padauginti, che.“

„Insurgency“ esamą būseną U. Budnikaitė apibūdina teigdama, jog „ko gero, žodis „būdraujantis“ geriausiai tinkamas šiandieninei leiblo situacijai. Priežastys tam susidėliojo natūraliai. Nuo 2022 metų (kuomet pradėjau vykdyti leidybos procesus) pasikeitė tiek požiūris, tiek muzikos suvokimas. Pasikeitė ir mane labiausiai dominantys žanrai. Kol kas esu paieškose ir apmąstymuose, kaip atrodys bei skambės tolimesnis „Insurgency“ identitetas.“

Labai panašiai situaciją apibūdina ir „static motion“ atstovas R. Bareišis: „Šiuo metu situacija būdraujanti, podraug turint konkrečių planų vėl grįžti į aktyviąją fazę. Priežastys – įvairios, tačiau visgi pagrindinės šių yra susijusios su pačios scenos esama situacija bei algoritmais, kurie ją veikia. Jų pakeisti neturime galios, tačiau turime judėti pirmyn.“ 

A. Zolotenkovas apie „Apport!“ išsiplečia truputį plačiau, dėstydamas: „Beveik visos čia įvardytos stadijos (atėmus stagnavimą) yra daugiau ar mažiau taikytinos dabartiniam būviui apibrėžti. Nuolat dairomasi naujesnių ir įdomesnių leidybinių variantų, svarstomos skirtingos judėjimo priekin strategijos, paklausoma naujos ir įvairesnės muzikos ir pan. Iš esmės visa ši veikla ir yra siekis išvengti minėtos stagnacijos, nesurūgti jau esamame susiformavusiame žanriniame kontekste. Aišku, mūsų labai neperiodinės, didesnės ar mažesnės pauzės tarp vis pasirodančių naujų leiblo leidinių gali kiek klaidinančiai byloti apie tąjį progresą ir jo aktyvumą, tačiau „Apport!“ nuo pat sukūrimo pradžios itin nepretendavo į nesustojančio leidinių fabrikėlio vaidmenį. Labai paprastas reziumė – viskas vyksta organiškai, savais tempais ir savo laiku. O laikas gi dabar pavasariškas, šiltas, nors ir kiek sudėtingas.“

Taigi, išsiaiškinus kiekvieno leidybinio vieneto esamą situaciją ir pasitikslinus, jog vis dėlto vienaip ar kitaip veiklą tęsti yra arba planuojama arba ši išvis nebuvo nutrūkusi, galime nerti giliau. 

Domiuosi, kodėl gi buvo nuspręsta imtis veiklos? Ar įmanoma apibrėžti „leistinos muzikos“ stilistiką? T.y., kaip pasirenkama, ką leisti, kas yra leiblo garsinė ar idėjinė tema? Ar fizinių formatų leidimas talpina platesnę mintį / filosofiją? 

Tęsiant prieš tai esamą klausimą, šįkart pirmas eilėje – „Apport!“ ir A. Zolotenkovo atsakymas: „Jei teisingai pamenu, jokios super-nuodugnios ir išmintingos leiblo vizijos iš pradžių nebuvo – tik noras išleisti tam tikrą susikaupusią muzikinę medžiagą savo jėgomis (šiam sprendimui turėjo įtakos eilinis bergždžias bandymas išsileisti ją „pas kažką“). Be ypatingų laiko vilkinimų, begalinių kompromisų ieškojimų ir laviravimų klasikinio santykio „autorius / leidėjas“ schemoje. Po visai sėkmingai realizuoto debiuto pasirodė, jog puikiai galime tęsti šią sau malonią veiklą; gimė pavadinimas. Tuo pat pirmasis leidinys preliminariai nubrėžė proceso ir turinio principą, kurį galima apibūdinti kaip „patys ir leisime ką esame įrašę, ir dar visokią kitokią muziką, kuri mums patinka“. 

Ilgainiui šis aptakokas ir gan egoistinis credo išsigrynino estetinių, vizualiųjų ir kt. orientyrų prasme, tačiau veikimo principas iš esmės liko tas pats – mes leidžiame, kas mums atrodo estetiškai patrauklu bei artima, neretai net neatsižvelgdami į elementariausius rentabilumo ir tos visos nedidukės paklausos dėsnius. Na, ką čia darysi, kai verslumas ir skaičiavimas į priekį nėra pati stipriausia pusė.“ 

„Bigbandalone“ atveju situacija yra truputį kitokia ir ji išdėstoma čia: „Iki šiol išleistos vinilinės plokštelės buvo atlikėjų, kurie neturėjo savo muzikos pateiktos būtent tokiu formatu.“ – pasakoja M. Labašauskas. „Žanras ar stilius šiuo atveju nėra labai svarbus, esmė – nuoširdi ir autentiška kūryba. „Bigbandalone“ garsinę ir idėjinę temą apibrėžia mūsų, Mato Labašausko ir Oscar Olias Castellanos muzikinis skonis. Šiaip kartais pradedu abejoti, ar galiu sakyti jog kažką „išleidau“, jeigu tai lieka tik kompiuteryje, t. y. digital erdvėje. Ir kaip galima kalbėti apie skaitmeninio ir fizinio leidinio lygiavertiškumą, kuomet neapčiuopiamojo skaitmeninio negali paliesti ar laikyti rankoje.“ 

R. Bareišis apie „Static motion“ atsiliepia taip: „Leiblas gimė, kada išleidau savo pirmąjį albumą pavadinimu „Static motion“. Nors ir anksčiau kildavo minčių pasukti platesniu, leidybos keliu. Tiek, kad iš pradžių nebuvo konkretaus plano. Tik išleidęs albumą supratau, jog tai man yra svarbu ir mano tikslas nėra dalintis vien tik savo, bet ir kitų kūrėjų muzika. Leidyklos tema – „statiškas judėjimas“, kas galbūt kitiems nieko nesako, bet man tai yra esminė garsinė ir idėjinė tema, pagal kurią ir formuojasi visa filosofija.“

„Kadaise „Insurgency“ užgimė kaip renginių ir miksų serija.“ – atsakymų estafetę perima U. Budnikaitė.

„Jaunatviškos ambicijos vedė vis toliau ir leidyba atrodė natūralus kitas žingsnis. Jei kalbėti apie stilistiką, ko gero čia šiandien jaučiuosi ir klydusi, kadangi visad turėjau įsivaizdavimą, kaip ir kokiais žanrais visa tai turi skambėti. Kita vertus, gal tai ir visai logiška, tačiau „šiandieninė aš“ jau nori praplėsti leiblo skambesį ir gilintis į labiau eksperimentinę, ribų nepaisančią muziką.  Kalbant apie fizinį formatą manau, kad tai leidėjui suteikia daug daugiau atsakomybės negu skaitmenos atveju.“

A. Gečiauskas apie „Tapekiosk“ atsako papildydamas ir prieš tai vykdytos veiklos retrospektyva: „Tapekiosk“ yra, galima sakyti, mano ankstesnių leiblų („Agharta“, „Perineum“) tąsa. Ir nors „Tapekiosk“ „prasidėjo“ tiesiog kaip kasečių parduotuvė, veikiai ji tapo ir leiblu, nes leidyba man patinka. Leidyklos idėjinė tema nėra kažkuo ypatinga (pats pavadinimas yra neutralus, inspiruotas vieno Ukmergėje esančio kasečių kiosko) – tiesiog leidžiu tai, ką mėgstu. Podraug jeigu matau, jog tai yra nauja spalva ir taip spalvingame leible. Nors visgi tam tikri stilistiniai rėmai egzistuoja. Juos galima apibūdinti taip: elektroninė muzika, orientuota į atmosferiškumą arba energingesni, triukšmingesni tos pačios elektronikos garsynai, nepamirštant ir gitaros/būgnų muzikos. Pagrinde leidžiu muziką tų kūrėjų, su kuriais esu bent kartą gyvenime susitikęs ir bendravęs, nes ryšys su autoriumi man yra svarbus.“

„Amulet of Tears“ atstovas A. Surgutanovas taipogi nepamiršta praeities įtakų: „Aistra fiziniams leidiniams manyje gimė dar vaikystėje, čiupinėjant tėčio vinilų kolekciją. Vėliau, gilėjant domėjimuisi nišine ir eksperimentine muzika bei ją leidžiančiais leiblais, pradėjau formuoti ir savo kolekciją, kurioje itin svarbią vietą užėmė ir kasetės. Šiandien „Amulet of Tears“ man –  daugiau nei leidybinis projektas. Tai reikšminga gyvenimo dalis, tikra savirealizacijos forma. Leidiniuose siekiu išlaikyti estetinį tęstinumą – tiek garsinėje, tiek vizualinėje plotmėje. Kiekvieną leidimą suvokiu kaip dalį vieningo kūno. Su daugeliu leiblo atlikėjų santykiai nenutrūksta po vieno leidinio – natūraliai formuojasi savotiška virtuali bendruomenė. Fizinis formatas man yra daugiau nei laikmena, tai – muziką įprasminantis artefaktas. Riboti plokštelių ir kasečių tiražai kuriami sąmoningai, siekiant sukurti tam tikrą artumą tarp muzikos ir klausytojo.“

Priartėjame prie interviu šerdies, kaitinančios laikmenų aktualumo problematiką. Todėl ir domiuosi, kokiais formatais leidžia kiekvienas leiblas ir kuo kiekvienas formatas yra žavus / patrauklus asmeniškai?  Kreipiuosi, klausdamas: kodėl vis dar verta investuoti į fizinius leidinius, tokius kaip vinilai, kasetės bei CD, kuomet daugelis klausytojų renkasi skaitmeną? Ar tame matyti koks nors nors ilgalaikis pranašumas? Išvis, skaitmena versus fizinis formatas – ar tai priešprieša, ar papildantys vienas kitą dalykai? 

„Statiško judėjimo“ idėją skleidžiančio leiblo vadovas R. Bareišis konkretizuoja, jog „visi mūsų leidiniai yra skaitmenoje, didelė dalis – kasetėse, tačiau yra siekis ateityje vinilo formatui suteikti pagrindinį vaidmenį (nors ir limituotais tiražais). Sakyčiau, kad skirtingi formatai papildo vienas kitą ir nebūtina jų supriešinti. Tuo pačiu manau, jog į fizinį formatą investuoti itin verta. Jis reikalauja įdirbio iš abiejų – kūrėjo ir klausytojo – pusių. Kažkas turi šį pagaminti, kažkas – supakuoti, išsiųsti, o gavėjas – nueiti jo atsiimti, skirti laiko fizinės laikmenos klausymui, susidaryti nuomonę ir t. t. Visa tai sukuria kažkokią didesnę reikšmę ir, kaip minėjau, reikalauja pastangų, kas yra labai svarbu šiandieniniame paviršutiniškame pasaulyje, kur viskas sukasi aplinkui „čia ir dabar“. Kita vertus, nėra nieko patogiau už skaitmeną. Jos dėka tavo leidyba gali apskrieti visą pasaulį. Visgi svarbiausia, jog gera muzika būtų tiesiog leidžiama ir klausoma“.

U. Budnikaitė tęsia: „pati leidžiu kasetes ir skaitmeną. Mėgstu kolekcionuoti fizinio formato leidinius, stebėti, ką unikalaus sugalvoja leidėjai, kaip pateikiami albumai, kokie dizaino sprendimai. Tai puikiausia proga leidžiančiajam perteikti savo kūrybiškumą, parodyti, jog tavo indėlis čia nėra tik finansai ir emailai.  Tiems, kas nuoširdžiai domisi procesais, investuoti į fizinius leidinius, manau, yra savaime suprantama. Juolab, kad kai kurie leidiniai gali tapti ir investiciniais. Na, o skaitmeninis vs realus formatas – amžinas filosofinis klausimas. Sakyčiau, jog jie vienas kitą papildo. Vienus albumus perki digital, nes patinka juos gauti iškart dabar, kitus perki fizinius, nes nori atsiminti visą gyvenimą.“

„Tapekiosk“ yra išskirtiniai kasetinis leiblas ir kitų formatų neplanuojama.“ – konkrečiai atsako A. Gečiauskas. – „Manau, kad šis formatas jau ilgą laiką nusistovėjęs kaip optimalus underground muzikos leidybai. Priedo jau kelis metus stebime pasaulinį kasečių atgimimą. Ši laikmena man – patogi naudoti. Aišku, skaitmena – dar patogiau, bet materialaus daikto magija man yra vis dar pranašesnis dalykas. O „skaitmeninė detoksikacija“ šiais laikais yra labai gerai. Investuoti į fizinį pavidalą verta jau vien dėl to, jog jo kolekcinė vertė su metais kyla, ypač kuomet tai – labai mažo tiražo leidiniai. Be abejo, digital leidinys savo ruožtu suteikia išsilaisvinimą iš daiktų kaupiko statuso, bet čia jau kam ko reikia gyvenime.“

Kaip regėti, atsakinėjantys asmenys akcentuoja tam tikrą emocinį ir prasminį ryšį su fiziniu formatu, vertiną šį kaip artefaktą, kūrinį per se. Nenutolsta nuo to, o galbūt kaip tik labiau išsiplečia ir A. Zolontekovas: „Šiuo metu kol kas visi „Apport!“ relyzai yra išleisti išskirtinai kasečių pavidalu. Kalbu apie materialius leidinius, kuriuos galima pačiupinėti ir įdėti į lentyną, nors be jų leiblo taupyklėje yra ir keletas grynai skaitmeninių iniciatyvų: keletas miksų, skirtingo anonimiškumo ir žanrinio identifikavimo garso kūrinių ir kt. Kasetės kol kas tiek techniškai, tiek ir estetiškai mums buvo ir tebėra patraukliausias formatas leiblo kontekste, adekvačiai įkūnijantis tą bendrą relyzo dvasią, pratęsdamas, pabrėždamas jau esamą muzikinį ir vizualinį turinį, arba papildomai sukurdamas dar kitoniškesnę atmosferą. Kasetėse, kaip man atrodo, yra tos banalios dvaselės, paslapties ir retro jausmo; tuo pačiu – ir techninio ultra-paprastumo bei veikimo aiškumo. Tačiau ir kitų formatų opcijos jokių būdu nėra atmetamos. Vėlgi – viskam savas laikas ir reikiama proga.

Kalbant apie leidėjo investavimą (arba neinvestavimą) į fizinį tiražą, manau, kad tai yra išskirtinai individualus pasirinkimas, panašiai kuomet tos išleistos muzikos potencialus klausytojas pasirenka, kiek jis gali investuoti į kopijos įsigijimą, ir ar jam išvis to reikia. Abstrakčiai samprotauti šiuo klausimu nėra taip lengva, įžiūriu čia jau moralės ir kokios nors ekonomikos šmėklas, nedaug ką galiu papasakoti iš šios srities. Kaip bebūtų – smulkesnių „saviveiklinių“ (che) leiblų („Apport!“, be abejo, yra jų tarpe) kontekste jų simboliniai, pagal kopijų skaičių materialūs tiražai šiek tiek primena malonią ir dailią suvenyrinę produkciją šalia pagrindinio garso šaltinio Bandcampe. Kiekvienas interesantas pasirenka, ar turėti šia malonią memorabiliją lentynoje, ar tik nusipirkti iš ten pat failus; o gal išvis nieko nepirkti. Asmeniškai fizinės laikmenos yra patrauklios, nes jos tiesiog nepasimeta bendroje barškančioje failų bei aplankų gausoje, o savo materialumo dėka nuolat primena apie save.“

A. Surgutanovas be kasečių, kaip ir „Static motion“ atveju, jau konkrečiau pamini ir vinilą: „Visi „Amulet of Tears“ leidiniai pasirodo riboto tiražo vinilinėse plokštelėse bei kasetėse. Fizinis formatas kuria tiesioginį, intymų ryšį tarp klausytojo ir atlikėjo. Toks ryšys yra subtilesnis ir gilesnis –  laikmena tampa neatsiejama klausymosi ritualo dalimi. Tai gerokai daugiau nei tiesiog lengvai pasiekiamas garso failas kompiuteryje.

„Amulet of Tears“ neatsisako ir skaitmeninio formato – jis leidžia autorių kūrybai pasiekti platesnę auditoriją. Vis dėlto, skaitmeninė aplinka kelia savų iššūkių: per didelis srautas ir nuolatinis prieinamumas neretai paverčia muziką greitai suvartojamu produktu. Fizinis leidinys čia veikia kaip atsvara – jis sulėtina vartojimą, kviečia įsigilinti ir klausytis sąmoningai.“

„Bigbandalone“ atstovas M. Labašauskas apie santykį su įvairiais audio formatais atsako: „Galbūt tai – kartos klausimas. Aš augau tarp kasečių, kompaktų ir plokštelių. Kažkuriuo metu tapau ir muzikos kolekcionieriumi ar, kaip čia pasakius, melomanu (che), tad man namuose vietoje knygų lentynos reikia plokštelių bei kasečių altoriaus, yra įpratimas prisiliesti prie fizinio daikto. Šis įpratimas turi pranašumą prieš skaitmeną, kadangi nepraleidinėji dainų, o klausai įrašo nuo pradžios iki galo. Dabar, kai informacija svarbiau už patyrimą, digital, aišku, turi pranašumą prieš physical – gali „persukti“ muziką, tuo metu rinkdamas apie ją duomenis. Skaitmeninis formatas didina pasiekiamumą iki tokio lygio, jog biologinis žmogaus organizmas nepajėgia suvirškinti viso to kiekio, nors receptoriai nori ir to, ir ano, ir dar ko nors kito… Man atrodo, dabar taip yra ne tik su muzika. Skaitmena yra labiau susijusi su kompiuteriu negu su tradiciniais muzikos klausymo įrenginiais – o kompiuteris juk pradžioje nebuvo skirtas muzikos klausymui…“

Teigiu, kad fizinių formatų leidimas dažnai yra finansiškai rizikingas, ypač nišiniams / pogrindiniams leiblams. Kodėl tuomet pasirenkamas būtent šis sprendimas? Kaip nugalimas nusivylimas (jeigu toks ištinka), kas stumia judėti toliau?

U. Budnikaitė lakoniškai atsako: „Šioks toks nusivylimas yra ištikęs. Tačiau esu sau ne kartą pasakiusi, jog geriau leisiu tai, kas man pačiai artima, autentiška ir to klausys 10 žmonių, negu kad bandysiu žvejoti platesnę auditoriją su muzika, kuri man ne iki galo miela. Tad turbūt tik tas užsispyrimas ir padeda.“

„Turint gan nemažus kasečių srautus „Tapekiosk“ parduotuvėje, leidyba tampa kiek paprastesne,“ – sako Arma. – „Kaupiu tuščias, neįrašytas kasetes, kurias pritaikau būsimiems leidiniams. Tokiu būdu veiksmas tampa labiau nepriklausomas ir D.I.Y. (do it yourself – „pasidaryk pats“ principas). Kasetes įrašinėju namie, o viršelius spausdinu spaustuvėje. Tad kaštai tampa, palyginus, nedideli ir galiu ramiau tęsti veiklą, nes mažatiražė leidyba išties nėra labai pelningas reikalas. Parduoti 50 vnt. kasečių nelengva, ypač, kai autorius – mažiau žinomas. Realizavęs kažkiek kopijų, investuoju į kitą leidinį. Taip viskas ir sukasi. O labiausiai judėti į priekį verčia naujai gauta garsinė medžiaga, įžiebianti norą šią materializuoti kasetėje.“

„Static motion“ vadovas R. Bareišis teigia: „Fizinis formatas neišvengiamai reikalauja daug finansinių resursų. Sunkiau yra „nulaužti“ nusistovėjusių įpročių algoritmą ir galbūt vienintelis būdas jį apeiti ir yra apčiuopiamo formato leidyba, taip sukuriant gilesnį ryšį su klausytoju. Didžiausias nusivylimas būna, kuomet kas nors nesuspėja įsigyti leidinio ir teiraujasi, o tu jau nebeturi jo kopijų…  Na, mano atveju požiūrį tikriausiai įtakoja ir praeitis bei renginių organizavimo istorija – visada norėjau dalintis daugiau, muziką patirti grupėje žmonių. Fizinis formatas tame suartina – tiek per kūrybos/gamybos procesus, tiek per klausymą/kolekcionavimą.“

A. Zolotenkovas turi ganėtinai stoišką poziciją šiuo klausimu, sakydamas, jog „neigiama patirtis – irgi patirtis. Bet kokiu atveju, nedidelė nesėkmė pardavimų prasme šiek tiek morališkai atsiperka, kuomet visiškai tenkina pats leidinio turinys ir jo įgyvendinimas. Pasakymas „ne piniguose laimė“, aišku, yra menka paguoda, tačiau kai kuriais atvejais galima justi vos ne savotišką azartą, kuomet sunku prognozuoti relyzo „sėkmę“.“

„Bigbandalone“ iš savo nuomonių tvirtovės skelbia: „Mes gaminame mažus tiražus. Vinilą dažniausiai iki 200 vnt., kasetes – nuo 50 iki 100 vnt. Kasetes galime dauginti tada, kada yra užsakymas, tad čia problemos nėra. Vinilines plokšteles išparduodame per 4-5 metus, tereikia kantrybės. Kadangi nėra tikslo daryti didelio tiražo ir iš to uždirbti, tad nusivylimo taip pat kaip ir nėra. Kartais juntame netgi „konkurencinį ūpą“ – norisi konkretų dalyką išleisti, kol kas nors kitas, galbūt su didesniais pajėgumais nerado to paties atlikėjo. Kaip jau minėjau, fizinius artefaktus kurti pasirinkta dėl to, idant šiuos galima paimti į rankas, jausti juos. Juo labiau, kad absoliuti dauguma mūsų leistų atlikėjų taip pat net negalvoja apie skaitmeninį formatą.“

Iš „Amulet of Tears“ padūmavusių horizontų atskrieja toks atsakymas:  „Neabejotinai, tokia leidyba nėra orientuota į didelę finansinę naudą.“ – bemaž konstanta šiame rašinyje tampantį faktą liudija A. Surgutanovas. – „Ir šiaip, niekada nekėliau tokio tikslo. Riboto tiražo, nišiniai leidiniai yra sąmoninga pastanga kurti intymų ir unikalų ryšį su muzika. Būtent šio ryšio puoselėjimas bei muzikos bendruomenės kūrimas yra pagrindinė priežastis, kodėl pasirenku fizinį formatą. Be to, dauguma „Amulet of Tears“ leidinių ilgainiui yra išparduodami, o tai tampa ne tik patvirtinimu, kad pasirinktas kelias turi prasmę, bet ir didžiuliu postūmiu patiems atlikėjams – padrąsinimu kurti toliau. Supratimas, kad viskas vyksta palaipsniui, padeda išvengti nusivylimų. Kiekvienas leidinys man yra asmeniškai artimas – identifikuojuosi su juo, nepaisant to, kiek kopijų buvo parduota ar kaip greitai jos išsisklaidė. Tai – dalis bendros kūrybinės kelionės.“

Na, ir tarsi savotiškas reziumė – paskutinis klausimas: kokį poveikį leidėjai siekia padaryti klausytojui ir kokias emocijas, įspūdžius nori perduoti būtent per fizinį formatą? Ir aišku, banalokas, bet visgi domesys – kaip šie mano, kas laukia fizinio formato netolimoje ateityje?

„Static motion“ įkūrėjas R. Bareišis: „Kadangi pats turiu nemažą muzikos kolekciją fiziniu formatu, man yra artimos tos emocijos, kuomet leidinys savyje talpiną platesnę istoriją – atsimenu, kada jį pirkau, kur jį grojau ir pan. Dažnokai netgi geriau atsimenu, kaip atrodo plokštelė, negu kaip vadinasi konkretus kūrinys. Šiuo atveju kiekvienas kuriame savo patirties vektorių, kurį vis papildome. O su skaitmena okį ryšį ne visada pavyksta užmegzti. 

Finansine prasme fizinis formatas tampa prabangos preke, tuo pačiu likdamas nišiniu leidybos atžvilgiu. Nemanau, kad jis išnyks net ir tolimoje ateityje. Klausimas, kokios naujos šio formos atsiras. Šiandien erdvinis garsas ir virtuali realybė gal ir neatrodo labai rimtai, tačiau ateityje galbūt tai gali tapti tiltu tarp fizinio pasaulio ir muzikos („Muzika 2.0“ ?).“

„Norime pristabdyti laiką, norime, jog žmonės atsisakytų multitaskinimo, atidžiai klausytųsi jautrios ir intymios muzikos.“ – apie idėjinius siekius kalba M. Labašauskas. – „O kas laukia fizinio formato ateityje – neaišku. Galbūt jis išnyks, tačiau tai priklausys nuo tų, kurie leidžia realius relyzus, įdirbio. Tikriausiai liks žmonės, kurie namuose turės apčiuopiamo formato „klausyklas“, tapdami savotiška retenybe – na, čia svarstau apie kokį 80 metų į priekį, che…“

„Kalbant apie poveikį norisi, jog kasetės apipavidalinimas atspindėtų ir garsinį turinį.“ – konkretizuoja U. Budnikaitė. – „Tokiu būdu sukuriama tęstinė atmosfera, kuomet žmogus, užmetęs akį, jau galėtų tikėtis, ką išgirs įraše. Ateityje, viliuosi, fizinio formato „fanatikų“ tik daugės, piniginės platės ir, cha, visi pirksime daugiau vinilų, CD, bei kitų formatų. O aš asmeniškai nustoti pirkti ir kolekcionuoti tikrai neplanuoju.“

Arma iš „Tapekiosk“ kromelio neatsilieka nuo prieš tai išsakiusių nuomonę nuotaikos: „Turbūt tiesiog noriu pakviesti į tą garsų pasaulį, kuriame pats tarpstu. Taip pat pasiūlyti intymesnį sąveikos su muzika būdą. O toliau tesilieja emocijos, kokios jos bebūtų. Dėl prognozių – netolimoje ateityje, manau, didesnių pakitimų fizinio formato atžvilgiu neturėtų būti, bet tolimoje, manau, jog šie bus.“

„Amulet of tears“ atstovas išlieka gana optimistiškas: „Koks emocinis turinys slypi muzikoje – tai antraeilis klausimas, kurį palieku kiekvienam klausytojui. Svarbiausia, jog šis turinys būtų autentiškas ir unikalus. Fizinis formatas, mano įsitikinimu, visada išliks svarbus – ypač nišinės ir eksperimentinės muzikos scenoje. Skaitmeniniame pasaulyje toks leidinys tampa tarsi meno kūriniu: jis tiesiogiai atspindi kūrėjo ir leiblo viziją. Tokie leidiniai padeda įsižeminti, sulėtėti ir užmegzti individualų, asmenišką ryšį su muzika.“

„Apport!“ dalyvio A. Zolotenkovo atsakymas finalizuoja, jog „poveikis turi būti geras ir stiprus, o emocijos – gilios ir nuoširdžios. O jeigu kiek rimčiau, siekiame kažkokio amorfiško neapsakomumo, kuomet lengvo paslapties jausmo, nežinios, klausimų ir individualių interpretacijų atsiranda daugiau, nei „galutinio aiškumo“. Netolima ateitis yra tiek miglota, kad net nežinau, kiek aktuali yra fizinio formato problematika šitame išplaukusiame kontekste. Bet, spėčiau, kad visiškai niekas neišnyks.“

Taigi, suėmus į vieną saują visų leiblų atstovų atsakymus, galima reziumuoti, jog fizinė laikmena josios leidyba užsiimantiems žmonėms yra daugiau nei vien tik „daiktas savaime“ ar „įrašo talpykla“. Tai labiau artefaktas, įkrautas emocijomis totemas – tokią gan skambią terminiją vartoju, atsižvelgdamas į apibūdinimų atsakymuose krūvį. Jame telpa ne tik įrašyti garsynai, bet ir iš to kylančios mikroistorijos – įsigijimo, klausymo, nostalgijos ritualai. Vardan visų šių išvardintų dalykų verta priimti ir tam tikrą kiek išdidžią poziciją, kuomet idėja svarbiau už finansinę sėkmę. Pastaroji varijuoja nuo beveik jokios iki ganėtinai smulkios. Tačiau atsakiusieji remiasi ne į ją, o į kažką aktualesnio – kaip kad skelbia mieste pamatytas grafitis: „svarbiausių dalykų akimis nepamatysi“. 

Kiek paradoksalu šiuo remtis aptariamu atveju (visgi laikmena – materialus daiktas), tačiau kasetė, vinilas ar CD rašinio kontekste ir yra būtent tie artefaktai, nešantys „svarbesnių dalykų“ vėliavą. (Kompaktinio disko atvejis straipsnyje – minėtas mažiausiai, todėl, manyčiau, tai turi galios išsivystyti į dar vieną temą nagrinėjimui).  Pastebėtina ir tai, jog skaitmeninio formato niekas taip pat pernelyg nepeikia, regėdami jo naudą platinimo požiūriu, nors tuo pačiu kiek atsargiau vertina jo „greitesnio vartojimo“ įpročius. Nišinei muzikai – nišiniai leiblai, išlaikantys savo vertę ne kiekybe, o atidesniu, gilesniu žvilgsniu į proteguojamą muziką, varomi aistros jai. Tuo ir galime pasidžiaugti, podraug nepaleisdami už uodegos kiek stoiškos pozicijos, kuomet kalbama apie finansinį planą. Bet, kaip ir minėta, moralinis pasitenkinimas dažniausiai atperka didžiąją dalį investicijų.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.