Austėja Šabonaitė

Lietuvoje yra ne tik daug gerų atlikėjų, bet ir daug vizualinio pasaulio kūrėjų, kurių kūryba verta didesnio dėmesio. Ar žinote, kas sieja Gabrielę Vilkickytę, Chris Metric, „Daddy was a Milkman“, Mesijų, Münpauzn ir kai kuriuos kitus atlikėjus? Visi jie yra išleidę bent vieną muzikos klipą, sukurtą naudojant 3D programas. 3D turi savo išskirtinumą lyginant su 2D vaizdais – tai erdvinė forma, realistiški šešėliai ir jausmas, tarsi vaizdus būtų galima paliesti. Tuo tarpu 2D vaizdai dažnai pasižymi iliustraciniu arba pieštiniu stiliumi, nors juose taip pat gali būti ryškių, išraiškingų šešėlių. Animuotų 2D vaizdų lietuviškoje muzikoje yra gerokai daugiau nei 3D, o filmuoti klipai – dažniausias atlikėjų pasirinkimas. 3D vizualizacijos – modernus ir išskirtinis būdas pasakoti muzikinius siužetus, todėl šiame straipsnyje joms skiriama daugiausia dėmesio.

Jau seniai muzikinius klipus galima žiūrėti kaip trumpametražius filmus su savita pasakojimo istorija (klipų nuorodų ieškokite teksto apačioje – red.past.). Turime ir daugiau nei dešimtmetį skaičiuojančių 3D klipų Lietuvos muzikos rinkoje – „Raketa“ – „Į klubą“ (kūrė Dovydas Augaitis, 2006), „G&G Sindikatas“ – „Degantis sniegas“ (kūrė Justas Vinevičius, 2004) ir „Geltona“ – „Bučiuok, bučiuok“ (kūrė Ričardas Liaugminas, 2003). 3D kūryba Lietuvoje šiandien jau gerokai pažengusi – tiek iš programų, tiek iš kuriančių žmonių pusės. Technologijoms tobulėjant taip greitai, svarbu kartais sugrįžti atgal ir pažiūrėti, koks didelis pokytis yra įvykęs.

Nepaisant to, jog aukščiau paminėtus „Raketos“, „G&G Sindikato“ ir „Geltonos“ klipus žiūrėjau pirmą kartą, jie visi turi nostalgiško žavesio ir jaukumo. Minėti klipai jau yra dabartinių 3D klipų istorijos dalimi – jie žymi tam tikrą to laiko technologijų ir kūrybiškumo etapą. Neabejoju, kad šiais laikais jau esate matę daug geresnių vaizdo efektų muzikiniuose klipuose ir filmuose, tačiau galima pastebėti, kaip būtent šie klipai aiškiai papildo dainą ir ją vaizdžiai nupasakoja: grupės „Raketa“ daina – per vaizdus, primenančius žaidimą „Sims“, „Geltona“ – per romantišką gamtos vaizdavimą, o „G&G Sindikato“ daina – per tamsius vizualus ir stiprius spalvų kontrastus. Nors rašant šį straipsnį dainos „Į klubą“ klipas tapo nepasiekiamas, dalis turbūt jį prisimena arba bent jau gali įsivaizduoti pagal ikoniškąjį žaidimą „Sims“.

Analizuojant kitus lietuvių sukurtus 3D klipus, galima pastebėti, kad kūryba juose dažnai pasižymi mistiškumu, tuo pasižymi tiek „Daddy Was a Milkman“, tiek Agnės Buškevičiūtės kūryba. Ne viename klipe tiesiogiai arba netiesiogiai užsimenama apie iššūkius, tiek jau minėto „G&G Sindikato“, tiek Agnės Buškevičiūtės ar Kazimiero Likšos dainose. Mielų klipų, kurie nėra skirti išimtinai vaikams, atradau tik vieną – „Keymono“ – „Jiemah“ ft. Giedrė (kūrė Aleksej Merkuljev, 2009). Šis klipas primena žiemos pasaką su netikėta istorijos eiga.

Klipuose galima rasti ir architektūriškumo, miesto vaizdavimo: „Daddy Was a Milkman“ – „Waterfall“ (kūrė Rimas Sakalauskas, 2018) ir „Happyendless“ – „King Kong“ (kūrė Mindaugas Zabulis, Viktoras Jermolajevas, 2019). Abu klipai užburia savo struktūra, aiškiomis formomis ir išsiskiria iš kitų lietuviškų 3D klipų. „King Kong“ perteikia betono ramybę, o „Waterfall“ – šviesos ir tamsos kontrastą. Tai du skirtingi kūriniai, žavintys savo architektūrinio vaizdavimo estetika.

Kituose lietuvių klipuose, tiek muzikos prasme, tiek vizualiai, kalbama apie sunkumus ir iššūkius, tačiau kartu perteikiamos ir tam tikros kritikos žinutės. Džiugu, kad tiek grupės, tiek 3D kūrėjai jaučia poreikį išreikšti savo nuomonę per vaizdus ir meną. Tarp tokių kūrinių – „Antis“ – „Duokit medalį“ (kūrė Rimas Sakalauskas, 2016), Roe Deers – „Kukushka“ (kūrė Ignas Blažys, Algirdas Kundelis, Gintas Janulis, 2016) ir Mesijus su Münpauzn – „#tupinigusiurblys“ (kūrė Adomas Žudys, 2015). Šioje vietoje nenoriu per daug atskleisti nemačiusiems, todėl tik paminėsiu: nepaisant dainos žodžių ar skambančios muzikos, visa esmė slypi asociacijų kalboje ir asmeninėje interpretacijoje. Būtent tai ir daro šiuos klipus įdomesnius – laisvė interpretuoti, galimybė tyrinėti ir atrasti naujų dalykų, žiūrint klipus dar kartą ir pastebint tai, ko nepastebėjai anksčiau.

Lietuvių muzika dažnai perteikia jausmus ir gilias išgyventas emocijas. Kūryboje išreikšti jausmus yra lengviau nei žodžiais – toks išraiškos būdas padeda atsiverti ir suteikia menui gilesnę prasmę. Su pozityvia meile labiausiai siečiau dvi dainas: „Geltona“ – „Bučiuok, bučiuok“ ir Leon Somov – „Impatient“ (feat. Jimmy Burney) (kūrė Rimas Sakalauskas, 2019). Nors šie kūriniai labai skirtingi tiek pasirodymo laiku, tiek pateikimo stiliumi, juos sieja pozityviai perteikiamas jausmų pasaulis.

Tikriausiai nenustebins faktas, kad dauguma lietuviškų 3D klipų susiję su sunkesnėmis emocijomis – vienišumu, liūdesiu, frustracija, meilės kančiomis. Pradedant jau anksčiau minėtu „G&G Sindikato“ klipu, tęsiant Free Finga, Kazimieru Likša ir kitais atlikėjais.

Čia savotiškai susisieja penki kūriniai: Mario Basanov & Vidis feat. Jazzu – „I'll Be Gone“ (kūrė Rimantas Lukavičius, Arūnas Matačius, Martynas Mickėnas, 2009), Free Finga – „Vienišas žmogus“ (kūrė Paulius Janušonis, Lukas Gecevičius, „Aetherways“, studija „+370“, 2024), Justicious – „Ledinė širdis“ (kūrė Ignas Blažys, 2022) ir Kazimieras Likša – „Per pusę“ (kūrė „Ophidian“, 2017) ir „dadcap“ – „Lėtas“ (kūrė Mantas Urbonas, Alenas Cieška, 2024). Visi kūriniai skirtingi tiek skambesiu, tiek klipo vaizdavimu, tačiau beveik visuose vyrauja tam tikras šaltumas – tiek kalbant apie dainose skambančias emocijas, tiek vizualiai. Vienintelis „dadcap“ dainos klipas „Lėtas“ yra pateikiamas per nostalgišką senųjų žaidimų estetiką ir vizualiai šiltomis spalvomis. Neigiamos emocijos yra universalios ir visiems pažįstamos. Jų perteikimas šiuose klipuose – visiškai skirtingas, priklausomai nuo dainos žinutės: nuo lengvų, abstrakčių, organiškų formų ir baltai pilkų atspalvių, senųjų vaizdo žaidimų nostalgijos iki klipų su pilnai modeliuotais 3D veikėjais.

Beje, „GeraiGerai“ ir Silvijos Pankūnaitės daina „More Than You Know“ (kūrė Arvydas Kazlauskas / Armin Werx, 2018) šiuo metu yra vienintelis lietuviškas 3D vaizdo klipas, sukurtas virtualios realybės formatu, kurį galima žiūrėti iš įvairių pusių. Žalios judančios srovės ir pilkšvai mėlyna spalva primena povandeninį pasaulį. Galbūt tai – asociacija su jausmų gelmėmis?

Išklausius dainą „More Than You Know“ lieka jausmas, kad tiek klipas, tiek pati daina neša su savimi tarsi jūros bangavimas – lengvai ir natūraliai. Daina kalba apie jausmus, kuriuos dažnai laikome savyje. Patiriami išgyvenimai dažnai lieka nematomi, tačiau tai nereiškia, kad jų nėra. Ši daina – graži, subtili ir jausminga, perteikianti pozityvius jausmus. Dažnai daugiau žinome širdimi nei protu, nes širdyje galime būti sau atviri. Kūrinys asocijuojasi su švelnių jausmų vandenynu – tiek per garsus, tiek per vaizdinius – ir palieka švelnios ramybės jausmą.

Prie jokios kategorijos nepriskiriamas ir labai išskirtinis klipas yra „Chris Metric“ – „Dėmesio“ (kūrė Ignas Blažys, 2019), susijęs su Černobylio katastrofa. Galimai serialo „Černobylis“ įkvėptas klipas turi tiek fantazijos, tiek realistiškumo elementų. Turiu pasakyti, kad šis klipas man yra vienas įspūdingiausių lietuvių kūrėjų 3D animacinių klipų, pareikalavusiu daug meistriškumo.

Klipas „Dėmesio“ prilygsta žaidimo scenarijui ar fantastiniam filmui. Pagrindinis veikėjas – radiacijos likviduotojas, atpažįstamas iš kostiumo ir įrangos, kovoja su radiacija. Kaip žiūrovas, pozityviai tikiuosi, kad jam pavyks įveikti jį puolančias radioaktyvias šmėklas. Sakyčiau, kas šis klipas veikia kaip meno kūrinys arba trumpametražis filmas. Spalvos, šviesos ir animacija įtraukia iki pat pabaigos – pasibaigus klipui norisi arba pratęsimo, arba bent jau pažiūrėti dar kartą. Tikriausiai ne viską pasaulyje galima išgelbėti bandant iššūkius įveikti vienam. Tačiau galbūt toks ir yra muzikos tikslas – padėti bent vienam jos klausančiam žmogui?

Neatsitiktinai pasirinkau į vieną kategoriją sudėti du naujausius klipus: Agnės Buškevičiūtės „Užsimerkiu, kad matyčiau“ (kūrė Lukas Gecevičius, 2025) ir Gabrielės Vilkickytės „Troleibusas“ (kūrė Ignas Blažys, Artūras Sėlenis ir kiti, 2024). Agnės daina, įkvėpta kino ir žaidimų garso takelių, pasižymi galinga emocija. Drama čia pastebima iš tamsių spalvų, griežtų formų. Klipas stiprus savo žinute, kurią geriausiai perteikia dainos žodžiai, esantys ir dainos pavadinime – „Užsimerkiu, kad matyčiau“. Vidinis matymas kartais būna aiškesnis už išorinį. Būtent todėl svarbu ne tik peržiūrėti klipą, bet ir pajusti pačią dainos prasmę. 

Agnės dainoje „Užsimerkiu, kad matyčiau“ gražiai susipina kosmosas ir laiko begalybė. „Ieškojau rakto išeit iš čia, nors jis buvo mano rankose“ – labai stiprūs ir simboliški žodžiai, kalbantys apie tai, kaip dažnai mes nuvertiname savo indėlį į mus supančias aplinkybes ir įklimpstame į savęs graužimą dėl anksčiau atliktų veiksmų. Tai kūrinys, švelniai duriantis į skaudžiausias vietas, kalbantis apie tai, kaip pamirštame dabarties akimirką ir norime greito rezultato. Kam neteko girdėti frazės „reikėjo vakar“? Panašiai taip ir gyvename – tarsi viskas būtų turėję įvykti vakar, o rezultatas – matytis čia ir dabar. Daina kalba ir apie tai, kaip dažnai ieškome atsakymų kituose, klausdami, kur rasti tai, kas mums artima, nors iš tiesų turėtume klausytis savęs. Žodžiai apie rankose esantį raktą gražiai ir aiškiai įžodina mūsų galią kurti savo tikrovę. Kiekvienas savo viduje turime raktą, tik reikia išmokti jį išgirsti. Agnės daina – svarbus priminimas jo ieškoti savyje.

Gabrielės Vilkickytės „Troleibusas“ savo muzikine ir vizualine prasme išsiskiria jaukumu ir kasdieniškumu, tuo pačiu metu būdamas toks šiltas ir pažįstamas. Nors klipe yra daug šviesos ir tamsos kontrasto, o pats klipas yra monochrominis, daina, melodija ir pasakojimas joje yra labai šviesūs. Dinamiškas vaizdo klipas neša žiūrovą per vizualinį pasaulį, kol muzika veda per jausmus ir potyrius. Animacijos grožis klipe apskritai atsiskleidžia per judesį ir tampa tarsi tylus pasakotojas, lydintis žiūrovą iki pat klipo pabaigos.

Atskiri aplodismentai turėtų būti skiriami animacijos ir video suderinimui – jie harmoningai susilieja į vientisą siužetą. Judėjimas per potyrius iš dalies ir yra šio gyvenimo grožis. Judėdami per jausmus, per muziką, per vaizdus, kasdien galime patirti kažką naujo ir gražaus. O tai, kas gražu, pasilieka mūsų viduje prisiminimų pavidalu.

Daina „Troleibusas“ yra kaip atskiras meno kūrinys, turintis paliečiančią istoriją. Jei vaizdą klipe atskirtume nuo muzikos, jis negalėtų taip papasakoti istorijos. Tai yra tokia muzikos ir vaizdo simbiozė, kur jie abu gali egzistuoti atskirai, tačiau kartu – sukuria nepakartojamą patirtį. Tiek Agnė, tiek Gabrielė, mano subjektyvia nuomone, yra nuostabios atlikėjos, kurių muziką apjungus su vaizdu perteikiama emocija, ir tai tampa unikaliu potyriu.

Tikrai galima pasidžiaugti, kad lietuvių kurti 3D muzikos klipai yra tokie skirtingi. Visų šiame straipsnyje minimų kūrėjų darbai verti dėmesio, analizės ir laiko juos peržiūrint. Taip pat noriu padėkoti 3D menininkams, kurie kuria šiuos klipus ir, man pradėjus rašyti šį straipsnį, dalijosi nuorodomis bei informacija apie jų kūrybą. Geriausia tai, kad juos gali žiūrėti ir interpretuoti kiekvienas – tam nereikia meno krypties išsilavinimo. Muzika ir 3D menas gali būti suprantami skirtingai, priklausomai nuo kiekvieno žiūrovo patirties. Svarbiausia – kokias mintis ir jausmus sukelia muzikos klipas. 

Jeigu perskaičius šį tekstą norėsis peržiūrėti bent vieną iš šių klipų, galėsiu sakyti, kad tikslas buvo pasiektas. Visi minėti klipai yra pakankamai skirtingi, o tai leidžia pasidžiaugti lietuvių 3D kūrėjų kantrybe ir kūrybiškumu. Linkiu, kad bent vienas jų išliktų atmintyje taip, jog norėtųsi prie jo sugrįžti dar ir dar kartą.

Nuorodos:

   
   
   
   
   
   

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.