Toma Vidugirytė

Šiandien Lietuvoje klesti ne tik alternatyviosios gitarinės muzikos scena – elektroninės muzikos pasaulis taip pat pulsuoja kūrybine energija. Norisi tuo pasidžiaugti ir skleisti šią muziką plačiau, kad dar daugiau melomanų atrastų talentingus jos kūrėjus. Vienas ryškėjančių vardų šioje scenoje – kompozitorius, muzikos prodiuseris ir tarpdisciplininio meno kūrėjas Paulius Večera, dar žinomas kaip VECERA. Paulius turi savo autentišką ir drąsų stilių, nebijo eksperimentuoti ir kuria įdomius garsinius pasaulius mūsų ausinėse.

Prie kavos puodelio su Pauliumi – VECERA – pasikalbėjome apie jo kūrybinio kelio pradžią, studijas, įkvėpimus, kūrybos procesą, netrukus pasirodysiantį albumą „FLUX“ ir daug kitų įdomių temų.

Turi daug kūrybinės veiklos – esi kirpėjas, stilistas/dizaineris ir muzikos kūrėjas. Papasakok truputį apie savo veiklas, kaip jos prasidėjo?

Paulius: Muzika ir kirpimai vyko lygiagrečiai. Muzika atsirado anksčiau – keturiolikos. Tuo metu man atrodė, kad jau vėlu tokiu metu pradėti kurti muziką. Nors, dar būdamas aštuonerių trumpai grojau gitara, gal du mėnesius. Tada mečiau, nes atrodė, jog tai – visai ne man. Keturiolikos pradėjau klausytis roko ir supratau, kad man visgi reikia muzikos.

Ta maištinga paauglystė... (šypsosi)

Paulius: Taip, tikrai (šypsosi). Ir dar juokinga tai, jog tuo metu sesė iš Amerikos parvežė pirmąjį „iPhone 3G“. Nepavyko į jį susikelti muzikos ir galvojau – jeigu negaliu klausyti, tai gal reikia pagroti. Ant sienos kabėjo gitara, paėmiau ją ir pradėjau groti. Mokiausi iš „YouTube“. Tada dar nebuvo mokomųjų video, todėl, tiesiog, stebėjau Hendrixą, „Metallica“ – kaip jie groja ir atsirinkinėjau iš klausos.

Neturėjau muzikinio išsilavinimo, todėl kartais savimi abejojau. Tačiau buvo smagu egzistuoti muzikoje, plaukioti joje. Vaikystėje turėjau daug laiko tyrinėjimui, tad viskas prasidėjo nuo labai intensyvaus paieškos laikotarpio, kuris tęsiasi iki dabar. Mama sakė, kad kai laukėsi manęs, pirmą kartą gyvenime pajuto norą groti. Paprašė tėčio sintezatoriaus ir grojo juo, kol laukėsi – kaip koks mano prašymas iš vidaus (juokiasi).

O kaip derini visas kitas veiklas su muzika?

Paulius: Man patinka naudoti metaforą apie kaldrą, kad kai ja užsidengi ir pramuši skylę – matai tik tam tikrą perspektyvą. Galėtum plėsti tą vieną skylę, bet man įdomu ir pramušti daugiau... Kiekviena veikla – tai atskira perspektyva arba skylutė.

Kirpimas, muzika, dizainas... Man tai ne atskiros sritys, o viena kūrybos visuma. Tikslas – mokėti būti čia ir dabar, reaguoti impulsyviai – tada idėjos tyros. Jei pabosta muzika, pereinu prie kirpimo ar piešimo. Bet kuri kūrybinė veikla man padeda grįžti į šią akimirką ir būti joje.

Kodėl muzika, o ne, pavyzdžiui, dizainas?

Paulius: Vaikystėje daug laiko leisdavau vienas. Tėvai dirbdavo, o aš būdavau namuose. Kartais – su draugais, bet dažniau vienas. Tada ir prasidėjo televizija, talentų šou, kur stebėdavau drąsius žmones. Pats buvau labai uždaras ir atrodė, jog aš taip niekada negalėčiau. Bet su laiku po truputį drąsėjau.

Muzika tapo priemone plėsti save ir integruotis į pasaulį. Gal todėl, kad nuo vaikystės buvau su ja supažindintas. Ji man tapo prasminga. Vėliau supratau, kad per bet kokią veiklą galima nagrinėti gyvenimą. Muzika – puikus to modelis: ciklai, periodai, harmonijos, disonansai... Visos gyvenimo bangos.

Esi grupės „Avis Rara“ narys, bet 2018 m. pradėjai ir savo solinę karjerą. Kodėl reikėjo ir solinio projekto?

Paulius: Solinis projektas atsirado, kai išmokau naudotis elektroninės muzikos programomis. Grupėje ne viską gali išreikšti taip, kaip nori – idėjos kartais pasilieka viduje. Dirbant vienam, gali viską įgyvendinti tiksliai kaip jauti. Taip pat inspiravo „one man band“ atlikėjai – Dub FX, Jack Conte, Beardyman, Jacob Collier... Jie parodė, kad gali sukurti viską pats.

Birželio pradžioje pasirodys ketvirtasis VECERA albumas „FLUX“. Papasakok apie jį plačiau.

Paulius: Viskas prasidėjo nuo kūrinio „Flow“. Tai buvo pirmasis gabalas, dėl kurio buvau tikras – jis bus albume. Su Tauru Čeledinu sėdėjome studijoje, ir nuo jo atsispyrėme. Be Tauro šitas albumas gal nė nebūtų įvykęs – jis išklausė, įsiklausė į tai, ką darau, ir labai laisvai dalinosi nuomone – kas limpa ir kas ne. Jis puikiai valdo kambario energiją ir tai mane labai įkvėpė.

Net galvojau pavadinti albumą „Flow“, bet pajutau, kad dar ne tas. Tada atsirado „Flux“. Abu žodžiai reiškia tėkmę, bet „Flux“ man labiau siejasi su Vilniumi ir Jono Meko „Fluxus“ (Lietuvoje geriausiai žinomo ir ypač įtakingo šio judėjimo nario – red.past.) judėjimu – menu be rėmų. Jaučiu, kad mane jis stipriai paveikė.

Kai buvau išvykęs su „Erasmus“ programa į Artimuosius Rytus, daug laiko praleidau džiazo aplinkoje. Ten – vien džiazo standartai. Man kažkuriuo metu pasidarė nuobodu. Pradėjau ilgėtis Vilniaus „free“ džiazo, to chaoso, kuris išlaisvina. Ten sakiau – „Jums reikia išgirsti Vilniaus džiazą, nes jis labai fluxiškas, laužantis rėmus... Ir šis mano albumas toks – pirmoji dalis lengva, net „dieviška“, o antroji – tamsi, kone prieštaraujanti pirmajai. Pats „FLUX“ – nuolat kintanti būsena.

Ką planuoji su naujuoju albumu „FLUX“? Kiek singlų pristatysi ir kada išgirsime visą albumą?

Paulius: Bus keturi singlai ir du vaizdo klipai. Visas albumas pasirodys birželio 12 dieną. Pradžioje planavome daryti dviejų savaičių tarpus tarp singlų išleidimo, bet tai nusitęs iki vasaros vidurio – o tada visi jau bus išsibarstę, išvykę ilsėsis. Todėl nusprendžiau paankstinti viską vasaros pradžiai.

Dar su „Juoda Banga“ planuojame vinilo išleidimą. Jis, tikėtina, pasirodys rugsėjį – tarsi comeback'as po vasaros. Be abejo, planuojami ir koncertai.

Dabar pristatysi albumą. Reikės rūpintis ir viešinimu, koncertais. Kiek tau svarbi ta verslo pusė? Ar pavyksta su ja „draugauti“?

Paulius: Visai neseniai pradėjau ieškoti vadybos, nes daryti viską pačiam – labai sudėtinga. Norėčiau, kad išleidus albumą, nereikėtų per ilgai su juo „užsistovėti“, kad jis nespėtų atsibosti. Dabar jau turiu daug naujų idėjų, o albumas buvo beveik paruoštas dar prieš metus. Bet kai dirbi vienas – kartais kai kur stringi, todėl viskas užsitęsė.

Iš esmės vadyba ar leiblas padėtų, bet tuo pačiu bijau prarasti kūrybos laisvę. Nes kai kuri, kaip tau patogu – viskas išeina natūraliai. Deadlaine’ai – gerai, jie mobilizuoja, bet įrašų kompanijos kartais gali ir išsunkti žmogų. O ir dabar jos nebeturi tokios didelės reikšmės, kaip anksčiau – viskas stipriai pasikeitę.

Kur save matai Lietuvos muzikos scenoje? Ir kokia tavo auditorija? Nedidelė rinka ir alternatyviems atlikėjams nėra lengva.

Paulius: Supratau, kad auditorija auga kartu su atlikėju. Tu kuri savo pasaulį, o žmonės po truputį į jį įsilieja – draugai, draugų draugai... Žmonės pradeda tave tyrinėti.

Aš pats esu kažkur tarp klubinės scenos (turiu kūrinių su žemais dažniais, kurie labai tinka galingoms kolonėlėms) ir vizualios, estetiškos muzikinės savo pusės. Puikiai įsivaizduoju savo muziką madų pasirodymuose. Kadangi pats siuvu, tai ir ta estetinė, stiliaus pusė labai man artima. 

Ar turi bendradarbiavimo svajonių – atlikėjų, su kuriais norėtum sukurti kūrinį ar pagroti kartu?

Paulius: Taip! Jack Conte – „Patreon“ įkūrėjas ir vienas iš tų „one-man band“ atlikėjų, kuris mane labai įkvėpė. Taip pat „Binkbeats“ ir kiti kūrėjai, iš kurių kilo mano muzikinės ištakos. Norėčiau ne tiek išleisti su jais bendrų kūrinių, kiek, tiesiog pagroti, pajusti tą vibe‘ą. Tai būtų viena iš tų svajonių, kurios priverčia šypsotis.

Minėjai, kad tavo muzika galėtų skambėti mados pasirodymuose. Skambėjo tarsi dar viena svajonė?

Paulius: Tikrai taip. Žmonės ne kartą yra sakę, kad mano muzika labai tiktų podiumui, vizualiam menui. Manau, tai – labai organiškas derinys.

Gal jau turi kokio konkretaus projekto idėją?

Paulius: Aš visada turiu idėjų (juokiasi). Kartais ištinka kūrybinis blokas ar gyvenimo sunkumų, bet kol idėjų yra per daug – tol žinau, kad viskas gerai (šypsosi).

Jau esi pristatęs tris albumus. Kaip keitėsi tavo kūryba žvelgiant per šiuos tavo darbus?

Paulius: Įkvėpimai iš esmės tie patys. Pirmame albume mane labai paveikė prancūzų kūrėjas Jacques ir rusas Igor Presnyakov (COH), kuriantis sunkią, atmosferinę elektroniką. Kartais ten net ne muzika, o grynas garso peizažas.

Grodamas su gyva grupe koncentruodavausi į harmoniją, kompoziciją. O grojant elektroniką, atradau erdvę – tiesiogine prasme. Užsidedi ausines ir jauti, kad nebesi čia – esi kažkur kitur. Tas pasaulio kūrimas ausinėse mane stipriai įtraukė.

Pavyzdžiui, „Explicit Love“ albume labai įkvėpė PHOTAY iš JAV ir tai, kaip jis padaro, kad elektroninė muzika skambėtų taip organiškai... Mano tikslas buvo būtent toks – kad viskas būtų gyva, tikra. Todėl visur, kur gyvenau, įrašinėjau garsus – iš jų sudariau savo biblioteką, kurią ir naudojau kuriant albumą.

O „FLUX“ gimė jau kitaip. Norėjosi viską daryti greičiau, lengviau, neapsikraunant – jei kažkas po ranka, kodėl to nepanaudoti? Norėjosi kuo greičiau transliuoti idėją, kol ji gyva.

O kaip atrodo tavo kūrybinis procesas? Gal turi kažkokių taisyklių?

Paulius: Gal viena iš pagrindinių – jei pastringu, klausau savo kūno. Leidžiu sau tiesiog daryti tai, kas šauna į galvą. Pamenu, vieną kartą visai nesikūrė. Turėjau sofutę iš palečių ir pagalvojau – pasidarysiu iš jų sceną ir nufilmuosiu, kaip groju jau žinomus gabalus. Ir tai atidarė kažkokį kanalą. Kai leidžiam sau būti – viskas pradeda tekėti.

Kartais padeda ir struktūra. Jeigu visiškai stringu, tiesiog nusipaišau kažkokią schemą ant popieriaus – tada atsiranda aiškumas.

Kai užstringi – klausai muzikos, ar kaip tik nuo jos atsitrauki?

Paulius: Iš tiesų – aš per daug klausau muzikos. Kartais norėtųsi mažiau. Ir kai dabar žmonės kalba: „Tu nežinai šito atlikėjo?!“ – man net patinka, kad nežinau. Kiek jau turiu sukaupęs – pakanka, kad kurčiau.

Kai baigiau akademiją (LMTA – red.past.) , labai susidomėjau eksperimentine, noizine muzika. Ji – kaip gilus „resetas“. Viską sudaužo, išvalo... Tuomet atsiranda erdvė kažkam naujam.

Idėjų tau netrūksta, bet kaip su jų įgyvendinimu? Dažnam iš mūsų su tuo sudėtingiau (šypsosi).

Paulius: Su tuo sunkiau, bet gerai pavyksta išlaikyti balansą. Priklauso nuo gyvenimo fazės – kartais viskas aktyviau, kartais ramiau. Kartais tiesiog reikia nustoti per daug galvoti. Neleisti sau per greitai paneigti idėjos.

Kartais užtenka būti tinkamu metu tinkamoje vietoje ir tiesiog daryti. Jeigu kažkas užkabino – reikia tuo sekti. Geriausias patarimas, kurį esu gavęs – „Rinkis tai, kas labiausiai jaudina. Visada rinkis pagal jausmą.“ Kai išmoksti pastebėti, kur krypsta tavo dėmesys – viskas tampa aiškiau.

Kaip to išmokti?

Paulius: Dar vaikystėje susidūriau su meditacija. Tada tai buvo dar labai neįprasta, atrodė – ezoterika. Bet aš slapta tai dariau ir nemečiau šito įpročio iki šiol. Aišku, ne visada pavyksta, bet stengiuosi. Atradau meditacijos formas, kurios padeda įsižeminti. Kai mintys per daug blaškosi – grįžtu į kūną arba į kvėpavimą. Kvėpavimas jungia pasyvumą su aktyvumu – jis vienu metu ir automatinis, ir sąmoningas. Tarsi tarpinis taškas tarp dviejų pasaulių.

Kaip žmogus – idėjų generatorius – turi ir visai nemažai taisyklių. Kartais pasiduodi flow, bet kartu ir laikaisi rutinos, meditacijos. Kokių dar taisyklių turi?

Paulius: Geras pastebėjimas – gal čia mano akloji zona (šypsosi). Man svarbiausia – atsipalaiduoti ir nejausti streso. Vienas dalykų, kurį labai vertinu – pasivaikščiojimai be ausinių. Tai atradau gyvenant ir studijuojant Artimuosiuose Rytuose.

Ten buvo vienas eksperimentinės muzikos dėstytojas – Amnon Wallman. Jis mane supažindino su viena moterimi, kuri meniniam projektui rinko garsinius pasivaikščiojimus. Dalyviai turėjo pasirinkti maršrutą, įrašyti, ką girdi vaikščiodami. Dar turėjo fotografuoti tai, ką mato – ženklus, grafičius, užrašus... ir maršrutą pažymėti žemėlapyje. Ji kūrė tarsi garsinį miesto archyvą. Visa tai – tiems, kurie negali vaikščioti ar fiziškai negali būti toje vietoje.

Man šita idėja labai patiko. Įpratau eiti pasivaikščioti tiesiog klausydamas aplinkos – leidžiu ausims vesti mane, ne akims. Labai įdomi praktika – nueini į visai netikėtas vietas.

Mieste buvo daug statybų – ošė medžiai, dundėjo technika... Įdomu stebėti, kaip sintetinių ir organinių garsų santykis keičiasi, kaip garsai siejasi, kaip girdžiu save ir kitus. Labai padėjo įsižeminti.

Papasakok plačiau apie savo studijas. Minėjai projektą, dėstytoją, kokie dar atradimai tave ten ištiko?

Paulius: Aš viską matuoju per žmones. Artimuosiuose Rytuose praleidau beveik visus mokslo metus – natūraliai per tiek laiko susikaupė daug įspūdžių. Grįžęs sakiau – „man pasisekė su žmonėmis“, nes įsiliejau į elektroninės muzikos bendruomenę, buvo gera.

Čia, Lietuvoje labai padėjo Mykolas Natalevičius (kompozitorius, LMTA kompozicijos katedros lektorius – red.past.). Galėčiau jį vadinti savo mentoriumi. Ateidavau pas jį su krūva idėjų – chaotiškai išpildavau savo mintis, o jis sakydavo: „Gerai, Pauliau, pradėkime iš naujo.“ Tada susidėliodavome viską, mindmappindavome ir kaskart išeidavau viską aiškiai susidėliojęs.

Kartais ateidavau nusiminęs – nežinodavau, ką darau, abejojau savo muzika. O jis pagirdavo. Ir tai labai stipriai veikė. Jis juk buvo Kompozitorių sąjungos pirmininkas! Jei jam patinka mano muzika – gal tikrai viskas gerai?

Būti akademijoje man buvo tarsi dovana. Neturėjau muzikinio išsilavinimo, buvau savamokslis. Klausytis, kaip žmonės praktikuojasi groti – buvo kaip pasaka. Tačiau dar labiau įkvėpė bendrakursiai – Migluma, abu Matai iš „Plie“, Lukas Butkus, Marius Mockevičius iš „Chalat Jazz“...  Visi tokie skirtingi – bet būtent ta įvairovė labai įkvepianti. Buvimas toje kūrybinėje „sriuboje“ – buvo tikra dovana.

Paminėjai labai skirtingus kūrėjus – Migluma yra inspiruota Islandijos; Pliè – noizas; Lukas – akademinė muzika; Marius – performansas. Tai labai įvairi kompanija...

Paulius: Taip, ir man tai labai patiko. Kai esi tame – atrodo savaime suprantama. Bet kai baigėsi mūsų kursas ir vėl užėjau į akademija, buvo kitaip – tuščiau.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.