Marius Morkevičius

Jie startavo tarsi banglentininkai, iškart pagavę tinkamą keterą. 2020-aisiais gitaromis apsiginklavę penkiolikmečiai iš Šakių nugalėjo jaunų grupių konkursuose „Novus“ ir „Garažas“ (gerai, pastarajame užimta antroji vieta). Tuomet apie jų grojamą shoegeze/postrock/pop rock imta kalbėti, kaip apie vertą dėmesio: „grynas skambesys, graži lietuviška lyrika, lengvas dramatizmas“ (muzikos kritikė Emilija Visockaitė), „paklausykit, paskui galėsite girtis, kad žinojot juos before it was cool“ (komikas ir melomanas Paulius Ambrazevičius), „pritrenkė savo polėkiu ir charizma, jie nuveiks daug“ (Ramūnas Zilnys). 

Šiandien jie vis dar turi kylančios grupės statusą, bet „žaliais“ jau jų nepavadinsi. Visgi susikrautas bagažas – gana solidus: konstruojamas jau trečiasis albumas, rengiami soliniai turai, koncertuose netrūksta ištikimų gerbėjų. Maža to, grupė ruošiasi ir pasirodymui tarptautinėje arenoje, šią vasarą gros festivalyje „Primavera Sound“. Apie ką mes čia?

Kalbuosi su grupe „Mėlyna“ – jau nebe paaugliais, o apsčiai patirties ant scenos sukaupusiais jaunais žmonėmis. Ketveriukė nesididžiuoja savo karjera, sako, atkakliai ieškantys autentiško kelio į klausytojų širdis. Žinoma, nepamaišytų ir šlovė, ir milijonai, ir stadionai. Tiesa, pakeliui „Mėlyna“ pametė vieną grupės narį, bet, anot pašnekovų, tai tik dar vienas liudijimas, kad derinti muzikavimą bei gyvenimišką prozą yra sunku. Ypač, jei nori išlaikyti aukštą kūrybos kartelę. O būtent dėl kokybiško skambesio jie ir yra vertinami. 

„Ko gero, esame, maksimalistai. Be to – ramūs žmonės, nesiblaškome. Nelaukiame įkvėpimo, tiesiog kasdien kantriai dirbame studijoje šlifuodami dainas. Tai atima daug laiko ir energijos, o grąža – daugiau emocinė, kaip kokiame savanoriavime. Kai kurie iš mūsų to neatlaikė, atsirado kiti prioritetai gyvenime. Ne paslaptis, išgyventi mūsų mažoje rinkoje sudėtinga, kita vertus, mūsų kelias nėra lengvas kelias“, – besukiodama kavos puodelį mintimis dalinasi „Mėlyna“ lyderė Beata Šiuikaitė. 

Prie jos sėdi ir pritariamai linksi naujasis grupės narys, bosine gitara grojantis Danielius Buržinskis. Dar du „Mėlyna“ muzikantai – gitaristas Domas Plančiūnas ir būginininkas Vilius Matulaitis pokalbyje nedalyvavo. „Visi turime darbus, kai kurie dar studijuojame, laiko nuolat trūksta“, – paaiškina Beata. 

Jūsų kūryba skamba gana romantiškai – nuo grupės pavadinimo iki dainų žodžių. Kiek esate švelnūs pūkuoti kačiukai, o kiek – maištaujantys rokeriai?

Beata: Įdomu apie tai pasvarstyti. Pati grupėje esu nuo jos susikūrimo, tuo tarpu Danielius prisijungė visai neseniai, dar net neturėjome koncerto visi kartu, tad sunku pasakyti. Visgi, ko gero, naujasis narys atneš mums dar daugiau ramybės. Pati niekada neįsivaizdavau mūsų kaip pašėlusių rokerių nei išvaizdos, nei elgesio prasmėmis. Tiesiog nesame tokie. Aš net nesijaučiu populiari. Mums patinka gitarinė muzika, tačiau mūsų gyvenimo būdas – paprastas, toks kaip visų. Einame į darbus, studijas, tada repetuojame. 

Danielius: Aš tai gyvenu rokenrolo ritmu, esu visas muzikoje. Sakyčiau, netgi grupė „Mėlyna“ yra išimtis mano gyvenimo būde, tokia romantikos ir ramybės oazė. 

Beata: Pridurčiau, kad gyvename tarsi dvigubus gyvenimus. Viena yra repeticijos ir koncertai, kita – grįžimas į darbus, namus ir buitį. Kartais net nustembu pagavusi save, kad o, aš juk irgi dalyvauju tame muzikiniame šurmulyje, esu muzikos pasaulio dalis. Bet apskritai jaučiasi tokia atskirtis nuo viso to. Ir man tai patinka. 

Nuo Šakių mokyklos salės iki laimėjimų konkursuose, koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje, „M.A.M.A.“ apdovanojimuose ir solinių turų po Lietuvą – per gana trumpą laiką nuėjote turiningą maršrutą. Kaip įvertintumėte šį kelią? Ar dar laikote save jauna grupe?

Beata: Labai tikiuosi, kad per tą laiką patobulėjome, nors jaučiu, kad dar privalome labai daug dirbti. Susibūrėme mokykloje, tarsi atsitiktinai, nežinau, ar tikėjomės kažką pasiekti. Manau, kad ne. Tiesiog norėjome groti, išreikšti save, sutapo auros, charakteriai, stiprėjo draugystė. Bet šiaip konkretaus plano nebuvo. Kai mus atrinko į „Garažą“, jau tai atrodė kosmosas. Atvažiavome į Vilnių ir koncerte pajautėme, kad žmonėms patinka, nors mes, išlipę iš mokyklos suolo, dar net nesuvokėme, ką iš tiesų grojame. Tai buvo tas didysis postūmis keliauti toliau, daugiau repetuoti, koncentruotis į kūrybą. 

Sunkiausias ir smagiausias dalykas, kuriuos patyrėte koncertų metu?

Beata: Na, Danieliau, pasakok.  

Danielius: Taip, kol kas tik repetuoju kartu. Juokas juokais, bet esu verkęs per „Mėlyna“ koncertus, taip pat klausydamas įrašų. Man jie visad atrodė labai stiprūs, pagavūs, emocingi. Esu visų pirma fanas, tik po to muzikantas. Tai pagrindinė priežastis, dėl ko prisijungiau prie grupės. 

Beata: Na, jis dar ir kaimynas Lukiškių kalėjime, kur turime studiją. O kalbant apie koncertus, nieko ekstremalaus nepamenu, nes mūsų auditorija kažkuo panaši į mus pačius – ramūs, jautrūs ir pozityvūs žmonės. Jie ateina pabūti, išjausti, palinguoti. Man pačiai kartais kyla noras būti aršesnei, pakratyti galvą, tą ir darau scenoje, bet mūsų publika ne visai tokia, ji ramesnė. Kartais visa tai gana dviprasmiška. Kita vertus, kiekvienas žmogus reaguoja savaip, ir tai normalu. 

Kalbant apie pasirodymus, įsiminė vienas, vykęs eilinę darbo dieną. Kadangi mūsų tėvai mus labai palaiko, dažnai būna koncertuose, kiek nusivyliau, kai mama pasakė, kad šįkart negalės atvykti. Na, ir ką, koncerto metu, pristatydama vieną dainą, sakau, šį kūrinį skiriu savo mamai. Ir tada girdžiu iš salės galo šaukia draugas ir rodo į vieną žmogų. Pasižiūriu, stovi mano mama. Net susigraudinau. Tai buvo netikėtas ir fainas momentas. 

Dar visuomet įstringa, kai klausytojai ateina pasikalbėti, kartais sako, kad viena ar kita daina jiems padėjo išgyventi sunkius momentus. Kartais jie tas dainas būna išklausę tiek pat kartų, kiek ir mes patys. Ir jiems nenusibosta! Tai tikrai įkvepia. 

Praktiškai visos jūsų dainos yra apie meilę. Ar čia jūsų šaknys, kurios jau nebevaikšto? (aliuzija į dainą „Šaknys nebevaikšto“). Kaip ieškote naujos muzikinės kalbos? Kiek jums tai apskritai aktualu?

Beata: Na, pirmasis albumas „Atgaiva“ nėra vien apie tai, pavyzdžiui, minėta daina „Šaknys nebevaikšto“ yra apie mano mamą. Taip, antras albumas „Nuvytusi meilė“ visas yra būtent apie meilę. Trečiasis bus apie kitus dalykus, kuriuos galiu jau šiuo metu apimti. Jaučiu, kad išgyvename natūralią kaitą, kalbant tiek apie muziką, tiek ir asmenybių tobulėjimą, įvairias patirtis. Atsiranda daugiau garsų, įvairiapusiškumo. Prie to prisideda ir Danielius, atnešantis kiek kitokį požiūrį, spalvą, prisidedantis prie prodiusavimo. 

Danielius: Kai aš atėjau, grupė jau turėjo albumo griaučius. Iškart pajaučiau, kad nauja muzika kiek kitokia nei buvo, dainų struktūros sudėtingesnės. 

Netrukus pasirodys jau trečiasis jūsų albumas „Ne keista, o ypatinga”, kurį pristatysite birželio 17 d. „Vasaros terasoje”, Vilniuje. Natūraliai kyla klausimas, kuo jis ypatingas? Kuo skiriasi nuo pirmų dviejų? 

Beata: Pavadinimas atėjo lengvai, natūraliai. Pati dažnokai jaučiuosi keista ir pagalvoju, kaip atrodau kitiems iš šono. Čia svarbiausia, kaip visa tai susidėlioju galvoje. Atitinkamai toks paveikslas ir gimsta. Sakau sau, niekas nėra keista, jei tuo tiki. Pavyzdžiui, tikiu savo muzika ir dainomis, kuo ilgiau jas dainuoju, tuo geriau jaučiuosi. Tiek muzikos atlikimas, tiek ir kūrimas man yra tarsi terapija, tobulėju kartu su muzika. O albumo žinutė – žiūrėkite į save kaip į ypatingą visatos kūrinį, priimkite save kaip dovaną.

Danielius: Man atrodo, šis albumas irgi apie meilę, bet ne apie tą romantinę, o meilę sau. 

Pakalbėkime apie shoegaze. Nors esate sakę, kad nespraudžiate savęs į stilių rėmus, bet visgi jūsų kūryba artima shoegaze’ui. Iš kur tie švelnūs ritmiški gitarų dūzgesiai? Klausotės daug „Slowdive“ (Jungtinės Karalystės shoegaze scenos žvaigždės – red.past.)?  

Beata: Paklausome ir „Slowdive“. Šiaip viskas prasidėjo nuo pirmos dainos. Turėjau tik tą vieną dainą „Noras pamiršti jūrą“, tuomet prisijungė vaikinai ir susilipdė tas shoegaze garsas. Ypač Domas prie jo prisidėjo. Visiems labai patiko, pasirodė artima, idealiai tiko ir tai melancholiškai dainai. Toliau viskas vystėsi pagal tą pačią schemą, tarsi automatiškai, bet kartu labai organiškai. 

Danielius: Tą liniją tęsiame ir toliau. Tik jaučiu, kad atsiranda daugiau elementų, elektronikos, popmuzikos švaros, kartu nepametant sąsąjų su roko muzika. 

Kas jūsų įkvėpėjai muzikine prasme? Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kam pavydite? O kokios grupės istorijos nė už ką nenorėtumėte pakartoti?

Beata: Šiuo metu neturiu įkvėpėjų, nebent pačią save, įvairias patirtis ir išgyvenimus, dažniausiai ne itin smagius. Analizuodama tai, jaučiuosi tobulėjanti. Kai savęs nebeužteks, pradėsiu dairytis kitur. Kalbant apie kitus, savo natūralumu ir paprastumu imponuoja Gabrielė Vilkickytė. 

Danielius: Mano herojai dabar yra grupė „Plié“. Žavi savo neribota energija ir drąsa eksperimentuoti. 

Beata: Pritariu, šios savybės žavi. Galbūt būtent todėl sunku išskirti kažkokius atlikėjus, visų pirma žaviuosi laisvais žmonėmis, turinčiais unikalumo. Net ir „Eurovizijoje“ tokių galima rasti. Beje, būtų neblogai kada ten sudalyvauti. 

Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau shoegazinių lietuviškų grupių, jūs net buvote vieni pirmųjų. Kaip manote, kuo šis stilius artimas daliai jaunų ir ne tik jaunų žmonių? Ar tai mada?

Beata: Taip, kai tik pradėjome aktyviau groti, mums prilipdė tą etiketę. Nežinau, galbūt ir mada. O gal tiesiog žmonėms tai pradėjo skambėti artimai, atliepti jų jausmus. 

Danielius: Siečiau tai su sugrįžusia grunge kultūra, madomis, muzika. 

Kiek jūs esate komerciškai sėkmingi? Kokie jūsų lūkesčiai šioje srityje? Klausiu, nes dainuojate tik lietuviškai, ar turite ambicijų tarptautinėje erdvėje?

Beata: Jei viskas būtų taip paprasta. Mielai norėtume būti komerciškai sėkmingi, uždirbti milijonus ir koncertuoti stadionuose. Norėtųsi bent, kad muzika būtų pagrindinė veikla. Bet tam reikia laiko, darbo, galbūt ir mūsų stilius ne visai tas, kad tikėtumeisi greitos sėkmės. Tad esame toli nuo to. Visgi ir toliau kursime lietuviškai, neįsivaizduoju savęs rašančios dainų kita kalba nei lietuvių. 

Visgi šią vasarą jus pakvietė groti Barselonoje, festivalyje „Primavera Sound“. Ką jums tai reiškia?

Beata: Tai buvo milžiniška staigmena. Net nežinau, kaip tai atsitiko. Tai – mūsų vadybos nuopelnas, jie išsiuntė įrašus atrankai. Išgirdusi naujieną, net nesupratau, kas įvyko ir kaip į tai reaguoti. Ir apie tą festivalį mažai ką žinojau, neturėjau laiko domėtis. Pasirodo, grosime kylančių grupių scenoje, konferencijoje „Primavera Pro“. Neįsivaizduoju, kaip ten viskas bus, bet turėtų būti nepamirštama. 

Šią vasarą taip pat grosime festivalyje „Postcosmos“ Molėtų rajone, prie observatorijos. Apie šį renginį taip pat nieko nebuvau girdėjusi, sakė, kad ten labai gražu ir jauku. Žodžiu, laukia nuotykiai. 

Grįžkime prie kūrybos. Kaip jūsų grupėje vyksta kūrybos procesas? Ar viskam diriguoja Beata? Pirma gimsta žodžiai, tuomet derinate muziką, ar atvirkščiai? Kaip apskritai susiderinate tarpusavyje, ar dažnai tenka paminti asmenines ambicijas? Laukiate įkvėpimo, ar dirbate „nes reikia“?

Beata: Anksčiau neturėjome jokios sistemos, prie dainų sėdėjome dviese su Domu. Dabar po truputį ta sistema atsiranda. Juokėmės, kad Vilius (būgininkas) yra mūsų ūkvedys, Domas labiau atsakingas už garsą, harmoniją, dabar dar ir Danielius prisidėjo. Bet apskritai pas mus demokratija, vyksta diskusijos, sprendžia dauguma. 

Danielius: Išties tai labai daug dirbame. Pavyzdžiui, vienoje studijoje įrašinėjame būgnus, kitoje – vokalą, ir viskas vyksta tuo pačiu metu. 

Beata: Prie vienos dainos kartais dirbame tris-keturis mėnesius, o kartais tenka viską mesti šiukšliadėžėn. Pastaruoju metu prieš albumo išleidimą išvis vyksta kažkoks arimas, darbas naktimis. 

Kokį progresą ir kokias ydas matote šiuolaikinės lietuviškos muzikos pasaulyje?

Danielius: Pastaraisiais metais kokybės kartelė žiauriai šoko į viršų, sakyčiau, progresas didžiulis. Turime ką pasiūlyti ne tik vietinei publikai, kuri, beje, tampa vis labiau išprususi, bet ir tarptautinei auditorijai. Tai džiugina. 

Beata: Sunku kritikuoti kitus. Kiekviena muzika yra savaip ypatinga, kiekvienas pasirenka, ką klausyti, o pasirinkimo turime daug. Gal kartais kliūva, kai kažkas paima dalykų, kurie jau yra padaryti, kažkam priklauso, kai yra tiesmukai kopijuojama. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.