Kotryna Lingienė

Agnė Matulevičiūtė – aktyviai teatro, kino bei soliniuose elektroninės muzikos projektuose veikianti kompozitorė. Marta Finkelštein –  šiuolaikinės akademinės muzikos pianistė ir kuratorė, iki 2024 m. vadovavusi ansambliui „Synaesthesis“. Be šių veiklų, abi kūrėjos šiemet apsigynė meno doktorantūros projektus. Sakytum, stebuklas, kad tokios aktyvios asmenybės rado laiko dar ir duetui. Ir tikrai, kalbantis apie judviejų programą „Dear, Dear“, girdint, kaip Agnė ir Marta baigia viena kitos sakinius,  ir stebint, kaip kalbant apie bendrą kūrybinį nuotykį žėri jų akys, gali patikėti, kad menininkės rado slaptą raktą į begalinio laiko sandėlius. 

Artėja „Dear, Dear“ koncertas Kaune, istoriškai Lietuvai svarbiame pastate, kuriame 1919 metais prezidentu išrinktas Antanas Smetona – šiandien tai Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademija. Renginys gegužės 28 d. uždarys trečiąjį šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklo NICHE sezoną. Apie muzikinius laiškus mylimiems kūrėjams, ryšį su klausytojais ir aplinka bei fortepijono ir sintezatoriaus dialogus kalbamės su dueto narėmis.  

Kokie asmeniniai ar kūrybiniai impulsai jus sujungė?

Marta Finkelštein: Manau, ši istorija yra viena tų, kurios keičia gyvenimą. Su Agne anksčiau esame dirbusios kartu įvairiuose projektuose, abi esame kuratorės. Pamažu ėmėme jausti, kad mums labai smagu kartu plėtoti idėjas. Viskas vyko labai natūraliai: mes tarsi žaisdavome idėjų pingpongą – beje, pingpongo kamuoliukai yra ir „Dear, Dear“ performansų dalis – ir tos idėjos mums puikiai „suguldavo“. Atsirado pasitikėjimas, jautėme stiprų tarpusavio ryšį.

Pamenu, susitikome su Agne, planavome koncertą po mėnesio. Aš, kaip pianistė ir atlikėja, laukiau natų iš Agnės, kuri yra kompozitorė. Klausiau, kur gi natos, o Agnė atsakė: „Ne, tiesiog grosime.“ Tada supratau, kad patekau į visiškai naują situaciją – nuo šiol kursime kartu. Taip ir pradėjome groti. Tai nėra vien improvizacija; mes kartu kuriame struktūras, tai procesas, balansuojantis tarp atlikimo ir kompozicijos. Šis kelias man buvo visiškas išėjimas iš komforto zonos, bet kartu ir nepaprastai įdomi patirtis. Niekada anksčiau neįsivaizdavau, kad galėsiu kurti kartu su Agne. 

Agnė Matulevičiūtė: Mane taip pat veikė Martos kūryba. Prisimenu jos projektą „Piano Reimagined“, kuriame buvo daug improvizacijos. Stebėjau jos unikalų požiūrį į garsą ir kūrybą, jos darbą su ansambliu. Tai man pasirodė labai artima, susižavėjau ja kaip žmogumi, idėjų kuratore, atlikėja, kūrėja. Daugiau duetų mano gyvenime nėra; šis sprendimas gimė iš tam tikro naivumo ir šilto jausmo – nusprendėme tiesiog pabandyti. 

Prisimenu tą repeticiją, kai Marta klausė, kaip čia viskas vyks. Nors turėjome tam tikrą struktūrą – pavyzdžiui, groti tik baltais klavišais – tai nebuvo griežtai apibrėžta. Tai buvo tikras ryšys, paremtas pasitikėjimu viena kita, ir vėliau – to santykio, tiek kūrybinio, tiek asmeninio, auginimas.

Iš to, ką pasakojate, jūsų duetas atrodo kaip laisvas, neįpareigojantis susitikimas. Teko skaityti, kad projekto „Dear, Dear“ pavadinimas – tiesioginė nuoroda į kreipinį meilės laiškuose. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie laiško formatą – ar jis buvo tiesioginis įkvėpimo šaltinis, ar veikiau tapo jūsų idėjų išraiška?

Marta: Visuomet stengiamės atsispirti nuo tam tikros koncepcijos. Dažniausiai dirbame taip: sugalvojame pradinį tašką, o tada abi ateiname su daugybe idėjų. Pavyzdžiui, mūsų pirmoji koncepcija buvo labai funkcinė, apie baltus ir juodus klavišus, apie instrumentus ir kaip mes jais kursime. Svarstydamos apie antrąjį projektą abi jautėme poreikį laisviau kalbėti apie muziką, nebūtinai akademinę, nors susitikome būtent jos kontekste. Norėjosi kalbėti apie kūrėjus, kurie mums labai patinka, apie tai, kas mums, kaip melomanėms ir profesionalėms, yra artima. Galvojome, kaip visa tai sujungti. Taip gimė idėja, kad tai bus mūsų meilės laiškas tiems kūrėjams, pabuvimas tuose kūriniuose, kurie mums kelia susižavėjimą.

Agnė: Pats laiško formatas atsirado vėliau ir, manau, tikrai pasiteisino. Ši konceptuali idėja yra labai reikšminga, tarsi užsidedame tam tikrą „rūbą“, o tada žiūrime, ką su juo daryti toliau. 

Pradėjome nuo noro užsiimti rekompozicija, kurti remiksus. Kaip Marta minėjo, mūsų lauke yra ir akademinės, ir elektroninės muzikos – pavyzdžiui, elektroninės muzikos pionierė Suzanne Ciani ar Nicolas Jaar, kurio kūryba priskiriama populiariajai elektroninei muzikai ir yra plačiai žinoma. Visa tai tapo ne tik meilės laiškais kompozitoriams, bet ir meilės laišku viena kitai. 

„Dear, Dear“ kūrinių pavadinimuose kreipiamės į tuos žmones, kurių medžiagą rekomponuojame, vardu, o ne pavarde. Juk dažniausiai sakome Ravelis ar Badalamentis, o čia, pavyzdžiui, „Dear Maurice“ ar „Dear Angelo“. Taip, Badalamenti pavardę žino visi, o kas tas Angelo? Tai gali sukelti daug įdomių asociacijų. 

Suprantu, kad galutinis rezultatas yra svarbiausias, ir galbūt ne visada būtina žinoti visą kūrybinę virtuvę ar priešistorę – svarbiausia, kad kūrinys paliestų. Vis dėl to, Agnės minėta rekompozicija – ar tai labiau dekonstrukcija, noras įnešti kažką savo, ar duoklė jūsų mylimiems atlikėjams? O gal kiekvienu atveju, rašant kiekvienam kurėjui, viskas vyksta kitaip? 

Agnė: Priėjimų yra labai daug ir įvairių. Kartais naudojame tiesiogines citatas – pavyzdžiui, dirbdamos su Meredith Monk kūryba, kadangi pačios su balsais šiame etape dar nekuriame (nors, kas žino, gal ateityje), jos muziką „susisemplinome“. Kitais atvejais, kaip su Raveliu, paėmėme vos kelis taktus iš jo fortepijoninio koncerto G-dur...

Marta: Taip, aštuonis taktus, iš kurių gimė visas kūrinys.

Agnė: Būtent. Svarstėme, kas yra stipriausioji jų kūrybos pusė. Ravelio atveju – tai harmonija. Marta yra grojusi šį koncertą ir sakė, kad tam tikrose vietose jaučia nepaprastą grožį, net šiurpuliukai per kūną eina. Tad tą ir paėmėme. Interpretuodamos Nilso Frahmo kūrybą, labiau orientavomės į nuotaiką, jam būdingą kūrinio auginimo struktūrą, metodą. 

Klausomės daug muzikos, turime savo motyvą ir tada bandome konstruoti logiką, tarsi įsikvėpdamos jo kūrybos principais. Kartais naudojame specifinius efektus ar išplėstines technikas (angl. extended techniques). Pavyzdžiui, kūrinyje „Dear John“, skirtame Cage’ui, Marta preparuoja fortepijoną vinukais. Po Cage’o kūrinio pereiname prie „Tvin Pykso“ temos – ją jau cituojame, bet melodija skamba iš preparuoto fortepijono, išgaunant specifinį stygų garsą. Tada tą fragmentą „loopiname“, kuriame naują medžiagą. Taigi, metodai labai įvairūs: nuo duoklės (angl. tribute) iki konkrečių citatų ar net performatyvių elementų. Pavyzdžiui, grodamos Sapiegų rūmuose – mums erdvė yra svarbi ir stengiamės į ją reaguoti – koncertą pradėjome su baltomis pirštinėmis, kokiomis galerijų darbuotojai liečia meno kūrinius. Tai buvo susiję su Antano Kučinsko kūriniu „Grand Piano“, kuriame fortepijonas tvarkomas kaip baldas. Taip mes ir „prikišame“ įvairių referencijų.

Marta: Manau, įdomiausia čia yra tai, kaip mes pačios matome tuos autorius. Cage’as yra puikus to pavyzdys. Man, kaip pianistei, jo kūryba asocijuojasi su preparuotu fortepijonu – tai mano kontekstas. O Agnė į tą patį kūrinį atsinešė vokalinį aspektą. Tai visiškai skirtingi to paties kūrėjo atspalviai. Mes juos sudedame, ir tai tampa labai asmeniška. Net kai kalbame apie erdvės svarbą, kiekvienoje situacijoje susitinkame iš skirtingų perspektyvų. Tai, manau, yra mūsų dueto išskirtinumas.

Apie Kauno erdvę, kurioje grosite gegužės 28 d., dar būtinai paklausiu. O dabar įdomus dialogas tarp fortepijono ir sintezatorių. Mąsčiau apie tai: fortepijonas, kaip istorinis instrumentas, juk „nežino“ apie sintezatoriaus egzistavimą. Tuo tarpu sintezatoriai, ypač kai kurie, iš dalies remiasi fortepijono principais. Ar tai lygiaverčiai partneriai scenoje, ar kitaip aiškinate šiuos santykius?

Agnė: Žinoma, jie lygiaverčiai. Jie draugauja. Mes net vadiname tai fortepijono ir sintezatorių meilės istorija. Ieškome bendro sąskambio.

Marta: Taip, dažnai taip ir būna. Aišku, kartais išryškėja skirtumai, kai viena ar kita tampame tarsi solistė. Tačiau daugelyje kūrinių ieškome, kaip vienas instrumentas gali palaikyti kito idėją. 

Agne, papasakosiu apie „sviestuką“, gerai? Man labai gražu, kai Agnė sintezatoriais tarsi užtepa tą „sviestuką“, nuspalvina harmoniją ir suteikia jai tai, ko mano fortepijonas vienas negali. Jis negali taip ilgai tęsti garso, neturi tokio tembro. Agnė man duoda tai, ko aš neturiu, ji mane tarsi paremia. O kartais Agnė pasiūlo labai sintezatoriškos prigimties idėją, ir tada aš imuosi išplėstinių fortepijono technikų – pavyzdžiui, groju valu, kuris sukuria perkusinį įspūdį, arba naudoju gitarinį „EBow“ ant klaviatūros, kuris leidžia garsui rezonuoti ilgai. Arba Agnė groja su tereminu. Stengiamės gražiai atskleisti šių dviejų instrumentų galimybes. Taigi galbūt fortepijonas ir „nežinojo“ apie sintezatorių, bet dabar, naudodamas išplėstines technikas, jis stengiasi neatsilikti nuo to hip jauno kolegos. Nors, tiesą sakant, naudojame ir vyresnio amžiaus sintezatorius.

Agnė: Taip, mes naudojame daug senų, analoginių sintezatorių. Man, kaip elektroninės muzikos kūrėjai, labai svarbu, pabrėžti, kad kad grodama šiuos koncertus nenaudoju kompiuterio. Tai galbūt neįprasta elektroninėje muzikoje. Man tikrai patinka 7-8 deš. sukurtų analoginių sintezatorių garso estetika ir galimybės. Žinoma, skonio reikalas, bet aš tiesiog girdžiu skirtumą tarp skaitmeninio ir analoginio garso. Mane „apgauna“ tik tokios programos kaip „Pure Data“, kuriomis galima suprogramuoti bet kokį garsą, bet man pačiai sėdėti prie tokios programos yra nuobodu, todėl renkuosi kolekcionuoti instrumentus. Ir šie analoginiai instrumentai puikiai dera su akustiniu – fortepijonu. Manau, jei gročiau vien skaitmeniniais instrumentais, būtų sunkiau rasti tokį estetinį sąskambį. Pavyzdžiui, jei kompiuteriu sukuriame kokį nors „playback‘ą“ ar „loop‘ą“, visada jį perkeliame į kasetę, kad atsirastų tas gyvas „oras“ garse. Tai labai įdomus procesas. Instrumentai tarsi įrėmina vienas kitą, bet kartu tuose rėmuose atsiranda erdvės labai giliai ieškoti garsų ir juos jungti. Sakyčiau, jie veikia kartu, nors kartais ir soluojame. Yra tam tikra logika, kuri nusako, kas kurį kūrinį veda.

O koks vaidmuo šiame jūsų dialoge ir meilės laiške kompozitoriams, kurie, tikėtina, niekada apie jį nesužinos, tenka žiūrovui, klausytojui? Ar tai kvietimas į kontempliatyvią patirtį, ar galbūt paskatinimas taip pat išreikšti savo jausmus, reaguoti? Ar jums įdomi klausytojų nuomonė?

Agnė: Be abejo, kitaip grotume tik sau. Sulaukiame labai daug grįžtamojo ryšio.

Meilės laiškų?

Agnė: Tam tikra prasme – taip. Šis projektas generuoja meilę, drįsčiau teigti.

Marta: Man, dažniausiai grojančiai labai akademinę, rimtą muziką, atrodo, kad mūsų priėjimas šiame projekte yra gana platus, nesistengiame būti vien konceptualios. Svarbu ir kad būtų tiesiog gražu.

Agnė: Estetika svarbi, taip.

Marta: Todėl man labai malonu, kad šį projektą žmonės priima labai tiesiogiai, emociškai. Ir mes pačios drąsiai tai darome, mums tai priimtina. Galbūt tai skamba juokingai, nes atrodo, kad visi to nori, bet mūsų aplinkoje tai kartais atrodo pernelyg rimta. Tačiau šiame projekte malonu derinti konceptualumą su noru, kad galiausiai tai būtų apie klausytojo patirtį. 

Mums nepaprastai svarbu, kad žmogus įsitrauktų, kad jį paliestų – tiek dramaturgija, tiek struktūra. Išties galvojame apie klausytoją. Manau, abi su Agne esame tokios, kurioms klausytojas visada svarbus. Dėl to man ir kuratorystėje, ir tavo, Agne, projektuose šis aspektas yra esminis – tu visada koduoji žinutę klausytojui. Manau, tai atsispindi ir mūsų projekte, ir tai vyksta labai organiškai. Nors, pavyzdžiui, vienas iš dalykų, kurį pastebi daugelis, yra mūsų ryšys su Agne. Mes tuo tiesiog mėgaujamės, „kaifuojame“, nebijome žiūrėti viena į kitą. Jaučiamės laisvai. Kartu mes tarsi tampame savo pačių alter ego, savotiškomis divomis. Mums smagu nebūti vien rimtoms, nors ir esame rimtos divos. Mums patinka puoštis, ir tai taip pat yra dalis to, ką norime parodyti klausytojui – pakviesti į mūsų pasaulį, mūsų „Dear, Dear“ visatą, kurioje gražu ir gera. Čia metas paminėti mūsų stilistę Eleną Mariją Veleckaitę, su kuria dirbame jau ne pirmą kartą.

Agnė: Ji formuoja mūsų vizualinį identitetą. Kažkas net juokavo, kad mūsų projektas, net ir akademinės muzikos kontekste (juk buvome nominuotos Kompozitorių sąjungos apdovanojimuose), yra tarp geriausiai vizualiai iškomunikuotų. 

Mes ir fotosesijose, kai pasikviečiame menininką, tiesiog pasakojame, kas esame ir ką kuriame. Ir visada sulaukiame reakcijos: „Čia apie jus, apie jūsų ryšį.“ Manau, scenoje šito nesuvaidinsi, ypač muzikoje, net jei ji performatyvi ar atlikėjiška. 

Nėra taip, kad sėdime ir galvojame, ką klausytojas jaus. Bet kitaip nei, pavyzdžiui, ankstyvojoje konceptualiojoje muzikoje, kur ne tiek svarbus rezultatas, kiek pats konceptas, mums labai svarbu, kaip skamba, kas skamba, kodėl skamba, kaip atrodome, apšvietimas, kostiumai, pozicijos, kaip susijungiame grodamos. Mes tikrai apie tai galvojame. Tai yra, ne šiaip mušinėjame stalo teniso kamuoliukus – mes tai repetuojame. Čia galbūt ir atsiskleidžia tie teatrališkai performatyvūs elementai.

Marta: Manau, viso to tikslas yra sukurti erdvę, kuri būtų mūsų su Agne. 

Taigi koncerto vieta Kaune. Ji prie pirmosios Kaune reguliuojamos perėjos, tai caro imperiją menantis pastatas, kuriame išrinktas ir prisiekė pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. O dabar mokosi Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo saugumo akademijos (VSA) studentai… Gal ne tiek ir daug romantikos?

Agnė: Manau, pastatų istorijos retai kada būna romantiškos, kaip ir pats pasaulis. Todėl ir gera į tokias erdves siųsti meilę, jas rekontekstualizuoti, kažką su jų istorija nuveikti – kurti grožį. Aš jaučiu, kad mūsų projektas yra apie gerą jausmą, o ne apie kažką tamsaus, gilaus ar liūdno. Tą patį norisi daryti ir su šia Kauno lokacija.

Marta: Ji yra objektyviai graži. Įdomu tai, kad vienoje jos pusėje jauti sovietinį sluoksnį, ypač scenoje, kuri atrodo gana nesimpatiškai, medžiu aptraukta. Todėl mes grosime atsisukusios į kitą pusę. Bet iš esmės tai yra pastatas su nuostabiomis durimis, langais, rankenomis. Man atrodo, tai šiek tiek dera ir su mūsų projektu, su Agnės sintezatorių kolekcija, su mūsų įvaizdžiu. Manau, ši erdvė mums labai tinka. O istorinis kontekstas yra labai įvairus – ir liūdnas, ir linksmas. Juokinga buvo girdėti, kad vienas iš pasirinkimo kriterijų, kodėl šiame pastate įsikūrė naujos respublikos Vyriausybė buvo tai, jog čia vienoje iš nedaugelio vietų tuo metu buvo vandentiekis ir tualetas. Tokia žmogiška realybė. Vėliau čia buvo bankas, vokiečiai, rusai – tiek daug sluoksnių, atspindinčių Lietuvos istoriją ir jos kaitą. Galbūt net nereikia viso to pernelyg aiškiai komentuoti – pats mūsų, kaip XXI a. Lietuvos kūrėjų įvaizdis, jau savaime sukuria tirštą atmosferą.

Agnė: Galime atskleisti, kad svarstome į programą integruoti Antano Smetonos kalbos fragmentą. Manau, smagu tai, kad „Dear, Dear“ vis kinta, ir lokacijos tam turi daug įtakos.

Pokalbio pradžioje, kai dar nebuvau įjungusi diktofono, minėjote, kad esate pavargusios, bet džiaugiatės susitikusios pasikalbėti, o po to – parepetuoti. Meno lauke išties daug kalbama apie pervargimą, izoliaciją, laiko stygių, nepaisant visų žavių galimybių, kurias turi šiuolaikinis kūrėjas. Ar jūsų „begalinis meilės laiškas“ galėtų būti savotiškas receptas ar palinkėjimas kolegoms? Galbūt reikia daugiau tokių projektų, kurie gimtų iš simpatijos, o ne iš dar vieno jubiliejaus, kurį „reikia“ paminėti?

Agnė: Nemanau, kad viskas taip juoda-balta. Pačios netrukus imsimės projekto, susijusio su Čiurlioniu. Net jubiliejai ar dedikacijos gali tapti projekto dalimi, jei prie jų prieinama autentiškai. Svarbiausia – džiaugsmas būti ir groti kartu. Manau, publika tai jaučia. Kai paviešinome savo fotosesiją, kai kurios jautresnės kolegės klausė, ar mūsų artumas nuotraukose nėra tiesiog triukas. Ne, tai ne triukas, tai apie mūsų ryšį. Vieniems tai sukelia šiltus jausmus, kitiems – galbūt ne. Bet jei tai kažkam virsta priminimu apie kažką gero, tai jau yra puiku. Man pačiai, ir esu girdėjusi Martą taip sakant, tiesiog gera būti kartu. Kai atvažiuoju repetuoti, neinu kaip į darbą. Nors su „Dear, Dear“ dirbti reikia daug, tai kartu yra buvimas su Marta – tiek kūryboje, tiek tiesiog bendraujant, net „pasiventiliuojant“ tarp grojimų.

Marta: Man tai labai aktualus klausimas. Daug metų dirbau darydama tai, kas „turi būti“ – projektinės idėjos, karjeros planavimas, žvelgiant į savo lauką ir galvojant, kas yra „teisinga“. Ir atėjo laikas suprasti, kad tokia projektinė logika – jubiliejai, privalomi dalykai – yra labai sekinanti. Dažnai esi vienas, darai, nes „reikia“, atsakinėji į laiškus, siūlai idėjas. O „Dear, Dear“ gimė iš tyros meilės, noro kartu pagroti. Ir šis projektas kažkaip lengvai juda pirmyn. Mes nesistengiame savęs labai siūlyti, kvietimai koncertuoti ateina natūraliai. Net Lietuvos kompozitorių sąjungos nominacija man buvo tarsi kosmosas – aš juk nesu kompozitorė. 

Manau, čia ir yra atsakymas: jei daugiau žmonių darytų tai, kas jiems išties patinka, gimtų daugiau puikių dalykų. Šiandien gražiausi ansambliai ir kolektyvai, tiek akademinėje, tiek neakademinėje scenoje, yra kuriantys iš noro ir džiaugsmo būti kartu scenoje, o ne todėl, kad „reikia kažką rimto padaryti“. Tai būtų puikus receptas visiems: nedaryk, nes atrodo, kad reikia, o daryk tai, kas tau tikrai patinka. 

Norėčiau tai pasakyti Martai prieš penkerius metus. Galbūt kartais atrodo pavojinga nukrypti nuo to, kas gerai atrodytų Kultūros tarybos paraiškoje, bet galiausiai tai gali būti labiau rezonuojanti meninė pozicija.

***

Trečiąjį sezoną šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklas NICHE kviečia ne į jau įprastas Kauno menininkų namų erdves, o į įvairius Kauno architektūros objektus, kur prieš koncertus lankytojų lauks ekskursijos ir įtraukiantys ekskursijų programos kuratoriaus Algimanto Grigo (iniciatyva „Ekskursas“) ir kitų gidų pasakojimai. Trečiasis ciklo koncertas su „Dear, Dear“ vyks gegužės 28 d. Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijoje (Maironio g. 27). Bilietus galima įsigyti „Paysera“ platformoje. Daugiau informacijos: www.kmn.lt

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.