Rūta Giniūnaitė

Jūra Elena Šedytė, Dainora Aleksaitė ir Ieva Parnarauskaitė – trys talentingos kompozitorės, po „Edgy Palates“ vardu ką tik pristatę antrąjį savo albumą „Queen of the Night“. Jame – 6 skirtingos kompozicijos, kuriančios mistinį pasaulį. Albume netikėtai susitinka šokių muzikos ritmais rekonstruotos operų herojų – Nakties karalienės, Čio Čio San, Karmen istorijos, stebuklingi augalai, gyvūnai ir kelrodė žvaigždė, apšviečianti kelią į atsinaujinimą.

„Edgy Palates“ trio papasakojo apie naują leidinį, kokią operos heroję sukurtų šiandien, kodėl „ROCK FM“ klausymasis veikia kaip terapija ir ką joms reiškia ši žydinti trijų kūrėjų bendrystė.

Kadangi jūsų trio anksčiau nebuvo kalbintas „mic.lt“, trumpai papasakokite, kaip gimė tie aštrūs gomuriai – „Edgy Palates“?

Ieva: mes su Jūra jau anksčiau bendravome. Kai įstojau į muzikos kompozicijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, su Dainora tapome kurso draugėmis. Jūra, beje, labai žavėjosi Dainoros kūryba dar nuo mokyklos laikų. Vėliau kartu kūrėme muziką garso patirčiai „Glaistas“ ir supratome, kad mums gerai sekasi dirbti kartu.

Dainora: pamenu, kai Jūra viename savo performanse grojo lagaminu – magnetinių bangų gaudikliu. Tai buvo taip neįprasta, magiška. Nuo tada pati susižavėjau jos veikla.

Jūra: pamažu supratome viena kitos interesus ir turimus kūrybinius įrankius. Mes visos ieškojome bendrystės, kuri motyvuotų imtis garsinės kūrybos ir naujų muzikinių išraiškų. Tada pakviečiau merginas kartu atlikti performansą „Fontanas“ festivalyje „Muzika erdvėje“ – tai buvo pirmasis mūsų trio pasirodymas. Vėliau pasivadinome „Edgy Palates“ vardu, o „Fontanas“ nugulė į mūsų pirmąjį albumą „Itchy Throat“.

Grupės pavadinimas, atrodo, visai neatitinka jūsų mielų asmenybių.

Ieva: esi ne pirmas žmogus sakantis, kad neatrodome edgy. Bet iš tiesų mes esame „Edgy Palates“ – ne mes pačios, o mūsų gomuriai aštrūs.

Jūra: neatrodome edgy, kol neišsižiojame. „Edgy Palates“ muzika yra aštri, spygliuota, lyginant su visu muzikos kontekstu Lietuvoje.

Naujo albumo ašis – trijų operų herojės – Nakties karalienė iš „Užburtosios fleitos“, Čio Čio San iš „Madam Baterflai“ ir Karmen. Kodėl ryžotės kompoziciškai perkurti jų meilės istorijas?

Jūra: visos trys istorijos aktualiai suskamba šiuolaikiniame kontekste. Pavyzdžiui, Karmen siekia išsilaisvinimo savo gyvenimo stiliumi, laisvu požiūriu į meilę, nepriklausomybę. Ji miršta dėl smurto artimoje aplinkoje – tai opus klausimas šiais laikais. Čio Čio San jaučia naivią, idealizuotą meilę, prisirišimą prie netinkamo žmogaus. Nakties karalienė išgyvena motinos kančią, nes prarado kontrolę prieš savo dukrą. Tai skausmingos meilės pavyzdys, kurios apstu ir dabar. Bet nesirinkome šių istorijų tikslingai; pirmiausia ieškojome muzikos kūrinių, kurie mums svarbūs. Tik vėliau supratome, kad galime trims herojėms pasiūlyti alternatyvias jų istorijų versijas. Albume sukūrėme mistinį, gydantį pasaulį su svarbiais mums simboliais. Čia sutiksime kelrodę žvaigždę, lietuviškas samanas, upėtakį ir kitus gyvius.

Jei kurtumėte operą dabar, ar pagrindinė jos istorijos tema irgi būtų meilė? 

Jūra: hmm, o ne meilė mus visus veda į priekį?

Dainora: meilėje daugiausia dramos, neužtikrintumo. Bet tikiu, kad dabar galima rasti ir kitų gilių temų: tai smurtas artimoje aplinkoje, skirtingų socialinių sluoksnių gyvenimas, ekologija, kurios problema dažnai išryškinama šiuolaikiniame mene. Iš dalies tai irgi meilė, tik kitokia – gamtai.

Ieva: dauguma senųjų operų yra koncentruotos į romantinį moters ir vyro santykį. Bet meilė ir dabar yra visko pagrindas – tik šiandien apie ją galime kalbėti plačiau ir giliau, nagrinėti daugiau giluminių sluoksnių.

Vienas iš albumo singlų – perkurta Balio Dvariono „Žvaigždutės“ versija. Kuo šis kūrinys jums svarbus?

Dainora: pamenu, skaičiau, kaip Dvarionas sukūrė „Žvaigždutę“. Perskaitęs tuo metu dar abituriento Leono Stepanausko eilėraštį, pasidėjo jį po darbo stalo stiklu ir kuriam laikui jį užmiršo. Tada viename koncerte išgirdęs operos solistės Beatričės Grincevičiūtės balsą, grįžo namo ir parašė dainą vienu prisėdimu. „Žvaigždutę“ pradžioje perkurti man taip pat buvo labai sunku; bet vieną vakarą po repeticijos prisėdau ant suoliuko ir kūrinio struktūra pati atėjo į galvą – iškart žinojau, kaip skambės visas kūrinys. Beje, „Žvaigždutės“ rekompozicijoje panaudojau frenchcore muzikos stiliaus elementus. Esu šio žanro ir bendrai hardcore muzikos stilių mėgėja. Frenchcore nuteikia viltingai, pozityviai, nors tai sunkus žanras. 

„Samanota“ yra Stasio Šimkaus „Kur bakūžė samanota“ kūrinio rekompozicija. Ką jums reiškia samanų simbolis? 

Ieva: turiu asmeninį santykį su šiuo Šimkaus kūriniu, nes mokiausi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje. „Kur bakūžė samanota“ mane lydėjo per gyvenimą ir natūraliai nusėdo į pasąmonę. Samanos mums svarbios, jos – gydymo, transformacijos simbolis. Jos puikiai iliustruoja tą alternatyvų, mitinį pasaulį, į kurį kviečiame savo klausytoją. Gal tos operų herojės jame irgi suras stebuklingą, gydantį žiedą ir išsigydys savo žaizdas. Beieškodama simbolinių samanų reikšmių atradau, kad jos reprezentuoja ir paprastumą, ir rafinuotumą. Mes tarsi paimame elitinei kultūrai priklausančią operos ariją ir ją papildome žemiškais, paprastais, gaivališkais šokių ritmų elementais. 

Kaip manote, kiek simbolių pilna muzika turėtų būti save paaiškinanti? Ar skirtingos klausytojų interpretacijos nesugadina kūrinio esmės?

Ieva: simboliai yra konkretūs vaizdiniai, keliantys daug asociacijų ir turintys įvairių kontekstų. Jeigu jie patys paaiškina save – puiku, mes juos naudojame, kad klausytojas turėtų erdvės patirti istoriją savaip, nes kiekviena interpretacija tik praturtina šią muzikinę kelionę.

Dainora: mano galva, kūrėjas pasirenka, kiek jis nori suteikti išorinės informacijos klausytojui, o klausytojas renkasi, ar ją skaitys, domėsis, ar tiesiog pasiners į muziką. Po pirmosios albumo perklausos „Draugų varduose“ man labai patiko išgirsti dar negirdėtas kūrinių interpretacijas, kokius vaizdinius, pojūčius ir į kokias erdves šio albumo muzika nukelia žmones.

Jūra: mums tikrai labai įdomu, kaip klausytojai interpretuoja mūsų kūrybą. Kartais remiantis tuo, atsiranda idėjų naujiems kūriniams.

Kaip atsirado nakties karalienės – ne tik operos veikėjos, bet ir egzotiškos gėlės legenda, puošianti albumo viršelį? Kaip vizualinis albumo apipavidalinimas papildo/keičia jo esmę?

Jūra: man vizualūs aspektai labai svarbūs ir neatsiejami nuo muzikos patyrimo. Visada vizualizuoju tai, ką girdžiu. O dažnai vizualūs dalykai įkvepia muzikos gimimą. „Queen of the Night“ albumo vizualikos specifiką lėmė tai, kad rėmėmės jau egzistuojančiais objektais ir bendradarbiavome su vizualaus meno kūrėju Aljosha Sokolovu, kuris turi labai savitą estetinį braižą. Visa kita – diskusijų ir iš jų atsiradusių kompromisų išvestis.

Ieva: kurdama ieškau kontekstų, sąsajų ir ryšių. Berinkdama informaciją apie Nakties karalienę iš „Užburtosios fleitos“, atradau ir augalo tokiu pat pavadinimu žiedą – tai kaktusas, kuris pražįsta tik naktį. Albume operų veikėjos ieško žiedo, kad galėtų pakeisti savo tragišką likimą. Šis žiedas mitologijoje taip pat simbolizuoja transformaciją ir atsinaujinimą – mes irgi „atnaujinome“ senus kūrinius. Dar visai įdomu, kad tam tikros tautos iš nakties karalienės žiedų virdavo arbatą gerklės skausmui ir kosuliui lengvinti. 

Nakties karalienė tarsi gydo skaudančias gerkles iš pirmojo albumo.

Jūra: geras, tikrai! Niekada apie tai nepagalvojau.

Dainora: viskas yra susiję. Beje, dar noriu pratęsti apie viršelį – kai Ieva surado nakties karalienės žiedą, Jūra pristatė A. Sokolovą – 3D vizualizacijų kūrėją. Jis sukūrė ne tik albumo viršelį, bet ir „Žvaigždutės“ ir „Samanotos“ singlų vizualizacijas. Turėjome ir fotosesiją šiam albumui: stilistė Dovilė Stalioraitytė-Dodomundo, perskaičiusi mūsų albumo aprašymą, panaudojo savo mėgstamą drabužių sluoksniavimo techniką. Nakties karalienės gėlė taip pat turi daug sluoksnių! Manau tai graži mūsų muzikos tąsa.

Jei reikėtų apibūdinti „Queen of the Night“ vienu kvapu – koks jis būtų ir kodėl?

Jūra: dar nepatirtas arba užmirštas kvapas, pavyzdžiui, sieros ir jazminų.

Ieva: gydantis, žydinčio pavasario ir vėsaus miško kvapas naktį. Klausydama šio albumo kūrinių, pati jaučiu gydomąjį poveikį.

Dainora: aš kažkodėl užuodžiu ugnį, kūrenamo laužo kvapą. Galbūt dėl mūsų mistinio pasaulio įsivaizdavimo, tos aplinkos, kur viskas vyksta, muzikos, kuri vietomis sukelia ritualinius pojūčius ir norą šokti.

O kokioje erdvėje geriausiai suskambėtų jūsų naujas albumas?

Jūra: gamtinėje aplinkoje, pavyzdžiui, botanikos sode. Kita vertus, mūsų muzika pilna gamtos simbolių, todėl net ir šaltą erdvę galėtų užpildyti savo garsais. „Queen of the Night“ tikrai atrastų vietą tarp betoninių sienų tiek rūsiuose, tiek klubuose. Labai tikiuosi, kad „Žvaigždutė“ ilgainiui bus pamilta Lietuvos reiverių (juokiasi).

Kaip dažnai kūrybos stimulų ieškote archajiškoje, lietuviškoje mūsų kultūroje? O gal mėgstate ieškoti minčių kitokiuose žanruose, nei kad pačios kuriate?

Jūra: visų mūsų „perdirbtų“ kūrinių originalai buvo privalomos muzikos programoje. „Žvaigždutė“ lydėjo mane nuo pat vaikystės – ją atlikusi tapau „Dainų dainelės“ laureate. Tiems, kurie profesionaliai mokosi muzikos, šis kūrinys įrašomas į kraują. 

Dainora: mažai ieškau inspiracijų senesnėje lietuvių kompozitorių muzikoje, kadangi sunku pasiekti įrašus, ypač jei tai ne populiarus kūrinys... Džiaugiuosi „mic.lt“, „pakartot.lt“ duomenų bazėmis, bet senų įrašų prieinamumas vis dar nelengvas. O šiuolaikiniams kūrėjams tų archyvų reikia! Šiaip mėgstu metalą, noise, glitch, gerą popmuziką – Gwen Stefani, Beyonce, neironiškai žaviuosi senomis „Mokinukių“ dainų aranžuotėmis. 

Jūra: aš mėgstu įsijungti „ROCK FM“ radijo stotį, ji mane labai terapiškai veikia: visi tie klasikinio roko gitariniai kūriniai yra visiška priešingybė mano darbui, todėl padeda atsiriboti nuo įprastų minčių, atpalaiduoja. Gera popmuzika irgi turi tokį efektą. Klausant įvairios muzikos natūraliai auga pagarba žanrams.

Ieva: aš minčių ieškau džiaze, ypač kuriame integruojami metalo muzikos elementai. Ką nors iš ten vis pasąmoningai pasiimu ir paslepiu savo kūryboje. 

Kokius dar skirtingų raiškų formatus, kūrybines plotmes norisi išbandyti „Edgy Palates“?

Dainora: Oi, lengviau turbūt būtų pasakyti, ko nenorim! (juokiasi)

Jūra: norėčiau su „Edgy Palates“ kūryba pakeliauti už Lietuvos ribų. Įdomu, kaip tokią raišką priimtų kitų šalių alternatyvios ir eksperimentinės muzikos mėgėjai. Taip pat, mielai su šia grupe išbandyčiau televizines platformas, tokias kaip „Lietuvos balsas“ ar net „Eurovizija“.

Ieva: aš irgi svajoju apie koncertus kitose šalyse; tokius planus jau rezgame. Yra klausytojų, kurie laukia, kada sukursime reivo programą. Mane pačią traukia mintis apie bendradarbiavimą su noise muzikos atlikėju.

Ką jums reiškia darbas trijų moterų kolektyve? Ar tai suteikia daugiau kūrybinės laisvės, saugumo, supratimo?

Dainora: aš nesieju kūrybinės laisvės, saugumo, supratimo sąvokų būtent su mūsų lytimi. Taip, mes akcentuojame faktą, kad esame trys moterys kompozitorės, bet kūrybinę laisvę pajaučiu per bendrą viena kitos kūrybos supratimo prizmę, bendrus interesus.

Jūra: didžiuojuosi šiuo kolektyvu, jis stebina tiek kūrybiniais, tiek bendražmogiškais aspektais, kurie dažnai pasireiškia pagarbos palaikymu viena kitos nuomonei arba pasaulėjautai. Kartais visišką konsensusą išvesti kūrybinėse ir vadybinėse diskusijose būna sudėtinga. Bet muzikos raiškos laisvė ir tarpusavio palaikymas šioje grupėje atperka sunkumus.

Ieva: laisvės, saugumo ir supratimo suteikia tai, kad kiekviena žavimės netradicinėmis vokalo išraiškomis, galime eksperimentuoti ir norime tuo dalintis tarpusavyje ir su pasauliu. Kūrėjo ego yra sudėtingas mechanizmas, o kai trys moterys kompozitorės sueina į vieną krūvą, gimsta aštrūs gomuriai.

---

Skaitmeninio „Queen of the Night“ albumo leidybą finansavo Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA.
Vinilinės „Queen of the Night“ plokštelės leidybą dalinai finansuoja asociacija LATGA.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.