Airidas Labinas

Kaip rašyti apie muzikos žanrą, kuris išsižada melodijų ir ritmų, neturi dainų tekstų ir išvis – trokšta būti anapus žodžių? Neįžodinamas skambesys. Taip galėčiau šiek tiek nepatogiai, šiek tiek mistifikuodamas įvardinti ambiento žanrą. Kaip kalbėti ir apie tuos, kurie jį kuria – ambiento kompozitorius? Garso alchemikai (su švelniu polinkiu į technofetišizmą), dirbantys su garso tekstūromis, kuriantys atmosferas ir gaudantys trapias jausenas. Jie nepuola į scenos prožektorių šviesą, o didžiąją laiko dalį praleidžia savo studijose, nukrautose sintezatoriais ir kitokia įranga, kuri man – techninio muzikos pasaulio svetimkūniui – viso labo galėtų būti kosminio erdvėlaivio detalės.

Būtent taip galėtume apibūdinti ir Vilniuje gyvenantį elektroninės muzikos kompozitorių Donatą Vaitkūną, kuriantį po slapyvardžiu Natas Kunas. Muziką jis kuria nuo 2020-ųjų metų, rašo filmų ir teatro garso takelius, veda laidą „Radio Vilnius“ pavadinimu „Sutemos“. Šiemet jis išleido savo debiutinį albumą „Blue Radiance“ (Amulet of Tears, 2025). Melsvuose, kaip albumo viršelis, garsovaizdžiuose vyrauja modulinių sintezatorių džeržgiantys pjūviai. Šiltos triukšmo apraiškos užkyla tarsi neramios jūros bangos, bet taip ir nelūžta. Šmėkliški melodijų fragmentai egzistuoja tik tol, kol yra girdimi, o išnykę palieka blausų pėdsaką atmintyje. Kas mane visad žavi ir intriguoja N. Kuno kūryboje – tai jos emocinė gelmė ir pastanga išgauti jautrų rezonansą.

Mano žodžiai ne be reikalo aptakūs. Su N. Kunu susitikome pasikalbėti lietingą pavasario dieną jo namų studijoje Lazdynuose. Kaip vis iškildavo mūsų pokalbyje apie kūrybą ir muziką šiandienos pasaulyje – žodžiai nuolat susiduria su savo ribotumu nupasakoti tai, ką bando užčiuopti ir perteikti ambiento kompozicijos. Kompozitoriaus teigimu:  

„Turiu dvilypį santykį apskritai su ambiento žanro apibrėžimu. Žanro klasikai kaip Brianas Eno šį apibrėžė kaip „muziką, skirtą sukelti ramybės jausmą ir sukurti erdvę refleksijai. Ambiento muzika turi gebėti prisitaikyti prie įvairių klausymosi dėmesingumo lygių, neprimetant nė vieno konkretaus; ji turi būti tiek pat lengvai ignoruojama, kiek ir įdomi.“ Taip – man įdomus yra atmosferiškumas kūryboje, bet B. Eno samprata nesutampa su mano. Tiksliau, mane domina ta ambiento pusė, kuri nenori būti fonu, nebijo eksperimentuoti ir konfrontuoti. Man patinka taškas, kuriame susitinka ir flirtuoja du kontrastuojantys skambesiai – ambientas ir noise‘as. Žinoma, galėčiau kurti pagal „vadovėlines“ formules, socialinių medijų algoritmams pritaikytus ambiento kūrinius, kurie atliktų foninės muzikos funkciją. Bet aš nenoriu funkcionalumo, net priešingai: man tai yra muzika, kuri kaip tik reikalauja didesnio atidumo ir išjautimo klausantis, kaip ir reikalavo to paties iš manęs kuriant.“

Klausydamas nedidelės, tačiau vis gausėjančios diskografijos susidariau įspūdį, jog svarbi atsikartojanti tema yra žaismė ar net įtampa tarp vienovės ir pertrūkių. EP „Kontinuum“ (2020) tai iškelia atviriausiai, jo struktūrą sudaro trijų dalių titulinis kūrinys, pasižymintis gan romantiškomis, progresyvaus roko įkvėptomis melodijomis. Tuomet su kūriniu „Divisions“ įvykstantis atotrūkis žymi šaltesnį, tačiau sykiu sielvartingą skambesį, primenantį tokias kompozicijas kaip „Subterraneans“ ir „Neuköln“ iš Davido Bowie Berlyno Trilogijos. Subtiliau EP „Unravelling the Everyday“ (2024) sušmėžuoja kūrinys „Borderlands“, o albume „Blue Radiance“ – kūrinys „Departure“, abu leidžiantys apčiuopti susijusias slenksčių ir tarpiškumo temas – buvimą erdvėje ir laike, kurie atpažįstami, tačiau persmelkti melancholiško svetimumo jausmo. Atrodo, jog N. Kuno kūrybos nepaleidžia tam tikros atsisveikinimų ir negrįžtamumo nuojautos. Tačiau kas yra ta vieta ar laikas, kur neįmanoma grįžti? 

Kūrėjas pastebi: „Kažkur manyje egzistuoja nostalgijos ir melancholijos jausmai. Aišku, šią tendenciją apskritai pastebiu dabartinėje popkultūroje ir visuomenėje, jog kažkokios hauntologijos (hauntology – Jacqueso Derrida sukurta, Marko Fisherio išpopuliarinta sąvoka – AL past.) pranašytės apie prarastas ateitis ir negrįžtamas praeitis, iš kurių kultūrinių savivokos formų neišsilaisviname, pildosi. Tačiau man įdomiau, jog, kiek save atsimenu, šie jausmai mane lydi nuo tada, kai mano galvoje net neegzistavo šitos sąvokos. Prisimenu, man septyneri ar aštuoneri metai, vakarais žiūriu pro langą ir liūdžiu, jog leidžiasi saulė. Nepaaiškinamas ilgesys. Nors ir žinojau, kad ryte saulė vėl pakils, taip pat žinojau, kad vėl vakare stovėsiu ir liūdėsiu dėl tų paskutinių šviesos momentų. Tokių liūdesio ir ilgesio momentų gyvenime dažnai pasitaikydavo. Aišku, su laiku, ypač kai aplinkui tiek daug stimulų, tampa sunkiau jausti savo giluminius išgyvenimus, bet tai sugrįžta mano muzikoje ir formuoja estetinius pasirinkimus, tiesiog sekant kūrybine intuicija. O kas tiksliai tai yra – sunku pasakyti. Aš tai ir bandau atsakyti su muzika, o ne žodžiais – arčiausiai kiek pavyksta prieiti prie įžodinimo, tai su kūrinių pavadinimų nuorodomis. Bet ten tikriausiai yra maksimalios mano įžodinimo galimybės,“ – juokiasi.

Visgi N. Kunas nelinkęs romantizuoti šių nostalgijos ir melancholijos jausmų. Arba kaip sako, siekia tai daryti saikingai, kad netaptų „pagrindiniu egzistavimo būdu, o dabartis – kančia.“ Taip pat nesakyčiau, kad jo kūriniai yra eskapistiniai. Jis nekuria pabėgimo nuo tikrovės fantazijos klausytojui, kaip tai, pavyzdžiui, nutiko su ištuštėjusiais ir suplokštėjusiais synthwave ir vaporwave žanrais ar apskritai hauntologijos ir liminalumo estetika, susilaukusiai didžiulio populiarumo internete per pastaruosius metus. N. Kuno vizijos esmę puikiai nusako jo EP „Unravelling the Everyday“ pavadinimas:  bandymas atverti, išslaptinti pačioje kasdienybėje esančias unikalias perspektyvas. „Tai daugiau ne pabėgimo į nostalgiją, o akistatos muzika,“ teigia Natas Kunas. Ir netrukus prideda: „Iš pradžių, kai tik pradėjau kurti, norėjau save priskirti prie liminalios muzikos kūrėjų kaip The Caretaker ar Burial. Juokinga, bet paprasčiausiai pavėlavau, nes tai išsprogo socialinėse medijose į žanro parodiją. Pati liminalumo sąvoka – tų tarpinių ir tranzicinių būsenų, persmelktų kultūrinės melancholijos jausmo – lieka nuostabi, bet nusprendžiau nebesieti savęs apskritai su jokia žanrine estetika, neuždaryti savo skambesio dėžutėje. Man svarbiau ieškoti įkvepiančios prizmės žvelgimui į dabartį, kad ir kaip sunku mums visiems šiomis dienomis tai daryti.“

Pro studijos langą matau televizijos bokštą, kuris taip pat yra ant EP „Sleep Has Our House“ (2022) viršelio. Ne kartą šventėme įvairias progas N. Kuno bute: gimtadienius, Helouvyno vakarėlius, Naujuosius metus. Prisimenu vienus Naujuosius, iš 2021-ųjų į 2022-uosius, kai nuėjome ant atodangos, nuo kurios atsivėrė neįveikiamos tamsos miškų plotas, o tolumoje švietė miesto panorama. Nakties dangus buvo giedras, oras aštrus, susirinko nemažai žmonių, skaičiavome paskutines akimirkas iki vienų metų pabaigos ir kitų pradžios. Dvyliktą pasipylė fejerverkai ir petardos nutvieskė dangų. Bet viskam nurimus greitai tirštas smogas padengė slėnį, kol miesto spingsulių nebebuvo matyti. Entuziazmas susirinkusiųjų balsuose nuslopo. Ore tvyrojo neaiškus, liūdnas jausmas, kurį tada nurašiau savo tuometinei būsenai, bet žvelgiant atgal, pradeda atrodyti tarsi pranašystė ateinantiems metams, kurių kruvinas smogas iki šiol neišsisklaido. Iki pranašystės pildymosi pradžios buvo likę du mėnesiai ir dvidešimt dvi dienos. Karas Ukrainoje. Pradėjau mąstyti apie ambiento vietą ir apskritai muzikos kūrimą šiandienos pasaulio negandų bei grėsmių akivaizdoje. 

Įprasta manyti, jog „profesionalių reaguotojų“ (matant, jog „viešasis intelektualas“ yra priskirtinas prie sparčiausiai nykstančių žinduolių rūšių) vietas užima nuomonių formuotojai, rašytojai, politologai, apžvalgininkai. Jie siekia įžodinti esamas įtampas, suformuluoti problemą, kuri nebūtinai turi būti paprasta ar lengvai išsprendžiama, tačiau apie kurią tuomet galima mąstyti. Muzikantai, o tiksliau jų menas dažnai lieka kritinių diskursų nuošalyje. Žinoma, atlikėjų, kurie užsiima kritika per savo dainų žodžius yra apstu – Bobas Dylanas iš senosios kartos, Kendrickas Lamaras iš naujosios – visgi šie sociopolitiniais klausimais pirmiau komentuoja kaip žodžio atstovai, o muzika tėra papildymas dainų tekstams. N. Kuno paklausiau, ką jam reiškia kurti muziką pasaulinių grėsmių – karo mūsų pašonėje ir lėtai, bet užtikrintai blogėjančios ekologinės situacijos – akivaizdoje? Ar išvis elektroninės muzikos kūrėjas gali komentuoti ir reflektuoti pasaulio būklę per muziką? 

Menininkas susimąstė ir po pauzės atsakė: „Muzika yra absoliučiai kita kalba, bežodė kalba, ir net jeigu jaučiu stiprų norą mąstyti apie šias problemas, negalėčiau žodiniame diskurse jų taip lengvai pagrįsti, tikriausiai išlįstų kažkokie mano samprotavimo ar išmanymo trūkumai. Bet todėl bandau ieškoti alternatyvų, kaip tai padaryti su garsu ir muzika. Trumpai atsakant – manau, jog galima tai padaryti ir tai yra daroma. Flirtuojant su garsiniu menu atsiranda galimybė konceptualizuoti tas problemas ir net peržengti į institucinę plotmę – kurti garso meno instaliacijas, pasitelkti kitas šiuolaikinio meno formas, kurias auditorija patirtų ne tik per ausines ar koncertuose, o meno festivaliuose ir galerijose.“ 

Tačiau kaip pavyzdį tradicinio albumo formate, N. Kunas prisiminė Timo Heckerio albumą „Virgins“ (Kranky, Paper Bag Records, 2013), kuris yra apie 2003-iais, Irako karo metu Abu Ghraibo kalėjime CŽV vykdytus karo nusikaltimus, prievartavimus ir kankinimus prieš irakiečių civilius. Albumo viršelis taip pat yra nuoroda į garsią nuotrauką, vaizduojančią vieną iš taikytų kankinimo metodų – auka stovinti ant dėžės, su gaubtu uždengta galva, į šonus išskėstos rankos, prijungtos prie elektros laidų. „Apie Abu Ghraibą būtent sužinojau per Heckerio albumą. Šis albumas ne tik mane įjautrina ir priverčia išgyventi savo laikinumą, bet dar stipriau paveikia komentaras apie absoliutų smurtą prieš kitą.“ Čia pokalbis pakrypo garso meno etinio ir politinio potencialo link. 

Tampa akivaizdu, jog N. Kunui garso unikalumas, lyginant su žodžiu ar vaizdu, yra jo sąlyginis užmirštumas, ir sykiu neišvengiamumas. Bombarduojami informacinio pertekliaus mes atbunkame ir net pasirenkame ignoruoti žodžius ir vaizdus, pasakojančius apie tikrąjį siaubą Ukrainoje, Gazoje ir kitur. Net jeigu iš pradžių jaučiamas šokas, neviltis, pyktis, greitai tampa lengva atitolti nuo žodžių ir vaizdų, jų potencialas sukelti skaitytojo ar žiūrėtojo etinį atsaką drastiškai nunyksta. Dar viena sunaikinta ligoninė, dar kelios dešimtys ar šimtai nužudytų. Kito skausmas tampa ne daugiau negu antraštė, kuri pasens net nepasibaigus dienai. Klausa, nors ir taip pat susiduria su stimuliacijos pertekliumi, vis tiek lieka mažiausiai išnaudota juslė ir ją ignoruoti yra žymiai sunkiau. 

N. Kuno požiūriu, klausa reaguoja visceraliai (lot. visceralis — vidurių —red. past.) girdėdama skausmo riksmą ar verkiantį kūdikį: „Net užsikimšęs ausis, vis tiek girdėsi ir jausi diskomfortą. Garsas pasilieka su klausytojo sąmone, ją persekioja būdais, kuriais žodžiai ar vaizdai nėra pajėgūs. Potencialo matau daug, palengva bandau jį tyrinėti. Pavyzdžiui, toks buvo mano praeitų metų singlo „Lethal Dust, Still Air“ vienas iš tikslų – norėjau sukurti garsinę terpę, kuri perteiktų pasaulį, kuriame darosi vis sunkiau kvėpuoti, savotiškas komentaras apie oro taršą ir ekokatastrofines nuojautas. Aš studijavau molekulinę biologiją, bet mečiau, norėdamas atsiduoti muzikai. Ir tik neseniai šios temos atgimė iš bendro susidomėjimo gamtos pasauliu, botanika, ekologija, geologija. Gamtos mokslai pamažu sugrįžta į mano kūrybą per aplinkosaugos ir taršos koncepcijas, supratus, kas man yra aktualu šiuo metu. Viskas yra dar tik brandinimo stadijoje, iki šiol sukurti kūriniai tik lengvai prie to prisilietė. Netolimoje ateityje, manau, jog bus bent keli albumai apie šias problemas. Kaip sakiau – tai būtina akistata su mūsų dabartine būkle. Akistata ne tik regint, bet įsiklausant.“

„Blue Radiance“ albumo gyvo atlikimo premjera įvyks birželio 13 d., Kultūros nakties metu, Liepkalnio vandens saugykloje (Liepkalnio g. 20, Vilnius). Pasirodymo laikai: 19:00 ir 20:15, reikalinga registracija. Daugiau informacijos: https://kulturosnaktis.lt/portfolio/blue-radiance/

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.