Simonos Jakubėnaitės kelias nuo Eurovizijos iki albumo „Her Light“: kai muzika pasirenka savo laiką

  • 2025 m. gegužės 14 d.

Simona Survilaitė

Simona Jakubėnaitė, dabar prisistatanti sceniniu vardu SIMONA, Lietuvos publikai geriausiai žinoma kaip 2004-ųjų Eurovizijoje pasirodžiusio dueto „Linas ir Simona“ narė (tuo metu man, irgi Simonai, buvo aštuoneri, o toje pačioje klasėje mokėsi berniukas, vardu Linas – niekas nepraleisdavo progos juokais mus suvesti į duetą). Tų laikų televizinis blizgesys, šokių popsas ir duetuose skambantis flirtas, regis, nutolo tiek, kad sunku būtų patikėti, jog čia ta pati moteris.

Jos debiutinį albumą „Her Light“ išgirdau visiškai atsitiktinai, bet vos prasidėjus pirmajam kūriniui pajutau – čia bus kažkas kitokio. Jos solo grįžimas į sceną yra savitas, nekomercinis ir labai brandus. Su Simona pasikalbėjome apie tai, kaip po ilgos pauzės grįžta kūryba, gimsta dainos ir kaip randamas ryšys su publika bei su savimi.

„Neseniai kūriau savo naują gyvenimo aprašymą ir galvoju – o, Dieve! Kiek visko“, – sako Simona. Nors didesnio Lietuvos klausytojų rato akyse ji ilgą laiką buvo dingusi iš akiračio, už viešos scenos ribų daug kas vyko. Po Eurovizijos dainų konkurso ji laimėjo stipendiją studijoms Berklio muzikos koledže JAV – ten, kur, kaip sako, „visų svajonė“.

„Išvykau su mintimi, kad dabar būsiu džiazo dainininkė. Pasirinkau specialybę – džiazinės muzikos atlikimas. Bet kai atsidūriau ten, pamačiau, kad visai kitkas man įdomu.“

Simona pasakoja, kad netrukus pradėjo kurti instrumentinę muziką, atsisuko į kompoziciją, harmoniją ir aranžuotę.

„Sudalyvavau projekte su Kevin Eubanks. Po koncerto prie manęs priėjo saksofonininkas Greg Osby ir klausia – ar tu kuri muziką? Sakau – nelabai. Jis sako – pabandyk. Kažkaip savaip sudėliojau, kaip man atrodė – poliritmika, keisti akordai, niekas pagal taisykles taip nedarytų. Ir jis man sako – o Dieve, genialu.“ Nuo to momento viskas pradėjo krypti kita linkme.

„Vis dėlto tada supratau, kad nelabai noriu būti atlikėja, noriu būti kūrėja. Muziką girdėjau instrumentinę, jokių vokalinių linijų ten nejutau.“ Simona pasakoja, kad studentai kasmet gali pasirinkti kokią nori specialybę, tad ji nuo tada labiau gilinosi į kūrybos struktūrą ir dėsnius. „Paskutiniai metai labai papildė žinių bagažą. Man patinka kurti be formos, be sistemos.“

Grįžimas į Panevėžį ir netikėta profesija

Kai įgijo profesionalios muzikos – džiazo teorijos diplomą (Summa Cum Laude) Berklio muzikos koledže, anot Simonos, jai buvo žadama karjera Niujorke. Bet po mokslų ji pasirinko grįžti ne į sceną Niujorke, o į Panevėžį. „Sakau – žinokite, nenoriu. Toks mano juokelis – Simona turėjo galimybę daryti karjerą Niujorke, bet sugalvojo grįžti į Panevėžį. Aš labai ramus žmogus – man reikia tos juodos duonos, tos žemės, mūsų saulės.“

Vis dėlto, grįžus muzika dingo iš dienotvarkės. „Leidausi gyvenimo pasroviui. Turėjau fotoaparatą, pradėjau estetiškai fotografuoti maistą. Labai įnikau į sportą, pradėjau rašyti blogą. Metus laiko buvau tokia nuotraukų kūrėja. Ir tada visata jau pamatė, kad aš čia turbūt ne ta linkme einu“, – juokiasi ji.

Tada įvyko atsitiktinumas – pavaduodama tėtį, kuris yra vokalo mokytojas, ji savaitei ėmė vesti pamokas. „Po tos savaitės, vaikai sako – mes norime pas tą tetą mokytis. Ir man taip smagu buvo! Užsinorėjau būti mokytoja, nors anksčiau sakiau niekada nebūsiu vokalo mokytoja – arba dainininkė, arba jau niekas. Pradėjau dirbti čia, Panevėžyje, su vaikais, po to suaugusieji, po to pradėjo rašyti ir vilniečiai. Ir dabar žiūriu, kad jau vienuolika ar dvylika metų mokytojauju. Ir tai man kelia visišką pasitenkinimą. Kartu kažką reikėjo pragyventi ir išbūti. Nes pati ilgai dainuoti nenorėjau: džiazo nenoriu, koverių nenoriu, savo kūrybos neturiu. Tik per mokytojavimą išlaisvinau savo balsą.“ 

Pirmos dainos – be formos ir be tikslo

Kaip sako pati Simona, albumo kūrimas prasidėjo ne nuo plano. Apie tai, kaip gimė kiekviena pirmojo albumo daina, ji kalba kaip apie atskiras savo sielos būsenas – nesuplanuotas, neformuluotas, bet labai aiškiai išjaustas. „Kai žmogus kuria albumą, tai vis tiek turi būti kažkokia koncepcija. Bet kurdama negalvojau apie tai. Tiesiog kiekviena daina – kaip mano širdies ar vidinio pasaulio kertelė.“

Simonos kūryba labiau instrumentinė nei vokalinė, todėl pradžioje svarbiausia būna harmonija, faktūra, o žodžiai ir melodija ateina paskui. Pirmoji, pati svarbiausia, buvo daina „Her Light“. Ji gimė vienu prisėdimu – „visa per dvi valandas“ – ir prasidėjo ji nuo meditacijos, be jokių lūkesčių: „Aš visada prieš kūrybą atsisėdu, susijungiu su savo aukštesne sąmone. Ir tąkart pradėjo eiti tekstas – angliškai, pirmą kartą gyvenime. Viskas, kas atėjo, liko nekoreguota.“

Paskui tekstą sekė muzika: „Nusipirkau virtualų BBC orkestro semplų rinkinį, pradėjau dėlioti styginių aranžuotes, nes įsivaizdavau, kad mano muzikos be styginių negali būti. Prie jų prijungiau pianiną, o melodija tada tiesiog atėjo. Užsidėjau ausines, klausau ir verkiau. Iš grožio, iš lengvumo. Supratau, kad mano kūryba nebebus iš kančios ar nusivylimo, kad ji bus apie laisvę.“

Įkvėpimu jai buvo gamta – dažnai jūra, net jei fiziškai tuo metu jos nematė.

„Daug kūriau metaforiškai galvodama apie jūrą. Nors fiziškai tada ten nebuvau, bet pabuvus prie jūros prisipildau, ji manyje irgi kažką aktyvina. . Nors gal to neįvardinu kaip jūros, bet albume yra labai daug vandens temos.“

Albumą išjudino atsitiktinumas

Apie albumą Simona juokais sakydavo – gal sulaukus keturiasdešimties. Tarsi atidėliojant, tarsi vis dar ne laikas. Bet vieną dieną Instagram'e ji gavo netikėtą žinutę – parašė vyresnė moteris, niekada nedainavusi, tiesiog norinti mokytis dainavimo savo malonumui. „Mes iš karto kažkokį tokį vidinį ryšį atradom. Žinai, kaip būna, pažįsti, atrodo, žmogų jau seniai.“

Pamokos pabaigoje moteris tiesiai paklausė: „Kodėl tu neleidi savo muzikos albumo?“ Sužinojusi, kad viena iš kliūčių – finansai, ji nedvejodama pasiūlė: „Kiek reikėtų pinigų?“  Simona prisimena: „Aš stoviu išsižiojusi. Galvoju, žmogus čia šiaip šneka, juokauja.“ Bet netrukus ji išgirdo: „Susirask prodiuserį, pasakyk man skaičius – važiuojam, darom.“

Netrukus Simona intuityviai parašė prodiuseriui Pauliui Vaicekauskui. Iki tol jiedu nebuvo kartu dirbę, tačiau atsakymas atėjo greitai: „Darom.“ Dirbti kartu nuo vienos dainos – Simona išsiuntė demo, Paulius grįžo su jos aranžuote. „Paklausiau ir viskas – man buvo aišku, kad kuriam visą albumą.“

Darbas su Pauliumi Vaicekausku

Simona prisimena, kad prieš pradėdama dirbti su Pauliumi, turėjo vieną esminį lūkestį: „Labai labai troškau, kad tik niekas nenorėtų keisti mano kūrybos. Kad tik niekas nenorėtų supopsinti – aš to labai bijojau.“

Tačiau, kaip ji pasakoja, Paulius ne tik nekliudė jos muzikinės vizijos, bet ir ją sustiprino. „Jis labai mažai kišosi, bet tuo pačiu pasiūlė gerų įžvalgų, net ir dėl vokalo – kur ieškoti daugiau spalvų. Pajutau visišką sinergiją, galvojau: o Dieve, čia tikrai man yra siųstas žmogus.“ Simona ir Paulius dirbo neturėdami jokių „referencų“, nekūrė pagal žanro rėmus – Paulius tai pagavo iš karto. Palyginus su tuo, ką Simona jam atsiųsdavo – tik harmoniją, vokalą, paprastas styginių aranžuotes – galutinis rezultatas, jos žodžiais, buvo „kažkas daug sodresnio, platesnio, bet neperdirbto“.

Dainos, kurios pateko į albumą, buvo visos – „nes nebuvo taip, kad rinkomės iš dvylikos ir atrinkinėjom. Tiesiog buvo aštuonios ir visos jos – tikros, savos.“

Albumas ir jo kulminacija

Albumo „Her Light“ įrašinėjimas prasidėjo 2024-ųjų sausį, o rugsėjį jis jau buvo baigtas. Albumas pasirodė šių metų kovo 6 d., o kovo 28 d. buvo pristatytas koncerte šv. Kotrynos bažnyčioje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.

Ruošdamasi pokalbiui su Simona, perskaičiau kelis jos interviu ir viename iš jų, publikuotame prieš maždaug penkerius metus, perskaičiau, kad ji anksčiau vengdavo būti scenos priekyje, tačiau interviu publikacijos metu teigė, kad jau nori dainuoti – ir būtent su orkestru, kas nutiko ir per albumo pristatymo koncertą.

„Jeigu būtum manęs prieš pusę metų paklaususi, sakyčiau, o Dieve, dar ne, aš dar nepasiruošusi. O kai eigoje tu darai tuos dalykus, galvoji – tik svajoti ir daryti kuo aukštesniu masteliu. Aš labai noriu išlaikyt tokį jausmą, kad dideli dalykai ateina, kai tu esi pasiruošęs ir kai darai, nesėdi ir nelauki, kol nukris aukso gabalėlis. Kiekvienas dalykas išgvildena kažką kitą“, – dalijasi ji.

Apie muzikos lauką ir savo vietą jame

Paklausta, kaip jaučiasi dabartinėje lietuviškos muzikos scenoje, būdama subrendusi ne tik techniškai, bet ir žmogiškai, ji nusijuokdama atsako: „Kaip varna balta.“ Bet panašu, kad ji tai sako be kartėlio, o veikiau – su trupučiu ironijos ir aiškiai jaučiama vidine ramybe. „Gal iš tikrųjų aš iš kito pasaulio esu, nes man taip trūksta gylio šiuolaikinėje lietuviškoje muzikoje.“

Ji pasakoja nuo mažens girdėjusi gospelą, džiazą, ypač mėgusi Whitney Houston – muziką, kurioje esą yra ką padainuoti. Tai paliko pėdsaką. „Aš jaučiuosi subrendusi, paaugusi. Iš kitos pusės, visko reikia. Jeigu žmogus nori šokti, vakarėlyje dalyvauti – jis, aišku, kad neleis mano Sielos drugiai.“ Nors Simonos kūryba dažnai atpažįstama kaip nišinė, intymi, ji neteisia tų, kurie pasirenka kitokį kelią: „Aš tikrai nesmerkiu ir tų žmonių, kurie kuria tą paprastą popsą. Aš nežinau, kas vyksta jų viduje. Bet jeigu jiems tai teikia pilnatvės ir džiaugsmo, vadinasi, ir su juo viskas gerai.“

Ir vis dėlto – gilumas jai yra esminis. „Dabar visą laiką klausau vienintelio islando – Ólafur Arnalds. Jau penkerius metus. Visiškai nieko kito neklausau.“ Jo ambientinis skambesys, Islandijos atmosfera, pianinas – tai ne tik įkvėpimo šaltinis, bet ir tam tikra muzikinė kryptis. Neatsitiktinai prieš albumo pasirodymą Simona parašė laišką A. Ólafur vadybai: „Laba diena, aš esu iš Lietuvos, Berklio alumni ir aš labai norėčiau su Ólafur Arnalds albumą parašyti.“ Jie atsakė, kad dabar jis dviejų metų pasauliniame ture – neturės laiko. „Bet gerai, atsakė“, – juokiasi ji.

Klausytojas, kuriam skirta jos muzika

Kai viena svajonė įgyvendinta, ateina metas kitai. Simona norėtų, kad „Her Light“ kelionė nesibaigtų vienu pristatymo koncertu. „Norisi, kad tokia muzika nebūtų tik nišinė alternatyva, su kuria koncertuoju kartą per metus. Norisi, kad ji būtų girdima.“

Pirmiausia ji mini norinti santykio su klausytoju ir, panašu, kalba eina ne apie strategijas, o apie tikrą, žmogišką ryšį. „Man svarbiausia – atrasti tą savo klausytoją. Tą, kuris mėgaujasi, kuris atranda prasmę. Kuris atsiskleidžia kažkokiame pajautime.“ Simonos klausytojai – įvairūs. Vieni, kaip ji sako, ją puikiai prisimena nuo Eurovizijos laikų, kiti atrado visai neseniai. „Yra, kurie dar nebuvo gimę, kai aš buvau Eurovizijoje“, – šypsosi ji. Vienas gražiausių laiškų, kurį gavo – iš tėvų, pasakojusių apie savo 7 metų dukrą. „Ji nuo ryto iki vakaro klauso mano albumo. Su juo keliasi ir su juo užmiega.“

Vasarą ji taip pat planuoja koncertus – du albumo „Her Light“ akustinius pristatymo koncertus Vilniuje ir Nidoje. Svajoja apie galimybę grįžti prie orkestro, bet jau laipteliu aukščiau. „Dabar galvoju, kad reikia svajoti apie simfoninį orkestrą. Kodėl ne?“

Antras albumas – ne už kalnų

Antras albumas dar neturi aiškios formos, bet intencija – jau gyva. Kai albumo įrašinėjimas baigėsi, Simona net neabejojo – antrą rašys tik su Pauliumi. Vienintelis skirtumas, kurį dabar norėtų įnešti – didesnis jo kūrybinis indėlis, ne tik kaip aranžuotojo ar prodiuserio. „Jis tikrai turi daug idėjų, gerą muzikinį skonį, džiazo pagrindus, kas man labai svarbu, nes mano muzikos harmonijos nestandartinio braižo, dėliojamos iš pajautimo.“

Jos kūrybinės kryptys taip pat plečiasi. „Aš pasvajoju – gal kada instrumentinį albumą išleisiu. Arba tokį cinematic, kažkada galvojau, kad kurčiau muziką trumpametražiams filmams su gamta.“ Ir, žinoma, tarptautinės svajonės. „Aš vis tiek noriu, kad šita muzika išeitų už Lietuvos ribų. Nesvarbu, kad kai kurios dainos lietuviškai – muzika yra universali kalba.“


Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.